Svajonių Saulės miestas

Prieš pradėdamas pasakoti apie Saulės miestą, norė čiau tarti kelis žodžius apie pa čią Idėją, be kurios nebūtų įmanomas toks keistas ir unikalus fenomenas. Komunistinė idėja iš esmės yra projektas, kaip sukurti visuotinę Laimę. Kažin ar žmonija yra suformulavusi kilnesnę ir nuostabesnę socialinę doktriną. Lygybė, brolybė, teisingumas; harmoninga visuomenė; iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius; Rojus žemėje, vieta, kurios nėra, Utopija.

Ta čiau idėją, kaip sukurti visuotinę laimę, reikia skirti nuo jos įdiegimo praktikoje, pirmiausia nuo to grandiozinio bandymo, kokio buvo imtasi Sovietų Sąjungoje. Tikėtina, kad projekto žlugimas nebūtų toks triuškinamas, jei jį būtų bandoma realizuoti kur nors Europoje. Esama tiesioginės priklausomybės tarp projekto žlugimo masto ir tarp liaudies, kuri jį realizuoja, moralinių kodų suirimo laipsnio. Liaudis, kurios laisvės kodas yra užgniaužtas, realizuoja projektą remdamasi triada: Vergija, Brolybė, Teisingumas.

Vis dėlto bet kuriuo atveju visuomenė, kuri imasi įgyvendinti visuotinės laimės projektą, turi suvokti, kad jos pastangos pasmerktos anks čiau ar vėliau žlugti. Laimės visuomenė – tai tik saldus sapnas, svajonių Saulės miestas, kurio nėra, nes jo negali būti.

Utopijos neįmanoma realizuoti. Ta čiau realybę galima paversti Utopijos dekoracija. Utopijos neįmanoma realizuoti kaip socialinio visuotinės laimės projekto, bet realybe gali tapti estetinė Utopijos dekoracija. Vieta, kurios nėra, bet vis dėlto ji yra – svajonių Saulės miestas.

Kiekvieną, kuris pirmąkart apsilanko Minske, stebina keistas šio miesto žavesys, kuriam sunku atsispirti. Daro įspūdį ampyro stiliaus estetika, reiškinys, gana retas Europoje. Pla čios gatvės ir alėjos, daugybė rūmų su keistu, ta čiau turtingu dekoru, didžiuliai parkai miesto centre – Europoje tai prabanga, kurią galėjo sau leisti tik patys turtingiausi ir aristokratiškiausi miestai. Ta čiau Minsko monumentalumas neatrodo šaltas, nesvetingas ar varžantis, jį sušvelnina provincialaus sentimentalizmo šydas. Nieko nėra neįprastesnio Europos architektūroje negu sentimentalus ampyro stilius. Imperinio miesto erdvė pagal savo apibrėžimą turėtų laikyti individą tam tikru atstumu, bet Minske ji tarsi įtrūkusi daugybėje neįtikėtinų vietų, todėl tampa jaukesnė. Didingos architektūros formos vienur susitraukia iki lėlių namelio dydžių, kitur vėl stiebiasi aukštyn iki didžiulių proporcijų. Prašmatni, gausiai dekoruota arka veda į apskurusį vidaus kiemą su nedideliais inkilus primenan čiais išsikišimais vietoj balkonų – tai vienintelė neglaistytų sienų puošmena. Dar du šimtai metrų ir kita monumentali arka iš šitos varganos prabangos nuveda į didelę aikštę, kurioje gigantiškos korintinės kolonos rikiuojasi pagal šaligatvį, todėl praeiviai atrodo kaip liliputai. Ritmo, estetinių, psichologinių nuotaikų nuolatinė kaita lemia, kad miesto erdvėje atsiranda gausybė iracionalių ir nelogiškų zonų, kurios priver čia pasijusti tarsi būtum vienas iš Franzo Kafkos, Elias’o Canetti’o ar Daniilo Charmso knygų personažų.

