Nesami palestiniečiai

Šių metų Berlyno bienalės santūrus požiūris į solidarumo su palestiniečiais išraiškas tiek menininkams, tiek publikai sudarė įspūdį, kad Vokietijos kultūros sektoriaus laikysena šiuo atžvilgiu toli gražu nėra tinkama. 

Per 2025 m. Berlyno bienalės atidarymą Mitte’s rajone spaudos konferencija Sophiensäle galerijoje buvo sausakimša. Pirmoji kalbėjo Katarzyna Wielgow-Skolimowska, Vokietijos federalinio kultūros fondo, kuris daug metų yra pagrindinis bienalės rėmėjas, Meno skyriaus direktorė. Anot jos, ši metinė paroda atspindi politinį angažuotumą: „Bienalė nukreipia mūsų žvilgsnius į Berlyną ir į platesnį pasaulį tuo pat metu. Dabarties aktualijas aptaria daugybė kūrinių, sukurtų karinio smurto ir teisinės savivalės akivaizdoje.“

13-osios bienalės kuratorė, Indijoje gimusi Zasha Colah kalbėjo atsargiau, daugiausia dėmesio skyrė represiniams kontekstams. Ji turi pakankamai patirties, nes kuravo Punės bienalę Indijoje, buvo viena iš Inčuano bienalės 2018 m. Kinijoje kuratorių. 

„Berlyno bienalė apmąsto net ir didžiausią įtampą sudėtingomis aplinkybėmis, – sakė ji žurnalistams. – Tai neramūs laikai. Žiniasklaidoje, kultūriniame kraštovaizdyje, politikoje tvyro sumaištis.“

Šiokį tokį nerimą pačioje spaudos konferencijoje sukėlė žurnalisto klausimas, ar pasitaikė atvejų, kad pakviesti menininkai atsisakytų dalyvauti parodoje, apeliuodami į Strike Germany? Vienas toks protestas buvo, – pripažino Colah ir pridūrė, kad šį sprendimą ji gerbia. Auditorijai daugiau nieko nereikėjo sakyti apie Strike Germany. Per pastaruosius dvejus metus šis menininkų, kuratorių, kitų visuomenės veikėjų aljansas įgijo simbolinę reikšmę politinės turbulencijos, sukrėtusios Vokietijos kultūros institucijas, fone.

Svarbus motyvas pradėti Strike Germany kampaniją buvo pasipriešinimas tam, kad Vokietijos valdžia nedviprasmiškai palaiko Izraelį, nors jis tęsia Gazos Ruožo bombardavimą. Strike Germany teigimu, kultūros institucijų priklausomybė nuo valstybės finansavimo daro jas pavaldžias Vokietijos valdžiai (Staatsräson). Šis principas, kurį 2008 m. suformulavo ilgametė kanclerė Angela Merkel (CDU), reiškiantis „valstybės interesą“, pagrindiniu nacionaliniu Vokietijos interesu laiko Izraelio saugumą. Tai grindžiama istorine šalies atsakomybe už Holokaustą.

Po 2023 m. spalio mėn., kai teroristinis Hamas išpuolis prieš Izraelį įžiebė tebesitęsiančią destruktyvią karinę kampaniją Gazoje, Staatsräson pradėta interpretuoti plačiau, tai vis dažniau taikoma kultūrinei veiklai Vokietijoje. 2023 m. pabaigoje beveik kiekvieną savaitę buvo pranešama apie atšauktas parodas, neribotam laikui atidėtas apdovanojimų ceremonijas ar kviestinių profesorių paskaitas. Pagausėjo atvejų, kai žydų kilmės menininkai, pavyzdžiui, Candice Breitz, sukūrusi dokumentinį filmą „Vokietijos apsėdimas Izraeliu“, arba intelektualai, tarp jų Masha Gessen, kaltinami, kad peržengė ribas, kritikuodami karą Gazos Ruože.

