Virsmas ar virsmai?

Vidurio Rytų Europos transformacija 1989-2007 m.

4 December 2007
Read in:

Įžangos vietoje

Istorinių procesų sudėtingumą rodo nusistebėtina įvairovė būdų, kuriais galima apibendrinti ir interpretuoti, pavyzdžiui, pastarųjų pusantro dešimtmečio įvykius Vengrijoje ir (su kai kuriais skirtumais) kitose Vidurio Rytų Europos šalyse. Nė viena interpretacija nėra visiškai išbaigta, bet dauguma jų nurodo svarbius motyvus. Turint galvoje motyvų gausą, atrodo, būtų teisinga manyti, kad visų interpretacijų mozaika pateikia ganėtinai tikslų šios painios ir prieštaringos evoliucijos paveikslą.

Nesiekiant sistemiško tyrimo, svarbu pasiaiškinti ir apibūdinti interpretacijas, kurios laisvai cirkuliuoja ir pavojingai klaidžioja kolektyvinėje sąmonėje ir viešajame diskurse. Kadangi dauguma jų nusako vienintelį ir, beje, dalinį aptariamojo laikotarpio istorinį motyvą, jomis, viena vertus, lengvai manipuliuoja įvairios politinės jėgos, siekiančios pateisinti savo ambicijas. Antra vertus, interpretatoriai visas kitas interpretacijas laikydami klaidingomis, kursto politines aistras.

Eskiziškai apžvelgiu labiausiai paplitusias interpretacijas turėdamas galvoje, kad kiekviena iš jų verta gilesnės analizės ir kad būtina plėtoti kompleksišką požiūrį, kuris pasvertų ir adekvačiai įvertintų veiksnius, atskleidžiamus dalinės analizės. Šios kritikos objektas – Vengrija, tačiau tikiuosi, kad čia pateiktos įžvalgos tinka nusakyti ir tam, kas per pastaruosius penkiolika metų įvyko kitose Vidurio Rytų Europos šalyse.

Bandymai interpretuoti

Nepriklausomybė ir naujoji priklausomybė

Svarbus pastarojo pusantro dešimtmečio aspektas tas, kad Vengrija iš kolonijinės ar pusiau kolonijinės šalies virto nepriklausoma valstybe. Kad ir koks šis pokytis būtų svarbus, savaime jis mažai ką paaiškina. Pirma, nors kraštas iš tikrųjų įgijo nepriklausomybę de facto ir nusikratė priklausomybės nuo SSRS, bet šalies laisvę apribojo nauji veiksniai: Europos Sąjungos, JAV kaip supervalstybės ir globalios ekonomikos jėgų kombinacija. Vienas ribotas suverenumas buvo pakeistas kitu. Tad dichotomija priklausomybė vs nepriklausomybė laikytina abejotinu aiškinimo pagrindu. Reikėtų apibūdinti, ką praradome istorijos posūkiuose ir ką įgijome jos apsisukimuose; kuriose srityse Vengrija tapo labiau nepriklausoma, kokios naujos priklausomybės formos įsigalėjo ir kaip sekasi su jomis dorotis.

Geopolitinis paradigmos poslinkis

Pagal šį paaiškinimą, kuris panašus į prieš tai buvusį, Vengrija pajudėjo iš vienos interesų sferos (Sovietų imperija, Varšuvos paktas, Comeconas – Savitarpio pagalbos taryba) į kitą (Amerikos-Europos “imperija”, NATO, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas). Nuo to laiko ji grumiasi su socioekonominėmis, politinėmis ir kultūrinėmis to poslinkio sukeltomis problemomis.

Šios dvi interesų sferos kokybiškai skirtingos, tačiau jos primena viena kitą tuo atžvilgiu, kad antrąją sutvarkyti taip pat nelengva kaip ir pirmąją. Sovietinė ekonomikos sfera funkcionavo prastai, tad naudos pavyko išpešti palyginti nedaug, o žalą ji padarė didžiulę. Vakarietiška priklausomybės sistema yra gerokai efektyvesnė ir teikia geresnes galimybes, tačiau galių balansas yra gerokai sudėtingesnis, o konkurencija – aktyvesnė. Gerai pradėjusi, Vengrija pastaruoju metu šiose varžybose pasirodo prastokai. Tiesa, nemateria?linių gėrybių, pavyzdžiui, asmeninės laisvės srityje, pasiekta gana daug (ypač jei nekreipsime dėmesio į daugybę žmonių, tapusių vadinamosiomis režimo pasikeitimo aukomis).

Režimo pokytis

Iš dalies dėl vidinių paskatų, iš dalies dėl stipraus išorinio spaudimo 1989 metais Vengrija ryžosi valstybinį socializmą ir byrančią planinę ekonomiką pertvarkyti į demokratinę politinę sistemą ir rinkos ekonomiką. Prisijungimo prie globalios ekonomikos metu Vengrija patyrė daugybę sunkumų ir vargo, tačiau sugebėjo bent iš dalies pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis. Dauguma žmonių yra teisūs visa tai interpretuodami kaip sėkmės istoriją.

Nebaigtas režimo pokytis

Kiti pripažįsta, kad instituciniame lygmenyje režimas keitėsi sparčiai. Buvo sukurtos esminės demokratinės politikos ir rinkos ekonomikos institucijos, po užsitęsusio atidėliojimo, vis tiek anksčiau ar vėliau bus vykdoma institucinė sveikatos apsaugos, švietimo, valdymo pertvarka. Jei organiškomis režimo pokyčio dalimis laikome ne tik institucijas, bet ir jas valdančių socioekonominės ir politinės galios ir interesų santykių pertvarką, tai procesas dar nėra ir veikiausiai niekados nebus baigtas. Susidarė ypatingas, painus ancient regime ir nouveau regime mišinys, kuris, viena vertus, suteikė taikios pertvarkos galimybę, antra vertus, tapo netvarkos ir konfliktų šaltiniu. Kitaip tariant, tai buvo –

Konkordatas/paktas

Nykstant sovietiniam spaudimui ir neatlaikius Vengrijos komunistų partijos nervams, valdantysis valstybinio socializmo elitas galėjo sudaryti keistą “koalicinį” sandėrį su opozicijos intelektualais ir reformatoriškai nusiteikusiais ekonomistais, vadybininkais, potencialiais antrepreneriais, kurie anksčiau priklausė partijos interesų sferai, bet jos atžvilgiu darėsi vis kritiškesni. Jis galbūt nebuvo taip gerai apgalvotas, kad galėtume jį prilyginti panašiems sandėriams Ispanijoje, Portugalijoje ar Airijoje, bet vis dėlto tai buvo paktas. Šiandien šalį valdo senoji socialistinė valdančioji klasė kartu su mobilia naująja viduriniąja klase. Kitais žodžiais tariant, tai –

Pertraukta revoliucija

Toks režimo pokytis, kuris būtų paveikęs visą nuosavybės santykių sistemą, esamas galios ir interesų sferas, tinklus ir privilegijas, taip pat ir visuomenės nuokrypius ir neteisybę, deja, neįvyko. Yra manančių, kad net ir sėkmingos Europos revoliucijos liko “nebaigtos”. Kiti tokį požiūrį atmeta ir kalba apie jėgų konsolidaciją: nebuvo ne tik revoliucijos, bet ir tikro režimo pokyčio, nes ankstesnioji socialistinė valdančioji klasė, politinę galią pavertusi ekonomine, iš pradžių įtvirtino ekonominę, o vėliau atgavo ir politinę galią.

“Revoliucija iš viršaus”

Šis terminas, suprantama, yra oksimoronas, tačiau tokia koncepcija tebėra gaji: įrodinėjama, kad valdantieji sluoksniai kontroliuoja procesus, kurie iš tikrųjų primena revoliuciją ir baigiasi radikaliais sociopolitiniais pokyčiais. Toks aiškinimas yra gana nevykęs, nes tikroji revoliucija būtų lėmusi ne tik ekonominius ir politinius pokyčius – Vengrijos visuomenės struktūrą ir jos galios santykius ji būtų transformavusi gerokai labiau negu yra dabar. Lenkijos visuomenė suvaidino gerokai didesnį vaidmenį purendama dirvą pokyčiams (nors ir ten veikė elito grupės, galiausiai sudariusios paktą), veikiausiai todėl Lenkijos sociopolitinė struktūra yra gerokai įvairesnė ir ne tokia stabili kaip Vengrijos.