Vis dėlto Minsko prieštaringumas skiriasi nuo disonansų bet kuriame kitame Europos mieste, kur dermę to, kas nesuderinama, lemia “smulkiaburžuazinis chaosas”. Minsko prieštaringumas – ne stichiškas padarinys, jis nulemtas subtilaus, nors ir dekadentiško, sumanymo. Didybė ir skurdas, monumentalumas ir menkumas, imperiškumas ir provincialumas… Na, provincialumu dvelkia bene 99%; pasaulio miestų, bet iš kur tas imperiškumas, juk Europoje yra tik kelios dešimtys imperinio stiliaus miestų, tokių kaip Paryžius, Berlynas, Sankt Peterburgas, Viena, Roma… Jeigu ir ne visi jie buvo didelių imperijų metropoliai, tai bent jau garsėjo kaip didžiųjų politinių, ekonominių ar kultūros tendencijų centrai, o Minskas vos prieš šimtą metų buvo mažas nežinomas provincijos miestas. Prireikė mažiau nei pusės amžiaus ir žemėlapyje vargiai įžiūrimas taškas virto pagal Europos standartus milžinišku dviejų milijonų megalopoliu, dėvin čiu prabangų, nors šiek tiek fatališką rūbą. Stebuklingą pakeitimą atliko kažkokia mįslinga genius loci, kilusi iš mitologemos, kurią galima aptikti atsigręžus kelis šimtme čius atgalios.

“Žuvusių didvyrių miestas”, “mirusių poetų miestas”, “negyvų genijų miestas”, “miestas kapinės” – ne kartą teko girdėti tokius Minsko apibūdinimus. Tai galima atmesti kaip poetines metaforas, ta čiau Minskas iš tikrųjų yra miręs miestas arba mirusiųjų miestas, veikiau mirusių miestų miestas. Įvairiais laikais tai buvo sta čiatikių, Romos katalikų, unitų ar graikų katalikų, judėjų, vėl sta čiatikių centras, sarmatų, barokinis, ampyrinis ir galiausiai sovietinis provincialus miestas. Įspūdingas jo reinkarnacijų skai čius. Kiekvieną kartą, pakilęs iš pelenų, Minskas atitrūkdavo nuo savo tradicijos ir prisikeldavo kaip kitoks miestas su nauja estetika, kitokiu gyvenimo būdu, nauja mitologija, net etnine ir religine sankloda. Atrodė, tarsi čia viena po kitos būtų apsistojusios kelios nomadų gentys – pasistatė gyvenvietes, bet po to pajudėjo tolyn, kartu pasiėmusios ir savo miestus, palikusios tik kultūros sluoksnių liekanas ir protėvių palaikus ten, kur kitados jie gyveno.

Tai būdinga ne tik Minskui, bet ir daugeliui kitų Gudijos miestų ir miestelių. Jie skiriasi tik reinkarnacijų skai čium ir estetine verte. Vieni dingo ir niekuomet nebeatsigavo. Kiti buvo atkurti, ta čiau taip, kad kažin ar vertėjo tą daryti.
Išnykimas ir prisikėlimas sudaro visos teritorijos, kuri pagal dabartinę savo reinkarnaciją vadinasi Gudija, istorinį algoritmą. Laimei ar nelaimei (tai paaiškės nebent po kelių šimtme čių , ji yra atsidūrusi tarp dviejų didžiųjų civilizacijų, o ne vienos kurios iš jų žemėse. Tai lėmė jos neišvengiamą žūtį kaskart, kai bangos, atsiritusios iš Rytų ir Vakarų, atsidauždavo viena į kitą, o prisikėlimo stebuklas įvykdavo taikos metais. Galbūt todėl reinkarnacija ar atgimimas tapo Gudijos istorijos esme, magišku jos likimo simboliu. Šiandien Gudijoje, kurios teritorija ne ką mažesnė už Lenkijos, gyvena tik 10 mln. žmonių, nors, demografų manymu, turėtų gyventi apie 30–40 milijonų.