Tačiau tai tik sustiprintas platesnio konteksto aspektas – Vokietijos kultūros institucijos vis budriau stebi visus klausimus, susijusius su Izraeliu ir Palestina. Dar prieš Gazos karą šis budrumas kartais prasiverždavo viešais ginčais tarptautiniu mastu, kaip atsitiko 2022 m. parodoje documenta fifteen. Kas penkerius metus Kaselyje rengiamą svarbią šiuolaikinio meno parodą kuravo Indonezijos kolektyvas ruangrupa. Jo taikytas modelis buvo paremtas bendruomeniniu meno kūrimu, įkvėpimo semtasi iš Indonezijos kaimo lumbung – tai bendras ryžių derliaus saugojimas. Tačiau kuratorinė koncepcija, kuria siekta marginalizaciją apžvelgti iš Globaliųjų Pietų perspektyvos, buvo iškart apribota po to, kai konkretūs eksponatai triukšmingai apšaukti antisemitiniais. Vienas garsus kūrinys, išeksponuotas pačiame centre, dėl kaltinimų, kad jo tropai akivaizdžiai antisemitiški, buvo paslėptas po uždanga, o vėliau tiesiog pašalintas. Kilus skandalui, documenta generalinė direktorė Sabine Schormann buvo priversta atsistatydinti. Viešajame diskurse vyravo nuomonė, esą reikėjo aktyviau reaguoti, kad būtų išvengta krizės, ją laiku neutralizuojant.

Šis įtampos sklidinas kontekstas labai paveikė 13-ąją Berlyno bienalę, kur dalyvavo 60 menininkų ir meno kolektyvų, pateikta 170 kūrinių, maždaug pusė jų užsakyta specialiai šitai parodai. Tai pirmoji bienalė, Berlyne surengta po Gazos karo pradžios, nutraukus įprastą dvejų metų ciklą, – paroda atidaryta metais vėliau negu įprastai, 2025 m. birželio viduryje. Colah kuratorinė koncepcija „Perduoti bėglį toliau“ pabrėžė subtilią meno galią įveikti kliūtis, žaidžiant slėpynes, pasitelkiant humorą.

Prieš bienalės atidarymą Colah, duodama interviu vokiečių leidiniui Museumsjournal, meno bienales palygino su šachmatų turnyru, kur dalyvauja daug skirtingų suinteresuotų šalių. Bienalės, laikomos prestižiniais projektais, yra varžomos politinių direktyvų, turi įveikti daug nematomų biurokratinių slenksčių.

Nemažai eksponuojamų kūrinių skirta pasipriešinimo aktams, susidūrus su priespauda praeityje ir dabar. Mianmarą po 2021 m. perversmo vėl valdo karinė chunta: „Norėjau parodyti brandžią šalies meno sceną, nusipelnančią daugiau dėmesio“, – per pirmąjį iš dviejų ilgų pokalbių leidiniui Index on Censorship sakė Colah. Žymiausias Mianmaro atstovas bienalėje Hteinas Linas, anksčiau du kartus kalintas karinių režimų, po to negalėjęs išvykti iš šalies, nes jam neišduotas pasas. Šiuolaikinio meno institute (KW) – tradiciškai pagrindinėje bienalės erdvėje – buvo rodomas jo performanso „Musė“ (2008) įrašas. Hteinas šį performansą pirmą kartą surengė kalėjime kitiems kaliniams. Lehrter Strasse, buvusiuose teismo rūmuose, kur pristatomas menas daugiausia teisėtumo ir neteisėtumo temomis, keliose patalpose eksponuojami Hteino paveikslai, sukurti kalėjime.

Grįžtant į KW, menininkių feminisčių kolektyvas Lanna Action for Burma Committee, veikiantis tremtyje, pristatė kūrinį „Kelnaitės taikai“ (Panties for Peace). Pavadinimas rodo, kaip karinio valdymo blogis išsprogdinamas, pasitelkiant humorą. Remdamasi vietiniu prietaru, kad kontaktas su moteriškais apatiniais gali vyrams sudrumsti protą, grupė Lanna Action moteriškus apatinius anksčiau siųsdavo į Birmos ambasadas, o rinkimams šalyje keldavo kandidates tokiomis pravardėmis kaip Madame Knickerbocker Glory.

Nepaisant atviro politinio parodos tono ir globalios neteisybės akcentavimo, bet gal kaip tik todėl, bienalę kritikavo tie, kurie tikėjosi… na, šiek tiek daugiau dėmesio Palestinai. Kai kuriuos apžvalgininkus (Art in America) nuvylė bienalės „erzinantis išsisukinėjimas“, kiti (Frieze) manė, kad paroda „keistai prislopinta Berlyno, kuris pastaruosius 16 mėnesių buvo intensyvių politinių neramumų centras, kontekste“.

Visa tai kelia svarbų klausimą, ar akivaizdūs Berlyno bienalės trūkumai buvo neapsižiūrėjimo, ar aplaidumo rezultatas, ir jei pastarojo, tai kas čia toks aplaidus? Darant prielaidą, kad institucinėje sistemoje užimti aiškią kuratorinę poziciją neįmanoma, net jei toks ir buvo parodos rengėjų tikslas, vis tiek vertėtų klausti, ar paroda išreiškė solidarumą? Ir jei tokių gestų būta, vis dėlto kaip tas daryta? Pokalbiai su bienalės kuratoriumi, su direktoriumi, su keliais dalyviais ir su tuo menininku, kuris atsisakė dalyvauti, rodo, kad to siekta keliais lygmenimis. Nepaisant pastangų, rezultatas nepateisino nei bienalės kuratorių, nei pačios institucijos vilčių.

Reikėtų pripažinti, kad kai kurie parodos eksponatai aiškiai išreiškė solidarumą su Palestina. Multimedijos kūrinio autorius Index patvirtino, kad pačios kuratorės – Zasha Colah ir jos bendraautorė Valentina Viviani – bent kartais ryžtingai laikėsi solidarumo Palestinos atžvilgiu. Kadangi viskas vyko „nerimo ir militarizacijos“ apsuptyje, menininkas kalbėti sutiko, iškėlęs visiško anonimiškumo sąlygą. Ankstyvaisiais jo kūrinio planavimo etapais menininkas su abiem kuratorėmis aptarė, kiek erdvės galėtų skirti solidarumui su Palestina išreikšti. Ar kuratorės bandė atkalbėti menininką nuo aiškios pozicijos šiuo klausimu, nerimaudamos dėl galimo visuomenės pasipiktinimo? Visiškai priešingai: „Jos ne kartą prašė [pakoreguoti esmę], kad eksponatas labiau atitiktų Palestinos poreikius, nuolat siūlė daugybę idėjų, kaip būtų galima įtraukti daugiau solidarumo gestų. Kai kurie iš jų buvo tikrai gudrūs triukai…“ Dalis pasiūlymų prieštaravo įprastai menininko praktikai. Ar toks kuratorių elgesys jam atrodė neįprastas? „Taip!“ Vis dėlto menininkas teigiamai vertina kūrybiškus Zashos ir Valentinos bandymus įsiterpti: „Kuratorių širdys yra tinkamoje vietoje.“ Menininkas įsitikino, kad jo ir jų požiūriai į Palestiną sutampa. Galiausiai susitarė, kaip į kūrinį bus įtrauktas solidarumo gestas.

Tačiau, kai atėjo metas parengti sutartis ir aptarti instaliacijos detales, prie pokalbio prisijungė daugiau žmonių. Regis, ne visi norėjo dainuoti iš to paties gaidų lapo. Menininkas prisiminė šiemet vasarį surengtą Zoom susitikimą: „Kai paminėjau Palestiną… vienas administracijos komandos narys akivaizdžiai įsitempė. Atrodo, jis nieko nežinojo apie mūsų ilgas diskusijas. Mačiau, kad Zasha ir Valentina dėl to jaučiasi nejaukiai.“ Nepaisant įtampos, administracijos komanda ir menininkas sutarė dėl kūrinio įgyvendinimo detalių, įskaitant daugybę propalestinietiškų gestų.

Tačiau vėliau pats autorius neįvykdė savo įsipareigojimų. Kai Colah išpakavo menininko atsiųstą versiją, nustebo, kad ši gerokai sušvelninta, perteikianti visiškai kitokią simboliką. Kodėl taip smarkiai pasikeitė nuomonė? „Mano pasirinkimas susijęs su pasipriešinimu tam, kaip dažnai tokie simboliai įtraukiami į karo ir spektaklių rinkodarą“, – paaiškino menininkas.

Ar bienalė bandė išsklaidyti nuogąstavimus dėl neigiamos reakcijos, panašios į tą, su kokia susidūrė documenta organizatoriai? Kitaip tariant, ar atribojo erdvę tarp radikalaus palestiniečių požiūrio ir solidarumo su palestiniečiais? Buvo tikimasi, kad bienalėje dalyvaus bent vienas palestinietis. Galiausiai jis kvietimą atmetė. Colah tarpininkavo, kad šis menininkas iš Jeruzalės duotų interviu, per kurį Index sužinojo, kad jis „niekada nebuvo iki galo įsitraukęs“. Po to, kai 2024 m. vasarą su juo susisiekė Colah, jis dalyvavo virtinėje pokalbių, pasitikėdamas aiškia kuratorės pozicija Palestinos klausimu. Bienalė, regis, jau norėjo pereiti prie jo kūrinio parengimo eksponavimui. Pernai gruodį, kai susitiko su bienalės direktoriumi ir kuratorėmis, jam tapo aišku, kad negalės dalyvauti: „Neišgirdau jokio aiškaus teiginio dėl krypties ar struktūrinio pozicionavimo, nors to mažiausiai tikėjausi dabar, vykstant genocidui“, – sakė menininkas.

Jei bienalės dalyviai būtų galėję sudaryti sąjungas tarpusavyje, viskas būtų klostęsi kitaip. Žinodami, kad, kilus pasipriešinimui, jie nebus palikti vieni, būtų sustiprinę politinę savo poziciją. Tačiau neturėjo jokios informacijos apie kitų pakviestų menininkų tapatybes. Bienalė nusprendė neviešinti dalyvių sąrašo, viešai jį paskelbė tik atidarymo dieną per spaudos konferenciją.

Index teigimu, tuo buvo siekiama užkirsti kelią menininkų atrankos politizavimui prieš atidarant bienalę. Tai atspindi dar vieną pamoką, išmoktą iš documenta fifteen. Likus mėnesiams iki parodos Kaselyje, documenta susidūrė su daugybe kaltinimų, esą jos dalyviai palaiko kampaniją „Boikotas, diversifikacija ir sankcijos“ (BDS), nukreiptą prieš Izraelį. Vokietijos Bundestagas jau 2019 m. priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, šį judėjimą paskelbdamas antisemitiniu.

Nors sprendimas neatskleisti menininkų sąrašo galėtų atrodyti geranoriškas, bet iš tiesų izoliavo menininkus – sprendimą dėl dalyvavimo bienalėje kiekvienam reikėjo priimti atskirai. Tai bent iš dalies paaiškina, kodėl nė vienas iš daugybės pasitraukusiųjų nebuvo įvardytas. Be palestiniečių menininko, kalbėjusio su Index, keli kiti autoriai – dauguma susiję su Artimaisiais Rytais – arba atsiėmė savo paraišką, arba atsisakė kvietimo. „Trys projekto pasiūlymai buvo pasiekę baigiamąją stadiją, įskaitant mokslinius vizitus į Berlyną“, – leidiniui Index sakė Colah. Pasak kuratorės, menininkai baiminosi, kad dalyvavimas bienalėje turės neigiamų pasekmių jų karjerai.

Palestiniečių menininkas iš Jeruzalės įtarė, kad į jį kreiptasi, nes bienalė ieškojo netvirto palestiniečių balso, kurį galėtų pademonstruoti. Net abejojo, ar žiūrovai apskritai susitelktų į patį kūrinį: „Dabartiniame Vokietijos kontekste menas niekada nebus vertinamas pagal savo vertę, kad ir koks poetiškas būtų.“ Per paskutinį susitikimą su bienalės direktorium atrodė, pasak menininko, kad Axelis Wiederis pasiryžęs įtikinti palestinietį, kad prisijungtų, tačiau, kai šis paklausė, ar bienalė galėtų suteikti jam apsaugą, tinkamo atsakymo negavo.

Užkulisiuose atrodė, kad darbuotojai bando išsiaiškinti, ar kiti parodos dalyviai palaikytų palestiniečių menininką viešos reakcijos atveju. Multimedijos kūrinio autorius anonimiškai pakomentavo, kad požiūris į solidarumą su palestiniečiais per metus pasikeitė. „Iš pradžių klausdavo, ar palaikytume palestiniečių menininkus. Tačiau mes neturėjome supratimo, kas jie tokie, o vėliau nesakė, nei kas pasitraukė, nei kodėl. Galiausiai paprašyta, kad į savo kūrinius tiesiog įtrauktume Palestinos simbolius.“

Išskyrus dalyvių sąrašo slėpimą ir neoficialias galimų bendraminčių paieškas, koks dar būtų bienalės vaidmuo, apsaugant menininkus dabartiniame Vokietijos kontekste? Kokius žingsnius ji realiai galėjo žengti, kad juos paremtų? „Mes aiškiai pabrėžėme, kad neketiname pašalinti jokių darbų iš parodos. Visiškai pasitikėjome kuratorėmis ir menininkais, – duodamas interviu Index sakė Berlyno bienalės direktorius Axelis Wiederis. – Sutelkėme dėmesį į aspektus, kurie yra mūsų kontrolės sferoje.“ Index sužinojo, kad bienalė turi krizių vadovą, tačiau nepavyko išsiaiškinti, ką konkrečiai jis veikia.

Berlyno bienalės direktoriaus pareigas Wiederis perėmė prieš metus, po Gabriele’s Horn kadencijos, trukusios du dešimtmečius. Jis prisijungė, kai 13-osios bienalės planai buvo jau gerokai įsibėgėję. Savo prisitaikymą prie naujų pareigų Berlyno bienalės kontekste Wiederis aptarė su Index per ilgą vaizdo skambutį: „Dėmesio lygis tikrai kitoks, – diplomatiškai sakė direktorius. – Politinė situacija įkaitusi.“ Prieš atvykdamas į Berlyną, jis dešimt metų praleido Švedijoje ir Norvegijoje, ten paskutinės jo pareigos – Bergeno Kunsthalle’s vadovas.

Kokia atsakomybė už tarptautinių kuratorių laikyseną turėtų tekti tokiai institucijai kaip Berlyno bienalė, atsižvelgiant į realią tikimybę, kad audringai kils neigiama reakcija? Wiederis ir Colah reguliariai, du kartus per savaitę aptardavo kultūros politiką. Kalbėjosi apie tai, kaip „tam tikri kūriniai gali būti suvokiami, kokią reakciją jie sukels, jei bus pristatyti vienaip ar kitaip“, – sakė direktorius. Kitais atvejais išsamiai aptardavo konkrečių kūrinių įgyvendinimą ir pozicionavimą, siekiant išvengti galimų išpuolių. Regis, pavyko apsaugoti kuratores ir menininkus nuo kaltinimų antisemitizmu ar Statsräson ribų peržengimu.

Nepaisant solidarumo su Palestina gestų, planuotų ar bandytų pateikti, tačiau galiausiai nepatekusių į parodą kūrinių, ar buvo eksponuojama kas nors tiesiogiai susijusio su Palestina, kad ir koks nežymus tai būtų objektas, atsižvelgiant į pagrindinę bienalės temą? Kai kurie kritikai visoje parodoje įžvelgė ardomuosius veiksmus. Meno žurnalas e-flux teigė: „Vaikštant po parodą, lankytojams kaupiasi daugybė netiesioginių, dažnai genialiai sumanytų nuorodų į Palestiną. Visos jos kartu sukuria galingą teiginį, kad ieškome kažko, jau nebeegzistuojančio, nes žinome, kas vyksta.“

Simono Wachsmutho videokūrinys „Iš dangaus aukštybių“ (2025) eksponuojamas buvusiuose teismo rūmuose. 30 minučių trunka absurdiška kryžminė apklausa – teisėjas teiraujasi asmens, užsidėjusio kiaulės kaukę, vilkinčio Prūsijos karinę uniformą, iš kur šita kaukė. Jis atsako: „Iš upės per kalną į jūrą.“ Wachsmuthas kūrinį sumanė kaip duoklę „Prūsijos arkangelui“, antimilitaristiniam 1920 m. dadaizmo kūriniui, ir tiems menininkams, kurie buvo teisiami už kariuomenės šmeižimą.

