Plintanti Dereguliacija

Miškai užima daugiau kaip trečdalį Europos Sąjungos teritorijos. Jie sugeria anglies dioksidą, išlaiko vertingą biologinę įvairovę, tinka kaimo regionų veiklai. Europos Komisija 2019 m. paskelbė Europos žaliąjį kursą (Green Deal), ambicingą planą, kuriuo siekiama iki 2050 m. paversti ES pirmuoju klimatui neutraliu žemynu. 

Miškų apsauga tapo politiniu prioritetu, atsižvelgiant į klimato kaitą ir biologinės įvairovės nyksmą. Siekiama dviejų tikslų: iki 2030 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą 55 proc., apsaugoti bent 30 proc. ES teritorijos, iš kurios 10 proc. būtų taikomas ypač griežtas reglamentavimas. 

Šią transformuojančią viziją sustiprina kelios lygiagrečios strategijos: Europos klimato nuostatai, biologinės įvairovės apsauga ir Europos miškų politika. Kartu jos ragina iš esmės pakeisti santykį su ekosistemomis, pripažįsta, kad Europos miškai patiria vis didesnį verslo spaudimą. 

Šie klausimai ypač svarbūs šešioms šalims – Švedijai, Suomijai, Ispanijai, Lenkijai, Vokietijai ir Prancūzijai, nes ten yra du trečdaliai ES miškų ploto. Miškininkystės sektorius turi didelę ekonominę reikšmę, daro įtaką politiniams  sprendimams bei nacionalinės pramonės strategijoms. 

Nors mokslininkų tyrimai bei perspėjimai neginčytini, vis dėlto politinė dinamika pastaruoju metu krypsta kita linkme. Europos žaliojo kurso pamatai dėl geopolitinių įtampų, ekonominio spaudimo ir pasisakymų prieš reguliavimą pradeda klibėti. 

Nuo 2023 m. visose šalyse reguliavimas mažinamas, siekiama sušvelninti, sulėtinti, net užblokuoti keletą pagrindinių priemonių: kritikuojamas Gamtos atkūrimo įstatymas, ginčijamas miškų kirtimo reglamentas (RDUE), o Miškų priežiūros įstatymas buvo nuolatos keičiamas, kol galiausiai prarado visą savo esmę. Miškai gali tapti šalutinėmis Europos politikos bangavimų aukomis. 

Priešingos jėgos

Pateikdama Gamtos atkūrimo įstatymo (NRL) projektą, Europos Komisija žengė istorinį žingsnį. Pirmą kartą buvo numatyta privaloma teisės sistema, įpareigojanti valstybes nares atkurti didelę dalį nualintų ekosistemų, taip įtvirtinant ekologinės restauracijos politiką, o ne tik paprastą išsaugojimą. 

Tačiau susidarius įtemptai politinei situacijai, šis ambicingas, struktūrinis įstatymas tapo pirmuoju Briuselyje vykusios antiekologinės kampanijos taikiniu. 2023 m. vasarą konservatyvioji dešinė, vadovaujama Europos liaudies partijos (ELP) ir Manfredo Weberio, netikėtai pasisakė prieš šį įstatymą, bandydama jį visiškai atmesti. Birželio 15 d. Aplinkos komiteto (ENVI) balsavimas atšauktas, nes rezultatas buvo lygus – 44 balsai už, 44 prieš. 

Atsižvelgdama į šią kritiką, visų šalių narių atstovaujama ES Taryba birželio 20 d. priėmė miškų atkūrimui palankesnę nuostatą, išlaikydama miškų atkūrimo tikslus ir tvaraus ūkininkavimo skatinimo mechanizmus. Europos Parlamento posėdyje Gamtos atkūrimo įstatymas galiausiai buvo priimtas nedidele balsų persvara. 

