Mano testamentas

Kai prieš penkerius metus Baltarusijos visuomenė sukilo, atrodė, kad šimtmečio senumo nacionalinio išsivadavimo viltys išsipildys. Kas iš tų vilčių liko šiandien, ypač tiems šimtams tūkstančių baltarusių, kuriuos brutali valstybės reakcija privertė išvykti į tremtį?

Dešimtajame dešimtmetyje, augdamas kaip naivus moksleivis, buvau apsuptas baltarusių kalbos ir tautinės kultūros. Mano kartą persmelkė baltarusizacijos banga, kurią aš kaip ir daugelis laikiau normaliu dalyku.

Istorijos vadovėliuose skaitėme, literatūros pamokose klausėmės pasakojimų apie tai, kaip gyveno ir kentėjo Baltarusijos žmonės, kokia apgailėtina buvo jų egzistencija, kaip jie sukilo ir kovojo, bet buvo sukaustyti grandinėmis, kaip atsigaudavo ir maištaudavo vėl… Šios istorijos veikė tol, kol, būdamas paauglys, pradėjau bendrauti su žmonėmis už šeimos, mokyklos ir tos vaikų grupės, su kuria žaisdavau kiemuose aplink savo daugiabutį, ribų. Staiga suabejojau, ar čia tikrai tie žmonės, kurie nusimetė grandines ir siekė laisvės? Kažkas atrodė ne taip. Juk mūsų kasdienybė nebuvo laisva, bent jau remiantis nepriklausoma spauda, kuri po 1990-ųjų iki 2000-ųjų buvo parduodama kioskuose visame mieste.

Baltarusija nė iš tolo nepriminė to įvaizdžio, kokį mūsų tautos tėvai įsivaizdavo XX a. pirmajame trečdalyje. Nebuvo įmanoma nuslėpti fakto, kad visa Baltarusija tapo rusakalbė. Atidžiau pažvelgus į socialinį kontekstą ir gerovės klausimus, net man, penkiolikmečiui, buvo akivaizdu, kad liaudies kova dar nesibaigė, o apie pergalę galima tik svajoti. Tačiau kur tie žmonės, kuriems iš tikrųjų tas rūpėtų ir kiek jų yra?

Būtent tada mano trapų jauną protą pervėrė slegianti abejonė – ar baltarusiai kada nors sukilo per visą savo istoriją? Ar jie kada nors troško kažko daugiau, ar jie kada nors kartu pasiekė ko nors kaip tauta? Iki 2020 metų realybė atkakliai demonstravo, kad niekas čia niekada nelaikė savęs bendruomenės nariu, kad baltarusių tautos išvis nėra, tik atsitiktinė žmonių grupė, po Sovietų Sąjungos žlugimo atsidūrusi teritorijoje su buvusios Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos sienomis. Norėjau to ar ne, bet iš tikrųjų tą mačiau ir tuo įtikėjau.

Taigi per daugelį metų kartu su draugais, pažįstamais ir bendražygiais išpūtėme savo susigalvotą burbulą, galbūt šiek tiek romantišką, bent jau tikrai nenuobodų, ir patogiai jame lindėjome. Būtent todėl 2020-ųjų įvykiai daugeliui atrodė toks netikėtas, šokiruojantis įvykis.

Staiga paaiškėjo, kad bendruomenė iš tikrųjų egzistuoja, kad žmonės įstengia susivienyti, kai likimas leidžia kiekvienam individui, nors ir maža dalimi prisidedančiam, siekti bendro tikslo. Svarbu ne tiek tai, kad jie galėjo prisijungti, kiek tai, kad jie iš tikrųjų prisijungė be kvietimo ar vilionių. Viską apimanti viltis, įkvėpimas ir noras „būti laikomiems žmonėmis“, kaip baltarusių poetas Janka Kupala rašė daugiau negu prieš šimtą metų, stebuklingai virto veiksmu.

Nežinau, ar klasikiniai baltarusių rašytojai, tautos tėvai (arba jų pirmtakai) kada nors matė ką nors panašaus, ar jie kada nors skynė savo darbo vaisius. Gal jie rašė net ne amžininkams, o mums, aklai pasitikėdami žmonėmis, su kuriais niekada nesusitiks? Kad ir koks būtų atsakymas, tik 2020-aisiais sužinojau tikrąją frazės „žmonės pakils“ prasmę.

Praėjus kelioms dienoms po „rinkimų“, kalbėjausi su senyva moterimi. Aplink mus visas Miensko1 rajonas šurmuliavo. Miestas drebėjo nuo sprogimų, skendo riaumojime automobilių, piktai, niūriai žvelgiančių į žmones, plūstančius užblokuotomis gatvėmis. Didinga ir kartu bauginanti scena padarė tai moteriai gilų įspūdį. Su ašaromis akyse ir gumulu gerklėje ji tarė: „Štai ko mes laukėme per visą 10-ąjį dešimtmetį.“

Pakili nuotaika ir sielvartas dėl to, kuo tapome paversti, sukėlė beveik nekontroliuojamą šoko jausmą. Tiesiai prieš mūsų akis vyko tai, kuo buvome nustoję tikėti. Praradę tikėjimą, sąmoningai užgesinę viltį, tyčia nusukome akis, kad nepatirtume dar vieno nusivylimo. Pagal ankstesnę logiką atrodė, kad to, ką dabar matome, tiesiog negali būti. Bet štai yra! Apakina pats to fenomeno egzistavimas. Sulaikome kvėpavimą. Norisi pulti stačia galva į patį įvykių sūkurį ir tuo pat metu sustingti vietoje, kad tam kolektyviniam veiksmui neužtrauktume nelaimės.

Šie įvykiai paskatino mane patikėti mūsų nacionalinio mito galybe: nuo Bahuševičiaus iki Karatkievičiaus, nuo Ciotkos iki Ninos Bahinskajos.2 Viltis nuo šiol jau nėra abstrakti sąvoka – mačiau fizinį jos įsikūnijimą, žinau, koks jos kvapas, koks nuostabus skonis. Tai, kas atrodė neįmanoma, įvyko, vadinasi, galės pasikartoti.

Šiandien negalime žinoti, kokią formą įgaus Antrasis laisvėjimas. Taps nauja proga, galimybių langu? Vadinkite kaip norite. Tie, kurie tai vykdys, ir tie, kuriems tai skirta, gali būti visiškai skirtingi. Jie gal bus labai jauni, gal žmonės, kokių nemėgstu, gal visiškai nežinos, tarp kokių griuvėsių užaugo, kaip seniai visą Baltarusiją nuodija Russkij mir. Tačiau tikiu gyvybine jaunimo jėga, gebėjimu įžiebti kibirkštis, kad sudegintų skriaudą, aprašytą Jankos Kupalos poemoje, – tada į pasaulį pagaliau ateis Tiesa ir Teisingumas.

Svajoju atsidurti toje pačioje vietoje kaip toji senyva moteris, kad galėčiau pakartoti jos žodžius, tik data būtų kitokia: „Štai ko mes laukėme 2020-aisiais.“ Viliuosi gyventi, kad tai pamatyčiau.

*

Deja, kol kas tai tik svajonės. Baltarusijoje ištvėriau iki 2023-iųjų vidurio, tada likimas nubloškė mane į Lenkiją. Banali vidutinės statistikos istorija. Nesvarbu, kiek mūsų būtų – šimtas tūkstančių ar pusė milijono. Mes egzistuojame, nepaisydami, ar mus pastebi šalyse, kuriose radome prieglobstį, ar prisimena tėvynėje.

Ši naujoji emigracijos banga, pasinaudodama šiuolaikinio pasaulio pranašumais, bando apgauti laiką ir erdvę. Mes nesame galutinai išvykę iš RB,3 savo buvimą svetimose šalyse vadiname laikinu. Tarsi senoji grupinė nuotrauka, paskubomis padaryta Polaroid fotoaparatu, pamažu blėstų, o fotografija naujoje vietoje būtų dar ne iki galo išryškėjusi, kad ir kaip ją vartytume.

Yra tokių, kurie išvyko prieš beveik penkerius metus, pardavė turtą, pasiėmė šeimą, – jų profiliai vos įžiūrimi. Taip pat yra tokių, kurie palaiko ryšį su tėvyne, priima iš ten svečius. Yra ir viskuo rizikuojančių, kad apsilankytų Baltarusijoje, pusiau okupuotoje Rusijos.

Vienas mano draugas, mudviem geriant kavą, citavo bendrą pažįstamą, kuris sako, kad atėjo laikas atidžiai apžiūrėti vietines kapines ir nuspręsti, kur norime būti palaidoti – Varšuvoje, Vilniuje, Berlyne…

Prisiminiau Natalijos Hardzijenko ir Liavono Jurevičiaus parengtą sąvadą „Kapinių knyga: baltarusių palaidojimai pasaulyje“. Ji išleista 2023 m. pabaigoje, remiant Baltarusijos mokslų ir meno institutui – organizacijai, kurią XX a. 6-ajame dešimtmetyje JAV įkūrė baltarusių pokariniai emigrantai. Žmonės, kurie žinojo, kad mirs svetimoje žemėje.

600 puslapių enciklopedijoje sudėtos spalvotos margų baltarusių kapų su antkapiais įvairiomis kalbomis nuotraukos iš trylikos šalių: nuo Australijos ir Čilės iki Didžiosios Britanijos ir Švedijos. Iliustracijas papildo palaidotųjų biografijos, kai kurios vos kelių eilučių, kitos keleto pastraipų ilgio. Knygoje nieko nėra apie Lenkiją, Lietuvą, Rusiją, tačiau būtent šių kraštų žemėje atgulė amžino poilsio tikriausiai dauguma baltarusių. Neįsivaizduoju, ar įmanoma suskaičiuoti, juo labiau apibūdinti visus, kurie per pastaruosius 100–150 metų buvo išvaryti iš savo šalies ir dabar ilsisi, išsibarstę po visą pasaulį.

O mes štai gurkšnojam kavą ir nerūpestingai šnekučiuojamės, kad turėtume išsirinkti kapines.

Susidarė įspūdis, kad toli gražu ne visi Baltarusijos emigrantai norėtų būti palaidoti svetimam krašte, jei galėtų, rinktųsi savo šalį. Ne vien todėl, kad jų giminės ir draugai gyvena Baltarusijoje arba kad atgultų šalia savo protėvių, – tiesiog nors po mirties nori atsidurti namuose. Nemažai daliai emigrantų šis klausimas ne itin svarbus, tačiau būtent jais domėsis tyrėjai ir enciklopedistai, sudarinėdami penktąjį ar dešimtąjį „Kapinių knygos“ tomą.

Kai manęs klausia, ar yra vilties emigrantams (pirmiausia politiniams) sugrįžti, visada užtikrintai atsakau, kad šiuo klausimu esu kupinas optimizmo.

Anksčiau buvo praktiškai neįmanoma grąžinti kūno į gimtąją šalį – buvo arba per brangu, arba užtrukdavo pernelyg ilgai, nes povandeninio laivo, pasivadinusio SSRS, liukai buvo užkalti, sienos uždarytos… Dėl šios priežasties dauguma žmonių negalėjo sužinoti, kur nugabenti kūną, ar kaimuose vis dar yra laidojimo vietų, prie bažnyčių veikiančių kapinių, kurios nesugriautos per karą ar tiesiog nesuartos.

Tačiau šiais laikais kūno repatriacija į Baltarusiją visiškai reali. Tiesa, išsiųsti į paskutinę kelionę pigiau iš kokios nors netoliese esančios šalies, pavyzdžiui, Lenkijos ar Lietuvos. Vis dėlto viskas įmanoma. Tiesiog atsidėkite tūkstantį eurų ar panašiai. Jei reikia, paprašykite giminaičių ar kaimynų, kad palaikus parvežtų namo.

Klausimas, kur norėčiau būti palaidotas, pasidarė principinis. Niekad anksčiau nebuvau apie tai pagalvojęs, o kad pagalvojau, mane patį nustebino. Visada atrodė natūralu ir akivaizdu, kad būsiu palaidotas kažkur savo mėlynakės4 tėvynės platybėse, virš manęs skraidys žąsys, klaikiai stūgaus vėjas, bet vis tiek tai artima mano širdžiai.5

Čia klausimas ne apie tai, kur mane iš tikrųjų palaidos. Žinoma, būtų neblogai apmąstyti vietą, skirtą mirtingam mano kūnui, ir aptarti ją su patosu. Ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka poemoje „Testamentas“ rašė: „Kai numirsiu, paguldykite į kapą / Aukštai ant senovinio piliakalnio / Mano mylimoje Ukrainoje.“ Poemoje minima stepė ir „šniokščianti upė“ Dnipras.

Filosofas, poetas Ihnatas Abdziralovičius6 prašė būti palaidotas kur nors „pakelėje, žalios kalvos viršūnėje…“ Poetė Larysa Hieniuš,7 išgyvenusi Gulagą, rašė, kad norėtų amžino poilsio atgulti gimtinės ąžuolyne, „kur viskas aplinkui žalia“.

Tarptautinio žaliojo Kryžiaus8 organizuotame konkurse „Žemės diena“ dalyvavau rašymo pamokose. Vienas dalyvis sukūrė eilėraštį, prasidėjusį taip: „Palaidokit mane ant Vilijos upės kranto…“ Galbūt eilutė skambėjo ne visai taip, bet būtent ji pervėrė mano, anuomet romantiško paauglio, kūną. Neblogai, pagalvojau, būti palaidotam kažkur prie Niomano upės – juk tai regionas, iš kurio abiejų pusių kilę mano protėviai. Šioje vietovėje lankiausi vos keletą kartų, bet vis dar laikau ją Pažadėtąja žeme.

Vaikiškus prisiminimus palikus nuošalyje, man užtektų kokio nors sveikai atrodančio medžio netoli Miensko, vietoje, kurią valdžia skyrė kapinėms. Tiesą sakant, puikiai tiks bet kokia maža pėda Hercegovinos platybėse.

*

Tai pirmoji mano testamento dalis. Antroji dalis yra būtina sąlyga – epitafiją ant kryžiaus virš mano kapo užrašyti baltarusių kalba. Šito noriu, šito nuoširdžiai prašau, šito reikalauju.

Mielasis keliautojau, jei atsitiktų taip, kad pamatytum mano epitafiją, parašytą kokia nors kita kalba, tuojau pat nukrapštyk ją raktu arba uždažyk atspariu žymekliu. Jei neturi nei rakto, nei žymeklio, tiesiog nuplėšk tą svetimkalbį užrašą. Trumpai tariant, šiomis kraštutinėmis aplinkybėmis įsakau išniekinti mano kapą.

Nuo pat paauglystės kapinės man kelia liūdesį ir nerimą. Ne todėl, kad po mūsų kojomis mirusieji šnabždasi tarpusavyje, o todėl, kad nesvarbu, kas ar kuo buvome gyvendami, vis tiek visi ten atsidursime. Ar mėgote skaityti Aliešo Razanaŭ9 eiles savo sielos labui? Ar kalbėjote rusų ir baltarusių kalbų mišiniu, vadinamąja trasianka, tik retais atvejais išeidami iš Miensko Kamaroŭkos turgaus rajono?10 Ar lengvai nuo vietinės tarmės pereidavote prie rusų kalbos, kad nieko neerzintumėte politine pompastika? Ar skaitėte paskaitas universitete, gal buvote rašytojas, istorikas, menininkas, Baltarusijos nacionalinio atgimimo rėmėjas? Nesvarbu. Visa tai išnyks, kai būsite palaidotas vietinėse kapinėse – Baltarusijoje miręs žmogus a priori yra rusakalbis.

Bet ir mirusiesiems tenka ginti (jeigu čia tinkamas žodis) savo kalbą ir tautybę. Taip yra todėl, kad valstybinis laidojimo biuras slapta išnaudoja baltarusiškai kalbančių klientų sielvartą, o tie savo ruožtu mano, kad netinkama, netgi gėdinga daryti spaudimą laidojimo biuro darbuotojams dėl to, kad jų kompiuteriuose nėra baltarusiškų raidžių. Todėl epitafija rašoma „įprastu“ būdu, t. y. rusų kalba. Esą „tai laikina, kai prisiruošite statyti antkapį, galėsite viską rašyti savo kalba, jei to norėsite.“ Tačiau tai, kas turėtų būti laikina, išlieka amžiams. Mirusiojo anūkai ar tolimi giminaičiai, statydami antkapį, nesivargina pagalvoti apie kalbą, elgiasi pagal standartinį modelį – atseit visi daro tą patį, neapsimetinėsime gudresniais.

Galiu pateikti neseną pavyzdį – geologas Radzimas Hareckis palaidotas Miensko šiaurinėse kapinėse. Jis – Hareckio, vieno iš Baltarusijos mokslų akademijos įkūrėjų, žmogaus, atsidavusio Baltarusijos idėjai, sūnus. Hareckis vyresnysis, tapęs Stalino represijų auka 1930-aisiais, daug metų praleido Gulage, buvo reabilituotas tik 1958 m. Radzimas yra ir Maksimo Hareckio, Baltarusijos literatūros klasiko, kurį 1938 m. sušaudė NKVD, sūnėnas. Ant kapo pastatytas laikinas kryžius su užrašu rusų kalba: Gareckij Radim Gavrilovič. Svarbu pažymėti, kad net ir antrąja oficialia valstybine (rusų) kalba jis, gyvas būdamas, vartojo baltarusišką savo pavardės variantą, kaip įregistruota jo tėvo ir senelio pavardė: Gareckij, o ne Goretskij. Šis baltarusiškas akańnie11 yra viskas, kas liko velioniui.

Naujausiame Siarhiejaus Pryluckio poezijos rinkinyje „Yra priežasčių bijoti“ senyva ukrainietė iš Bučos maldauja kiekvieno sutiktojo: „Vakar miriau, palaidokite mane kaip žmogų.“ 

Štai ir viskas. Aš irgi noriu būti palaidotas kaip žmogus ir svajoju, kad po mirties tapčiau geresne savo dabartinio „aš“ versija, kai amžinojo poilsio atgulsiu namuose su epitafija baltarusių kalba.