Panašias nuorodas galima įžvelgti ir keliuose kituose kūriniuose. Armino Linke’s „Derybų stalai“ (2025) pastatyti gerai matomoje vietoje prie įėjimo į KW. Šiuo kūriniu Linke primena 1878 m. Berlyno kongresą, oficialiai pripažinusį ypatingą tarptautinį Jeruzalės statusą – to politinio sprendimo atgarsiai gajūs iki šiol. Viršutiniame aukšte dideliuose plakatuose pateikta informacija apie pasaulinę ginklų prekybą, įskaitant sandorius su Izraeliu. Deklaratyvūs Sawangwongse Yawnghwe, menininko iš Mianmaro, plakatai yra specialiai šiai vietai sukurtos instaliacijos „Gesamtkunstwerk kaip praktinis pokštas“ (2025) dalis.

Trumpalaikiai solidarumo gestai, kad ir kokie erzinamai beprasmiški, bienalės kuratorėms ir administratoriams atrodė geriau negu nieko. Tačiau Gazai, kurią vis žiauriau niokoja Izraelis, bet kokie Berlyno bienalės gestai atrodytų bereikšmiai.

Palestiniečių menininkas, pakviestas dalyvauti bienalėje, Index sakė, kad šiuo metu nežino, ką reiškia aktualaus turinio parodą rengti Vokietijoje. Jo teigimu, būtų skaudu tokioje dalyvauti, nes ši šalis tiesiogiai rėmė Gazos užpuolimą, eksportuodama karinę įrangą Izraeliui, tvirtai ir plačiai įsipareigodama jo saugumui: „Dalyvaudamas tapčiau tos struktūros dalimi.“

Kad ir kokie būtų bienalės kuratorių, administratorių ketinimai ar ambicijos, jie susidūrė su daugybe apribojimų, ką galima, ko negalima eksponuoti. Viena vertus, bienalės, kaip valstybės finansuojamo renginio, institucinė struktūra neleidžia laikytis struktūrinio pozicionalumo, ypač dėl to, kad pagrindinis principas čia yra Staatsräson. Antra, daug lėmė karčios documenta pamokos ir karštos viešos diskusijos. Dalis menininkų apsisprendė nedalyvauti dėl daugybės priežasčių – tai baimė sukelti susiskaldžiusios visuomenės pasipiktinimą, susirūpinimas, kad institucinės struktūros nepakankamai juos apsaugos nuo politikų reakcijos, net ištikimybė Strike Germany. Savicenzūra taip pat galėjo turėti įtakos sprendimams nedalyvauti arba tam, kodėl kūriniuose buvo arba nebuvo solidarumo su palestiniečiais gestų.

Tačiau net ir esant šiems apribojimams, kuratorėms ir keliems menininkams pavyko išreikšti solidarumą. Sąmoningas ribų peržengimas, kaip daugelis tą suvokė po 15-osios documenta, greičiausiai būtų peraugęs į dar vieną rimtą interesų grupių konfrontaciją, potencialiai skatinančią dar griežtesnę politinę šiuolaikinio meno priežiūrą. Berlyno bienalės įdiegta galimos žalos kontrolė, siekiant išvengti documenta ištikusio fiasko, privertė menininkus, kuratorius ir akademikus tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų jaustis susvetimėjusiais. Vyravo įsitikinimas, kad to, kas šiuo metu leidžiama Vokietijos kultūrai, tiesiog nepakanka.

Multimedijos eksponato autorius man sakė, kad nepaiso konteksto, kurį apibrėžia jo šalies taikoma meno priežiūra. Vokietijoje juntamas toks pats spaudimas: „Berlynas, pasaulio meno sostinė, šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria. Kuratorių koncepcija tragiškai sėkmingai atskleidžia kruopštų bienalės ribų apskaičiavimą. Paroda priklauso nuo to, ką mes, menininkai, kūrybiškai išreiškiame arba ne. Patirti tokį spaudimą reiškia riziką, kokią tikriausiai ne visi menininkai ryžtasi prisiimti.“

Berlyno 13-oji bienalė baigėsi 2025 m. rugsėjo 14 d.