Buržuazinė revoliucija

Tai, kas vyko Vengrijoje pastaruosius penkiolika metų, buvo veikiau viduriniosios klasės, o ne pilietinė revoliucija. Valstybinio socializmo režimą susprogdino įvairios išorinės ir vidinės jėgos, jam žlugus susiformavo “aukštesnioji vidurinioji klasė”, kurią sudaro buvę socialistinio režimo aparatčikai, raudonieji ir žalieji galios brokeriai su savo talkininkais, naujieji turtingieji, politiniai prasisiekėliai, į politikos ir ekonomikos sferas atėję iš kitų sluoksnių. Ši naujoji vidurinioji klasė elgiasi kaip jos pirmtakai XIX amžiuje – siekia kuo greičiau praturtėti ir gauti maksimalų pelną. Toks elgesys suardė visuomenės struktūrą – ji tapo neteisinga ir, reiškiant pagarbą stulbinančioms išimtims, net beširdė. Kitur šios klasės siautėjimą suvaldė žmogaus teisių normos ir gerovės valstybės dvasia, XX a. antrojoje pusėje atsiradusi kartu su tomis Vakarų demokratijomis, kurios liko šioms vertybėms ištikimos.

Kontrrevoliucija

Dar ekstremalesnė interpretacija apibūdina daugumą individų, kurie užėmė aukštus postus po 1989 metų ir, užuot pasukę gerovės valstybės kūrimo keliu, kaip pasielgė, pavyzdžiui, Slovėnija, atėmė iš visuomenės visas savigynos priemones, atidavė šalį (politiškai neokonservatyvios ir ekonomiškai neoliberalios ideologijos dėlei) tarptautinių ekonominių finansinių jėgų savivalei ir saviškių goduliui. Turėdamos iš to naudos, tos jėgos pasitarnavo šalies “neokolonizacijai” (čia iškyla ir globalios konspiracijos teorija). Suprantama, tai paskatino greitą ekonominį augimą, reiganiškas “lašėjimo žemyn” fenomenas leido viduriniajai klasei įgyti savąją gėrybių dalį, tačiau trečdalis visuomenės (proletarai) atsidūrė beviltiškam skurde. Pastaruoju metu Vengrijoje taikomos “ribojančios priemonės” galbūt nespecia?liai, bet iš esmės dar labiau sustiprino šį procesą.

Demokratijos pakilimas ir nuosmukis

Keistis Vengrija pradėjo sėkmingai. Pliuralistinių demokratinių institucijų sistema, išpranašauta per apskritojo stalo pokalbius 1989 metų birželio-rugsėjo mėnesiais, vėliau buvo nužymėta, o netrukus ir įgyvendinta kaip tam tikras subalansuotas kiekis autonomiškų valdžių su efektyviu kontrolės mechanizmu. Tačiau 1990 metų viduryje trapi demokratinė santvarka pasirodė esanti labai pažeidžiama: a) nesisekė nuo parlamentinės rinkiminės demokratijos pereiti į tvirtesnę socialinę, o ypač į interaktyvią “postmodernią” demokratiją; b) dėl aršių nesutarimų politiniame lauke pliuralistinė demokratija vis labiau smuko į “alternatyvią vienpartinę sistemą”; c) politinės partijos tapo oligarchijomis ir neteko atramos visuomenėje; d) atsirado daugiau apsišvietusių piliečių, suvokiančių savo pareigas, todėl buržuazėjimo procesas tapo lėtesnis.

Politines partijas apėmęs susvetimėjimas apnuodijo ir toliau nuodija visuomenės sąmonę, intensyvėja latentinė agresija, didėja poreikis turėti stiprią centrinę valdžią su charizmatiniu lyderiu; politiniame administracinio valdymo lygmenyje klesti korupcija, todėl vietinės ir užsienio ekonominės grupuotės gali daryti poveikį šalies raidai, įnirtingas rinkimines varžybas vainikuoja populizmas, suvešėjęs abiejose politinio spektro pusėse ir sukarikatūrinęs demokratiją. Dabartinė ekonominė krizė pavojingai sustiprino “reformuotos diktatūros” poreikį – “liokajų luomas”, susitelkęs apie vyriausybę, kelia nepasitikėjimą demokratija. Sudėję kartu visus tuos veiksnius, regime siaubingai niūrų vaizdą, tad būtina daryti viską, kas įmanoma, kad pakeistume kryptį. Vis dėlto pranašavimai apie Vengrijos demokratijos krizę ir net žlugimą yra gerokai perdėti ir labai žalingi. Vien Vengrijos narystė Europos Sąjungoje yra demokratinės sistemos nepažeidžiamumo garantija (institucijos gali būti sužalotos ar sumenkusios, tačiau jų suardyti neįmanoma). Be to, dabartinės krizės pozityvus rezultatas galėtų būti spartesnė visuomenės santalka, posūkis atsakingesnės pilietinės visuomenės link.

Trigubas tikslas, sėkmė, krizė

Kai kas pabrėžia, kad per pastaruosius penkiolika metų Vengrijai teko spręsti tris labai sunkius uždavinius vienu metu. Pirma, valstybinę socialistinę sistemą reikėjo pertvarkyti į demokratiją ir rinkos ekonomiką. Antra, reikėjo integruoti šalį į Europos Sąjungos politinių, ekonominių ir socialinių institucijų sistemą, trečia, teko integruotis į globalią ekonomiką. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad sėkmingai siekiama visų trijų tikslų, tačiau pastarieji šešeri ar septyneri metai parodė, kad Vengrija netikėtai smuktelėjo žemyn, prarasdama ankstesnius pasiekimus, ir įklimpo į rimtą krizę.

Evoliucija, klaidos ir bandymai

Kiti interpretatoriai nurodo, kad neverta kurti jokių didžiųjų teorijų, o triukšmas, keliamas dėl pastarojo laikotarpio nesėkmių, yra nepagrįstas. Visuomenės nuolat kinta ir tai savikūros procesas. Kadangi kai kurias jo stadijas galima apibūdinti kaip evoliuciją ar raidą, natūralu, kad kyla galybė problemų; kai kurias iš jų pasiseka išspręsti, kai kurių – ne. Todėl reikia nuolat ieškoti naujų sprendimų. Daugelis išsivysčiusių šalių patiria tokias pačias demokratinės sistemos įtampas ir konfliktus, krizes ir pakilimus, akligatvius ir naują pradžią. Pastarieji penkiolika metų Vidurio Rytų Europoje turėtų būti laikomi panašiu bandymų ir klaidų procesu. Dėl jų galima ginčytis, tačiau ginčai tuos bandymus dažniausiai pateisina ir triukšmas nutyla, nes dauguma sprendimų buvo sėkmingi.

Dešimtajame dešimtmetyje atrodė, kad Vengrijos ekonominė raida, Vidurio Rytų Europos kontekste buvo kone optimali, nors kraštutinė laisvosios rinkos modelio versija kelia daugybę pavojų, o destruktyvios jėgos smarkiai reiškėsi jau ir anuomet. Per pastaruosius 6-8-erius metus šalis prarado optimalų tempą, prasidėjo gili krizė, nesibaigusi dar ir šiandien. Politiniu požiūriu Vengrija startavo irgi gerai, sparčiai kurdama demokratinę institucijų sistemą, tačiau dėl “gentinio” karo, kuris vyksta jau ištisą dešimtmetį, politinė sėkmė nublanko, žmones apėmė pesimizmas. Kaip minėjau, virsmas nuo pat pradžių buvo lėtesnis negu norėta ir buvo galima. Detaliau kalbant, tai –

Netolygi raida

Pastarojo dešimtmečio būdingas bruožas tas, kad santykinis Vengrijos politinės ir ekonominės kaitos greitis yra tikras kontrastas socialinio atsinaujinimo lėtumui. Didžiulis išorinis spaudimas ir įsiurbianti naujų galimybių jėga iš esmės transformavo šalies politinę ir ekonominę sistemą. Socialinis atsinaujinimas, deja, vilkosi šiems procesams iš paskos. Reikia pripažinti, kad kai kurios reikšmingos socialinės grupės efektyviai pasinaudojo naujos situacijos teikiamomis galimybėmis. Vis dėlto gyventojų dauguma neperprato “klastingų” žaidimo taisyklių, su jomis nesusidorojo ir prarado orientaciją. Žmonės susitaikė su pokyčiais, tačiau griebėsi trumpalaikių išgyvenimo strategijų, todėl neturėjo ir kol kas neturi jėgų, o gal ir galimybių tapti atsakingais piliečiais. Visuomenės santalka, be kurios demokratija negali tinkamai funkcionuoti, kol kas nėra pakankama, todėl žmonės tampa lengvu partijos magų grobiu. Kurstydami tuščias viltis, gąsdindami šiurpiais priešo vaizdiniais jie kol kas laiko rinkėjus už trumpo pavadžio.