Be konservatorių kurstomo „priešiškumo ekologinei politikai“, spaudimą darė Švedijos, Suomijos ir Estijos miškininkystės sektoriai, kurie nuo 2022 m. reikalavo, kad būtų atleisti nuo miškų atkūrimo prievolės. Šios šalys yra vienos iš miškingiausių Europos Sąjungoje, o jų miškininkystės pramonė atlieka svarbų ekonominį vaidmenį. Šių nacionalinių sektorių politinė įtaka yra daugelio kliūčių priežastis. 

Daugelis miškininkų, ypač didelė Prancūzijos grupė, išreiškė paramą šiems įstatymams. Nors minėtas sabotažo bandymas žlugo, spaudimas dėl kitų miškininkystės reglamentų toliau didėja, nepaisant tūkstančių piliečių, mokslininkų ir nevyriausybinių organizacijų raginimų gelbėti miškus. Tai kelia ypač didelį nerimą, nes oficialiai pripažįstama, kad vos 14 proc. Europoje saugomų miškų yra „geros ekologinės būklės“. 

Trapi ambicija

Kampanija prieš reguliavimą įgavo pagreitį po Europos Parlamento rinkimų 2024 m. Tai paaiškinama kraštutinių dešiniųjų jėgų stiprėjimu ir jų sąjunga su tradiciniais dešiniaisiais prieš Europos žaliąjį kursą. 

Ši sąjunga pasipriešino kitam novatoriškam Europos įstatymui dėl miškų: 2023 m. įsigaliojusiam ES miškų reglamento projektui, kurio tikslas – kovoti su importuotų miškų naikinimu, nes tai didelė Europos problema. Pramoninis miškų ūkis lemia miškų įvairovės nyksmą ir monokultūros plitimą. 

Nepaisant didelio populiarumo – 84 proc. apklaustų piliečių septyniose ES valstybėse pasisakė už kuo greitesnį įstatymo įgyvendinimą, o jam paremti surinkta daugiau kaip 1,2 mln. parašų – įstatymo nuostatas bandyta keisti, ypač to siekė Europos miškininkų pramonės atstovai. 

Europos Komisija 2024 m. spalio pradžioje pasiūlė atidėti įstatymo įgyvendinimą vieneriems metams. Kai Europos Parlamentas turėjo balsuoti už arba prieš šį pasiūlymą, situacija pasikeitė. Pasinaudodama proga, Europos liaudies partija (ELP) per Vokietijos europarlamentarę Christine Schneider, glaudžiai susijusią su savo šalies miškininkystės sektoriumi, inicijavo reglamento turinio persvarstymą ir pateikė pataisas, kurios lėmė, kad jis faktiškai neteko prasmės. Dėl kraštutinių dešiniųjų ir Europos liaudies partijos sudarytos sąjungos, Europos parlamentas galiausiai balsavo už pakeitimus, kuriais siekiama sukurti naują įstatymo nuostatą, leidžiančią ES valstybėms-narėms nepaisyti nustatytų reikalavimų. 

Vokietija ir Austrija, glaudžiai susijusios su žemės ūkio ir miškininkystės sektoriais, pasmerkė RDUE kaip „biurokratinį monstrą“ ir teigė, neva Europoje miškai nekertami. Tačiau Europos pramonė nutyli tai, kad RDUE keltų grėsmę jos ekonominiam modeliui, pagrįstam būtent medžių kirtimu. 

Šis Europos delsimas sukėlė piktas reakcijas iš didelius miškų plotus turinčių pasaulio šalių, kurioms jau taikomas šis įstatymas, vertindamos tai kaip bandymą rodyti palankumą ES įmonėms. 

Europos Komisijos, Parlamento ir Tarybos tarpinstitucinės derybos po mėnesį trukusių karštų diskusijų 2024 m. gruodžio 3 d. baigėsi oficialiu susitarimu: reglamentas įsigalios su vienerių metų vėlavimu, tačiau aplinkosaugos reikalavimai nebus keičiami. 

Tačiau spaudimas dėl RDUE tęsiasi – žemės ūkio ministrai pasisako už esminius pakeitimus. Vis dar neaišku, ar Europos Komisija ir aplinkos ministrai palaikys įstatymą jo esama forma. 

