Pasaulinė atminties viešpatija

8 October 2007
Read in:

Gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja atmintis. Per pastaruosius dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus įvyko daug reikšmingų pokyčių, pakeitusių įprastus įvairių visuomeninių, etninių ir asmenų grupių santykius su istorine praeitimi skirtinguose pasaulio kraštuose.

Šie pokyčiai reiškiasi įvairiais pavidalais: kritikuojama oficiali istorija ir atskleidžiami nutylėti istoriniai įvykiai; reikalaujama prisiimti atsakomybę už sunaikintas arba konfiskuotas praeities vertybes; įsigali šaknų (roots) kultas ir intensyvėja genealoginiai tyrimai; gausėja minėjimų; praeitį reglamentuoja teisiniai nutarimai; steigiami visokiausi muziejai; jautriai reaguojama į archyvų atidarymą ar uždarymą; didėja dėmesys paveldui, kurį anglosaksai vadina heritage, o prancūzakalbiai – patrimoine. Papildydami vienas kitą šie veiksniai atsirita iš atminties gelmių ir užlieja pasaulį tarsi banga, susiejanti pagarbą praeičiai – tikrai ar išgalvotai – su priklausymo nuo jos jausmu, kolektyvinę sąmonę su savimone, atmintį su tapatybe.

Prancūzija tikriausiai pirmoji įžengė į veržlios, keliančios kivirčus ir net įkyrios atminties amžių. Po to, kai griuvo Berlyno siena ir žlugo Sovietų Sąjunga, grįžo Rytų Europos “atmintis”. Žlugus Lotynų Amerikos diktatūroms, pasibaigus apartheidui Pietų Afrikoje, kartu nutraukus Tiesos ir susitaikymo komisijos (Truth and Reconciliation Commission) veiklą, išryškėjo tikro atminties viešpatavimo pasaulyje ženklai, labai įvairūs, bet kartu ir panašūs, būdai, kaip suvesti sąskaitas su praeitimi. Ypatingą Prancūzijos vaidmenį, kurį visų pirma norėčiau aptarti, lėmė 8 dešimtmečio viduryje išryškėję trys svarbūs reiškiniai, kurie, nors tarpusavyje ir nesusiję, sutelkė jėgas ir pastūmėjo Prancūziją pasukti iš istorinio pažinimo į atminties išlaisvinimo kelią. Suglaudžiant įvykių seką, pasakytina, kad 1975 m. buvo kertinis taškas, kai akivaizdžiai susidūrė padariniai, kuriuos sukėlė ekonominė krizė, praeities peržiūra (po Charles’io de Gaulle’io valdymo) ir išsisėmusi revoliucijos idėja.

Ekonominė krizė, 1974 m. sukelta staigaus degalų kainų šuolio, palietė visas pramonines valstybes, tačiau Prancūzija išgyveno ją itin skausmingai, nes krizė sustabdė trisdešimt metų trukusį spartų augimą, intensyvų industrializacijos ir urbanizacijos procesą, kurio proveržis žiauriai naikino tradicijų, vietovaizdžio bruožų, amatų, papročių, gyvenimo stilių visumą, susiklosčiusią Prancūzijoje per daugelį amžių ir stipresnę nei gretimose pramoninėse valstybėse. Augimui sustojus, Prancūzija staiga ne tik suvokė progreso žalą, bet ir ėmėsi konkrečių priemonių, kad išsaugotų tai, kas iki Antrojo pasaulinio karo buvo jos pamatas ir esmė, svarbiausia – gelminį, tūkstantm?tį kaimo gyvenimo sluoksnį.