Žalingas tęstinumas (Kadar redivivus)

Vis daugiau ekspertų mano, kad Kadaro režimo ekonominės praktikos reliktų, politinių mechanizmų ir elgsenos formų nesunaikino net didžiausi pastarųjų penkiolikos metų pokyčiai. Iškilęs politinis režimas virsta “alternatyvia vienos partijos sistema”; pasitelkti kabalą tapo įprastine politinės praktikos procedūra; sprendimai priimami neskaidriai ir šansų, kad visa visuomenė kada nors dalyvaus priimant sprendimus, yra nedaug; autonomiškų institucijų sąveikos kontrolė silpnėja, balansas išsiderinęs; lygybė, užuot didėjusi, nyksta; su piliečiais vis menkiau skaitomasi. “Ramybės! viskas puiku, pasitikėkite mumis!” – kadariškos sirenų giesmės girdėti iš kapų. “Suprantama, keletą metelių teks gyventi susiveržus diržus, tačiau greitai viskas bus gerai, tik laikykitės rimties, nekelkite galvų aukštyn ir atminkite: visi, kurie nėra prieš mus, yra už mus…”

Plaukimas pasroviui prieš planavimą

Diskutuojama, kokiu laipsniu per pusantro dešimtmečio Vidurio Rytų Europos šalys suvaldė socioekonominius ir politinius procesus, kitaip tariant, kodėl virsmas tapo plaukimu pasroviui. Įtakos turėjo ir išoriniai procesai, Vakarų galia ir globalinės jėgos. Per šiuos vandenis šalys plaukė nevienodai sėkmingai. Slovėnai buvo gudriausi ir atsispyrė bangavimui, vis dėlto iš pradžių Vengrija, paskui Pabaltijo šalys ir Slovakija nuplaukė gerokai toliau. Tačiau, per pastaruosius penkerius ar šešerius metus dėl iškreiptos politinės kovos, politikų klasės neatsakingumo ir netikusių ekonominių sprendimų Vengrija nudreifavo į šalutinį kanalą, kuriame apstu seklumų.

Kai kas mano, kad per pastaruosius penkiolika metų ilgalaikiai procesai buvo svarbesni negu minėti veiksniai.

Atsilikimas

Daug ką komplikuoja tai, kad Vengriją (kaip ir daugumą Vidurio Rytų Europos šalių) slegia šimtmečio trukmės atsilikimas, noras kuo greičiau pasivyti ir negalėjimas to padaryti kelia neurozę; iki šiol grumiamasi su pavėluotos ir iškreiptos Rytų Europos modernizacijos padariniais (pernelyg didele centralizacija, ištižusia valstybės sąranga, kapitalo stoka, griežtai hierarchinėmis struktūromis, snobizmu, baugščia ir pasyvia visuomene, formalia demokratija be demokratiškos visuomenės ir t.t.). Šių problemų nepripažįstant ir intensyviai nesprendžiant šaliai ir toliau bus vadovaujama karštligiškai, kai sprendžiami tik to momento klausimai, nesiorientuojant į perspektyvą ir, žinoma, neefektyviai.

Neritmingas buržuazėjimas

Lėtas buržuazėjimas ir tęstinumo stoka yra pagrindinė Vengrijos raidą stabdančių problemų priežastis. Vengrijos smulkioji bajorija pradėjo buržuazėti 1820-aisiais, o suklestėjo po 1867-jų, iškilus viduriniajai pasiturinčių valstiečių klasei. Tarp dviejų pasaulinių karų fiksuotas pajamas turėjo šimtai tūkstančių šeimų, o 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais darbininkų ir valstiečių šeimos virto žemesniąja vidurine ar vidurine klase, išugdžiusia pirmą inteligentų kartą. Po 1889 metų susiformavo naujoji buržuazija. Nors po 1848-1849 metų nepriklausomybės karo smulkiosios bajorijos buržuazėjimas buvo sutrikęs, po 1867 metų jis tęsėsi toliau. Po 1920 metų Trijanono taikos Vengrija prarado daugumą miestų, kurie buvo viduriniosios klasės židiniai, vėliau, 1944-1945 metų laikotarpiu, ji neteko didžiosios dalies dviejų labiausiai sutelktų viduriniosios klasės bendruomenių – žydų ir etninių vokiečių; po 1989-ųjų, Kadaro eroje, žemesniąją vidurinę klasę nuskurdino ekonominė krizė ir ji pradėjo proletarėti. Pridurkime, kad kai kurios feodalinės struktūros ir pavaldumo formos išliko iki pat 1945 metų ir kad trečdalis šalies žmonių iki 7-ojo dešimtmečio gyveno kaip proletarai. Nieko keista, kad savarankiška, atsakinga pilietinė visuomenė per pastaruosius penkiolika metų formavosi lėtai ir sunkiai, o be jos jokia šalis negali laikyti savęs tikrai europietiška.

Globalizacija

Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad pagrindinis iššūkis Vengrijai ir pagrindinis jos problemų šaltinis yra globalizacija. Nors reikia spręsti gausybę vidaus problemų, tačiau tikrosios varžybos, nesvarbu, ar žmonės suvokia tai ar ne, vyksta su negailestingomis globalizacijos jėgomis ir jos padariniais. Vis dar silpną tokių šalių kaip Vengrija ekonomiką ypač lengvai pažeidžia tokie destruktyvūs-konstruktyvūs susidūrimai. Pavojų didina tai, kad Vidurio Rytų europiečiai įstrigę tarp savo problemų – pro medžius jie nebemato miško. Šiuo atveju miškas yra pasaulinio masto istoriniai pokyčiai – ekonomikoje, politikoje, tarptautiniuose galios santykiuose, o kultūriniu požiūriu- ir kasdieniniame gyvenime. Žmonės gali to nepastebėti ar nepakankamai rimtai tą vertinti (geriausiu atveju kartais tuo naudojamasi kaip alibi), tačiau Vakarų šalys taip pat grumiasi su suverenumo problemomis, jų demokratinės institucijos irgi užsikerta, juos irgi gąsdina jų šalies ir pasaulinės ekonomikos transformacijos, kai pradeda irti socialinio saugumo tinklai, didėja socialinė nelygybė, formuojasi globalinis proletariatas, vyksta sparti kultūrų kaita. Kad ir ką sakytume, yra ko pasimokyti iš tarptautinių pavyzdžių – juos pasitelkę, savo problemas galbūt spręsime ne taip isteriškai, ramiau ir sumaniau.

Tęstinumas

Nėra reikalo gręžiotis į kokias nors filosofijas ar mokslines teorijas (Bergsono, kvantinės fizikos, grandininės reakcijos ir t.t.). Istorija yra ne būsenų rinkinys, bet nuolatinis sąveikavimas ir atotrūkis. Nors šie procesai sukuria darinius, mobilias struktūras (geštaltus), turinčius tam tikro pastovumo (pavyzdžiui, gentis, miestas, valstybė, era, civilizacija), jie patys nuolatos kinta, istorijos tėkmėje įgaudami vis kitokias formas. Jeigu taip (o veikiausiai taip ir yra), tada sunku kalbėti apie 1989 m. ir, sakykime, 2010 m. virsmą iš “valstybinio socializmo” į “demokratinę visuomenę su rinkos ekonomika”. Vengrijos visuomenė ir valstybė per amžius nuolat keitėsi: ir dabar, ir praeityje ją formavo tūkstančiai didesnių ir mažesnių procesų, net toks didis įvykis kaip Vengrijos Respublikos paskelbimas 1989-ųjų spalio 23-iąją buvo tik kaitos proceso atkarpa, nes kaita nenumaldomai vyksta toliau. Toks “virsmas” neturi fiksuotos pradžios ar pabaigos, neįmanoma dogmatiškai nusakyti, kad procesas prasidėjo 1956-aisiais, šeštajame ar septintajame dešimtmetyje, negalima numatyti net galimo “pabaigos taško”, nes siekiamoji sąvoka – vakarietiška “demokratinė visuomenė su rinkos ekonomika” – pati nuolat keičiasi mūsų akivaizdoje.

Iš čia išplaukia daugybė dalykų. Būtina tyrinėti šią erą ir kaip dalį ilgalaikio, sudėtingo proceso. Galbūt “valstybinio socializmo” ir “demokratinės visuomenės su rinkos ekonomika” pavertimas dviem galutiniais analizės taškais buvo prasta nuorodų bazė, todėl neatkreipėme dėmesio į svarbiausius kaitos procesus. Gali būti, kad žvelgiant atgal po pusės šimtmečio šis “virsmas” atrodys ne tos eros dominantė, bet veikiau – o nuorodų į tai jau būta – viena iš globalizacijos potvynio bangų ar žemės drebėjimas, kurį Vakarų civilizacija sukėlė tokioje trapioje šalyje kaip Vengrija. O gal kaip kažkas visai kita, ko dabar negalime nei suvokti, nei nusakyti.