Pažeista budrumo sistema

Aršius politinius nesutarimus netikėtai sukėlė Miškų priežiūros įstatymo (Forest Monitoring Law, FML) projektas, pasislėpęs už techninio pavidalo. Kaip teigia stebėtojai, tai, kas turėjo būti susitarimas, skirtas pagerinti duomenų apie miškus rinkimą ir jų kokybę Europoje, virto „karšta“ diskusija. Politinės grupės ir verslo organizacijos, kurios priešinosi RDUE, toliau aktyviai tęsia sabotažą.

Bet kodėl prieštaraujama dėl geresnės informacijos apie miškų būklę? Dabartinių duomenų prasta kokybė jau daro žalingą poveikį. Neaiški ar trūkstama informacija apie miškų dangos pokyčius, trikdžius ar jautrias zonas trukdo tinkamai vykdyti aplinkos politiką. Būtinybę gerinti statistikos duomenų apie miškus rinkimą plačiai pripažįsta tiek mokslininkai, tiek specialistai, ragindami suderinti žemės stebėjimą visoje Europoje. 

Miškų priežiūros įstatymas galėtų patenkinti šį poreikį, atsirastų bendra palydovinio stebėjimo ir duomenų rinkimo sistema, užtikrinanti duomenų apsaugą. Tai leistų stebėti pagrindinius rodiklius: miškų dangos sutrikimus, atogrąžų miškų pasiskirstymą, miškų struktūrą ir kt. Tokia sistema būtų naudinga visiems: valstybės institucijoms, miškininkams, mokslininkams, nevyriausybinėms organizacijoms. Ji taip pat būtų strateginė priemonė, padedanti miškininkystės sektoriui prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių, užtikrinant medienos tiekimą. 

Europos miškininkystės pramonė stengiasi sumenkinti šio reikalavimo reikšmę, nenori, kad diskusijos apie pramoninį miškų valdymą būtų grindžiamos tikslesniais duomenimis. Europos Parlamente konservatorių ir kraštutinių dešiniųjų atstovai siūlo išvis panaikinti šį įstatymą. 

Kitos frakcijos, taip pat dalis ES valstybių-narių, nori visiškai panaikinti palydovinį stebėjimą, kuris būtinas prižiūrėti sengirėms, nykimo požymiams nustatyti ar aptikti neteisėtus miškų kirtimus. 

Jei esamos padėties šalininkai laimės, FML sunaikinimas bus rimtas precedentas. Tai būtų didelė kolektyvinė nesėkmė miškininkystės sektoriaus inovacijų ir modernizavimo srityje. Atsisakyti informacijos dažnai reiškia atsisakymą veikti. Jei vyriausybės ir pramonės lobistai priešinasi tokiam įstatymui, reikėtų klausti, kokie jų motyvai, – ką bandoma nuslėpti, jei atsisakoma aiškiai įvertinti miškų būklę? 

Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras 2025 m. gegužės mėn. paragino imtis skubių veiksmų, nes prarandama biologinė įvairovė, teigdamas: „nors buvo imtasi svarbių priemonių […], biologinės įvairovės nykimo stabdymas vis dar nėra pakankamas“. Dabar keliamos abejonės ir dėl įgyvendintų politikos priemonių efektyvumo. 

Ši plintanti dereguliacija daro įtaką ir kitoms sritims, pavyzdžiui, diskusijoms dėl klimato tikslų 2040 metams nustatymo. Miškininkystės pramonė ir kai kurios valstybės, antai Suomija, Švedija ir Vokietija, ragina mažinti suvaržymus, susijusius su miškingų žemės plotų naudojimu. Dabar miškų priežiūros specialistai, piliečiai ir mokslininkai turi labiau nei bet kada susivienyti, kad išsaugotų tikslą turėti Europos aplinkos politiką, atitinkančią tuos pavojus, kuriuos kelia dabartinė klimato kaita ir biologinės įvairovės nyksmas.