Sociologai ir istorikai žemdirbystės baigtį buvo aprašę dar prieš penkiolika metų, bet ši netektis staiga tapo itin juntama ir skausminga tarsi kūno dalies amputacija: tai “visuotinio atsiminimo” pabaiga par excellence. Kaip tik 1975 m. aktyviai dirbančių žemės ūkyje gyventojų skaičius krito žemiau 10 % ir buvo pasiekta lemtinga riba, nors iškart po karo ūkininkavo dar beveik pusė gyventojų. Tais pačiais metais, kai nepaprastos, pritrenkiamos sėkmės sulaukė tokios knygos kaip Pierre’o-Jakezo Hélias kronika Le Cheval d’orgueil (“Išdidus arklys”) apie tradicinę bretonų gyvenvietę, Emanuelio Le Roy Ladurie knyga Montaillou, village occitan (“Montaillou, Oksitanijos kaimas”), Georges’o Duby ir Armand’o Wallono sudaryta Histoire rurale (“Žemdirbystės istorija”), tapo akivaizdu, kad “žemdirbystės atmintis” gyvuoja tik jausminguose arba moksliniuose aptarimuose. Žemdirbystės pabaiga, o netrukus ir atsisakymas laikyti mišias lotynų kalba reiškė, kad buvo nukirpta bambagyslė, siejusi Prancūziją su garsiaisiais, ilgai trukusiais viduramžiais, kaip juos apibūdino istorikas Jacques’as Le Goffas, plačiąją visuomenę paskatinęs žavėtis viduramžių epocha ir užmirštais paminklais.

Yra pagrindo manyti, kad 1974 m. Respublikos prezidentu tapęs Valéry Giscard’as d’Estaing’as irgi paakino tautą prisiminti tolimą praeitį. Galima klausti, kokius reikšmingus Prancūzijos praeities sluoksnius siekė atskleisti šis jaunas puikus ekonomistas, stambiosios buržuazijos atstovas, širdimi europietis, “ramaus” politinio gyvenimo šalininkas, kuris, vos stojęs vadovauti, ėmė kalbėti apie “pokyčius” ir naujoves? Iš tikrųjų prezidento kadencijos pradžioje buvo žengti ne technokratiniai ir paryžietiški, o ugningi žingsniai, paskatinę prancūzus svajingai pasinerti į prarastas ir atrastas praeities gelmes. Šio proceso pasekmės iškilo į dienos šviesą tik 1980 m., kai naujasis Respublikos prezidentas visų nuostabai pažadėjo pasišvęsti Paveldui.

Tai, kad į valdžią atėjęs Giscard’as d’Estaing’as nutraukė ryšius su golistų tradicija, be abejo, ir sužadino padarinius, išryškėjusius de Gaulle’io valdymo laikotarpiui pasibaigus, – tai antras svarbus reiškinys. Daugybė vis dar nepakankamai atskleistų įtakingų latentinių padarinių nusipelno gilesnio tyrimo. Susiję su nauju požiūriu į nacionalinę praeitį, jie atsirito – vaizdingai tariant – tarsi viena už kitą didesnės bangos.

Pirmąją bangą sukėlė išvaduotojo – generolo de Gaulle’io – mirtis 1970 m.: buvo tuoj pat padėtas taškas “pasipriešinimo” versijai, kuri įsišaknijo jam išvadavus Paryžių ir visuotinai įsigalėjo po karo. Pagal ją, visi prancūzai, išskyrus saujelę išdavikų ir paklydėlių, priešinosi vokiečių okupacijai. Trys ženklai liudijo, kad užplūdo tamsūs prisiminimai apie Vichy režimą Prancūzijoje, tapusį “praeitimi, kuri nepraeina”: pasipiktinę Pasipriešinimo draugijų atstovai aršiai pasisakė prieš prezidento Georges’o Pompidou suteiktą malonę milicininkui Touvier (1971), 1972 m. pasirodė Marcelio Ophüls’o filmas (uždraustas rodyti) Le Chagrin et la Pitié (“Sielvartas ir gailestis”), kuriame pavaizduota neherojiškai nusiteikusi Prancūzija, 1973 m. į prancūzų kalbą buvo išversta Roberto Paxtono knyga Vichy France (“Vichy Prancūzija”), ryškiai kontrastavusi su oficialiąja istoriografija.