Dauguma virsmo analizių, kaip matome, paremtos ekonominiais istoriniais, politikos mokslų ar sociologiniais metodais. Užuot tęsęs toliau, verčiau pateiksiu ne tokį įprastą požiūrį – pastarųjų penkiolikos metų kaitos procesams Vengrijos visuomenėje analizuoti pritaikysiu kultūros antropologo Victoro Turnerio liminalumo (slenksčių įveikimo) teoriją. Šį modelį pasirinkau todėl, kad Turneris eksplicitiškai analizuoja individų ir jų grupių atsinaujinimo galimybes ir pasirinkimų procedūras. Turėkime galvoje, kad esminis klausimas Vengrijoje yra toks: kiek ji kartu su savo politinėmis ir ekonominėmis institucijomis sugebėjo atsinaujinti, kokias pasirinkimo galimybes turėjo ir kokias turi, kas darytina šioje srityje artimiausiais metais (ši analizė vėliau remsis kai kuriais idėjų istorijos, psichologijos ir socialinės psichologijos aspektais).

Virsmas kaip “liminalumas”

Knygoje “Ritualo procesas”1 Victoras Turneris teigė, kad yra virsmo periodai – “liminalinės” [slenksčių peržengimo – vert.] situacijos ir procesai, kai sustabarėjusios socialinės – bendruomenių ir visuomenių gyvenimo stiliaus ir pažiūrų – struktūros susilpnėja, suyra, o po destrukcijos prasideda kūrybos procesas: privatus socialinio statuso ar turto kaupimo interesas nuslopsta ir gali susikurti kūrybinės energijos kupina puritoniška bendruomenė, kuri, apimta kūrybinio proveržio, gali sukurti naujas žmonių santykių formas ir sistemas, diegti naujus požiūrius (liminalinę būseną Turneris vadina ir “antistruktūra”). Jo manymu, būtent tos žmonių grupės, kurios gyvena visuomenės periferijoje arba yra izoliuotos, geba kūrybiškai pasinaudoti liminalumo chaosu. Tarp “marginalių visuomenių minėtinos tos, kurios remia gentines iniciacijos ceremonijas, dalyvauja dioniziškose šventėse ar moderniuose karnavaluose, priklauso religinėms bendruomenėms”; prie nuolatinės liminalumo būsenos įpratę vienuolių ordinai, hipių bendruomenės, subkultūros, pranašai, “alternatyvūs” menininkai ir t.t. Liminaliniais periodais, pasak Turnerio, atsiranda daug simbolių, mitų, inovatyvus mąstymas skatina kurti naujas pasaulio vizijas, kurios gali tapti esamos socialinės santvarkos, sustabarėjusių struktūrų, mąstymo būdo ir žmonių santykių atsinaujinimo šaltiniu.

Turneris sutelkė dėmesį į alternatyvias bendruomenes,2 nors neatmetė galimybės, kad ištisos visuomenės gali patirti liminalinius periodus, pavyzdžiui, kai konkrečios visuomenės aplinka staiga pasikeičia po karo ar stichinės nelaimės. Tokių atvejų jis atidžiau netyrinėja, neišskiria, kad galimi du liminalumo tipai, o tarp jų gali būti reikšmingas skirtumas. Aiškiai apibrėžtose, iš dalies marginalinėse, uždarose bendruomenėse, kurias mini Turneris, liminalumas dažnai sužadina bendruomeninę dvasią, žmonių solidarumą, suteikia kūrybinės energijos ir naujo mąstymo impulsą. Pereinamieji laikotarpiai, apimantys visą visuomenę, dažnai sukelia didžiulę krizę, o jų baigtis gali būti visiškai kitokia. Ankstesnės sociopolitinės ir ekonominės struktūros žlugimas ir naujos struktūros kūrimas gali tapti tokia sunkia našta konkrečiai visuomenei, kad ji susiskaldys, o jos narių savivoka ir veiksmai įgaus iškreiptą formą. Nesusikuria joks communitas, nes socialiniai skirtumai, užuot nykę, vis labiau didėja, konfliktai darosi vis aštresni, kūrybinė energija senka, visuomenę apima ne bendruomeninė dvasia, bet nevaldomas privačių interesų siautulys. Konkreti šalis ar visuomenė įklimpsta į tokią gilią krizę, kad ilgą laiką nesugeba iš jos išbristi, o ir vėliau sunkiai su ja susidoroja, nes tikro atsinaujinimo nėra, neįstengiama sukurti kokybiškai geresnės struktūros už ankstesnę. Kitais žodžiais tariant, liminalumo versijos ir liminaliniai virsmai gali būti tiek pozityvūs, tiek ir negatyvūs.

Mano požiūriu, pastarieji penkiolika Vidurio Rytų Europos metų išsitenka tarp šių dviejų liminalumo tipų. Tai nuolatinė pereinamoji stadija. Nepaisant visų problemų, judama pozityvaus modelio link. Tačiau tikram sociopolitiniam ir ekonominiam atsinaujinimui kol kas trūksta daugelio elementų, ir atrodo, kad jų dar ilgai trūks kiekvienoje šio regiono šalyje. Todėl būtų naudinga prieštaringus pereinamuosius procesus Vidurio Rytų Europoje palyginti su kai kuriais Turnerio aptartais liminalumo modelio elementais. Kad problemos taptų aiškesnės, kiek sutirštinsiu spalvas ir pateiksiu didesnį kontrastą negu yra iš tikrųjų.

Virsmas tarp struktūrų

Virsmo laikotarpiu Vidurio Rytų Europos šalys pateko į klasikinę “liminalinę būseną”, kaip ją apibrėžia Turneris. Jos ištrūko iš socialistinės santvarkos ir ėmė artėti prie naujos – demokratinės kapitalistinės – sistemos. Joms reikėjo suardyti valstybinio socializmo institucijas ir imtis konstruoti naują institucijų tinklą; po to, išvalius griuvėsius ir įveikus chaosą, joms teko prisitaikyti prie tos naujos struktūros. Rizikingas sumanymas. Metaforiškai kalbant, joms teko nuo kieto, nors ir ganėtinai nepatvaraus, pamato šokti į nepažįstamą kunkuliuojančią upę, o dabar, po daugelio metų, jos ropščiasi į kitą krantą. Ne visos šalys pasieks jį vienu metu ir vienodai sėkmingai. Vengrijos šansai kol kas neatrodo itin puikūs.

Chaosas

Turneris pateikia daugybę pavyzdžių, kaip liminalumas susijęs su virsmo chaosu. Senos institucijos ir tinklai suardyti, o naujiems atsirasti reikia laiko. Pavartojant ankstesnę metaforą, naujos ES narės stengiasi ištrūkti iš netvarkos pelkių, panašiai kaip laukiniai Afrikos žvėrys, kuriuos matome dokumentiniuose TV filmuose – banda perplaukė upę ir bando įveikti statų krantą. Slovėnijos gnu, regis, jau užsiropštė, Estijos antilopė dar ropščiasi, o slovakai ir lietuviai lipa joms ant kulnų. Tačiau Vengrijos buivolas nuslydo atgal į sraunią upę, kurioje apstu aligatorių. Menka paguoda, kad rumunai ir bulgarai kapstosi dar upės viduryje.

Iniciatoriai

“Iniciatoriai” vaidina svarbų vaidmenį, esant pereinamajai liminalumo būsenai. Šiuo atveju tai būtų ne Turnerio aprašytieji genties vyresnieji ir gydytojai, bet tie, kurie ne mažiau galių (ir maginių, ir nemaginių) turi Europos Komisijoje Briuselyje, TVF, Pasaulio banke, Volstrite ir kai kuriose panašaus pobūdžio institucijose. Jie iš tikrųjų elgiasi kaip senieji iniciatoriai – yra griežti, kartais negailestingi, paslaptingai gieda apie amžinas vertybes, jų neįmanoma nutildyti, kai ima gėdyti kitus ar grasina kastracija, surišę ranką ir koją, nes tai daroma tvirtai tikint, kad taip elgiamasi visų labui: kai iniciacijos ritualas bus baigtas, galėsime įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Šis procesas daugeliu atvejų gali baigtis sėkmingai, nors oficialūs iniciatoriai įvairiose pasaulio vietose suniokojo ir sužalojo ne vieną šalį, ne vieną visuomenę ar žmonių grupę. Tikėkimės, kad Vengrijai pasiseks labiau.

Žyniai ir pranašai

Pereinamaisiais liminaliniais laikotarpiais labai susilpnėja racionalumo pojūtis ir kritinės galios, suklesti iracionalūs dalykai. Atsiranda žynių, kurie užburia savo gentainius, arba pranašų, kurie skelbia apokalipsę ar Naujosios Jeruzalės atėjimą. Vengrijoje tokias savybes demonstruoja Viktoras Urbanas ir Ferencas Gyurcsany’s, nors jie labiau primena kerėtojo mokinius, tad galima tikėtis, jog ilgainiui jiems šaus į galvas magiškas užkeikimas, padėsiantis sustabdyti tvaną.