Kiekvienas normalus Europos miestas plėtojasi derindamas tai, kas nauja, su tuo, kas egzistuoja nuo seno, įvairūs kultūros sluoksniai susipina tarpusavyje. Net jeigu naujos tautos nugalėdavo senąsias, jos pritaikydavo buvusių gyventojų palikimą prie savojo. Minskas užrašytą savo istoriją simboliškai pradėjo nuo kapinių – nuo kraujo upių ant Niamihos krantų, todėl virto “mirusių miestų miestu”. Toje teritorijoje buvo ir dingo keletas Minskų. Ta čiau būtent tai padarė jį idealia vieta idealiam komunistinės utopijos miestui. Likimas lėmė jam tapti sovietiniu svajonių Saulės miestu. Toks sumanymas žlugo Maskvoje, kuri buvo imperijos sostinė, būtų žlugęs ir Leningrade ar bet kuriame kitame mieste ar miestelyje. Daug metų sovietiniai architektai stengėsi paversti Maskvą, pagrindinį komunistinio projekto altorių, svajonių Saulės miestu. Minskas turėjo būti tik didžiojo projekto uvertiūra, Triumfo arka, monumentalūs vartai į tikrąjį Saulės miestą – Maskvą, ta čiau ši buvo ir tebėra tik milžiniškas eklektiškas konglomeratas. O Minske svajonių Saulės miestas galėjo tapti realybe, nes tam reikėjo didelių buvusių miestų kapinių, kur gedinti saulė apšvie čia mirusiųjų svajones.

Kiekviena šalis turi savo simbolius – herbą, himną ir vėliavą. Lygiai taip pat kiekviena socialinė utopija turi savo simbolį – idealų miestą. Kiekviena utopija yra bandymas visus padaryti laimingus. Jos idealusis miestas atspindi tokią laimės estetiką, kokią įsivaizduoja utopijos kūrėjai. Darbininkų ir valstie čių estetika buvo siejama su tuo, ko neturėjo skriaudžiamosios klasės. Jų nuostabaus gyvenimo ir gerovės idėja skelbė, kad komunistinės ateities žmogus gyvens ne lūšnoje, o puikiuose rūmuose su gražiais parkais, fontanais ir tobulomis statulomis. Jos turėjo reprezentuoti harmoningo komunistinės ateities žmogaus grožį. Rūmus turėjo jungti plačios gatvės su medžių alėjomis ir egzotiškomis gėlėmis. Idealiojo miesto svarbiausiose vietose turėjo plytėti milžiniškos aikštės, kur laimingi pilie čiai susiburtų linksmoms šventėms ir iškilmingiems paradams. Tokia ir buvo Saulės miesto koncepcija, įgyvendinta pokarinėje Minsko reinkarnacijoje.

Stalino–Lenino (dabar Skorynos prospektas tapo pagrindine miesto gatve, vedan čia iš vakarų į rytus ir orientuota į saulėtekį. Tai viena ilgiausių gatvių Europoje – 15 kilometrų. Yra keletas gigantiškų aikš čių, besidriekian čių per miesto ašį: Lenino (dabar Nepriklausomybės , Kastrynickajos, Pergalės, Jakubo Kolaso… Pagrindinėje gatvėje abiejose pusėse nuo pradžios iki pabaigos išrikiuoti rūmai, kuriuos suprojektavo geriausi sovietiniai architektai. Unikalūs statiniai, kuriuos galima pavadinti rūmais liaudžiai , nėra tikri rūmai. Iš klasikinių rūmų pasiskolinę puošnų eksterjero dekorą, viduje jie yra paprasti daugiabu čiai namai. Vidiniame kieme paprastai yra mažas parkelis su statulomis, retsykiais su fontanais ir net atviromis estradomis. Iš dalies Minsko rūmai gali būti apibūdinami kaip “Stalino ampyras” – jis dekadentiškas ir nuo klasikinio ampyro stiliaus skiriasi besaikiu praeities architektūros ženklų eksploatavimu. Didžiosios utopijos kūrėjai norėjo, kad jų laimės estetika aprėptų didžiausius ikikomunistinės kultūros pasiekimus. Nenuostabu, kad Stalino imperinio stiliaus semantika “pasiskolino” visą klasikinį “repertuarą” su graikų, romėnų net Egipto architektūros modeliais, su baroko ir renesanso motyvais.