Antroji banga buvo didesnė. Pasibaigus de Gaulle’io valdymo erai, buvo atsigręžta į dar tolimesnę praeitį ir aptarti gilesni jos sluoksniai. Išlikusios Penktosios Respublikos institucijos – kurios, manyta, buvo sukurtos specialiai generolui, bet kuriomis pasinaudojo į valdžią atėjęs Francois Mitterand’as, nors būdamas opozicijoje dėjosi didžiausiu jų priešininku, – patvirtino nuojautą, kad generolas de Gaulle’is laimėjo savo istorines lažybas ir valstybės institucijose atkūrė pusiausvyrą, kuri buvo pažeista, per Revoliuciją nuvertus absoliučią monarchiją. Vienas šios nuojautos pavyzdžių – 1978 m. išleista Francois Furet knyga Penser la Révoliution francaise (“Prancūzijos revoliucijos aiškinimai”), kurioje ištartas garsusis posakis “Prancūzijos revoliucija baigėsi”. Nuo tada paskutinieji du amžiai buvo įrašyti ir įterpti į ilgalaikę (la longue durée) valstybės ir tautos istoriją. Į monarchinę praeitį imta žvelgti pozityviai ir, priešingai nei tikėtasi, karaliaus Hugues’o Capet abejotino valdymo tūkstantmetis 1987 m., po kurio sekė 1500-osios karaliaus Clovis metinės 1996 m., sulaukė didelio pasisekimo, kaip ir pati tema: tūkstantmetė Prancūzija!

Plačiau žvelgiant, iš gilios senovės į zenitą pakilusi didi asmenybė paskatino atgaivinti visą tautos panteoną. Galima įžvelgti sąsajų tarp šio “iškilaus žmogaus” išaukštinimo ir bendro sugrįžimo prie istorinės biografijos, pastaraisiais metais klestinčio žanro, kuris ilgus metus buvo apmiręs; arba, dar giliau žvelgiant, prancūzai sutelkė dėmesį į “tam tikrą Prancūzijos sampratą”: ne tik į savo istoriją, bet ir į vietovaizdžius, virtuvę, regionus ir tradicijas. Šis dėmesingumas lėmė žaibišką kraštutinių dešiniųjų ir Jeano-Marie Le Peno Nacionalinio fronto populiarumą, tačiau tai paveikė ir kairiuosius: pasklido tautos istorijos apmąstymai, atskleidžiantys revoliucijos idėjų nuosmukį ir marksizmo pralaimėjimą.

Ne toks apčiuopiamas, bet dar reikšmingesnis buvo trečiasis reiškinys, stipriai paveikęs prancūzų požiūrį į savo šalies istoriją. Akivaizdu, kad daugeliui Prancūzijos inteligentų svarbiausi pastarųjų dešimtmečių įvykiai – intelektualinis marksizmo žlugimas, Sovietų Sąjungos autoriteto visiškas sunykimas, komunistų partijos, kuri prieš keletą metų dar surinkdavo apie ketvirtį elektorato balsų, staigus nuosmukis ir jos įtakos pabaiga. Paveikslą vaizdingai papildo ir tai, kad 1975 m. ypatingos sėkmės sulaukė į prancūzų kalbą išverstas Aleksandro Solženycino “Gulago archipelagas”. Tai irgi už tautos ribų išsiplėtęs fenomenas, kurį iškėlė stipri ir iš esmės stalinistinė partija.

Progreso idėjų – galingo istorinio laiko vektoriaus – nunykimas Prancūzijoje, kuri nuo 1789 m. buvo revoliucijų šalis, lėmė staigias praeities suvokimo ir istorijos pajautos permainas. Pagal revoliucinę laiko sampratą buvo aišku, ką reikia perimti iš praeities, kad būtų paklotas ateities kelias; buvo aišku, ką galima išbraukti, pamiršti, jei reikėtų – net sunaikinti. Revoliucinio tipo istoriniame laike viešpatavo lūžio valia. Lūžio idėjos nuvertinimas atgaivino mintis apie tradiciją, tačiau ne apie tokią tradiciją, kurios paveldėtojai ir tęsėjai esame, o apie tradiciją, nuo kurios visada būsime priklausomi, kuri mums yra brangi, paslaptinga, kupina neaiškių, privalomų atskleisti prasmių. Tais pačiais metais žaibiškai iškilęs paveldo kultas neturi kito motyvo. Jo atsiradimo paslaptis ta, kad sunyko istorinio laiko samprata, kurioje vyravo revoliucijos idėja, – tai išlaisvino praeitį, atskleidė jos neapibrėžtumą, materialius ir nematerialius įtakos svertus.