Apgavikai

Pereinamojo laikotarpio sumaištis yra palanki “apgavikams” – tiems gudriems ir klastingiems goblinams, kurie vaidino ir tebevaidina svarbų vaidmenį daugybės civilizacijų mitologijose. Apsimesdami nekaltais jie griebiasi apgaulės ir melo, kad padėtų pasaulį apversti žemyn galva ir vėl pastatyti ant kojų. Neaišku, ar jie yra už mus, ar prieš mus, jie gali mus apmulkinti savo triukais, paversti vargšais arba padaryti laimingus.3 Net toks iškilus politikas kaip Tony’s Blairas turi kažką apgaulinga – žavus, besišypsantis apgavikas. Kitoje Atlanto pusėje yra Arnoldas Schwarzeneggeris – apgavikas milžinas septynmyliais batais. Europoje nemenkus šansus pelnyti tokį apibūdinimą turi Milosevi?ius, Me?iaras, broliai Kaczynskiai, Berlusconis ir Putinas, Vengrijoje tokių turime bent keletą, tačiau iš kuklumo leisiu skaitytojams spėlioti, ką turiu omenyje.

Tvarkdariai

Pasak Turnerio, tvarkdariai atsiranda už liminalių bendruomenių ribų, t.y. oficialiojoje visuomenėje. Vengrijoje, kuri kaip ir visa Vidurio Rytų Europa vis dar apimta virsmo būsenos, žmonės tiki, kad sudėtingą ir neišvengiamai chaotišką kaitą galima ir netgi būtina bet kuria kaina suvaldyti, atkurti tvarką pasitelkiant griežtas priemones, administraciniais metodais, jei reikia, nekenks griebtis ir jėgos. “Tvarka turi būti” ir, kai ji atsiras, būsime pasiekę kitą krantą, kur driekiasi puiki tikrųjų Europos šalių žemė. Žinoma, tvarkos reikia, tačiau tik tokios, kuri neužgniaužtų spontaniškų kūrybinių liminalinio laikotarpio galių; jau nekalbant apie tai, kad tvarkos atkūrimas pats savaime šalies problemų vis tiek neišspręs. Nuo netvarkos pasveikusi šalis irgi gali būti neturtinga, toliau klimpti į Europos periferijos pelkyną.

Communitas

Čia Turnerio palyginimas netinka. Pasak jo, kol žmonės gyveno pirmykščiame “normaliame” pasaulyje, jie veikė visų pirma kaip individai, paisė vien asmeninių interesų. Suradę savo vietą naujoje struktūroje, naujame pasaulyje, jie ir vėl tapo individais, “individualybėmis”. Tačiau chaotišku, pavojų kupinu virsmo laikotarpiu jie priklauso vieni nuo kitų, todėl susitelkia, tampa communitas, didėja ne tik jų tarpusavio priklausomybė, bet ir bendrų veiksmų dvasia. Turneris išaukština communitas. Deja, tokios bendruomenės požymiai per pastaruosius pusantro dešimtmečio Vengrijoje sunyko – nėra nei bendruomenės dvasios, nei bendradarbiavimo, nei solidarumo. Buvome vieningi 1990 metais, kai pusantro milijono piliečių pasipylė į gatves, tačiau šiandien, panirę į savo rūpesčius, indiferentiškai stebime, kaip dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių praranda darbus ir nė piršto nepajudiname, kad jiems padėtume.

Tai ne tik pasibjaurėtina moraliniu atžvilgiu, bet ir kelia nerimą dėl Vengrijos ateities, nes “iniciacijos” požiūriu mums taip ir nepavyko suaugti. Tai ypač problemiška, nes atomizuotai visuomenei nėra vietos Europos visuomenių bendrijoje. Socialinis solidarumas, tarpusavio pasitikėjimas yra toks pat svarbus europietiškos visuomenės elementas kaip subalansuotas biudžetas ar švarūs, laiku atvykstantys greitieji traukiniai. Ko gero, tai svarbiau ir už greitą euro įvedimą.

Kūrybingumas ir jo stoka

Turneris tvirtina, kad kūrybinė individų ir bendruomenių energija liminalumo laikotarpiais prasiveržia kartu su nauju mąstymu, naujomis iniciatyvomis ir eksperimentais. Tai praturtina visuomenę, įlieja kūrybinio nerimo, kuris būna arba gali būti vaisingas. Akivaizdūs to pavyzdžiai – atsinaujinęs alternatyvių religinių bendruomenių tikėjimas, naujos hipių vertybės, gėlių galia ir Naujojo Amžiaus pasekėjai, naujos dainos, harmonijos ir popmuzikos formos… Žvelgiant iš tokių pozicijų, Vidurio Rytų Europos virsmas, ar bent jau vengriškoji jo versija, kelia liūdesį. Vengrai pasijuto nejaukiai, kai žymus užsienio ekspertas kandžiai, tačiau turėdamas rimtų priežasčių, pareiškė, kad virsmai Vidurio Rytų Europoje nieko nesukūrė – neišrasta jokių naujų modelių ar institucijų, nepateikta jokių naujų suvokimų, jokių naujų atsakymų – viskas kopijuojama iš Vakarų. Tenka pripažinti, kad nederėtų kino, muzikos ar vizualiųjų menų renesanso tikėtis kas du trys dešimtmečiai, tačiau, kai turime galvoje naują mąstymą, bandant iš naujo interpretuoti pasaulį ar tiesiog viešojo diskurso lygmenyje, pastarųjų dviejų dešimtmečių patirtis kelia neviltį, ypač jei palygintume ją su septintojo dešimtmečio intelektualiniu sąjūdžiu.

Kurčia visuomenė

Turneris apibūdina communitas kaip bendruomenę, kuri idėjų požiūriu yra gyva, triukšminga ir turtinga. Vengrijos visuomenę šiandien derėtų apibūdinti visiškai priešingai (tai tinka kalbant apie viešąjį gyvenimą) – ji kurčia, dejuojanti, besikeikianti ir rėkianti, tarsi žmonės būtų praradę gebėjimą kalbėti ar ginčytis vienas su kitu švelniai, ramiai ir blaiviai. Arba to net neišmokę, nes išmokti civilizuoto viešojo diskurso nebuvo daug galimybių. Ištisą amžių lyderiai talžė vieni kitus, nuteikdami “vengrus” prieš rumunus, etninius vokiečius, romus, slovakus ir serbus, krikščionis – prieš žydus, Romos katalikus – prieš protestantus, vadinamuosius “kairiuosius” – prieš “dešiniuosius”. Suprantama, interesai ir įsitikinimai nuteikia vienus žmones prieš kitus, tačiau tuos interesus ir įsitikinimus galėtume aptarti racionaliau, pasverdami žodžius, jei partiniai politikai duotų toną ir, užuot rėkavę, pradėtų dalykiškai diskutuoti.

Tapatumas ir tapatumo prarastis

Kai konkretus pasaulis ir socialinė struktūra sugriūva, didelė gyventojų dalis (jei ne dauguma) jaučiasi netekę tapatumo arba mano, kad jų tapatumas paniekintas. Socialinės aplinkos pokyčiai, pasitikėjimo krizė, darbo praradimas, įgūdžių devalvacija, būtinybė iš naujo prisitaikyti – visa tai gali susilpninti ar net sunaikinti žmonių supratimą apie save, jų tapatinimąsi su savimi. Per pastaruosius pusantro dešimtmečio šis procesas Vengrijoje dramatiškai įsisiūbavo.

Tiesa, iš pradžių leistasi naujų tapatumų medžioklėn, tačiau šiais laikais tai lėtas ir labai sunkus procesas, daugeliui kol kas nesiseka surasti save. Vieni įsivėlė į neviltį keliančią ir paralyžiuojančią tapatumo painiavą arba apskritai jį prarado, kiti, tarsi apimti agonijos, susikūrė dalinius tapatumus ir laikosi jų tvirtai įsikibę. Tokiais daliniais tapatumais gali tapti prastai apibrėžtas kairumas ar dešinumas, religinė priklausomybė ar pabrėžtas nacionalizmas. Užsiėmimas arba pareigos irgi gali būti tapatumo šaltinis. Užsiėmimas kartu su profesionalumu gali tapti turtingo tvaraus tapatumo pamatu, tačiau tapatumai, susiję su užimamomis pareigomis, yra labai netvarūs. Nėra lengva sukurti naują europinį tapatumą, nes reikia jį derinti su tautybės pojūčiu, o šiais laikais – dar ir su pasaulio piliečio savivoka, o tai nemenkas iššūkis net ir Vakarų visuomenėms.

