Krachas, vaike­li, krachas

Jungtinėse Valstijose visišką politinę kontrolę šiuo metu perima Trumpo prezidentūra. Amerikos Konstitucijos kūrėjai kadaise stengėsi išvengti būtent šitokios uzurpacijos, todėl nustatė institucinius slenksčius. Kongreso rūmai, Respublikonų įstatymai nuo seno veikė kaip sunkiai peržengiami konstituciniai prezidento valdžios apribojimai. Pasitaikė daug atvejų, kai jų prireikė ir jie buvo taikomi. Šiandien yra kitaip. Kongresą savarankiškai sterilizavo jo paties nariai respublikonai. Trumpas nesivargina siekti Kongreso pritarimo, o Kongresas nesivargina tam prieštarauti. Teismai kasdien atakuojami. Prie išpuolių prisijungė pats Trumpas, JD Vance’as ir kiti. Elonas Muskas pareiškė, kad reikia „neatidėliotinos teisminių apkaltų bangos”. Neišvengiama išvada – Trumpas entuziastingai griauna JAV Konstituciją. Šiuo metu Jungtinėse Valstijose įsigali precedento neturinti politika, paremta radikaliomis vidaus ir tarptautinėmis ambicijomis.

Europos santykiai su JAV buvo paremti subordinacija maždaug aštuoniasdešimt metų. Daugeliui europiečių toks pasyvumas atrodė visiškai priimtinas, kaip kompensacija už kandžias kultūrines patyčias. Tačiau pasigirdus amerikietiškam kanopų griausmui, prasidėjus kalboms apie ekonominį karą, kilo aliarmas, susirūpinimas didėja. Baimė būti kariniu požiūriu sutraiškytiems rusų, o ekonominiu – amerikiečių privertė mastyti, kaip to išvengti. Daugelis dabar stengiasi atsistoti, prisijungdami prie Emmanuelio Macrono ir kai kurių kitų, kurie jau senokai stovi ant kojų. Laimei, atrodo, kad ES mažai kam norisi „ridentis” rytine ar vakarine kryptimi. Žinoma, tinkamos armijos neturėjimas yra tam tikras trūkumas, kaip ir strateginio tingumo paveldas, bet gal Trumpas nėra vienintelis, galintis greitai judėti?

Airiai, kurių ekonomika labai priklausoma nuo JAV, jaučiasi ypač sutrikę, susierzinę. Reaguodami į tai, kas dedasi, jie tapo nervingai aktyvūs, tarsi nesąmoningai ieškotų išeities. Skubiai kuriami planai, kaip teigiamiausiai mūsų kultūros, verslo, diplomatijos ypatybes pristatyti „Oranžo princui“. Šv. Patriko dieną (kovo 17-ąją) Amerikoje lankysis aštuoni šalies ministrai.

Ši diplomatinė vizija turi silpnąją grandį, nes labiau tvieksia panglosišku optimizmu negu atspindi politinę tikrovę. Užsienio reikalų ir prekybos ministras Simonas Harrisas pareiškė, neva dar yra laiko derėtis su JAV, prieš įsigaliojant žlugdantiems tarifams. Ką jis turi galvoje? Valstybė, atrodo, nepasivargino išstudijuoti MAGA strategijos. MAGA ketina dramatiškai paguldyti Europą ant menčių. Vienintelis dalykas, kuris galėtų paskatinti Trumpą apsigalvoti, jeigu pamatys, kad jo veiksmai daro didelę ekonominę žalą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tai, kas netrukus užguls Airijos ekonomiką, nors ir lėtai, brendo jau gana ilgai, bet mes tinkamai neišnaudojome turėto laiko strateginiam savo mąstymui pakeisti.

Net jei mūsų argumentai, kurie pakankamai įtikinantys, kai atsirūksta nuo politinės realybės (pavyzdžiui, Ryanair iš tikrųjų labai daug perka iš Boeing), yra gerai priimami, ir tai didelis dalykas, vis tiek nėra jokios tikimybės, kad mūsų veiksmai išgelbės ES nuo piktavališkos Trumpo akcijos. (Kovo mėnesį airiai, atvykę į JAV, tikrai nebus ES įgaliotieji asmenys.) Smūgiuoti (putting) Europai yra Trumpo gerokai didesnio geopolitinio tikslo dalis. Kadangi Airija (manoma) artimiausiu metu nepasirinks Bostono vietoj Briuselio, mūsų prekybos santykiai su JAV negali būti atskirti nuo ES. Bendri mūsų interesai susiję su Europos pasipriešinimu ir atsaku į MAGA spaudimą.

Instinktyviai Trumpas tikriausiai norės būti toks pat priešiškas Dublinui kaip ir ES apskritai, gal net labiau. Pozityvumas Airijos atžvilgiu, kai tikėta, kad nemokama pagalba airiams, sprendžiantiems vietinius sunkumus, nesibaigs niekada, jau yra praeitis. Tai buvo dalis JAV demokratų partijos dominuojamos senosios politinės kultūros, kurią MAGA niekina ir kurios dienos jau baigėsi. JAV yra daug žmonių, kurie džiaugtųsi taikliai smūgiuodami mums į paširdžius, neatsižvelgdami net į principingą Airijos poziciją Gazos Ruožo atžvilgiu.

Be kita ko, Trumpas pareiškė, kad specialus jo taikinys yra farmacijos produktai: „Susigrąžinti vaistus į mūsų šalį daug svarbiau negu pinigus.“ Nėra jokios perspektyvos perkalbėti MAGA. Jei mums bus leista kovo mėnesį pristatyti Nacionalinę Airijos emblemą (trilapį dobilą), tai gali būti sutikta paniekinamai nediplomatišku elgesiu.

Žinoma, reikėtų ir toliau siųsti kai kuriuos emisarus į JAV, kad palaikytume ryšius ir bendravimą, tačiau pagrindinės mūsų pastangos turėtų būti nukreiptos į Rytų flangą. Demonstruokime solidarumą ir tvirtą paramą besiklostančiai naujai Europos politikai, užuot siuntę ekonomines žinutes, kurios ES gali būti suprantamos mums nepalankiai, kaip nutildytas Irexit triukšmas. Europa yra toji vieta, kur mums reikia draugų. Svarbu neprarasti tų, kuriuos turime. (Naujausi įvykiai rodo teigiamus pokyčius Airijoje.)

Namų fronte turime koordinuoti visas atitinkamas valstybės agentūras, galbūt pagal sėkmingą Enterprise Ireland pavyzdį, kad paskatintume esamas įmones, kurios eksportuoja prekes į ES. Turime savo išteklius skirti, kad išrastume ir kurtume naujus produktus bei paslaugas, kurios bus parduodamos 450 mln. Europos Sąjungos gyventojų.

Ilgainiui Europai vėl viskas gali būti gerai. Dabar, kai JAV susitelkė į šūkį „Amerika pirmiausia“ (America First), dideli žemyno plotai galbūt išsigelbės iš kultūrinės ir karinės priklausomybės, pagaliau taps savarankišku politiniu subjektu pasaulyje ir įgyvendins Roberto Emmeto svajonės apie ES versiją. Europa turi pinigų ir ekonominę galią tai padaryti, tačiau nėra aišku, ar nacionalinių valstybių ansamblis sugebės taip susivienyti, kad nuosekliai veiktų bendrais Europos interesais. Bus geras ženklas, jei Airijos karvių lobistai ir kiti panašūs veikėjai visoje Europoje nutrauks kenkėjišką savo veiklą.

Žinoma, yra ir kita problema. Europa byra. Kraštutinis dešinysis Herbertas Kicklis, įsimintinai apibūdintas kaip vilkas vilko kailyje, visai neseniai atrodė garantuotas Austrijos kancleris. Šios derybos nutrūko, bet Kicklis vadovauja didžiausiai šalies partijai. Kraštutiniai dešinieji rengia šou Italijoje, yra didžiausia partija ir daro didelę įtaką Nyderlandų vyriausybei, remia dešiniojo sparno vyriausybę Švedijoje, turi veto teisę Prancūzijos vyriausybės atžvilgiu. Be to, Vengrija ir Slovakija šiapus vartų gali blokuoti ES pasipriešinimą Trumpui ar Putinui. (Vis dėlto Italijoje Meloni, atrodo, nepripažįsta plačiai paplitusio kraštutinių dešiniųjų šunuodegiavimo Putino atžvilgiu.) Pakeliui į viršų yra ir daugiau kraštutinių dešiniųjų, kurie drungni, jeigu ne priešiški federalinei Europai.

Viena iš galimybių ta, kad visuomenei vis aktyviau registruojant Europos Sąjungai gresiančius egzistencinius pavojus, kraštutiniai dešinieji supras turintys atitikti pagrindinius geopolitinius Europos interesus, antraip neteks rinkėjų paramos. Svarbu tai, kad nė vienas iš jų nebekalba apie pasitraukimą iš ES. Brexit parodė, kodėl nereikėtų stengtis to pakartoti.

Tarsi neužtektų kraštutinių dešiniųjų ir autoritarinių Jungtinių Valstijų keliamos grėsmės, ES turi didelių problemų dėl ekonomikos – ši nors ir nesitraukia, bet visai neauga. Nesant augimo, Europos Sąjunga negalės vykdyti nuoseklios politikos ir – bent jau šių eilučių autoriaus požiūriu – nebebus civilizacinis ir moralinis švyturys, paremtas geriausiu Apšvietos bei romantizmo paveldu. Mario Draghi rugsėjį pateiktoje konkurencingumo ataskaitoje nurodė kelią į ekonomikos augimą. Dabar, ką tik paskelbusi Konkurencingumo kompasą, ES komisija iš esmės pritarė Draghi ataskaitai. Tai apima radikalius veiksmus daugelyje sričių, įskaitant prekybos tarp ES valstybių plėtimą. Belieka įsitikinti, ar Airija turės pakankamai įžvalgumo, kad energingai paremtų šį dokumentą, ypač atsižvelgiant į išteklius, kuriuos ji nukreipia į JAV.

Tikėtina, kad Europa ištikusi saugumo krizė sustiprins politinę ir ekonominę ES integraciją. Greitų veiksmų troškimas peržengia įprastų įtariamųjų ribas. Pasak Belgijos gynybos ministro Theo Franckeno, Europos gynybos pramonė turėtų susitelkti į nedidelį skaičių stambių žaidėjų, galinčių patenkinti Europos gynybos poreikius: „Pripažinkime, kad esame gilioje duobėje… Turime žengti tikrai dideliais žingsniais į priekį.” Jei tai pavyks, stiprinant gynybą, pavyks ir kitose srityse. Nors Europai čia būtų daug teigiamų impulsų, tokiai šaliai kaip Airija didžiausią pavojų kelia marginalizacija. Būdas to išvengti – sutelkti dėmesį į Europą, užuot lengvabūdiškai tvirtinus, kad niekam nieko nesame skolingi.

Grįžtant prie JAV, akivaizdu, kad yra griaunamos demokratinės ir valstybinės normos. Didelė Apšvietos paveldo dalis atmetama – valdžia sutelkta centre, visi vyriausybės sparnai (administracija, finansai, teisė ir saugumas) palaipsniui patenka į prezidento kontrolę. JAV žiniasklaidoje apstu pranešimų apie antikonstituci Demokratų partija, Amerikos atsidavimas demokratiniams procesams visada buvo toli gražu ne visuotinis. Evangelikų populiacija, atsiradusi gerokai anksčiau negu Apšvieta, yra įsipareigojusi absoliučiai, paraidžiui laikytis Biblijos tiesų, ypač dabar, kai yra tokia politizuota. Nenuostabu, kad ši populiacija nė iš tolo nepripažįsta demokratijos lyginamosios vertės. Didelė „konservatyvios” visuomenės dalis tiki stipria elito vadovaujama valstybe, o didžioji rasistų dalis neturi jokios priežasties, kad moralinę ar politinę vertę teiktų demokratiniams procesams. Regis, nemažai vargšų, net ir dirbančių, geriausiu atveju yra abejingi rinkimų praktikai ir svarbai. (Ši grupė beveik neabejotinai bus pirmoji, kuri patirs aštrią sąžinės graužatį, kai supras, kad buvo apgauta.) Pagrindinė respublikonų rinkėjų srovė, net nežvilgtelėjusi atgal, iškart prisijungė prie MAGA bangos. Neoliberalūs laisvosios rinkos entuziastai taip pat įsiliejo, padarę išvadą, kad krikščionių nacionalistinė vizija suteikia kapitalui daugiau laisvės negu socialinis libertarizmas. Tie, kurie laikosi liberalizmo filosofijos, pralaimėjo. MAGA jiems veiksmingai užkirto kelius. Elonas Muskas yra kapitalistas, prisijungęs prie krikščionių nacionalistų. Dabar jis apibūdina save kaip kultūros krikščionis. Jei prie viso šito pridurtume gerai finansuojamų antidemokratinio judėjimo intelektualinių aparatičikų sąmokslininkišką darbą, kuris buvo planuojamas ištisus dešimtmečius, rinkimų rezultatai ir vėlesnis masinis puolimas prieš Konstituciją taptų labiau suprantami. Įsislaptinusi Amerika dabar vadovauja su naujais savo draugais. Laisvi, sąžiningi rinkimai 2028-aisiais nėra MAGA prioritetas.

Savo inauguracinėje kalboje Trumpas pareiškė: „Sienos dvasia įrašyta mūsų širdyse.” Tai naujas išbandymų akmuo. Sienos dvasia, kuri prezidento vykdomuoju įsakymu, sustiprinančiu ir taip nevaržomą teisę nešiotis ginklą, buvo švenčiama vasario 9 d., akivaizdžiai neturi nieko bendra nei su demokratija, nei, žinoma, su įtraukumu. (Jei kyla abejonių, jas išsklaidys Amerikos autochtonai navahai, kurie neseniai buvo apklausti, įtariant, kad jie yra nelegalūs imigrantai.) MAGAlande genocidinė sienos mitologija turi pakeisti po Antrojo pasaulinio karo JAV plėtotą politinę meilės demokratijai mitologiją.

MAGAlande žavimasi nežabotos galios naudojimu. Naujojo mačo keliamas triukšmas versle ir visuomenėje yra to pasekmė. Šiame naujajame pasaulyje Adolfas Hitleris, laikytas blogio įsikūnijimu, yra plačiai gerbiamas dėl… veiksmingumo. Elonas Muskas per Trumpo inauguraciją jautėsi saugus, nuo pakylos pasisveikindamas nacių gestu. Kitą kartą, kai sveikinsis aukštyn išmesta ranka, tikriausiai bus užsidėjęs kaubojaus skrybėlę.

Po Antrojo pasaulinio karo Amerika nesusidūrė su iššūkiais, išskyrus komunistinį bloką, ir sėkmingai klestėjo. JAV galėjo eiti ir ėjo savo keliu. Ne veltui tas laikotarpis vadinamas „Amerikos šimtmečiu”. Rusija, kaip konkuruojantis ekonomikos modelis, buvo vadinama „Aukštutine Volta su branduolinėmis raketomis”. Niekas negalėjo prilygti JAV gamybinei galiai ir energijai. Bet niekas netrunka amžinai. Pasakiškai turtingos ir galingos JAV po Antrojo pasaulinio karo galėjo sėkmingai sutramdyti Rusijos agresyvumą. Tai ne Kinija, kuri giliai po žeme stato karinio vadovavimo centrą, daug didesnį negu Pentagonas. Realybė tokia, kad Kinija turi pagrįstų ambicijų ekonomiškai ir kariškai pralenkti JAV. Nenuostabu, kad tai priverčia pasukti smegenis. Trumpo aplinka, regis, tiki, kad kultūriškai vieninga, geografiškai sutelkta, centralizuota valstybė, savo galią ir turtus nukreipianti į stiprią vyriausybę, išgyvens, galės ilgai ir taikiai klestėti kartu su Kinija bei Rusija, tad JAV nebėra reikalo, būtų net neišmintinga skverbtis į visą pasaulį, pražūtingai brangiai švaistant minkštąją ir pusiau minkštąją savo galią. Vietoj to Amerika nusileisdama žaistų daugiašalį žaidimą. Galų gale tai MAGA geopolitika, galios pasidalijimas su Kinija iš jėgos pozicijų. Trumpas jau pasiūlė, kad JAV, Rusija ir Kinija susitartų per pusę sumažinti savo karinius biudžetus. Marcas Rubio yra sakęs, kad Ukrainos konflikto pabaiga gali atverti „neįtikėtinas galimybes” bendradarbiauti su rusais geopolitiniu požiūriu.

MAGA nesirūpina Ameriką paversti tvirtove. Kalbama apie sutartą Žemės rutulio pasidalijimą kontrolės zonomis, o JAV nori gero gabalo. Trumpas ketina iš pavaldžių tautų spaustu išspausti nuolaidas jo įvair dytose sferose. Nori, kad vasalėmis laikomos valstybės neštų pinigus į JAV, o ne atvirkščiai. Žmonių vieta pavaldumo spektre visiškai priklauso nuo derybinės jų galios. Palestiniečiai jos neturi. Paklaustas, kuo remdamasis galėtų imtis etninio valymo Gazos Ruože, prezidentas atsakė „JAV valdžia”. Didelė Artimųjų Rytų dalis yra laikoma Amerikos zona. Sakydamas palestiniečiams, kad planuoja jų žemę paversti turtuolių vasarviete, Trumpas pačiu šlykščiausiu būdu išreiškė savo totalaus politinio dominavimo filosofiją.

Šiame kontekste reikėtų iš naujo perskaityti daugybę MAGA grasinimų buvusioms sąjungininkėms, ypač turtingiausiai ir galingiausiai ES. Prezidentas patvirtino savo teisę nustatyti ginčų dėl Europos sienų baigtį. Europa įžeidžiamai buvo pašalinta iš derybų su Putinu. Trumpas išsiuntė JD Vance’ą į Europą, kad viceprezidentas iškonfrontuotų demokratiškai išrinktus Europos Sąjungos lyderius. Bus dar blogiau, jei ES nepavyks sukurti tinkamos autonominės gynybos.

Nors JAV prezidentas džiaugiasi, galėdamas grasinti Europai, flirtuodamas su Kremlium, ir apskritai mėgsta gasdinti, būtų nelogiška, jei leistų Rusijai užgrobti ES teritoriją. Europa yra pernelyg turtinga ir svarbi, siekiant išlaikyti ekonominę pusiausvyrą su Kinija. Tačiau istorija ne visada logiška. Europos žvalgyba teigia, kad Putinas jau rengia savo armiją įsiveržti į kurią nors europinių NATO šalį. Danijos tarnybų manymu, jis bus tam pasirengęs po šešių mėnesių.

Be jokios abejonės, tai reikalauja, kad Europa imtųsi kažko labai ryžtingo. Avarinis aukšto lygio persiginklavimas galėtų atgrasyti Rusiją ir galiausiai nubaustų JAV. Visų pirma, kuo greičiau sustiprėti turės vokiečiai, kad viską paspartintų. (Skaitykite postscript, kuriame pateikiami teigiami pokyčiai po rinkimų Vokietijoje.) Jeigu airiai mano, kad tam pakaks atlikti keletą formalių gestų, jie klysta. Jeigu tinkamai neatliksime savo vaidmens, mus laikys bailiais, o tai turės ilgalaikių neigiamų pasekmių. Miunchene Michelas Martinas visai be reikalo šaltu vandeniu apipylė autonominių Europos karinių pajėgų idėją. (Žr. postscript apie naujausius teigiamus įvykius Airijoje.) Kadangi JAV – pagrindinė NATO sudedamoji dalis – palieka Europą likimo valiai, gynybos autonomiškumo idėja vis labiau populiarėja. Prancūzija, žinoma, pasisako už tai, Lenkija irgi atvira šiai galimybei. Kiti tikriausiai paseks jų pavyzdžiu. Nacionalinės armijos, kurios susijungia į NATO, taip pat lengvai galėtų susiburti į Europos kariuomenę. Suprantama, kai kurios europinės NATO šalys gali atsargiai vertinti tokį pasiūlymą, tačiau jei NATO nepriklausanti šalis, turinti menką kariuomenę, pavyzdžiui, Airija, prieštarautų šiai idėjai, kiltų klausimas, kaip ji įsivaizduoja Europą ir ES teisę gintis.

Grįžtant prie JAV ir darant prielaidą, kad Trumpo neapdairumas nesukels daugybės karų, ar geopolitinė MAGA vizija veiks? Visai tikėtina, tačiau bet kuriuo atveju tik iš dalies. Jei manoma, kad tai suteikia ilgalaikės taikos su Kinija ir Rusija perspektyvą, sunku įsivaizduoti savanorišką grįžimą į status quo ante. Tačiau Trumpo siekis visiškai kontroliuoti ir išnaudoti savo „sąjungininkes” ir tas pasaulio zonas, kurios, jo manymu, patenka į JAV priklausomybę, gali būti visai kitas dalykas. Kai kurios pasaulio dalys, kurias jis nori laikyti vasalėmis, yra pernelyg turtingos ir turi daug pasirinkimo galimybių, kad paklustų supaprastintai feodalinei jo vizijai. MAGA nesėkmę šiuo atžvilgiu tikriausiai nulems Europa.

Geografiškai „tolimos” vietos, tokios kaip Japonija, kurios daug ką gali prarasti, jaučia, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik atsiklaupti ir susimokėti. Kiti reaguos ekonomiškai, o toks atsakymas gali padaryti didelę žalą MAGAlandui, kuris neįvertina daugelio buvusių sąjungininkių ekonominės galios ir galimybių.

Kitas klausimas, ar kils didelis JAV pasipriešinimas Trumpo puolimui prieš Konstituciją ir krikščionių nacionalistų primetamoms socialinėms vertybėms. Tikėkimės, viskas įvyks tinkamu laiku. Kol kas demokratai laikosi to, kas liko iš Konstitucijos, ir beveik kasdien kreipiasi į teismą, reaguodami į Donaldo Trumpo veiksmus. Deja, to nepakaks. Jau dabar yra požymių, kad MAGA nepaisys teismo sprendimų. Jei demokratai nuspręs veikti sistemingai, galės pakartotinai skųstis, kol bylos pateks į Aukščiausiąjį teismą, kuris beveik neabejotinai nusilenks prieš MAGA.

Gali kilti streikai, net didelio masto piliečio nepaklusnumas. Aktyvistai sės į kalėjimą, bet beveik neabejotinai to irgi nepakaks, kad įveiktų demokratijos priešus. Ar yra pasipriešinimo iš jėgos pozicijų galimybė? Galbūt, bet vargu ar jis būtų tokio masto, kad nuverstų MAGA. Labiau tikėtinas rezultatas būtų chaosas ir nestabilumas, kurie, žinoma, gali turėti ekonominių pasekmių, darančių įtaką antidemokratinio projekto tvarumui.

Vienintelės ginkluotosios pajėgos, galinčios sunaikinti MAGA, yra valstybinės. Atrodo, MAGA žino apie čia skypintį pavojų, nes jau bando „nukenksminti” karines bei kitas saugumo institucijas. JAV kariuomenės priesaikoje yra žodžiai: „[Aš] iškilmingai prisiekiu, kad palaikysiu ir ginsiu Jungtinių Valstijų Konstituciją nuo visų priešų – tiek užsienio, tiek vidaus.” Tai gana paprasta, bet priesaikoje taip pat yra žodžiai: „Paklusiu JAV prezidento ir man priskirtų pareigūnų įsakymams…” Jei armija nuspręs nepaisyti priesaikos, ten yra vietos svyravimui.

Gali būti ir proziškesnis, jau aptartas būdas, kad Trumpas ir MAGA žlugtų. JAV ekonomika yra labai sudėtingas darinys. Kartu labai trapus darinys, susijęs su tokiomis pat trapiomis kapitalistinėmis pasaulio ekonomikomis. Vykdomos sutartys, labai svarbus stabilumas ir pasitikėjimas. Tai vargu ar suderinama su Trumpo požiūriu, juk prezidentas neseniai patvirtino, kad ir kyšininkavimas yra tinkamas instrumentas kaupti JAV kapitalui. Neatsitiktinai aukso kaina sparčiai kyla, o kriptovaliutos smunka. Pensijų ir kiti fondai nerimauja. Sienos dvasia, prezidentas, savo galią norintis paversti pinigais ir tikintis, kad gali akimirksniu pertvarkyti JAV ir pasaulį, daugybė absurdiškų gudravimų, nemotyvuotas buvusių sąjungininkių atstūmimas ir atsakingų civilių pasipriešinimas gali sukelti ekonomikos ir akcijų rinkos žlugimą. Jei taip atsitiks, tikrai žlugs ir Trumpas.

Tą laimingą dieną gali būti atkurta demokratija ir pagarba įvairovei, bet mažai tikėtina, kad sugrįšime prie geopolitinių pamaldų, kokių būta po Antrojo pasaulinio karo – tai gali ir nėra blogai, nes jų galiojimo laikas jau senokai pasibaigė.

Postscript vasario 25 d.

JAV tęsiasi puolimas prieš Konstituciją, o Donaldas Trumpas ėmėsi kariuomenės valymo. Taip pat yra įrodymų, kad energingai didėja demokratinis pasipriešinimas – antiMAGA.

Europoje jau įvyko nemažai teigiamų pokyčių. Po rinkimų kitas Vokietijos kancleris beveik neabejotinai bus Friedrichas Merzas. Jis ryžtingai reagavo į JAV saugumo garantijų panaikinimą ir bendrą Trumpo priešiškumą Europai. Naujų politinių realijų akivaizdoje Merzas atsisakė buvusio karšto savo atlantizmo ir pritaria tolesnei ES integracijai. Tikėtina, kad Vokietija atliks pagrindinį vaidmenį, vadovaudama ES ir gynybai, nes kariniai ir skolų tabu greičiausiai išsisklaidys. Šie įvykiai atspindi augantį supratimą visame žemyne, įskaitant JK, kad stipri ES yra būtina taikos Europoje sąlyga. Džiugina ir tai, kad Merzas tvirtai laikosi XX a. moralinių pamokų ir nuolat atmeta AfD dalyvavimą vyriausybėje.

Airijoje naujienos taip pat geros. Vyriausybės prioritetai neabejotinai pasisuko į Rytus. Ministras pirmininkas Michelas Martinas, buvęs istorijos mokytojas, teigiamai atsiliepė apie Ukrainoje tarnaujančius airių taikdarius. Tačiau aiškiai suvokiama, kad šiuo metu Ukrainoje nėra taikos, kurią būtų galima saugoti. Kreipdamasis į lyderius iš visos Europos ir Kanados per invazijos metinių solidarumo konferenciją Kyjive, Martinas kritikavo Rusiją ir pabrėžė: „Airija palaiko jus [Ukrainą] ir turime pasakyti daugiau, turime išleisti daugiau, kad padarytume daugiau.” Rusijos ambasadorius Dubline apkaltino Airijos vyriausybę „skleidžiant antirusišką propagandą”.