Rūmai liaudžiai – tai papras čiausiai ženklai, simbolizuojantys rūmus. Tuo jie ir yra unikalūs. Puošnus fasadų dekoras negrabiai pritvirtintas prie konstruktyvistinių sienų. Dekadentiškai prabangios formos nupieštos tik vienoje lapo pusėje, todėl pranyksta, vos užver čiame puslapį. Begalinės plokš čių rūmų virtinės primena kažkokio didingo spektaklio dekoracijas, ir tai nuostabus siurrealistinis reginys. Bet, vos nužengę nuo šaligatvio, pasijuntame atsidūrę visiškai kitoje realybėje. Korintiniai ir jonėniniai orderiai, impozantiški karnizai ir monumentalios arkos akimirksniu išnyksta. Lieka pilkos neglaistytos sienos, menki balkonėliai su išdžiaustytais skalbiniais ir “kazarmas” primenan čios juodų langų eilės. Tokia nuoga tiesa. Žmonės, labiau primenantys Bruegelio personažus negu svajonių Saulės miesto gyventojus, kėblinėja aplinkui, slegiami kasdienybės naštos. Vidinių kiemų parkuose jų kasdieniškos dramos skamba garsiau nei išorinėje sienos pusėje, kur jas slopina romėniškų kolonų, egiptietiškų obeliskų, graikiškų urnų ir vazų pramaišiui su akmeninėmis komunizmo mitologijos dievybėmis, skelbusiomis visuotinę laimę, maršas.

Yra tik keletas rūmų, kurie neatitinka “plokš čių rūmų” apibrėžimo – tai Pašto, Vyriausybės, KGB, Nacionalinio banko, Profsąjungų, Komunistų partijos Centro komiteto, Respublikos, Cirko, Mokslų akademijos rūmai ir gal dar keli.

Savo eklektika, hiperironiškomis formomis Minsko rūmai liaudžiai kartais pranoksta net šiuolaikinių postmodernizmo klasikų bravūrą. Pavyzdžiui, Televizijos rūmai Komunistų gatvėje. Masyvi kolonada, primenanti senovės Egipto šventyklą Luksore, prišlieta prie konstruktyvistinio fasado, iš kurio neryžtingai, tarsi kažko susigėdęs išnyra barokinis portalas, primenantis Nesvyžiaus cerkvės siluetą. Minsko rūmų fasadams pritaikytų architektūros kalbų įvairovė stulbina. Keisti barokinių frontonų nėriniai su penkiakampėmis žvaigždėmis centre, antikinės vazos, gausybės rago variantai, urnos, nesuskai čiuojama aibė korintinių orderių, egiptietiškų obeliskų, pastatus puošian čių baliustradų, medalionų, roze čių ir, žinoma, kultinės simbolikos gausa: penkiakampės žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, net masonų apskritimai. Arba pažvelkime į Belverslo banko pastatą Markso gatvėje – iš pirmo žvilgsnio jis vos pastebimas, ta čiau konstruktyvistinis jo fasadas dekoruotas keliomis eilėmis lieknų dailių korintinių kolonų, kokių čia mažiausiai galėtume tikėtis. Be to, šis absoliu čiai nelogiškos architektūros pavyzdys yra išpuoštas akmeninėmis gėlėmis, dengian čiomis priekines duris a la barokiniu ritmu.

Kuo labiau tolsti nuo pagrindinės gatvės, tuo dažniau susiduri su neracionalios, nelogiškos architektūros pavyzdžiais. Tapytojas, kūręs šį šedevrą, atrodo, nemenkai pasidarbavo ties centrine kompozicijos dalimi, o visa kita yra tik eskizas, nubrėžtas keletu ekspresionistinių potėpių, padiktuotų pasąmonės. Vietoj plokš čių, nors vis dėlto integralių dekoracijų dabar iškyla atskiri fragmentai – “sienas” primenantys rūmai užleidžia vietą “langus” primenantiems rūmams. Pastatai nebekuria rūmų iliuzijos, dabar jie turi tik etiketes – kokius nors simbolinius ženklus, kurie neva reprezentuoja rūmus. Etiketės gali įgauti keleto ornamentuotų langų, frontonų ar keleto kolonų pavidalus, jie dažniausiai prilipdyti prie neglaistytų sienų ir atrodo tarsi pasiklydę, atsidūrę visiškai ne vietoje. Beje, panašaus pobūdžio etike čių esama ir “sienas” primenan čių rūmų galinėje dalyje.

Atrodo, tarsi tai būtų kažkokio keisto spektaklio didinga butaforija. Dekoracijos atstoja realybę. Svajonių Saulės miestas tampa gryna imitacija, kur saulė tėra medinis ratas, nudažytas šviesiai geltona spalva. Gausybė tobulų žmonių statulų, įskaitant atletus, graikų skulptūrų kopijas, irklus nešan čias mergaites, pionerius su meškiukais, elniais ir kitais gyvūnais, simbolizuojan čiais taikią komunistinio rojaus prigimtį, iš tikrųjų yra tik papras čiausi gipsiniai padirbiniai. Tai skatina netobulus žmones juos niokoti, nudaužyti rankas ir nosis, išteplioti dažais ir išmarginti nepadoriais žodžiais.

Jokia utopija negali tapti tikra. Tad ir projektas pastatyti idealųjį komunistinės laimės miestą virto svajonių Saulės miestu, pastoraline pjese, pastatyta absurdo stilium su plokš čiu scenovaizdžiu. Bet gal būtent to Režisierius ir siekė? Tikrasis svajonių Saulės miestas turėjo būti pastatytas toliau į rytus, Maskvoje – imperijos centre. Minskas buvo tik priekiniai jo vartai. Publika, kuriai šis įstabus scenovaizdis buvo skirtas, neturėjo pastebėti, kad tai imitacija. Nes tikroji publika buvo turistai, atvykstantys į imperiją per monumentalią jos triumfo arką, o ne žmonės, gyvenantys “sienas” ir “langus” primenan čiuose rūmuose. Žengdami pro imperijos triumfo arką, t.y. viena gatve su dviem eilėm sienų, imituojan čių rūmus, turistai turėjo nusilenkti imperijos didybei. Paradoksalu, ta čiau Minskas kaip triumfo arka tapo įspūdingesniu imperijos simboliu už patį centrą – sovietinės imperijos altorių.

Minskas, iškilęs tarp Gudijos miškų ir pelkių, yra praktinis padarinys projekto, kuriuo siekta sukurti idealųjį didžiosios komunizmo utopijos miestą. Tai, kad projektas buvo įgyvendintas remiantis absurdo estetika ir poetika, dėl kurių Minskas virto svajonių Saulės miesto imitacija, nepaneigia jo unikalumo. Dabartinė Minsko reinkarnacija tam tikru atžvilgiu užbaigė atitinkamą mitologinį ir poetinį diskursą. Miestas vaiduoklis dabar gyvena kūne, kuris, nepaisant to, kad atrodo esąs tikras, yra paverstas vaiduokliu, imperijos šešėliu, dirbtinės saulės ir didingų dekoracijų miestu. Visos nuostabios aikštės ir pla čios gatvės su jose išrikiuotais plokš čiais rūmais yra tik didžiulė scena, parengta kažkokiam keistam spektakliui vaidinti. Nei gudiškas nei rusiškas, nei lenkiškas, nei vokiškas – be jokių nacionalinės priklausomybės ženklų – spektaklis sukurtas iš žmonių svajonių, kurioms nelemta išsipildyti, jis pasakoja apie Laimės miestą, į kurį nelemta nuvykti. Tai Sizifo ir Ikaro mitas, jis pasakoja apie saulę, kuri ir suteikia gyvybę visiems gyviems padarams, ir simbolizuoja mirtį.

Idealaus miesto neįmanoma pastatyti demokratijos sąlygomis. Laisvosios rinkos stichija ir “smulkiaburžuazinis chaosas” visada priešinsis idealiam miestui. Realizuoti tokį projektą gali tik totalitarinė valstybė. Idealus didžiosios utopijos miestas, t.y. Saulės miesto uvertiūra, irgi turėjo autorių, jo vardas – Diktatūra.

Minskas su savo dešimties amžių istorija kvestionuoja tam tikras vertybes. Kas geriau: kultūros sluoksnių šiluma ar unikalumas? Kokia alternatyva geresnė: gimti ir gyventi normalų tipiško europinio miesto gyvenimą, tapti patogiam ir sugyvenamam, ta čiau paprastam, ar virsti keistu architektūros deriniu, kurio neįmanoma su niekuo palyginti? Kas yra vertingiau: būti normaliam ar nešioti genijaus žymę, kad ir kokia patologiška ji būtų? Vidutiniška filisteriška ramybė ar siekis sukurti didžią romantinę utopiją, kuri galiausiai įgavo absurdiško imperijos šešėlio, pavadinto svajonių Saulės miestu, pavidalą?