Turnerio aprašytu čiabuvių atveju, iniciacijos ritualo pabaigoje inicijuotųjų laukia gatavi tapatumai: jiems suteikiami nauji vardai ir pareigos, teisės, savivoka ir pojūtis, kad priklausai suaugusiems genties nariams. Tie, kurie šiandien vykdo iniciacijos ritualus Briuselyje ar kur nors kitur, nesuka sau galvos dėl Vidurio Rytų europiečius kamuojančių tapatumo problemų, jiems nė kiek nepadeda, o jei ir padeda, tai nebent netiesiogiai – pamoko juos rinkos ekonomikos žaidimo taisyklių ar demokratinių procedūrų. Dar problemiškesnis yra visiškai kito pobūdžio reiškinys – kaip vietinė politikų klasė, remiama didžiosios inteligentijos dalies ir žiniasklaidos, yra susijusi su tapatumu. Per pastaruosius pusantro dešimtmečio politikos elitas arba tai, ką vadiname politiniu diskursu, tapatumo klausimus neleistinai iškraipė. Politikai kartu su karingais intelektualais ir žiniasklaida ginčijasi, kas yra geras, o kas blogas vengras, užuot padarę viską, kad Vengrija kuo greičiau taptų šalimi su tikrai europietiška visuomene.

Vizijos ir aklumas

Pagal Turnerio schemą, bendruomenės, patekusios į liminalinį būvį – ir ne tik ankstyvosios krikščionių ar žydų chasidų, – iš tikrųjų geba pažvelgti į pačias žmogaus egzistencijos gelmes, kuria vizijas, susijusias su dabartimi ir ateitimi, su kosmosu. Dabartinei Vengrijos visuomenei, deja, būdingas ne įžvalgumas, o aklumas, nes nusigręžiama nuo dabarties ir žvelgiama į praeitį, todėl matoma vien tamsa, geriausiu atveju – migla. Ji nesuvokia arba iš tikrųjų nežino, kas su ja atsitiko per dešimtmečius: per pasaulinių karų šimtmetį, Trijanono ir Jaltos konferencijas, mirties stovyklas ir gulagus; per revoliucijų ir kontrrevoliucijų šimtmetį, kruvinus Kadaro režimus, karines sutartis, kurios buvo pasirašomos dėl šios šalies; per socializmo – nežmogiško ir su žmogišku veidu, – per globalinio kapitalizmo – nežmogiško ir su žmogišku veidu – laikotarpius; skurdo, augimo ir nuopuolio periodus; per šimtmetį režimo pokyčių, iš kurių vieni buvo sėkmingi, o kiti ne; per teisių ir nelegalumų erą, vilčių ir nevilties metus; per XX ir XXI amžių, kai nepriklausyta ir vėl priklausoma Europai, su šviesia ir tamsia ateities perspektyva. Niekas nepaaiškino Vengrijai, kas jai ir jos visuomenei atsitiko per pastaruosius pusantro dešimtmečio, tad ką jau ir kalbėti apie tai, kas atsitiko jai per pusantro šimto metų.

Progresija ir regresija

Turneris virsmo laikotarpius vadina “progresijomis”, t.y. procesais, kurių metu asmuo ar jų grupė juda pirmyn – vaikai suauga, suranda savo vietą pasaulyje, padaro karjerą, tampa brandesni, išmintingesni, atkaklesni. Ir Vengrijos, ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių virsmams tai irgi būdinga. Per nepaprastai trumpą laiką Vengrija iš ligotos socialistinio režimo valstybės virto funkcionuojančia (nors besigrumiančia su rimtomis problemomis) demokratija, sukūrė pakenčiamai veikiančią rinkos ekonomiką. Tapo Vakarų pasaulio dalimi, Europos Sąjungos ir NATO nare, įsitraukė į platų tarptautinį tinklą ir po stagnacijos dešimtmečių energingai pasuko ekonominės plėtros, žmogaus teisių apsaugos keliu. Vis dėlto tenka pripažinti, kad yra sričių, kuriose Vengrija menkai pasistūmėjo į priekį ir gali vėl nuslysti atgal. Socialistinė gerovės versija atmesta, turtas dalijamas ne po lygiai, korupcija, užuot mažėjusi, klesti; viešuosius finansus prislėgė didėjanti valstybės skola ir t.t. Nesigilindamas į konkrečius trūkumus ar atkryčius, aptarsiu didėjančią ir pavojingą regresiją, kurią “išduoda” Vengrijos visuomenės sąmonės ir ypač pažiūrų virsmas pastaraisiais metais. Tai galbūt vienas labiausiai pritrenkiančių simptomų ir jame slypi didelė paaiškinamoji galia. Todėl baigdamas kalbą apie Turnerio požiūrį į virsmus, atskirai panagrinėsiu būtent šią regresiją.

Didžioji regresija

Psichologai regresija vadina patologinį procesą, kai žmonės nepajėgia susitvarkyti su savimi ar pasauliu ir griebiasi savigynos, pasukdami į chronologiškai ankstesnio tarpsnio (pvz., vaikystės) mąstyseną ir elgseną. Būtent taip ir atsitiko Vengrijos visuomenei, bent jau didelei jos daliai, per pastaruosius pusantro dešimtmečio. Pasaulyje, kuris tapo dar labiau komplikuotas, ji nepajėgė susidoroti su užduotimis, kurių sparčiai daugėjo, todėl sustojo, žengė atgal ir atsidūrė užribyje.

Šiandieninėje Vengrijos visuomenėje pasireiškia daugybė masinės regresijos formų, tačiau, prieš jas išvardydamas, norėčiau pabrėžti, kad tai nėra specifiškai vengriškas reiškinys: jų esama ir kitose visuomenėse, jos būdingos net ir išsivysčiusioms Vakarų šalims. Tačiau Vengrijai jos yra ypač pavojingos dėl dviejų faktorių. Pirma, daugelį dešimtmečių, jeigu ne šimtmečių, šalies socioekonominė ir politinė būsena buvo tokia, kad dauguma žmonių neturėjo galimybių išaugti laisvais, savimi pasitikinčiais, atsakingais piliečiais. Antra, šiuo metu šalis yra pačiame sudėtingo virsmo įkarštyje, todėl ypač svarbu (svarbiau nei kuriai nors išsivysčiusiai šaliai) kad žmonės elgtųsi atsakingai ir suvoktų savo poelgių prasmę. Vengrija negali sau leisti regresijos prabangos, nors viskas krypsta būtent šia linkme.

Tad žemiau išvardytus regresijos simptomus, nors jie paplitę ir kitose visuomenėse, analizuosiu kaip specifiškai vengriškus. Vienas šios regresijos požymių yra:

Vikšro refleksas

Daugelis vengrų, apimti nerimo dėl nežinomybės, užsisklendė savyje, užsidarė savo kiaute, jie nenori nei matyti, nei girdėti, kas vyksta aplinkui, išorinis pasaulis jiems neegzistuoja, jie išmetė iš galvos net mintis apie jį. Sraigės refleksas yra kiek švelnesnė šio regresijos tipo forma. Daugelis bendrapiliečių tapo pernelyg jautrūs, jie labai atsargiai iškiša galvas iš tariamos savo tvirtovės ir kuo skubiau jas vėl įtraukia į tamsų, bet saugų kiautą.

Depresija

“Dabar yra mūsų nerimo diena”, – galėtume sakyti kartu su Shakespeare’o Ričardu III. Ir jis, ir mes turime dėl ko nerimauti. “Depresija” tapo nacionaline Vengrijos (o menkesniu laipsniu galbūt ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių) liga. Daugeliu atvejų depresija iš tikrųjų yra liga, tačiau pastaruoju metu daugelis yra linkę į ją pasinerti savo noru, tarsi joje ieškotų paguodos.

Panika

“Pamesti galvą” reiškia prarasti gebėjimą kontroliuoti savo gyvenimą, o jį valdyti žmonės siekė tūkstantmečius. Vadinasi, regresuojame į ankstesnę, bejėgiškai gynybinę būseną, lakstydami be tikslo tarsi banda išbaidytų beždžionių.

Paranoja

Paranoja yra ypač dažna regresijos forma – apima absoliutus nepasitikėjimas, visi laikomi priešais. Hobbesas apibūdina tai kaip baimingą primityvią būseną, būdingą laikams dar prieš “socialinį kontraktą”. O Vengrijai dėl socialinio kontrakto dar teks susitarti.

Daugelis grįžo, vaizdžiai tariant, atgal į džiungles arba yra įsitikinę, kad gyvena džiunglėse – pasaulyje, kuriame jokie įstatymai negalioja, nėra jokių pareigų, viešpatauja jėga. Tokiame pasaulyje valdo tas, kuris yra stipriausias. Šį įsitikinimą patvirtina kasdienybė – nuolat trimituojama apie stipriausių ir agresyviausių triumfą. Tą patį teigia gausybė filmų ir TV serialų – kas vakarą regime, kaip kaunasi raumeningi titanai, spardantys ir daužantys vienas kitą pagal kilniausias (arba žiauriausias) akmens amžiaus tradicijas. Dauguma vengrų, o ir daugelis kitų, stebi visa tai užgniaužę kvapą.

Intelektualinis aklumas

Regresijos procesą lydi intelektualinis aklumas. Kai kas tokiu atveju diagnozuoja “uždaro proto” sindromą, kitaip tariant, asmuo praranda mentalinį lankstumą. Blaškomi virsmo skersvėjų, žmonės jaučiasi silpni ir neužtikrinti. Užuot energingai ieškoję naujų mąstymo modelių ir sprendimų, kaip siūlytų Turnerio schema, jie laikosi įsikibę sustabarėjusių “tiesų”, kurios palaiko anachronistiškus jų įsitikinimus ir klaidingus požiūrius. Jie neišeina už savo nuorodų bazės ribų, nenori įsiklausyti į naujas mintis – jie nepajėgūs keistis, nes gyvenimą grindžia atgyvenusiomis tiesomis. Visi kiti, jų manymu, arba klysta, arba falsifikuoja faktus turėdami piktų kėslų.

Pasitraukimas į šeimą

Tai viena dažniausių regresijos formų (ko gero, taip yra visame pasaulyje, bet pastaruoju metu Vengrijoje tai ypač dažna). Daugeliui “[jo] pasienis yra sodo siena, vištidė, rūsio durys”, kaip rašo poetas Deszo Kosztolanyi’s, jie nemato ir nenori matyti, kas dedasi kitapus kiemo vartų, jiems tai nerūpi, jie nenori nieko apie tai žinoti. Jie rūpinasi tik šeima, kad nereikėtų galvoti apie “svetimą pasaulį”.

Bėgimas į bandą

Dar pavojingesnis yra bėgimas į bandą, primenančią Ionesco stiliaus raganosius. Tai didžiausia, gėdingiausia ir destruktyviausia XX amžiaus regresija. Šimtai milijonų jautėsi esą silpni, manė esą niekas, todėl įsimaišė į “minią”, rado šiltą prieglobstį trindamiesi bandoje, nesamus asmenybės bruožus jiems kompensavo bandos mentalitetas, kol galiausiai jie norom nenorom tapo žudikiškų galių bendrininkais. Po 1989-ųjų atsirado viltis, kad vengrai liausis šliaužioję keturiomis, atsistos ant kojų, surems pečius iškilus grėsmei, dalysis nepriklausoma, savarankiška suaugusio žmogaus egzistencija. Deja, taip neįvyko. Nauji nykstančio pasaulio pavojai ir neapykanta, kurią jie sukėlė, veikiai pavertė vengrus – bent jau didelę jų dalį – kažkokia rytietiška banda, pametusia kryptį ir pasaulėžiūrą. Jų – mūsų – asmenybės, vidinė laisvė ir pilietinis orumas niekingai susitraukė.

Bėgimas į praeitį

Pabėgti į praeitį galima įvairiais būdais. Ta praeitimi gali tapti niekad nebuvęs “aukso amžius”, toks kaip Kadaro režimas, Horty’o era ar kuris nors kitas didingos nacionalinės istorijos tarpsnis, pridengtas laiko ūkanų. Jei priežastis, dėl kurios žmonės atsigręžia į praeitį, būtų siekimas pasisemti stiprybės ateičiai, nelaikytume to prasta taktika, tačiau dažniausiai taip elgtis verčia tuščia nostalgija. Įsikibę į praeities liekanas, nutoliname ateitį.

Regresija į vaikystę, o ji irgi yra praeitis, pasireiškia infantilišku neatsakingumu, nuolatiniu irzlumu ir inkštimu. Daugelis žmonių Vengrijoje nuolatos skundžiasi ir verkšlena, užuot elgęsi kaip suaugę žmonės ir bandę keisti pasaulį. Kai kurie pasirinko patogesnę regresijos formą ir tapo tinginiais, savo nepasitenkinimą jie malšina makaronais, pastos kalnais ir šokoladu. Prisiminkime bejėgiškus plepalus gausybėje TV šou, kuriuose dominuoja žaidimai, sportas ir klausimų-atsakymų vakarai (jokiame kitame Vakarų civilizacijos amžiuje suaugę žmonės tiek daug žaidimų kasdien nežaisdavo). Galima kalbėti ir apie hedonizmą, malonumų ieškojimą. Tai dar vienas vartotojų visuomenei būdingas bruožas, kai skubama visus troškimus patenkinti bet kuria kaina – anksčiau taip elgdavosi tik vaikai. Žinoma, tai globalūs reiškiniai, bet Vengrijoje, kaip minėjau, jų įtaka gerokai negatyvesnė negu civilizuotose išsivysčiusiose šalyse.

Bėgimas į instinktų pasaulį

Galima pabėgti ir į instinktų pasaulį. Šeštojo dešimtmečio seksualinė revoliucija neabejotinai buvo išsilaisvinimas, išsivadavimas iš pančių, kuriais Vakarų civilizacija represavo seksualinį geismą. Žvelgiant iš kito taško, tai akivaizdi regresija – sugrįžimas į ikicivilizacinį būvį, nes visuotinai žinoma, kad civilizacija yra neatsiejama nuo reguliavimo, apribojimo ar “pažabojimo”. “Civilizacija”, kuri skelbia, kad galima rasti ir netgi skatina ieškoti būdo kone neribotam geismų tenkinimui, kvestionuoja savo pačios civilizacinę prigimtį. Žinoma, kiekviena civilizacija toleruoja ilgesnius ar trumpesnius laikotarpius (dioniziškas orgijas, “karnavalus” ir pan.), kai instinktai nekontroliuojami, tačiau “niekad nesibaigiantis” moderniosios vartotojų visuomenės “karnavalas” išeina už bet kokių civilizacijos ribų. Nesiryžčiau tvirtinti, kad Vengrijoje regresijos elementas seksualumo kulte yra stipresnis negu Vakaruose, bet oportunistiniais tarpsniais seksualinė laisvė buvo (ir tebėra) užuovėja tiems, kurie stengiasi pasislėpti nuo gyvenimo rūpesčių ir įtampų.

Bėgimas nuo savęs

Užgriuvus problemų naštai, žmonės turi galimybę išsilaisvinti iš savęs, “išsinerti” iš savo asmenybės. Lengviausia atsikratyti savo ego pasitelkus alkoholį. Iš tikrųjų alkoholizmo lygis Vengrijoje yra neabejotinas didžiosios regresijos simptomas, nors šiuo atveju turime reikalą su šimtmečių senumo regresija, nes senaisiais laikais žmonės irgi turėjo pakankamai motyvų pabėgti nuo gyvenimo vargų ir rūpesčių pasinerdami į nesąmoningą būseną. Yra ir švelnesnių, bet ne mažiau efektyvių, metodų, kaip išsilaisvinti iš savo asmenybės ją išardant arba “iššvaistant”. Jei nenorima stoti akistaton su gyvenimu – spręsti problemų, kurias jis sukelia, pasinaudoti galimybėmis, kurias jis siūlo, galima tiesiog praūžti tau skirtą laiką. Dabar tai ypač lengva, nes modernioji civilizacija, vartotojų kultūra be perstojo ragina mus būtent taip ir daryti: pamiršk save ir pasaulį. Dėl nieko nesuk galvos, linksminkis, švaistyk laiką smagioje tuštybės mugėje.

Pabėgimas į iracionalumą

Tiek Vengrijoje, tiek kitur daugeliui žmonių pasaulis atrodo toks sudėtingas, toks painus ir nepermatomas, kad, prabėgus keliems apšviesto proto ir racionalaus supratimo amžiams, vėl grimztame į iracionalumo sutemas. Neregėtas susižavėjimas parapsichologija, astrologija, mitais, Naujojo amžiaus “mąstymu” ir panašiai yra požymis, kad didelės dalies suaugusiųjų racionalumas kybo ant plauko. Pasitelksiu tik vieną pavyzdį: surinkus paieškos žodį “okultinis”, Amazon interneto prekybos svetainė siūlo astralinius spindulius, aurą ir spalvas, ratus rugių laukuose, kultus ir demonizmą, nežemiškas būtybes, kabalą, magiją, metafizinius reiškinius, okultizmą, parapsichologiją, rozenkreicerizmą, satanizmą, šamanizmą, spiritualizmą, antgamtinius dalykus, NSO, nepaaiškinamas paslaptis, raganavimą.4

Akivaizdu, kad iracionalumas nėra vengrų specializacija (vengrai – tarptautinės iracionalizmo industrijos vartotojai). Tačiau, turint galvoje sudėtingą šalies būklę, ypač svarbu, kad jos piliečiai neprarastų savitvardos, nes dabar, labiau nei kada nors anksčiau, reikia blaivių minčių, sveiko proto, kad išmintingai ir kritiškai vertintume esamą padėtį.

Atkrytis į agresyvią būseną

Dar pavojingiau – jei ne savo, tai kitų atžvilgiu – atkristi į agresyvią būseną, viską laužyti ir gadinti, savo bejėgiškumo skausmą ir neviltį primesti kitiems. Žingsnis akmens amžiaus įsiūčio link šiandieninėje Vengrijoje yra labiausiai paplitusi regresijos forma, nuo kurios kenčia visi. Triukšmingai liejame savo įtūžį minioje, elgdamiesi tarsi įsiutę raganosiai, “daužome galva į sieną”, kai mums kas nors nepatinka, sprogstame iš žudikiško įniršio, jei kas nors perėjo mums kelią.

Aklumas ateičiai

Aklumas ateičiai taip pat yra regresijos forma. Užmerkiame akis, nes nenorime regėti neaiškios, gąsdinančios ateities. Galima pabėgti ir į abejingumą, bejėgiškumą. Jei nematoma išeities, alternatyvos, galima užgniaužti skausmą, savo noru bejėgiškai pasiduodant. “Nėra jokios vilties”, – veblename pritardami poetui, o jei pavyksta šį bejėgiškumą pakylėti iki filosofinės rezignacijos, netgi galime savimi didžiuotis.

Cinizmas

Galima pasislėpti ir už cinizmo. Jei sugebame įtikinti save, kad nėra, negali būti nieko vertinga, nieko gera, jei pasaulis padrikas, neintegralus, nežmoniškas, jei visi vagia, apgaudinėja ir meluoja, tuomet vertybių ir dorų žmonių stoka nekelia didelio skausmo. Jei tikėsime filosofais – o manančių, kad laisvas, orus gyvenimas vis dėlto įmanomas, šioje kategorijoje yra nemažai, – ciniko bandymas imtis savo paties terapijos irgi laikytinas regresija.

Kankinystė

Kitas malonus prieglobstis yra kankinio vainikas. Nemažai asmenų Vengrijoje ir kitose regiono šalyse po šeštojo ir septintojo dešimtmečių prisiėmė kankinių vaidmenį, savo gyvenimus, savo saugumą aukodami kokiam nors kilniam tikslui. Šiomis dienomis kilnūs tikslai išnyko, be to, dabar net ir blogio letenos apmautos švelniomis pirštinėmis ir atrodo tokios minkštos, tarsi nė negalėtų kelti grėsmės. Nors galimybių tapti tikrais kankiniais vis mažėja, daugelis žmonių imasi šio vaidmens, nes jaučiasi esą neteisingai nuskriausti, todėl jiems lemta kilniai kentėti. Buvo laikas, kai kankinystė reiškė drąsų protestą prieš esamą pasaulį bandant sukurti geresnį. Dabar individas bėga nuo pasaulio vildamasis pateisinti savo nesėkmes.

Savęs žalojimas

Anglų literatūroje “savęs žalojimas” irgi laikomas regresijos forma. Tarkime, jei sportininkas tinkamai nepasirengė būsimoms varžyboms, jis sumažins savo šansus laimėti, bet tai pateisins jo pralaimėjimą. Savęs žalojimas siekiant išvengti nesėkmės (kaip sėkmės siekimo priešprieša) septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais buvo būdingas daugeliui vengrų (o veikiausiai ir kitiems Vidurio Rytų europiečiams), ir tai suprantama: viena vertus, pasiekti sėkmės turėta mažai galimybių, antra vertus, išsiskirti iš minios buvo pavojinga. Daugeliu atvejų tai laikytina protinga taktika.

Per pastarąjį dešimtmetį atsivėrė daug įvairių galimybių. Tai ir gerai, ir blogai – viena vertus, sėkmės šansai padidėjo, rizika sumažėjo, antra vertus, nėra kuo pasiteisinti dėl nesėkmės, vadinasi, priežasčių reikia ieškoti savyje. Kad išvengtų skausmingo pažeminimo, daugelis žmonių linkę žaloti save: užuot dirbę siekdami sėkmės, jie dedasi bejėgiais, neįgaliais, nelaimingais individais.

Slapstymasis savo kieme

Dar viena galimybė – pasislėpti savo kieme tarp pupų ir obelų. Kadaro režimo metais šimtams tūkstančių šeimų buvo beveik už dyka skirti nedideli žemės lopinėliai (nors ir netinkami žemės ūkio darbams). Tai buvo ne žemės, o veikiau meistriška “proto” reforma. Pagiežingus, piktus, nepatenkintus, nenuspėjamus, šnekius, turinčius tvirtų argumentų, nelaimingus proletarus, reikalaujančius pokyčių, triukšmaujančius gatvėse ir baruose, pavyko vienu mostu paversti ramiais, nuspėjamais, savimi patenkintais smulkiaisiais buržua. Buvo suvokta, kad tas, kuris turi sodą, nešvaistys laisvo laiko trindamasis po gatves, nesiginčys baruose dėl politikos, nereikš nepasitenkinimo režimu – nebus maištingas, nesikivirčys, t.y. bus patikimas sodininkas, toks pat nuspėjamas, kaip nuspėjama, kada genėti medžius ar purkšti juos pesticidais (to neatidėsi dėl kokios nors demonstracijos). Taigi žmonėms neliks laiko niekam kitam, nes teks ręsti pašiūres įrankiams laikyti, sodo namelius, kur galėtų praleisti savaitgalius. Žemės lopinėlio savininkas laukia ne politinių permainų, bet lietaus ar saulės, jam nelieka laiko “susirinkimams”, atokvėpio minutę jis stengiasi pailsėti, pasišnekučiuoti su kaimynu ir, užuot ginčijęsis su juo dėl politikos, tariasi, koks piktžolių naikinimo būdas geresnis; jis keikia ne režimą, bet straubliukus ir kurmius; medžio paunksmėje jis geria paties pasigamintą gėrimą, užuot skubėjęs į prirūkytą, tvankų barą. Trumpiau tariant, atkaklūs kovotojai, politiškai sąmoningi darbininkai – viduriniosios klasės piliečiai taikiai ir savo noru atsidavė Edeno sodo idilei ir ramybei. (Tai regresija tik žvelgiant iš viešojo gyvenimo pozicijų, nes kitu atveju nuosava žemė yra puiki terpė bręsti suaugusiam, atsakingam ir mąstančiam žmogui).

Baigdamas patarčiau Vengrijos piliečiams, ypač akademikams ir vadovams, kuo daugiau dėmesio skirti visuomeninio lygmens regresijai, kuri yra patologinis pastarųjų penkiolikos metų virsmo požymis ir daugelio ligų priežastis. Jei po mūsų nerimo žiemos norime sulaukti gerovės pavasario, vien grandiozinių ekonominių programų nepakaks.

Išvardijau daugelį problemų, tendencijų ir jas paaiškinančių principų, būdingų Vengrijai (o tam tikru laipsniu ir Vidurio Rytų Europai) per pastaruosius pusantro dešimtmečio. Panašu, kad visi jie kartu ir atskirai suvaidino nemenką vaidmenį šiame sudėtingame procese. Skirtingi tyrinėtojai pabrėžia vieną arba kitą esminį faktorių, vis dėlto manau, kad jiems visiems reikia rimtos studijos, gerokai išsamesnės nei ta, kurią čia pateikiau. Visumos analizė turėtų atskleisti tikrai niuansuotą sudėtingo virsmo periodo paveikslą.

  1. Victor W. Turner, The Ritual Process: Structure and Anti-Structure, Harmondsworth: Penguin Books; 2nd ed. Ithaca NY: Cornell University Press, 1977.
  2. Arnold van Gennep, Les rites de passage; étude systématique des rites de la porte et du seuil, de l'hospitalité, de l'adoption, de la grossesse et de l'accouchement, de la naissance, de l'enfance, de la puberté, de l'initiation, de l'ordination, du couronnement des fiancailles et du mariage, des funérailles, des saisons, etc. Paris: É. Nourry, 1909. Angliškas vertimas: The Rites of Passage. London: Routledge and Kegan Paul ir Chicago: Chicago University Press, 1960. Van Gennepas savo pavyzdiniame veikale apsiribojo senovinių iniciacijos ceremonijų analize.
  3. Puikioje esė Agnes Horvath analizavo apgaviko vaidmenį Vidurio Rytų Europos politikoje. Matyasą Rakosi, remdamasi jo kalbomis, ji laiko kraštutinai neigiamu apgaviko tipu Vengrijoje.
  4. Galima išvardyti (be jokio eiliškumo) amerikiečių knygynų lentynose išrikiuotų veikalų pavadinimus: "Žvakių magija pažengusiems", "Pokalbis su dangumi", "Slaptoji tavo vardo tiesa", "Skaičių mokslas", "Taro pagrindai", "Kaip užkurti magišką katilą", "Žaliasis raganų mokslas", "Dvidešimt pirmoji Merlino pamoka", "Keltų išmintis", "Kasdienė karma", "Naujasis išganymas", "Šen ku menas", "Naujoji kinų astrologija", "Sielos astrologija", "Dievų technologija", "Atlantida", "Slaptasis mokymas".

Published 4 December 2007

Original in Hungarian
Translation by Almantas Samalavičius
First published in 2000 2/2007

Contributed by 2000
© Elemér Hankiss/2000 Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles