Nuo Helsinkio iki plataus masto invazijos

Nuo 2022 m. vasario 24 d. visiems tapo aišku, kad Rusija ne tik metė iššūkį, bet ir visais atžvilgiais pažeidė tvarką, nustatytą dviem Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) steigimo dokumentais – tai 1975 m. Helsinkio baigiamasis aktas ir Paryžiaus 1990 m. chartija.

Didžiausio masto, brutaliausias karinės agresijos aktas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo kartu su branduoliniu šantažu reiškia, kad susiduriame su ilgalaike struktūrine ir sistemine Rusijos krize, darančia pragaištingą įtaką tarptautinei teisei, pasaulinei taisyklėmis pagrįstai tvarkai ir Europos saugumui. Reikšminga Kinijos parama Maskvai, karinis Kremliaus bendradarbiavimas su Iranu ir Šiaurės Korėja rodo, kad čia toli gražu ne vien Europos rūpestis. Juo labiau tai ne Ukrainos krizė.

Vėlyvoji Sovietų Sąjunga iš esmės laikėsi status quo, orientavosi į sienų įtvirtinimą ir įteisinimą, kuris buvo pagrindinė Maskvos paskata 1975 m. dalyvauti debatuose Helsinkyje. Bet Putino Rusija yra revanšistinė, revizionistinė, keičianti valstybių sienas pagal savo kolonijinį, imperialistinį planą, naudojanti didelio masto karinę jėgą, grasinanti branduoliniu ginklu. Rusijos išorinė agresija yra glaudžiai susijusi su vidinėmis represijomis, kurios šiandien jau pasiekė beveik totalitarinį mastą. Būtent tokio tipo raidai ir buvo siekiama užkirsti kelią, steigiant ESBO, kad būtų visapusiškai užtikrintas saugumas.

Tarptautinės teisės, saugumo tvarkos ir platesnio Europos projekto ateitis priklausys nuo to, ar bus leista Rusijai, turinčiai didžiausią branduolinių ginklų arsenalą, nuolatinei JT Saugumo Tarybos narei, skinti savo agresijos vaisius. Tada Kremlius padarys išvadą, kad jėgos naudojimas, hibridinis karas ir nuolat keliama branduolinė grėsmė yra tinkama priemonė ketinimams įgyvendinti, nesutaikomai priešiškiems tikslams pasiekti. Be to, kaip aiškėja nuo Donaldo Trumpo administracijos atėjimo į valdžią, ateitis priklausys nuo to, ar Europa sugebės atlaikyti spaudimą, kad ne tik priimtų, bet ir įteisintų tai, kas gali tapti Amerikos „sandėriu“ su Rusija.

Nuo pat pradžių Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK), vėliau ESBO buvo instrumentas ir forumas valdyti transatlantinių Vakarų santykiams su Maskva. Helsinkio derybos, be kita ko, tapo įmanomos, paklusus Maskvos reikalavimui, kad būtų pripažinta jos pokarinė hegemonija Rytų Europoje. Helsinkio baigiamasis aktas 1975 m. buvo pirmas pasiektas susitarimas dėl taikos Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Todėl verta atidžiau panagrinėti ESBO normas ir principus, kuriais grindžiami santykiai su Rusija. Kas lėmė, net sudarė sąlygas jos plataus masto invazijai į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d.?

Tvarka, susiklosčiusi po Antrojo pasaulinio ir po Šaltojo karo 

Helsinkio baigiamasis aktas įkvėpė keletą judėjimų už žmogaus teises, demokratiją ir teisines valstybes Maskvos kontroliuojamame Rytų bloke. Vidurio Rytų Europoje atsirado Helsinkio komitetai, „Chartija 77“, Solidarność, o Sovietų Sąjungoje įsitvirtino Andrejus Sacharovas, kiti pogrindžio disidentai. Rašytojai Milanas Kundera, Václavas Havelas, György’s Konrádas, Adamas Michnikas 9-ajame dešimtmetyje atsisuko prieš Jaltos sutartį, kurią laikė atsakinga, kad Vidurio Europos valstybės ir žmonės atsidūrė sovietų kalėjime. Nacionalinis išsivadavimas ir asmeninė laisvė ėjo koja kojon.

Įkvėptas libertarinės 9-ojo dešimtmečio dvasios, Helsinkio baigiamasis aktas išprovokavo judėjimus, tapusius esmine dalimi to jėgos lauko, kuris paskatino laisvės revoliucijas Vidurio Europoje 1989 m., o 1991 m. lėmė Sovietų Sąjungos žlugimą. Įsitvirtino vieningos, laisvos ir taikios Europos idėja. Istorijos jėgos įgavo pagreitį, triuškindamos diktatūras ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Labiau filosofiškai nusiteikusieji pritarė Francis’o Fukuyamos įsitikinimui, kad įvyko hegeliška istorijos pabaiga. Žvelgiant atgal, sunku įsivaizduoti, kad buvo įmanoma visa tai įtvirtinti ir kodifikuoti Paryžiaus chartijoje dar 1990-aisiais, likus metams iki Sovietų Sąjungos žlugimo.

Europos istorijoje 10-asis dešimtmetis sėkmingai gydė Antrojo pasaulinio karo ir dviejų totalitarinių režimų – nacizmo ir komunizmo – padarytas žaizdas. Baltijos šalys atgavo nepriklausomybę, Vokietija buvo suvienyta, visoje Europoje, nors ir netobulai, ne itin sklandžiai, įsigalėjo demokratija, rinkos ekonomika. Europos Bendrija buvo pertvarkyta į Europos Sąjungą, neutralios šalys – Švedija, Suomija ir Austrija – tapo ES narėmis, kiek vėliau Vidurio Rytų Europos valstybės pasiekė dvigubos narystės – ES ir NATO. Europos atgimimo idėja įgavo pagreitį. Nepaisant didelių sukrėtimų, tokių kaip karai Balkanuose, Čečėnijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, raidos kryptis atrodė aiški.

Vidurio Rytų Europos gyventojams tai, kad buvo kovojama su bjauria Jaltos sutartimi, leidusia engti asmenis, tautas, valstybes, ir kad pavyko ją nugalėti, reiškė pažangą. Maskvos įtaka akivaizdžiai silpnėjo.

Būtent remiantis šia dvasia ESBK buvo pertvarkyta į ESBO, tuo pat metu priimta ir keletas pagrindinių dokumentų. Išsami saugumo koncepcija toliau plėtota 1991 m. Maskvos dokumente. Buvo įsteigtos kelios autonominės institucijos, skirtos teisių apsaugai, pilietinei visuomenei suteikta galimybė kasmetiniame susitikime Varšuvoje reikalauti  vyriausybių atsakomybės dėl Žmogiškojo matmens užtikrinimo. Įsteigtos vadinamosios lauko misijos. 10-asis dešimtmetis buvo ESBO aukso amžius.

Tai davė pagrindą manyti, kad ši plėtra, eksplicitinė ar implicitinė, remiasi normatyvinės konvergencijos idėja. Visuotinis saugumas grindžiamas bendrų normų, kurios laikomos universaliomis, laikymusi, to pagrindas – JT Chartija ir Žmogaus teisių deklaracija. Reliatyvizmas ir tapatybės politika dar tik šmėžavo horizonte, kaip savo knygoje „Civilizacijų susidūrimas“ rašė Samuelis Huntingtonas. Žinoma, kelyje bus kliūčių, bet Rusija tikrai šiek tiek jau kitokia, todėl galiausiai paseks kitų pavyzdžiu.

Bent jau tokia buvo idėja. Tačiau dabar žinome, kad ne visi tuo džiaugėsi. Anuomet Drezdene dislokuotas KGB pulkininkas leitenantas Vladimiras Putinas buvo pasibaisėjęs. Bet ar Vakarai suprato, ką iš tikrųjų Putinas turėjo omenyje, kai 2005 m. pareiškė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia geopolitinė XX a. katastrofa?

Iki 2007 m. pasidarė aišku, kad normatyvinė konvergencija užleido vietą normatyvinei divergencijai. Tai, ką anksčiau laikėme išsprendžiamomis problemomis (Čečėnija, Abchazija, Pietų Osetija, Padniestrė, aplinkybės, kaip į valdžią 1999 m. rudenį atėjo Putinas, nesutarimai Vakarų Balkanuose, ypač dėl Kosovo ir Bosnijos), dabar ėmė atrodyti sisteminės bėdos su besiformuojančia ideologine sistema.

Antrojo pasaulinio karo rezultatų, ypač Jaltos konferencijos, reikšmė kaip ir Sovietų Sąjungoje Brežnevo laikais buvo vis labiau pabrėžiama, o vėliau Rusijos Federacija tą ėmė laikyti savo tapatybės ir teisėtumo pagrindu.

Europos saugumo koncepcija, atsiradusi po Antrojo pasaulinio karo ir gyvavusi iki Šaltojo karo pabaigos, vėl įtraukta į darbotvarkę, kai Rusija 2014 m. įsiveržė į Ukrainą. Tai reiškė JT chartijos ir apskritai tarptautinės teisės atmetimą. Paryžiaus chartija 1990 m. naujajai Europai ne tik išplėtojo išsamią saugumo sampratą, bet ir įtvirtino kiekvienos valstybės suverenią teisę savarankiškai priimti sprendimus dėl saugumo ir užsienio politikos. Būtent ji šiandien yra svarbiausia Ukrainai.

Europos saugumo tvarką istoriškai unikalia daro ESBO „visapusiško saugumo samprata“, kuri sąlygas valstybėse, ypač pagarbą demokratijai, žmogaus teisėms ir teisinei valstybei, susieja su saugumu tarp valstybių. Atskleidžiamas akivaizdus ryšys – vidaus represijos griežtėja, kai griebiamasi agresijos prieš išorę. Idėja ta, kad tvari taika ir saugumas įmanomas, tik laikantis bendrų įsipareigojimų ir principų, užtikrinančių demokratiją ir žmogaus teises.

Vakarai po Antrojo pasaulinio karo pabrėžė JT chartiją, Žmogaus teisių deklaraciją, taisyklėmis pagrįstą bendradarbiavimą, o Maskva laikėsi iš esmės kitokio požiūrio į pasaulio tvarką – kertiniais pokarinio laikotarpio akmenimis vadino Jaltos konferenciją, karinę jėgą (ypač branduolinę ginkluotę) ir veto teisę JT Saugumo Taryboje.

Būtent šie dalykai užtikrino „teisingą“ sovietų imperijos plėtrą po Antrojo pasaulinio karo ir Maskvos įtaką pasaulyje. Todėl tvarką, susiklosčiusią pasibaigus Šaltajam karui, Maskva vis labiau siejo su prestižo praradimu, kažkuo, kas primesta Rusijai laikinu jos silpnumo laikotarpiu, tą „istorinę neteisybę“ planavo anksčiau ar vėliau ištaisyti.

Savo kalboje Miunchene 2007 m. Putinas pareiškė, kad ši saugumo tvarka Rusijai nepriimtina, vietoj to pasiūlė vadinamąją Europos saugumo sutartį, kuri iš esmės būtų suteikusi Maskvai veto teisę dėl kitų šalių sprendimo stoti į NATO ir ES. Karas prieš Gruziją 2008 m. parodė, kad Kremlius pasirengęs naudoti karinę jėgą savo politiniams tikslams pasiekti. Tačiau po to, kai Rusija 2014 m. užpuolė Ukrainą, Putino devizas tapo „naujos taisyklės arba jokių taisyklių“ – kitaip tariant, arba taisyklės, tinkamos Maskvai, arba chaosas ir anarchija. Dar paprasčiau tariant, galingesnis visada teisus.

Rusijos tikslai priešingi ESBO principams

Taigi Rusija jau daugiau kaip 15 metų kvestionuoja ir pažeidžia pagrindinius ESBO principus. Yra bent keturi pagrindiniai Kremliaus politikos tikslai, kurie iš esmės prieštarauja nustatytai tvarkai:

Pirmas tikslas – režimo saugumas. Tai reiškia, kad žmogaus teisės ir demokratija suvokiamos kaip egzistencinė grėsmė ne tik pačioje Rusijoje, bet ir Ukrainoje, todėl Kremlius 2014 m. pradėjo karinę agresiją. Antras tikslas – atkurti įtakos sferų idėją, Maskva tą įvardija kaip „rusų pasaulį“. Putinas 2016 m. lapkritį pareiškė, kad Rusijos sienos niekur nesibaigia. Trečias – Maskva atvirai siekia išardyti Europos saugumo tvarką, ypač visapusiško saugumo sampratą.

Ketvirtas – Kremlius tikisi radikaliai pakeisti karinę jėgų pusiausvyrą Europoje (išvedant NATO ir JAV karius), siūlo naują Europos saugumo architektūrą, kad pats darytų lemiamą įtaką, nes turėtų veto teisę blokuoti kitų šalių laisvus užsienio politikos ir saugumo pasirinkimus. Aiškiausia šio tikslo išraiška buvo 2021 m. gruodžio mėn. Rusijos pateikti naujų saugumo susitarimų su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO projektai. Jais siekiama apriboti šalių suverenitetą, Šiaurės ir Vidurio Rytų Europą padaryti neapginamą, priverčiant paklusti Maskvos valiai.

Prie šių keturių tikslų galima pridurti penktąjį: kartą ir visiems laikams pakenkti Vakarų sanglaudai ir NATO patikimumui. Trumpo administracijos pareiškimai ir veiksmai nuo 2025 m. vasario mėn. rodo, kad šį tikslą dabar galima pasiekti. Tai priklausys nuo JAV noro patraukti Rusiją atsakomybėn už tarptautinės teisės pažeidimus ir pasirengimo ginti Europos sąjungininkes tuo atveju, jeigu jos bus užpultos.

Nauja tvarka gali būti nustatyta de jure, t. y. rašytiniais susitarimais, arba de facto, Vakarams netiesiogiai pripažįstant naujas sienas, nustatytas karine jėga, smurtinį režimo pakeitimą Kyjive, priverstinę „demilitarizaciją“ ir neutralumą. Toks tylus akivaizdžių saugumo pažeidimų pateisinimas iš esmės lemtų tvarką, pagrįstą karinės jėgos naudojimu. Kitas Rusijos branginamas terminas tam apibūdinti yra „daugiapoliškumas“ – koncepcija, kurią neseniai palankiai įvertino JAV valstybės sekretorius Marcas Rubio.

Štai kodėl tarptautinė politinė ir ekonominė atskaitomybė labai svarbi, tiek nustatant vyraujančios saugumo tvarkos pažeidimus, tiek išlaikant jos teisėtumą.

„Jokių agresijos vaisių“ yra svarbus tarptautinės teisės principas, kitaip tariant, „joks teritorinis įsigijimas ar specifinis pranašumas, atsirandantis dėl agresijos, nėra ir nebus pripažintas teisėtu“, – suformuluota 1970 m. JT rezoliucijoje dėl „Draugiškų santykių ir bendradarbiavimo tarp valstybių pagal Jungtinių Tautų chartiją“. Todėl tarptautinė bendruomenė privalo jokiu būdu nesutikti, kad būtų įteisinti tokie tarptautinės teisės pažeidimai kaip Rusijos įvykdyta Krymo aneksija, Maskvos primetama kontrolė Ukrainos teritorijoje ar Kyjivo suvereniteto apribojimai. Nesugebėjimas patraukti Rusijos atsakomybėn sukels „moralinę riziką“ saugumo politikai. Ant kortos būtų pastatyta daug daugiau negu taika Ukrainoje ir šalies saugumas.

Vakaruose yra manančių, kad Europos saugumo tvarka nebeegzistuoja. Tačiau būtent to Maskva ir siekia, numačiusi sau tinkamus tariamos atskaitomybės kriterijus.

Kaip klaidingai interpretavome Rusiją

Bent jau po 2014 m. turėjo būti aišku, kad Rusija pažeidė dešimt pagrindinių Helsinkio baigiamojo akto principų, vadinamųjų įsakymų, tačiau ji jau gerokai anksčiau kvestionavo ir bandė atmesti ESBO įsipareigojimus. Nepaisant to, daugelis neįstengia suvokti susiklosčiusios situacijos grėsmingų pasekmių pirmiausia todėl, kad nuo pat Šaltojo karo pabaigos ESBO valstybių požiūris į Rusiją – ir saugumą apskritai – grindžiamas klaidingomis prielaidomis. ESBO veikė nedrąsiai arba neadekvačiai, ypač reaguodama į Maskvos agresiją 2014 m.

Pirmoji klaidinga prielaida, kad tarpvalstybinių konfliktų era Europoje baigėsi. Po Šaltojo karo dėmesys nuo konfliktų tarp valstybių nukrypo į vidines rietenas, kurių valdymo priemonė yra tarpininkavimas. Tarpvalstybiniai konfliktai buvo laikomi neracionaliais, todėl net neįsivaizduojamais. Tyrimai apie taikos ir priešpriešos ciklus buvo pritaikyti praktikoje ir darė įtaką ESBO darbui. Taigi konfliktai buvo suvokiami labiau kaip moksliniai reiškiniai, kuriuos galima tyrinėti ir empiriškai analizuoti, laikantis tam tikrų tipinių modelių. Kalbant apie konflikto šalis, nebuvo daromas skirtumas tarp agresoriaus ir agresijos aukos.

Antroji klaidinga prielaida ta, neva konflikto įšaldymas reiškia taiką. Rusija 10-ajame dešimtmetyje jau turėjo nusistačiusi formatus ir net precedentus, užtikrinančius, kad nė vienas iš „įšaldytų konfliktų“ negalės būti išspręstas be Maskvos sutikimo. Gudriai pasinaudojo konfliktais, pavyzdžiui, siekdama, kad Gruzija ir Moldova netaptų visiškai suvereniomis, nepriklausomomis valstybėmis, nepriartėtų prie ES, prie NATO.

Vakarai 10-ajame dešimtmetyje leido tam įvykti tikriausiai todėl, kad nematė reikalo kištis į Rusijos „galinį kiemą“, manė, esą normatyvinė konvergencija vyksta savaime, o Maskva šiuos konfliktus instrumentalizuoja laikinai.

Iš principo galima teigti, kad bet kokie ESBO veiksmai turėtų atkurti pagarbą šios organizacijos principams ir įsipareigojimams. Tačiau derybų logika, politinės realijos ir netinkamas konfliktų valdymas nuolat iš naujo juos pažeisdavo. Kai Rusija 2014 m. užpuolė Ukrainą, tapo aišku, kad ESBO nepasimokė iš savo klaidų. Vengdama įvardyti konflikto šalis ir net pabrėždama agresoriaus kaip taikdario (sic!) vaidmenį, tiesiogiai prisidėjo prie karo įšaldymo pagal fronto liniją, o netiesiogiai įteisino Ukrainos teritorinio vientisumo, suvereniteto apribojimus, paneigė šalies teisę savarankiškai priimti sprendimus.

Norima išvengti eskalacijos ir užtikrinti stabilumą. Vis dėlto ne visi sprendimai, paremti ESBO principais ir įsipareigojimais, atitinka Europos saugumo tvarką. Konstruktyvus dviprasmiškumas yra būtina diplomatijos dalis, ypač tokiai organizacijai kaip ESBO, nes ji pagrįsta bendru sutarimu. Tačiau kyla pavojus, kad jis gali tapti destruktyvus, ypač jei problema nėra teisingai suformuluota.

Dar viena klaidinanti prielaida, esą konfliktus dažniausiai sukelia nesusipratimai ir netyčinis eskalavimas. Todėl tiek daug dėmesio buvo skiriama vadinamosioms pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemonėms, dialogui, glaudesniam bendradarbiavimui. Daugeliui atrodė, kad sąmoningas eskalavimas ar plataus masto karinė agresija prieš kitą valstybę yra visiškai neįmanoma.

Šią nuostatą 2014 m. sustiprino Christopherio Clarko knyga „Lunatikai. Kaip Europa nuėjo iki 1914 m. karo“ (Sleepwalkers. How Europe Went to War in 1914). Clarko tezė, regis, buvo ta, kad klaidos ir nesusipratimai gali greitai peraugti į katastrofišką pasaulinį karą. Daugeliui politikų ir komentatorių atrodė, kad kraujo praliejimą reikia kuo greičiau sustabdyti, konfliktą įšaldyti ir pradėti derybas, kol Rusija ir Putinas neatsistojo piestu.

2014-aisiais buvo Sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo Normandijoje 70-osios metinės. Su šia proga susijusi diplomatinė veikla lėmė 1-ąjį ir 2-ąjį Minsko susitikimus, Normandijos formatą, trišalę kontaktinę grupę ir kitas „akcijas“. Tai suteikė Maskvai puikią galimybę priversti Vakarų partnerius, kad įtikintų Ukrainą sutikti su Rusijos kišimusi į kaimyninės šalies vidaus reikalus. Kremlius jau turėjo nusistovėjusį priemonių rinkinį konfliktams įšaldyti, juos įrėminti ir sukurti mechanizmus, suteikiančius Rusijai galimybę visiškai kontroliuoti „procesą“.

Šveicarija, pirmininkaudama ESBO 2014 m., sunkiai sprendė konfliktą, kurį vadino „Ukrainoje ir aplink ją“. Buvo manoma, kad nereikėtų išskirti Rusijos kaip šalies agresorės, atmetančios ESBO principus ir įsipareigojimus. Tai atskleidė šios organizacijos, siekiančios konsensuso, dilemą: ESBO negali imtis rimtų veiksmų prieš savo narę, nors ji įžūliai pažeidžia Helsinkio baigiamąjį aktą. Be to, aiškus Rusijos išskyrimas ar kritika daug kam atrodė pernelyg kelianti eskalacijos riziką.

Tai veda prie dar vienos klaidingos prielaidos: Rusiją galima nukreipti teisinga linkme, todėl nereikėtų jos provokuoti. Nenoras „provokuoti“, pastangos siekti dialogo bei (vienašališko) įtampos mažinimo (détente) buvo giliai įsišaknijęs tiek ES, tiek NATO. Pavyzdžiui, Baltijos šalims kurti konkrečių gynybos planų aljansas nepradėjo iki pat 2014 m. ES laikėsi savotiškos dviejų krypčių politikos, viena vertus, smerkdama Rusijos smurtą ir tarptautinės teisės pažeidimus, antra vertus, ieškodama konstruktyvaus bendradarbiavimo dėl abipusės naudos. Daugelis suvokė vidinį darbo pasidalijimą – NATO ir ES yra Rusijos kritikos forumai, ESBO skatina bendradarbiavimą ir dialogą.

Platesniame saugumo politikos kontekste, vos metams praėjus po karo Gruzijoje, Obamos administracija pradėjo atkurdinėti santykius su Rusija. Nordstream 1 buvo atidarytas 2011 m., o darbai, tiesiant Nordstream 2, nenutrūko, net Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą 2014 m. Galima drąsiai teigti, kad Vakarų signalai Maskvai nebuvo nuoseklūs. Net ir po 2014 m. vis dar buvo svarstoma iš Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos atimti suverenią teisę savarankiškai spręsti saugumo politikos klausimus, planuota įkurti sanitarinį kordoną, atsižvelgiant į „teisėtus“ Rusijos saugumo interesus. Kai kurie netgi teigė, kad saugumo garantijas šioms šalims galėtų suteikti Rusija.

Vakarų diskusijose nuo 2014 m. atramos tašku tapo Rusijos naratyvai ir dezinformacija: esą Ukrainoje konfliktas tarp rusakalbių ir ukrainietiškai kalbančiųjų yra amžinas; Ukraina – susiskaldžiusi, net dirbtinė valstybė; Krymas iš tikrųjų priklauso Rusijai; Ukrainą valdo naciai… Tuo pat metu daugelyje ES ir NATO šalių vyko diskusija apie „teisėtus Rusijos saugumo interesus“, atseit ji jaučia grėsmę dėl aljanso plėtros. Visa tai intensyviai kurstė Maskvos propaganda. Tai, kad nė viena su Rusija besiribojanti šalis nuo 2004 m. neprisijungė prie NATO, buvo lengvai pamiršta, o Ukrainos narystė 2013–2014 m. aljansui neatrodė svarbi, atseit ne viskas taip vienareikšmiška.

Buvo net manoma, kad galima nepaisyti visapusiško saugumo sampratos. Nemažai veikėjų nenorėjo matyti arba nesugebėjo įžvelgti ryšio tarp politinio valdymo, pasaulėžiūros, ideologijos (įskaitant demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms) ir grėsmės, kuri keliama kitoms valstybėms. Tačiau būtent ši sąsaja turėtų rūpėti ESBO, deklaravusiai unikalią visapusiško saugumo sampratą.

Grėsmės vertintinos, remiantis suvokimu ir pajėgumais, o ne ketinimais, – kad ir kaip techniškai skambėtų ši prielaida, jos pasekmės buvo toli siekiančios. Bandydama įtraukti Rusiją į dialogą dėl naujos saugumo aplinkos, ESBO nusprendė 2014 m. Ministrų taryboje įsteigti žymių asmenų grupę, kuri pradėjo vadinamąjį struktūrizuotą dialogą, kad paskatintų įprastinės ginkluotės kontrolę ir padidintų karinį tarpusavio pasitikėjimą. Tikriausiai bandyta deeskaluoti situaciją ir nuteikti Rusiją įpareigojančiam dialogui. Abi iniciatyvos buvo nesėkmingos. 2015 m. paskelbtoje grupės ataskaitoje „Grįžimas prie diplomatijos“ daugiausia dėmesio skirta tam, kad bendromis pastangomis būtų sumažintas nerimas šalių, esančių buferinėje zonoje tarp Rusijos ir ES / NATO. Kaip sprendimo dalis pasiūlytos pilkosios arba buferinės zonos, sanitariniai kordonai.

Vertinant grėsmes, ketinimai buvo laikomi antraeiliais. Neatitikimas tarp to, ką Rusija sakė, ir to, kaip elgėsi, nebuvo vertinamas pakankamai rimtai. Egzistavo tik grėsmės suvokimas – esą tai subjektyvus dalykas, nulemtas karinės galios disbalanso. Tačiau Maskvos keliama grėsmė nebuvo vien subjektyviai suvokiami ketinimai, kaip dabar jau puikiai žinome.

ESBO kontekste vienas Rusijos argumentas sulaukė išskirtinio dėmesio – tai saugumo nedalomumas. Šis tarptautinių santykių principas teigia, kad jokia valstybė negali stiprinti savo saugumo kitų sąskaita. Šį argumentą Rusijos atstovai pateikia kaskart, kai tik išgirsta kaltinimus dėl pagrindinių ESBO principų pažeidimo. Šis principas naudojamas įtakos sferoms įteisinti kartu su įsitikinimu, kad „Rusija iš dalies teisi“. Maskva norėtų turėti veto teisę, pavyzdžiui, dėl to, ar kaimyninė šalis gali tapti ES, NATO nare, esą tai keltų grėsmę Rusijos saugumui.

Teigiama, kad tarp įvairių ESBO principų reikia rasti „pusiausvyrą“. Tai leidžia daryti išvadą, kad Rusijos laikyseną galima pagrįsti saugumo nedalomumu ir tautų apsisprendimo teise (Krymo referendumas): „Jūs teisūs dėl vienų principų, o mes – dėl kitų, taigi turime juos subalansuoti.“ Ši argumentacija sulaukė palaikymo įvairiose ESBO pirmininkaujančiose valstybėse, kai kuriose Europos sostinėse.

Tačiau saugumo nedalomumo principas gali ir turėtų būti interpretuojamas kaip visapusiško saugumo sampratos patvirtinimas. Tai pabrėžtų visų ESBO principų ir įsipareigojimų svarbą. Kremlių erzina ne tik visapusiško saugumo samprata, bet ir pagrindinis Paryžiaus chartijoje įtvirtintas principas – tai kiekvienos šalies teisė savarankiškai pasirinkti savo saugumo partnerius. Tai vienodai taikoma visoms ESBO valstybėms narėms, todėl negali būti jokių įtakos sferų.

Ir Europos saugumo tvarkos gynėjai (kurie ją laiko būtinu saugumo pagrindu), ir kritikai (kurie atmeta kaip idealistinę, todėl pavojingą) linkę normatyvinę tvarką iš esmės atsieti nuo gynybos pajėgumų ir karinio atgrasymo, net vadina jų priešybe. Kitaip tariant, vyrauja bendras įsitikinimas, kad svarbiausia pripažinti realpolitik. Tačiau galima ir būtina pateikti atvirkštinį argumentą – tvarkos palaikymas priklauso nuo (karinės) jėgos, o pažeidimai turi būti atskleisti, kaltininkus patraukiant baudžiamojon atsakomybėn.

Atsižvelgiant į tai, kas vyksta nuo 2022 m., galima  klausti, kodėl visos pastangos, kurias pagrindinės ES ir NATO sostinės laikė deeskaluojančiomis ir prisidedančiomis prie įtampos mažinimo, iš tikrųjų eskalavo situaciją ir sudarė sąlygas Rusijai pradėti plataus masto invaziją į Ukrainą. Kad įvyktų tikras Zeitenwende, reikės savikritiškiau išnagrinėti išankstines prielaidas, kuriomis grindžiama Vakarų politika RF atžvilgiu.

ES ir NATO valstybėms tenka skinti karčius vaisius, subrandintus kolektyvinio nesugebėjimo patraukti Rusiją atsakomybėn už ESBO principų ir visapusiško saugumo koncepcijos laužymą. Prisidėjo ir ignoravimas represijų, didėjančių RF viduje, nes realistinės geopolitikos mokyklos šalininkai laiko jas išvis nereikšmingomis. Prisitaikant prie įšaldyto konflikto logikos, buvo išpurenta dirva ne tik pripažinti, bet ir įteisinti Minsko susitarimuose numatytus visiško, lygiateisio suvereniteto ir teritorinio vientisumo principų pažeidimus.

Čia konfliktuoja du skirtingi politiniai imperatyvai. Viena vertus, norima išvengti tolesnio kraujo liejimo, nutraukti jėgos naudojimą, net jeigu tai reikštų susitaikymą su tuo, kad pažeidžiami ESBO principai ir įsipareigojimai arba net visiškai jų nepaisoma. Antra vertus, šie principai ir įsipareigojimai ginami kaip būtina sąlyga ilgalaikiam Europos saugumo užtikrinimui. Ukraina tapo mūsų trumparegiškumo, vaizduotės stokos ir pragmatiškų kompromisų auka.

Išmoktos pamokos?

Tai, kas prasidėjo 2022 m. vasario 24 d., yra nuosekli procesų, evoliucionavusių mažiausiai 15 metų, baigtis. Karas yra žiauriausia latentinės Rusijos krizės, kuri dabar tapo akivaizdi, išraiška. Tai ilgalaikė struktūrinė ir sisteminė krizė.

Esame istorinio lūžio taške (Zeitenwende), kuris apibrėš ne tik tai, kokia Rusija, Ukraina ir visa Rytų Europa bus palikta ateinančioms kartoms, bet ir tai, kokia dabar yra Europa ir Vakarai. Tą nustatys ES projekto ribos. Ką matome nuo antrosios Donaldo Trumpo administracijos pradžios, atrodo, prilygsta antrajam lūžiui, keliančiam grėsmę, kad bus dar labiau pakenkta tarptautinei teisei ir ESBO nustatytai Europos saugumo tvarkai.

Svarbu prisiminti, kad karas yra priemonė, o ne tikslas. Tai priemonė politiniams tikslams pasiekti. Transformacija į kitokią, „normalią“ Rusiją – tokią, kuri būtų neantagonistinė, neimperialistinė, gerbtų demokratiją ir žmogaus teises, – dabar yra toliau negu bet kada nuo komunizmo žlugimo. Transformacija reikalautų, kad Rusija susidurtų su totalitariniu lenininiu-stalinistiniu, imperialistiniu paveldu, o dabar ir su siaubingu kolonijiniu savo pačios karu. Atsižvelgiant į tai, kad Putinas nuo pat atėjimo į valdžią 2000 m. daugiausia dėmesio skyrė istorijos rašymui, tiksliau tariant, jos klastojimui, toks posūkis greičiausiai neįvyks, bent jau ne artimiausiu metu.

Rusijos krizė nesibaigs paliaubomis ar karo įšaldymu. RF save laiko konfliktuojančia su Vakarais ir antagonistinius hibridinius įrankius naudoja kariniams tikslams forsuoti. Kol Rusija turės tokią vadovybę kaip dabartinė, primetančią Ukrainai šiurpius egzistencinius išbandymus, pažeisdama tarptautinę teisę, taika bus neįmanoma.

Jeigu Rusija skintų pergalingus savo agresijos vaisius, tai turėtų toli siekiančių ir visiškai nepriimtinų pasekmių tarptautinei teisei, Europos saugumo tvarkai, taigi mūsų visų saugumui. Rusijos krizė nėra greitai išsprendžiama problema, prireiks daug laiko, kad su ja susidorotume, geriausiu atveju tai atves į naują Šaltąjį karą.

Europos saugumo tvarkos normas, kriterijus, pagal kuriuos Rusija bus laikoma atsakinga, ir toliau nustatinės ESBO, diegdama visapusiško saugumo koncepciją, kuri yra saugios ir stabilios Europos pagrindas. Ar pavyks atkurti pagarbą ESBO principams ir įsipareigojimams, yra egzistencinis klausimas. Jeigu nepavyks, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos lauks toks pat likimas, koks ištiko Tautų Sąjungą 1939 m.