Šie trys reiškiniai, tikriausiai pirmieji ir svarbiausi, bet ne vieninteliai, staiga sukėlė rezonansą ir paskatino kelti nacio?nalinės “atminties” idėją. Tai nauja idėja, kuriai yra apie trisdešimt metų ir kuri nesiliauja augti ir bręsti. Šis atminties srautas, kurį pasiūliau vadinti “atminties era”, toks platus, toks galingas, kad tikriausiai verta – nors ir rizikuojant nusiristi iki bendrybių ir banalybių – pasidomėti jo priežastimis.

Mano požiūriu, atmintis įsiviešpatavo dėl dviejų svarbių istorinių veiksnių, kurie paženklino visą epochą: vienas susijęs su laiko samprata, o kitas yra socialinės prigimties. Kaip tik juos norėčiau išskirti ir siūlau apsvarstyti.

Pirmasis susijęs su vadinamąja “istorijos akceleracija”. Ši Danielio Halévy pateikta sąvoka aiškiai parodo, kad bet kokį, net permanentinį ar tęstinį, šio pasaulio reiškinį lemia kaita, o ne permanentiškumas ir tęstinumas. Be to, kaita vis spartėja, dabarties dalykai nusėda greitai nutolstančioje praeityje. Tad svarbu išsiaiškinti šios kaitos reikšmę atminties susiformavimui, nes kaip tik ji sudaužė istorinio laiko vienovę, gražų ir paprastą tiesiaeigį laiką, siejantį praeitį, dabartį ir ateitį.

Iš tikrųjų tai buvo laiko samprata, kuria remdamasi bet kokia visuomenė, tauta, grupė ar šeima vaizdavosi savo ateitį. Vientiso laiko idėja nurodė, ką iš praeities būtina išsaugoti, kad sukurtume trokštamą ateitį. Pagaliau ji teikė prasmę dabarčiai – praeities ir ateities jungčiai. Nagrinėjant bendrais bruožais, ateitis galėjo būti vaizduojama trim pavidalais, kurių kiekvienas sukuria savitą praeities veidą. Ateičiai buvo galima suteikti praeities atkūrimo, progreso arba revoliucijos formą. Šiandien atsisakyta visų trijų aiškių schemų, “istorijai” suteikiančių struktūrą. Nuo šiol ateitį gaubia visiška nežinomybė. Dėl šios nežinios dabartis – o ji, be abejonės, turi išskirtinius techninius praeities išsaugojimo įrankius – priverčia mus atsigręžti į praeitį ir ją prisiminti. Tačiau mes nežinome, ką reikės žinoti mūsų palikuonims, kad jie galėtų susivokti. Nesugebėjimas numatyti ateitį savo ruožtu verčia mus pamaldžiai, gal net truputį apatiškai, kaupti visus vizualinius pėdsakus ir visus materialius ženklus, kurie liudys (tikriausiai) tai, kuo mes esame tapę arba kuo tapsime. Kitaip sakant, tai yra bet kokios istorijos teleologijos pabaiga – baigtis istorijos, kurios pabaigą mes žinome, – įsakmiai liepianti atlikti “pareigą atminčiai” (devoir de mémoire), apie kurią tiek daug kalbama. Mūsų bičiulis Paulis Ricoeuras šalinasi šio iškleipto pasakymo, teikdamas pirmenybę sąvokai “atminties veikla” (travail de mémoire), o aš pritariu jo vartojimui, bet su sąlyga, kad jis įgaus bendresnę prasmę – nebus pripildomas tik moralinio turinio, bet aprėps ir mechaninę, materialią, paveldosaugos prasmę, kuri daugiau susijusi su praradimu negu su skola, – o tai visai kas kita.

