Europa – atspari moteris

Norėčiau pradėti nuo eilėraščio. Jį parašė portugalų poetas Fernandas Pessoa, tai pirmasis eilėraštis jo rinkinyje „Pranašystė“ (Mensagem), išleistame 1934 m. – tuo metu, kai Europoje tai šen, tai ten įsivyravo fašistiniai judėjimai, o Portugalijoje steigėsi autoritarinės diktatūros modeliu paremta valstybė – Estado Novo. Ciklo devizas „Bellum sine bello“, t. y. karas be karo.

Europa guli, pasirėmusi alkūnėmis,
Įdėmiai žiūrėdama iš Rytų į Vakarus.
Veidą rėmina romantiški plaukų kuokštai,
Graikiškose jos akyse žėri prisiminimai.
Kairioji alkūnė atlošta atgalios,
Dešinioji padėta stačiu kampu.
Sako, štai Italija ilsisi ramybėje.
O į šalį atsitraukusi – tai Anglija,
Patogiai prilaikanti veidą ranka.
Jos žvilgsnis lyg sfinkso, tamsus, lemtingas,
Nukreiptas į Vakarus, praeities ateitį.
Veidas, į kurį žvelgia įdėmiai tai Portugalija.

Šis nuokrypis nuo temos gali nuskambėti netikėtai skaitytojams iš kitų Europos valstybių, kalbančių kitomis gimtosiomis kalbomis. Portugalija, esanti tolimajame pietvakariniame žemyno pakraštyje, labiau negu kuri nors kita šalis tinka simbolizuoti moters veidui. Pagal seną tradiciją Europa čia vaizduojama kaip mitinė figūra, alegorinė moteris iš Finikijos, dabartinės Šiaurės Afrikos, Dzeuso pagrobta princesė, neapginta belaisvė. Iš tikrųjų tai gražus, tylintis kūnas, išstatytas patenkinti vyriško žvilgsnio užgaidoms.

Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas pareiškime dėl civilių, nužudytų Bučoje per jo šalies invaziją į Ukrainą, išdėstė visiškai kitokią žemyno viziją: rusų tikslas yra „sukurti atvirą Euraziją – nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Europiečiams, ypač estams, latviams, lietuviams ir lenkams, tai nuskambėjo kaip siaubingas grasinimas.

Dabar, kai Europa, atmetusi „dosnų“ prievartinį pasiūlymą, palaiko Ukrainą žiauriame šios nuostabios šalies naikinimo kare, bandoma ES priversti, kad liktų nuošalyje, Kremliaus propagandistai ją ciniškai apšaukia net nacizmo židiniu. Naujuoju savo priešu Maskva vadina Europos Sąjungą. Mes turėtume tą rimtai vertinti, nes tai ne tik motyvuoja agresorę toliau masiškai žudyti, bet ir atskleidžia tikrąją Rusijos fobiją – problema ji laiko ne Kiniją, net ne Ameriką. Europa, kaip sutelkta daugiau ar mažiau demokratiškų valstybių asociacija, yra tas bastionas, kurį Kremlius stengiasi sugriauti tiek iš išorės, tiek iš vidaus, pasitelkdamas vis dar turimą įtaką, dezinformaciją ir kibernetines atakas. Ukrainos „nusikaltimas“ – jos posūkis į Vakarus, nei daugiau, nei mažiau.

Maskva fantazuoja apie Europą, atsidūrusią dabartinės policinės Rusijos valstybės gniaužtuose. Nekeista, kad precedento neturinčios eskalacijos fone Kremliaus galva pagrasino Vakarams branduoliniais smūgiais, jei Europos Sąjunga pernelyg stipriai rems karo alinamą Ukrainą. Grasinta nuo žemės paviršiaus nušluoti tokius miestus kaip Berlynas, Strasbūras, Paryžius, Briuselis – tai karo paskelbimas Europos bendruomenei, kurią rusai vėliau pavadino „kolektyviniais Vakarais“.

Pirmą kartą vėl suvokiau Europos trapumą, pavojų, kuriame atsidūrė šis man toks brangus žemynas. Nors turiu Vokietijos pasą, bet būtent todėl, kad Antrojo pasaulinio karo katastrofą su žydų žudynėmis sukėlė vokiečiai – Hitleris ir nacistinės jo partijos šalininkai, Europa man rūpi labiau už šalies, kurios kalbą laikau gimtąja, sėkmes ar nesėkmes. Kitaip tariant, jaučiuosi labiau europietis negu vokietis. Galėčiau mirti už Europą, bet nekariaučiau už Vokietiją, jei kada nors to prireiktų.

Nuo pat karo prieš Ukrainą pradžios jaučiuosi per prievartą įveltas bendrininkas. Dažnai galvoju apie Ispanijos pilietinį karą, kai prasidėjo miestų bombardavimo kampanija, vėliau tapusi norma Antrajame pasauliniame kare su antskrydžiais ir smūgiais Varšuvai, Koventriui, Londonui, Roterdamui, kol galiausiai buvo atsikirsta Vokietijai ir sunaikinti tokie miestai kaip Hamburgas, Drezdenas. Lygiai taip šiandien nuolatiniai raketų salvių taikiniai yra Charkivas ir Kyjivas… Klausiu savęs, ką būčiau daręs per Ispanijos pilietinį karą, kai buvo formuojamos Tarptautinės brigados. Kaip būčiau elgęsis, būdamas Vermachto kareivis, Vokietijos armijai žygiuojant į Kyjivą ar per Leningrado blokadą…

Bandau suvokti, kur esame atsidūrę šiandien, praėjus aštuoniasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Rusija įsiveržė, kad užkariautų Ukrainą. Karas, kuris kitiems europiečiams yra tik kasdieninis ritualas išplėšti dar vieną kalendoriaus lapelį, neslūgsta. Kasdien skaitome laikraščius, kad sužinotume, kiek ten, toli, žūsta žmonių… Patys kol kas esame apsaugoti nuo apšaudymų ir kiekvienas visais klausimais turime savo nuomonę. Kalbu kaip europietis, rimtai vertinantis siaubingus įvykius kaimynystėje. Ar turėčiau apsimesti, kad šiurpios kasdieninės žudynės „toli esančioje Ukrainoje“ (perfrazuojant Goethe’s eilutę) manęs neliečia?

Nėra dienos, kad nesukrėstų agresorės išpuoliai prieš civilius, mirtys ne tik fronte. Karas pirmiausia yra lojalumo produkavimo mašina. Kremlius įtvirtina savo galią, Rusijos ir net sparčiai kolonizuojamos Baltarusijos gyventojus perauklėdamas mirtino patriotizmo dvasia. Amerikietis, viename iš savanorių batalionų kovojęs už Ukrainą, liudija: „Rusija savo žmones naudoja kaip patrankų mėsą. O karo belaisvius sušaudo. Rusų liaudis nedvejodama sunaikins net saviškius dėl politinių priežasčių.“

Jaunas rusų istorikas šį karą apibūdino kaip vieną beprasmiškiausių nuo pat jo pradžios. Tai bejėgiškumo išraiška, nes žinome, kad „specialioji karinė operacija“ yra valdančiosios kastos apskaičiavimų, kaip visą gyvenimą išlaikyti valdžią, dalis. Prezidentas Zelenskis čia niekuo dėtas. Skirtumas tas, kad Ukrainoje yra laisvi rinkimai, kurių Rusija jau seniai nebeprisimena. Kad būtų aiškiau – tai nėra konfliktas tarp sistemų kaip Šaltojo karo laikais, čia susirėmimas dėl valdymo formų. Imperialistinių Maskvos pretenzijų į užsienio teritoriją nenumalšintų net paliaubos, būtų vėl grįžtama prie agresorei įprastos tvarkos. Keisčiausia, kad tuo ypač rūpinasi prezidentas Trumpas neva Amerikos ekonominių interesų labui.

Visa tai, kas pateikiama kaip invazijos paaiškinimas – geostrateginis racionalumas ar istorinis kontekstas (Sovietų Sąjungos žlugimas, legenda apie Rusijos izoliaciją, mitai apie trečiąją Romą, Bizantiją ar fantazijos apie bekraštę Euraziją) – negali užmaskuoti fakto, kad tūkstančių tūkstančiai aukojami tuščioms naujojo caro ambicijoms.

Mąstau, kodėl tragedija užgriuvo Ukrainą. Keli pažįstami ukrainiečiai ir lenkai, mano draugai poetai, sako jau seniai nujautę bręstančias šio antpuolio prielaidas. Daug ką paaiškina dvi datos iš Vokietijos istorijos gelmių, kartu su jomis grįšiu prie Europos ir dabartinių jos negalavimų. Vieną iš datų pavadinčiau Jaltos prakeiksmu. Jis ištiko Vokietiją – pabaisa, kurią anuomet reikėjo nugalėti, buvo padalyta į gabalus karo pabaigos labui. Tačiau pasmerkė kančioms Baltijos šalis, kurios po šio sprendimo ratais – tiksliau, šarvuotų tankų vikšrais – buvo sutraiškytos. Skaičiau vieno estų autoriaus tyrimą, kaip Churchillis leidosi maustomas Stalino ir 1945 m. vasarį padarė jam didžiules nuolaidas dėl sovietų įtakos zonos išplėtimo. Karas baigėsi, bet Potsdamo konferencija likimo valiai paliko ne tik Baltijos šalis, o visą Vidurio Europą.

Kita data – Hitlerio ir Stalino paktas, dėl kurio iki šiol ginčijasi net istorikai. Viena vertus, tai fiksavo tam tikras realijas, kurios tebedaro įtaką iki šiol. Vakarų sąjungininkai tuo metu tiesiog palaimino grobį, atitekusį Stalinui, – tvirtina eseistas Jüris Reinvere. Taigi pusė Europos buvo atiduota masiniam žudikui. Antra vertus, ar negalėjo būti, manau, taip ir buvo, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. dvi diktatūros suartėjo, užsimojusios sutartinai sunaikinti liberalią Europą.

Kad Vokietija galiausiai užpuolė Sovietų Sąjungą ir kad Hitleris viską planavo gana seniai, žinoma, yra tam tikras prieštaravimas. Tačiau teiginys, esą dvi totalitarinės valstybės tapo sąjungininkėmis vien dėl strateginių priežasčių, yra mitas, kurį abi pusės pasakoja skirtingai. Tai nekeičia žydų likimo visose Vokietijos karinės valdžios okupuotose šalyse, įskaitant Sovietų Sąjungą. Žydų žudynės buvo, yra ir liks atvira Europos žaizda. Štai kodėl antisemitizmo klausimas yra toks svarbus ir niekada negalės būti pamirštas, minint ne vien vakarykščius, bet ir šiandieninius karus. Ne, taip greitai nepabėgsime nuo absoliutaus saulės užtemimo, nes jo šešėliai kamuoja mus ir šiandien.

Europoje atšalo, erdvės vėl užsidaro, šiuo metu ES ėmėsi vidinės pertvarkos. Suomija ir Švedija, spaudžiamos grėsmės iš Rytų, prisijungė prie NATO – tai bent jau šioks toks vilties spindulėlis. Neutralumas nėra išeitis laikais, kai žmogaus teisės vėl paminamos. Kadaise buvo įprasta prisijungti prie iš esmės europietiško transatlantinio aljanso, kuris vienintelis orientuotas išimtinai į gynybą be jokios puolimo ideologijos. Suomija pasimokė iš Hitlerio ir Stalino pakto pasekmių. Tai svarbi istorija, kalbant apie pasikeitusią poziciją. Beje, po 1944 m. paliaubų ji buvo vienintelė šalis, išplėšta iš Stalino gniaužtų.

Helsinkyje 1973 m. įvyko Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK), lėmusi atšilimą tarp ledinių blokų. Garsusis 1975 m. Baigiamasis aktas, kuris daugiausia sprendė žmogaus teisių klausimus, buvo svarbiausias įstrigusiems spąstuose už Geležinės uždangos, daug svarbesnis negu perbraižymas tų neteisingų sienų, su kuriomis tada galynėjomės. Paskutiniais komunistų valdymo metais tikrai jaučiau vėją, pučiantį iš Helsinkio. Padėtis buvo savotiškai įteisinta – disidentai, norintys palikti šalį, galėjo parodyti teisinę sutartį, kurią pasirašė ir VDR. Pamenu jos, nepripažintos tarptautinėje arenoje, didžiavimąsi, kad dalyvavo Helsinkio konferencijoje, net jeigu įsipareigojimai, prisiimti pagal ESBK susitarimus, beveik nedarė jokio tiesioginio poveikio žmonių gyvenimui.

Dabar vėl grįžkime prie moters – pagrobtosios Europos  –  padėties, aprašytos eilėraštyje, kurį citavau pradžioje. Startinė pozicija, regis, vis dar tokia pati. Vienoje pusėje yra Vakarų demokratijos, nuolat keičiančios savo formacijas, kylančios ir smunkančios kaip visada. O kitoje – dinozaurų pavidalo kontrprojekcijos, imperialistinės valdymo formos, linkusios praryti visus išteklius, net žmones teritorijose, kurias priskiria savo įtakos zonoms.

Rusijoje įdiegtas ypatingas režimas, bandantis atgauti ankstesnį supervalstybės statusą ir jėgą, spekuliuodamas aukomis, patirtomis „Didžiajame Tėvynės kare“. Valdžios retorika apie grėsmę RF, keliamą „kolektyvinių Vakarų“, tėra dėmesio nukreipimo taktika, tikrasis tikslas – pažaboti visuomeninius demokratinius judėjimus pačioje Rusijoje ir kaimyninėse šalyse. Putino primestas valstybės, valdomos slaptųjų tarnybų, modelis apsimeta jaučiantis grėsmes tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Šį absurdišką nusiteikimą galima perprasti, nebent psichoanalitiškai įvertinant vadovaujančius asmenis, tačiau Sigmundas Freudas Maskvoje, deja, nesilankė. Tai valstybė, kur kairiosios ir dešiniosios jėgos per prievartą suvarytos į vieną bloką, kur iškreipta teisingumo sistema užgniaužia bet kokią kitą nuomonę, teroru persekiojama ir naikinama opozicija (Borisas Nemcovas nušautas, Aleksejus Navalnas nunuodytas, feminisčių pankroko grupė Pussy Riot išvaryta…). Rusija dabar žiauriai kariauja, kad užkirstų kelią potencialiam kaimyninės šalies poslinkiui į Vakarus. Karas yra paskutinė priemonė priverstinai pakeisti teisėtą Ukrainos valdžią, kai visos kitos formos primesti savo įtaką sužlugo. Tai dvasinio skurdo ženklas, visapusiško atsilikimo požymis.

Europa atmetė karą kaip sprendimo būdą, tame slypi jos vidinė stiprybė, jos modernumas. Tai atsispindėjo ir ne mažiau už Helsinkio konferenciją svarbiame Budapešto memorandume, kuriam pritarė net Rusijos Federacija, 1994 m. prisijungdama prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. [Tačiau, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tikėtina, kad Maskva tą padarė, siekdama nuginkluoti Ukrainą – jei Kyjivas nebūtų atidavęs atominių ginklų mainais į saugumo garantijas, Rusija nebūtų drįsusi užpulti savo kaimynės, – red.] 

Auksinis deeskalacijos dešimtmetis, šiandienos požiūriu, laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis. Pirmą kartą Europos nebesimbolizavo pagrobta moteris, atakuojama iš visų pusių. Žemynas išsivadavo iš senų mitų ir prakeiktų XX amžiaus ideologijų, kad galėtų žvelgti į ateitį be smurto ir karų. Tačiau Rusijai regresuojant į gūdžią savo praeitį, galiu tikėtis nebent to, kad Europa pasitelks savo sanglaudą taip, kaip anksčiau niekada to nedarė, ir panaudos tam, kad užsitikrintų taikią ateitį.

Straipsnis parengtas pagal Durso Grünbeino kalbą, 2025 m. gegužės 16 d. pasakytą Helsinkio debatuose apie Europą.