Antras į ateitį besiveržiančios “istorijos akceleracijos” padarinys – tai atotrūkis nuo praeities, nuo kurios esame atkirsti. Pasak vieno žymaus anglų demografijos istoriko, praeitis – tai “prarastas pasaulis” (the world we have lost). Praeitis mums neegzistuoja, o tik reiškiasi ženklais, mįslingomis liekanomis, kurias privalu ištirti, nes jose slypi mūsų “tapatybės” paslaptis, atsakymas, kas mes esame. Nežengiame koja kojon su praeitimi, galime ją rekonstruoti tik tyrinėdami dokumentus, archyvus, paminklus, todėl “atmintis” – taip pat sukonstruota – pakeičia tai, ką anksčiau vadinome “istorija”. Regime labai radikalų ir pavojingą žodžių reikšmės, kuri taip pat išreiškia epochos dvasią, sukeitimą. “Atmintis” įgijo tokią bendrą ir viską apimančią prasmę, kad tiesiog pakeičia žodį “istorija”, o istorijos tyrinėjimai atsiduria atminties vergijoje.

Apibendrinant pažymėtina, kad “istorijos akceleracija” žadina atmintį dviem būdais:

– viena vertus, praeities praradimo, netekties pojūtis skatina akumuliuoti ir lemia perdėtą atminties sureikšminimą, atminties instrumentų ir institucijų – muziejų, archyvų, bibliotekų, kolekcijų, skaitmeninių laikmenų, duomenų bankų, chronologijų ir t. t. – hipertrofiją.

– antra vertus, tarp nenumatomos ateities ir į tamsias ūkanas nugrimzdusios praeities iškyla autonomiška dabartis: mūsų gyvenimą paaiškinanti dabartis ir jau istorinė dabartis, nes jos bruožus suvokiame ieškodami tiesos.

Toks istorijos ir laiko tęstinumo pasireiškimas, mano požiūriu, atmintį daro itin aktualią: jei praeitis jau nėra ateities garantas, tai atmintis užtikrina tam tikrą tęstinumą ir ima vaidinti itin svarbų vaidmenį. Seniau vyravo praeities ir ateities vienovė, kurią dabartis tik sutvirtindavo, o šiandien dabartis veikia išvien su atmintimi.

Kito atminties įsiviešpatavimo stimulo prigimtis yra socialinė. Išvedant “akceleracijai” analogišką terminą, jį galima pavadinti istorijos “demokratizacija”. Tai šiuolaikinį pasaulį stipriai veikiantis tautų, etninių, socialinių grupių ir atskirų asmenybių išsivadavimo ir išsilaisvinimo sąjūdis, kuris, glaustai tariant, iškelia įvairių mažumos grupių atminties formas: praeities atkūrimas yra integrali jų tapatybės įtvirtinimo dalis.

Trys dekolonializacijos tipai lėmė įvairių mažumos grupių atminties formų sklaidą. Pasaulinė dekolonializacija kolonijinėje priespaudoje tautinę stagnaciją išgyvenusias visuomenes vedė istorinio sąmoningumo ir atminties atkūrimo arba sukūrimo keliu. Klasikinei Vakarų visuomenei būdinga vidinė seksualinių, socialinių, religinių, provincijos mažumų dekolonializacija kreipė integracijos link: mažumos “atmintis” – istorija – skatino visą visuomenę pripažinti, kad buvo pažeistos jos teisės, o mažumoms padėjo atskleisti savo išskirtinumą ir įtvirtinti tapatybę, kurią bandyta sunaikinti. Trečiasis dekolonializacijos tipas atsirado griuvus XX a. totalitariniams režimams: nacių, komunistų ir kitų diktatorių. Tai ideologinė dekolonializacija, sudaranti prielaidas išsivadavusioms tautoms susigrąžinti tradicinius, senus prisiminimus, kuriuos tie režimai buvo pasisavinę, sunaikinę arba jais manipuliavo: šis procesas palietė Rusiją ir daugelį Rytų Europos šalių, Balkanų kraštus, Lotynų Ameriką ir Afriką.

Mažumų atminties proveržis iš esmės pakeitė istorijos ir atminties statusą ir tarpusavio ryšius. Tiksliau tariant, iškėlė iki tol retai vartotą “kolektyvinės atminties” sąvoką.

Kitaip nei istorija, kuri visada buvo valdžios, mokslininkų ir kompetentingų specialistų rankose, atmintis, kaip mažumų ir protestuojančių grupių teisių reikalavimas, įgavo naujo žavesio ir svarbos. Ji pasireiškė kaip nuskriaustųjų, įžeistųjų ir nelaimingųjų revanšas, kaip istorija tų, kurie neturėjo teisės į Istoriją. Iki tol atmintis turėjo gal ne tiesos, o ištikimybės atspalvį. Praeito amžiaus neišmatuojamas skausmas, ilgai laukta viltis ir gyvi prisiminimai sukėlė pokyčius: pareikalauta už istorinę tiesą “teisingesnės” tiesos, kupinos prisiminimų ir išgyvenimų.

Kita vertus, mokslinį statusą įgijusi istorija iki šiol neišvengiamai rėmėsi atmintimi, tačiau pasisakė prieš atmintį, laikydama ją klaidinančia, perdėm individualia ir psichologine, nes ji susijusi su pavieniu liudijimu. Istorija buvo visuotinumo sritis, o atmintis – privatumo, todėl istorija galėjo būti tik viena, o atmintis buvo suvokiama kaip iš esmės daugialypė, nes jos prigimtis individuali. Pripažįstant, kad asmenys turi atmintį, o kolektyvai – istoriją, kolektyvinės atminties idėja, vėliau lėmusi išsivadavimą ir sakralizuota, buvo apversta aukštyn kojomis. Įsitikinimas, kad visuomenė taip pat turi atmintį, lėmė reikšmingas transformacijas, pakeitusias individo vietos visuomenėje ir jo ryšių su kolektyvu suvokimą. Tai susiję su mįslinga tapatybės (identité) viešpatija, kurią reikėtų glaustai aptarti, nes be to negalėsime suvokti atminties pakilimo (the upsurge of memory) priežasčių.

Tapatybės, panašiai kaip ir atminties, sąvoka patyrė prasmės perversmą. Individualus ir subjektyvus jos turinys virto kolektyviniu, kone formaliu ir objektyviu. Paprastai tapatybė atskleidžia asmens savitumą, todėl ji reikšminga administravimo srityje ir policijoje: pirštų atspaudai atskleidžia mūsų “tapatybę”, mes turime “tapatybės” korteles ir dokumentus. Vis dėlto ši sąvoka tapo visuotine kategorija, savęs apibrėžimo išorine forma. Garsusis Simone’os de Beauvoir posakis “Moterimi negimstama, ja tampama” galėtų būti kiekvienos tapatybės, sukurtos pripažinti save, šūkis. Tapatybė, kaip ir atmintis, yra pareigos forma. Aš privalau tapti tuo, kas esu: korsikiečiu, žydu, darbininku, alžyriečiu, juodaodžiu. Šis pareigos lygmuo yra esminė visuomeninės atminties ir tapatybės jungtis. Šiuo požiūriu atmintis ir tapatybė yra to paties mechanizmo dalys: abu žodžiai tapo sinonimais, o jų saitai atskleidžia naują istorijos ir visuomenės sąveikos būdą.

Prancūzijoje savęs istorinio pažinimo virsmas visuomeniniu sąmoningumu buvo itin intensyvus, nes ryšys su savo praeitimi, su istorija čia visada buvo esminis ir lemiamas. Trečiojoje Respublikoje šis ryšys įgijo ypatingos svarbos, nes istorija tapo visuomenės ir politikos santykių nervu. Pasitelkiant Ernesto Lavisse’o mokyklinius vadovėlius ir knygas vaikams, pavyzdžiui, garsiąją Tour de la France par deux enfants (“Dviejų vaikų kelionė po Prancūziją”), mokyklose buvo sukurtas didysis pasakojimas apie tautinę visuomenę. Tai buvo visiems skirta, daugybę variacijų turinti didžiulė sakmė, kurioje nudailinti visi tie provinciniai, šeimyniniai, kalbiniai, religiniai, socialiniai ir seksualiniai ypatumai, kurie nepritiko didžiai tautinei istorijai.

Viena vertus, tai buvo herojinė poema, kupina pakilimų ir nuopuolių, kilnių poelgių ir išbandymų; epopėjos bruožų turintis didingas rečitatyvas, kuriam gyvybės įkvėpė daugybė veikėjų, scenų, replikų, intrigų, datų, gerų ir blogų personažų; nepaprastai įdomus šeimyninis romanas, pradedamas galų vado Vercingétorixo istorija ir Cezario pergalingu mūšiu Alesijoje, o baigiamas Respublikos ir žmogaus teisių triumfu, probėgšmais pavaizduojant Kryžiaus žygius, Liudviką XIV, Švietimo epochą, Revoliuciją, Napoleono epopėją, kolonijų užkariavimą ir Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus, kuriuos paveldėjo Charles’io de Gaulle’io epocha. Kita vertus, būta ypatingo atsidavimo tautai ir asmeninės ištikimybės apraiškų. Vadinasi, vienoje pusėje buvo visuotinė tautos istorija, o kitoje – asmeninė atmintis arba kilni ir šventa istorija, tos pačios prigimties kaip ir religinė katechizacija, kurią siekta sunaikinti: šventa tėvynės, kuri verta gyvenimo aukos, istorija; mitas, gyvavęs kaip galinga visuomenės vienybės, sanglaudos, pakilumo jėga. Be to, dar egzistavo ir mažumų grupių atmintis: žemdirbio, žydo (šiandien sakoma “izraelito”), rojalisto, bretono, korsikiečio ar moters. Tradicinė Prancūzijos tapatybė buvo sukurta remiantis šiomis skirtimis, kurios praeitame amžiuje buvo vis labiau pabrėžiamos, kol pagaliau visas muliažas sudužo. Jis sudužo dėl dviejų priežasčių: sutrūkinėjo pakilus, tautinį projektą pagrindžiantis mitas ir išsprūdo į laisvę mažumų atmintis.

Šis dvilypis judesys tolydžio rutuliojosi ir prasiveržė Prancūzijai lemtingais 1970-1980 m., kai vyko esminės permainos. Viešpataujančios, tironiškos ir kone įkyrios “tautos atminties” pakilimą lėmė perėjimas nuo istorinio savęs pažinimo prie visuomeninės savimonės, kai tautinę tapatybę pakeitė “visuomeninė tapatybė”. Įprastas tikėjimas Prancūzijos didybe ir likimu buvo pagraužtas iš vidaus: europinis (1914-1918), pasaulinis (1939-1945) ir kolonijinis (Alžyro) karai ne tik akivaizdžiai sumenkino jos galią, bet ir sukėlė klastingai reikšmingų abejonių klasikinio tautinio modelio pagrįstumu ir tikrumu. Visa tai skatino peržiūrėti iš tautinės sąmonės išstumtus istorijos epizodus (pradedant Revoliucijos epochos teroru, baigiant Alžyro karo kankinimais) ir lėmė visų nacionalinio ugdymo grandžių – Bažnyčios, profsąjungų, partijų, šeimų – krizę; pasidarė neaišku, ko turi mokyti mokytojas; nesugebėta rasti pusiausvyros svertų tarp decentralizacijos ir įsijungimo į Europos Sąjungą. Tuo metu galingas vidinės dekolonializacijos procesas ir įvairių grupių tapatybės išsilaisvinimas vedė kitu tautinės vienybės keliu, kai kiekviena mažumų grupė siekė turėti savą istoriją, savą “atmintį”, kuri būtų “įsisavinta” ir tautos pripažinta. Žydų atvejis yra puikus pavyzdys. Prieš trisdešimt metų niekam nebūtų šovę į galvą kalbėti apie žydų “atmintį”. Net Vichy režimo prisiminimai iš esmės nebuvo siejami su antisemitizmo įteisinimu ir Prancūzijos valstybės atsakomybe už trėmimus ir žudymus. Šiandien padėtis visiškai pasikeitusi. “Žydų bendruomenė” – žodžiai, kurių anksčiau niekas nebūtų ištaręs – nuolat reikalavo, kad Prancūzija prisiimtų atsakomybę, ir Respublikos prezidentas Jacques’as Chiracas įvykdė šį reikalavimą 1995 m. liepos 16 d. Žiemos sporto stadione, kur 1942 m. buvo suvaryti žydai prieš tremtį.

Šiandien “tautine atmintimi” Prancūzijoje vadinamas istorinės atminties virsmas, nulemtas įvairių grupių atminties antplūdžio ir ardomosios veiklos. Padarius tokią išvadą, būtų pravartu nuodugniau aptarti naujos atminties formos vidinę struktūrą. Aš jau bandžiau tai padaryti knygos Lieux de mémoire (“Atminties vietos”) įvade ir išvadose. Tad apibendrindamas pabrėšiu tik keletą paskutinių ir tiesioginių atminties viešpatavimo veiksnių, iš kurių, mano požiūriu, svarbiausi yra du.

Pirmasis – praeities vartojimo intensyvinimas politiniais, turistiniais ir komerciniais tikslais. Vienas iš pavyzdžių – spartus minėtinų įvykių gausėjimas, itin akivaizdus Prancūzijoje. Paskutinis XX a. dešimtmetis (1989-2000), galima sakyti, yra viršūnė šios minėjimų eros, kurią iš vienos pusės rėmina Revoliucijos dviejų šimtų metų sukaktis, tuo metu jau pakankamai ryškiam fenomenui suteikusi istorinės, politinės, tautinės, ideologinės ir simbolinės reikšmės, o iš kitos pusės – naujo tūkstantmečio šventė 2000 m. Kiekvieni metai siūlė savo įnašą į minėjimų jūrą: paminėta Dreifuso byla ir 1500-osios karaliaus Clovis metinės, švęstas 1918 m. paliaubų 80-metis ir 150-ieji vergovės panaikinimo metai. Manau, Prancūzija yra vienintelė šalis, prieš dvidešimt metų įkūrusi Tautinių švenčių biurą. Šis minėtinų įvykių protrūkis turi daugybę priežasčių, tačiau visi jie rodo, kad istorija jau nebeturi vienintelės prasmės, nes dabartis, kurią gaubia jos pačios istorinė sąmonė, sukuria keletą galimų istorijos versijų.

Antrasis naują atminties struktūrą formavęs veiksnys tas, kad istorikai neteko praeities aiškinimo monopolio. Išskirtinę praeities priežiūros teisę istorikas turėjo tik tokiame pasaulyje, kuriame egzistavo kolektyvinė istorija ir individualios atmintys. Vadinamoji “mokslinė” istorija stipriai rėmė šią ypatingą teisę visą praeitą amžių: istorikas nustatydavo faktus, juos pagrįsdavo ir atskleisdavo tiesą. Tokia buvo jo kilnaus amato esmė. Šiandien istorikas tikrai nėra vienintelis, turintis teisę apdoroti praeities produkciją. Jis dalijasi šį vaidmenį su teisėju, su liudytojais, su masinio informavimo ir įteisinimo priemonėmis. Tai dar viena priežastis, kodėl “pareigą istorijai” drąsiai ir ryžtingai keičia “pareiga atminčiai”, apie kurią kai kas prabilo jau prieš dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus.

Sakralumo aura, šiandien gaubianti atmintį, iš tikrųjų kelia nemažai klausimų ir skatina pasiaiškinti, kaip, kodėl ir kada atminties sukeltas pozityvus išsilaisvinimo ir išsivadavimo sąjūdis gali virsti savo priešybe – įkalinimo forma, sunaikinimo motyvu ar karo įrankiu. Atminties viešpatija iš esmės yra teisingumo reikalavimo forma, tačiau jos kontekste pasigirsdavo ir raginimų žudyti. Tikriausiai atėjo metas iškelti atminčiai tokią pat bylą, kokią prieš šimtmetį Nietzsche iškėlė istorijai. Perfrazuodami “Nesavalaikiuose apmąstymuose” suformuluotą filosofo mintį, galime žodį “istorija” pakeisti žodžiu “atmintis”: “ateina tam tikras nemigos, apmąstymų, istorinės [“atminties”] prasmės ieškojimo metas, kuris sugniuždo ir galiausiai sunaikina bet kokį gyvą tvarinį, nesvarbu, ar tai asmuo, tauta ar civilizacija.”

Tokį įsimintiną pranešimą siunčia mums atmintis.

Published 8 October 2007

Original in French
Translation by Odeta Žukauskienė
First published in Transit 04/2002 (German version)

Contributed by Kulturos barai
© Pierre Nora / Kulturos barai / Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles