MUILO BURBULŲ SVORIS, arba KAIP ATPAŽINTI PASLĖPTAS PRIEVARTOS FORMAS

30 November 2017
Read in:

Daugeliui informuotų ar tokiais save laikančių asmenų nėra jokia paslaptis, kad Rusijos, susigrąžinančios vis daugiau totalitarizmo bruožų, propaganda sumaniai, kryptingai ir nuosekliai veikia, įgyvendindama savo tikslus buvusiose kolonijose bei dominijose, taigi, ir Lietuvoje. Šis Kremliaus valdomas ir kontroliuojamas mechanizmas pastaruoju metu ypač smarkiai padidino ir iki tol nemenkas savo smagračių apsukas. Neabejotina, kad tai susiję su dabartiniais įtemptais politiniais santykiais, atgimstančia Šaltojo karo retorika ir praktika. Kad didžiosios kaimynės žiniasklaida iškraipo Baltijos šalių istorijos, politikos, net kasdieninio gyvenimo faktus, diegia iš piršto laužtus, ideologiškai mitologizuotus vaizdinius, skleidžia kartais visiškai atvirą, menkai pridengtą, o kartais rafinuotai užmaskuotą dezinformaciją, visada buvo matyti plika akimi, tačiau ilgai nekreipta į tai dėmesio, esą tokie dalykai, nors nemalonūs, tačiau nereikšmingi. o jeigu ir reikšmingi, tai ginčytis su melo imperijos skleidžiama propaganda, pasak Vytauto Landsbergio, vis tiek neverta, nes tai suteiktų jai tik dar daugiau svorio. Vis dėlto man artimesnė britų politikos analitiko Edwardo Lucaso mintis, kad negalime ir neturėtume stengtis užkirsti kelio žmonėms skaityti netikras žinias, jeigu jie to pageidauja, tačiau galime, gal net privalome perspėti, kokį šlamštą jie vartoja.

Daugeliui įprasta viską vertinti grynai emociškai, ignoruojant faktus, taip sukuriamas negatyvus informacinis laukas. Paslėpta mentalinė prievarta, kasdieninis smegenų šturmas įgauna chameleoniškai hibridinius pavidalus, todėl polittechnologams darosi vis paprasčiau skleisti melagingas žinias.

Informacinio karo frontuose galingu ginklu paverčiama kultūra. Lietuvos gynybinės pozicijos šiuo atžvilgiu, deja, silpnos. Kodėl taip yra, galimi du hipotetiniai atsakymai – arba lietuvių kultūra tiesiog nepajėgia atremti propagandinių atakų, arba ji yra iš principo nusišalinusi nuo panašaus pobūdžio iniciatyvų. Net bandymai kurti patrauklų Lietuvos įvaizdį tiek regione, tiek platesniu mastu dažnai būna tokie kontrproduktyvūs, kad, vaizdžiai tariant, pasmerkia mūsų šalį antram šimtui metų vienatvės. Ar pavyks sustiprinti tiek tautinės tapatybės pamatus, tiek šalies prestižą tarptautiniu lygmeniu, tiek visuomenės atsparumą melo ir šmeižto srautams – tai, sakyčiau, jau hamletiškas klausimas.

Informacinis karas nėra šių laikų išradimas – forsuota propagandos ir agitacijos srovė iš SSRS be paliovos sklido į Lietuvą tarpukariu, puikiai žinome,  kiek iškilių inteligentų nekritiškai pasidavė jos poveikiui ir kokie tragiški buvo tos indoktrinacijos padariniai. Praeities pataisyti neįmanoma, tačiau būtina mokytis iš padarytų klaidų, kad išvengtume jų tiek dabar, tiek ateityje. Gebėdama kritiškai mąstyti, visuomenė įstengs atskirti manipuliacijas nuo informacijos, tačiau kaip to pasiekti, jei pagrindinis kritiškumo šaltinis – žiniasklaida – baigia užakti, nes vis giliau grimsta į tuščių pramogų liūną? Reikalauti, kad tiek tradicinės, tiek skaitmeninės žiniasklaidos priemonės didintų savo informacinį raštingumą, prisiimtų socialinę ir pilietinę atsakomybę, gali tik „užsakovas“, t. y. visuomenė, taigi, ratas, atrodytų, užburtas, čia ir užsidaro, ypač įsigalint vadinamajam „posttiesos“, „posttvarkos“, „posttikrovės“ režimui, kuris daro įtaką tiek politikai, tiek socialinei praktikai.

Lietuva, pasienio valstybė, jaučia padidintą įvairių geopolitinių jėgų spaudimą laikais, kai sparčiai didėja žmonių nepasitenkinimas ir nusivylimas, kai įvairiais tikslais skatinamas skepticizmas ES atžvilgiu, kai didėja demokratinės tvarkos griovimo pavojus. Vertybinis ir kultūrinis konfliktas gilėja, nes viešojoje erdvėje sąmoningai manipuliuojama žmonių patiklumu, nuogąstavimais, „svetimųjų“ baime ir pan. Čia ypač svarbus kultūrinis matmuo, padedantis išsklaidyti įsitvirtinusius mitus, melagingus vaizdinius, stereotipus. Tačiau ar kultūra dar turi galios stiprinti europiečių vienybę, be kurios nepavyks sėkmingai atremti grėsmingų nūdienos iššūkių, kai vėl kėsinamasi pavergti protą, pasitelkiant tiek žiniasklaidą, tiek socialinius tinklus? O gal pati kultūra be vargo paverčiama propagandinės mašinos švilpuku?

Prieš gerą dešimtį metų į Rusijoje ryškėjančią tendenciją tam tikrus meninės kūrybos žanrus, o ypač kiną, kuris, pasak proletariato vado Lenino, „svarbiausias iš visų menų“, paversti propagandinio masalo pakuote, daug kas Lietuvoje žvelgė atlaidžiai, retsykiais su nemenku susidomėjimu, nenujausdami, kaip pavojingai didėja tokios „industrijos“ mastai, koks nuodingas indoktrinacijos poveikis. Anuomet tai atrodė intriguojanti, netgi šiek tiek egzotiška užmačia, kurią vengta tiesmukai interpretuoti, o juo labiau griežtai vertinti. Neblogas tokio žiūrėjimo pro pirštus pavyzdys – žinomo žurnalisto ir publicisto Tomo Vilucko publikacija populiariame krikščioniškos pakraipos portale www.bernardinai.lt, pavadinta nekaltai ir kone banaliai ,,Istoriniai filmai ir istorija“, taigi, nežadanti jokios rimtesnės intrigos. Rašinys skirtas tuo metu gana plačiai nuskambėjusiam Rusijos meniniam filmui ,,1612“ (režisierius Vladimiras Chotinenka, prodiuseris Nikita Michalkovas), sukėlusiam nemenką rezonansą. Šios juostos populiarumo mįslė žurnalistą domino akivaizdžiai labiau negu idėjiniai ir propagandiniai niuansai, neslepiami pačių kūrėjų, pavyzdžiui, režisierius tiesiai šviesiai pareiškė, kad rusai ,,išsiilgę caro“. Portalo publicistas su porele ekspertų – kino kritike ir istorike – tame filme neįžvelgė jokių esmingesnių grėsmių. Jiems neužkliuvo, kad pasitelkiant populiarias meninės išraiškos formas, bandoma perrašyti Rusijos istoriją, susipynusią su keleto kaimyninių šalių praeitimi. Vaidybinis filmas „1612“, prodiusuotas patyrusio Rusijos kino vilko Nikitos Michalkovo, pelniusio laurus tarptautinėse erdvėse, istorinį naratyvą apverčia aukštyn kojom, kitaip tariant, istorija tampa dabarties tarnaite. Natūralu, kad iš žurnalisto kalbinamų specialisčių skaitytojai tikėjosi išgirsti, kaip vertintinos tokios propagandinės manipuliacijos.

Istorikė Rūta Šermukšnytė, skaitytojams pristatyta dar ir kaip audiovizualinei kultūrai neabejinga tyrinėtoja, šio filmo prasmes aiškino taip, tarsi jos neturėtų nieko bendra su LDK istorija, o juo labiau su šiandieniniais Rusijos ir Lietuvos santykiais: „Baimintis, kad filmai, istorikų požiūriu, iškraipantys mokslinę tiesą (o taip vertinamas „1612“), bus žiūrovų priimti „už gryną pinigą“, neverta. Komunikacijos tyrinėjimai įrodė, kad informacijos gavėjas nėra pasyvus pateikiamos informacijos perėmėjas, o priešingai, – gaunamos informacijos pagrindu individualias prasmes kuriantis subjektas […]. Klausti reikėtų, ne kiek tos ,,teisingos“ istorijos randa žiūrovas vaidybiniame filme, bet ar apskritai jis tikisi iš vaidybinio filmo tiesos.“ Pasak istorikės, 1995 m. atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad paaugliai labai mėgsta vaidybinius istorinius filmus, tačiau juose pateikiama informacija nepasitiki.1

Išgirdus tokias miglotas nuorodas į medijų teorijos sritį, susidaro įspūdis, kad nei istorikė, nei ją kalbinęs straipsnio autorius nėra girdėję apie, tarkime, Toronto komunikacijų mokyklą, kurios atstovai, pradedant Haroldu Innisu, Edmundu Carpenteriu, Marshallu McLuhanu ir jų analitinei tradicijai artimu Neilu Postmanu, baigiant šiandieniniais medijų tyrinėtojais, tęsiančiais šią teorinę tradiciją, nedviprasmiškai teigia, kad pačios medijų technologijos nėra neutralios. Tarkime, elektroniniai procesai išskaido informaciją, todėl realybės suvokimas darosi priklausomas nuo informacijos struktūros ir pateikimo formos. Tad ką jau ir kalbėti apie šiuolaikinės populiariosios kultūros įtikinėjimo galią, poveikį sąmonei, mąstysenai ir elgsenai! Ypač iškalbingi dviejų McLuhano knygų pavadinimai – „Medijų smurtas“ (The Violence of the Media) ir „Kultūra yra mūsų reikalas“ (Culture is Our Business). Bet gal šiais laikai viskas atvirkščiai – medijos nebesmurtauja, o kultūra – jau ne mūsų reikalas?

Kliautis įprastu skystoku postmoderniai reliatyvistiniu moralu apie visų ir kiekvieno teisę pačiam kapanotis informacinio melo jūroje būdinga daugeliui intelektualų – nuoširdžiai ar apsimestinai viliamasi, kad visi pajėgs patys atskirti pelus nuo grūdų. O jei kartais ir nepajėgtų, populiarūs meniniai filmai populiariajai sąmonei vis tiek nekelia jokio pavojaus, esą jie žiūrimi ne dėl sąsajų su tikrais istoriniais įvykiais, bet dėl kvapą gniaužiančių siužetų, pasakojimo vingių, vizualinių efektų. Taigi, būkime ramūs – už informacinį jovalą galvoje atsako kiekvienas asmeniškai, kaip kažkada mokė Mao, – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tačiau ar ne tokius „ekspertus“ turėjo galvoje bolševikų stabas Vladimiras Iljičius, džiaugdamasis, kad pasaulyje apstu „naudingų idiotų“?

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad istorinio meninio filmo, sumaniai pritaikyto šiandieninės Rusijos imperinės politikos propagandai, potekstes, iškraipančias ir kai kuriuos su Lietuvos valstybės praeitimi  susijusius istorinius epizodus, drąsiau, įžvalgiau išnarpliojo žurnalistas Artūras Pučėta straipsnyje „Rusiškas šovinizmas filme „1612“ ir lietuviški kino verslo ryšiai“.2Aptardamas įvairiuose užsienio leidiniuose pasirodžiusias kritiškas filmo apžvalgas, išryškino paslėptus propagandinius šio filmo aspektus, o jo pasirodymą ekranuose susiejo su rinkimais Rusijoje. Po jų, kaip žinome, Vladimiras Putinas, prezidentavęs aštuonerius metus, laikinai peršoko į šalies premjero kėdę, tačiau su visomis prezidentinėmis galiomis užantyje. Suprantama, tą lėmė ne tasai propagandinis filmas, bet, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Rusijoje tokių „lašų“ – ištisos lavinos. Liaudis ilgisi caro? Liaudis jį gaus…

Pučėtos straipsnyje randame ir įdomią užuominą apie lietuviško kino verslo interesus. Propagandinį filmą platinusios agentūros atstovas pasidžiaugė pergalingu „1612“ žygiu per Lietuvos kino teatrus: „O jeigu žmonės prisimins istoriją ir pradės diskutuoti, tai bus tik geriau. Mano asmenine nuomone, kiekvienas turi teisę savaip interpretuoti praeitį.“ Nekvestionuojant niekieno teisės savaip interpretuoti istorinius įvykius, vis dėlto norisi paklausti: ar nesama kino filmų, knygų, kitų kūrinių, turinčių vienintelę funkciją – tai propaganda, sąmoningai siekiant daryti iš anksto numatytą, kryptingą poveikį tiek masinei, tiek individualiai sąmonei? O kaip tada su jais turėtų elgtis platintojai? Ar panašiais atvejais negalėtume ir neturėtume kalbėti ne tik apie visų ir kiekvieno teisę rinktis, bet ir apie įtartinus, net grėsmingus verslo, politikos ir ideologizuotos kultūros sandėrius? Ypač tais atvejais, kai agresyvi užsienio valstybė net kultūros politiką pasitelkia tam, kad pamintų istorinę tiesą, darydama žalą kitos valstybės (šiuo atveju Lietuvos) interesams?

Jokiu būdu netvirtinu, kad šio ar kitų panašaus pobūdžio filmų atžvilgiu turėjo ar turėtų būti taikomi kokie nors cenzūros suvaržymai, tačiau „žalia gatvė“ Rusijos, taip puikiai įvaldžiusios ideologinį totalitarizmo arsenalą, propagandai kaimyninėse šalyse, ypač buvusiose kolonijose, jau primena anekdotą: žmogelis žiūri rusišką televizijos kanalą ir staiga žvaliai šūkteli: „Žiūrėkite, jie jau vėl mus okupavo!“

Taigi, kyla klausimas, ar mums iš tikrųjų turėtų būti tas pats, kaip interpretuoja mūsų istoriją didžioji kaimynė, kuri buvo okupavusi Lietuvą jau du kartus ir kažin ar neplanuoja to padaryti trečią kartą, o jis, anot patarlės, nemeluoja… Na, jeigu XVII a. įvykiai kam nors atrodo tokie pat tolimi kaip akmens amžius, todėl apie juos galima kalbėti, kas kam užeina ant seilės, apeliuojant į demokratijai būdingą nuomonių įvairovę, siūlyčiau pasidomėti, į kokias propagandinio melo miglas skandinami kolektyvinei atminčiai gerokai artimesni laikai. O gal XX a. vidurio įvykiai jau irgi „sena“ istorija, išsitrynusi iš mūsų kolektyvinės atminties?

Štai dar vienas blefo, vadinamo kultūra, pavyzdys. Didžiausias Lietuvos interneto portalas delfi.lt neseniai paskelbė savo korespondento Vaido Saldžiūno straipsnį nedviprasmišku pavadinimu: „Nustėro dėl Lietuvoje rodomo filmo: rusai apie mūsų okupaciją kuria propagandą, o mes tylime“.3Straipsnis sulaukė gausybės anoniminių komentarų, be kita ko, liudijančių, kad skaitytojams ši tema anaiptol neatrodo nereikšminga, žinoma, nuomonės buvo įvairios. Įdomus pats šios publikacijos pretekstas – autorių suintrigavo kai kurių filmo „Šaltasis tango“ (režisierius Pavelas Čiuchrajus) žiūrovų pastabos, kad platintojų reklamuojama „romantinė istorija“ maskuoja gausybę propagandinių klišių, skleidžiančių melą apie Lietuvos tarpukarį ir pokarį, todėl jis apklausė šios juostos platintojus.4Pastarieji, kaip ir jų kolegos prieš dešimtmetį, jokių skrupulų, dėl to, kad platina filmą, kuriame propagandos mašina mala į miltus Lietuvos istoriją, neturėjo. Žurnalisto kalbintas didžiausio šalyje kino tinklo Forum Cinemas atstovas rinkodarai Saulius Beržinis ir ,,Garsų pasaulio įrašams“ atstovaujanti Daiva Leskauskienė sutartinai neigė, kad filme yra nors lašas propagandos, iškraipiančios istorinius faktus. To nėra ir, pasak Beržinio, negali būti jau vien todėl, kad „Šaltasis tango“ buvo filmuojamas Lietuvoje su mūsų aktoriais, kurie, tikimės, yra savo tėvynės patriotai“. Svarus argumentas! Antrindama kolegai, Leskauskienė pareiškė: ,,Labai atsakingai patvirtiname, kad filmas  tikrai nėra propaganda, istorinių faktų iškraipymas ar valstybės menkinimas. Filmo scenarijus neišgalvotas, o sukurtas, remiantis knyga „Parduok savo motiną“. Filmas yra peržiūrėtas ir patvirtintas rodymui LR Kino tarybos.“5

Na, kas čia kieno motiną pardavė, gryna Polišinelio paslaptis, tačiau straipsnio autorius išsiaiškino dar ir tai, kad ne visi „labai atsakingai“ pateikti faktai atitinka tikrovę, pavyzdžiui, LR Kino taryba filmo ,,Šaltasis tango“ išvis nevertino, tą darė tik Valstybinė indeksavimo komisija, prižiūrinti, kad filmai būtų skiriami tinkamo amžiaus žiūrovų auditorijai, kad į viešumą nepatektų pornografinio turinio kino produkcija. Dar įdomesnis toks Leskauskienės komentaras: ,,Mes manome, kad šis filmas yra realistiškas. Pasižiūrėjome, tikrai neįžvelgėme jokios propagandos. Kad ten kažkuri pusė niekinama – to tikrai nėra. Jei kas atsisako rodyti, tai gal bijo, nes į rusiškus filmus žiūri per padidinimo stiklą, gal nenori triukšmo?“6

Retoriškai paveikus įvardis „mes“ pavartotas, matyt, įspūdžiui sustiprinti – siekiama, kad nuo šio filmo nuslinktų bet koks įtarimų šešėlis ir nebūtų trukdoma platintojams pelnytis. Mat būtent pelnas pritemdo „mūsų“ žvilgsnį, o tada akių nebado net įžūliausias melas, abejotinų filmų ideologinės ir politinės klastotės.

Kalbant apie interpretacijų įvairovę, nederėtų išleisti iš akių ir platesnio konteksto. Pastaruoju metu Putino Rusija prieš Vakarų, o ypač „artimojo užsienio“ šalis, kurias buvo okupavusi daugiau kaip pusę šimtmečio, įsuko tokią intensyvią ir agresyvią propagandos kampaniją, kad jau galima drąsiai kalbėti apie plataus masto informacinį karą. Gudrūs metodai, kaip įbrukti tiek istorinių, tiek dabarties įvykių tokią interpretaciją, kokia naudinga Kremliui, dar akivaizdžiau atsiskleidžia kasdieninės informacijos lauke. 1991 m. po kruvinosios Sausio 13-osios buvo pareikšta ir iki šiol choru kartojama, kad ne sovietų tankai traiškė beginklius žmones prie Vilniaus televizijos bokšto, bet „savi šaudė į savus“. O visai neseniai per pasaulį nusirito dar viena iš aibės išgalvotų naujienų (fake news) – esą Lietuvoje dislokuoti  NATO kariai yra… prievartautojai. Laišką apie vokiškai kalbančių NATO karių išprievartautą Jonavos vaikų globos namų auklėtinę valstybės atkūrimo dienos išvakarėse (sic!) gavo policija ir Seimo pirmininkas. Pradėtas tyrimas. Policija netrukus išsiaiškino, kad informacija melaginga. Be to, „tyrėjams greitai pavyko nustatyti serverio, iš kurio buvo išsiųstas laiškas, vietą. Neoficialiai užsimenama, kad laiškas išsiųstas iš serverio Rusijoje, bet siuntėjas gali būti ir lietuvis. Netrukus po išsiuntimo pašto dėžutė buvo panaikinta.“7

Faktas nepasitvirtino, tačiau dezinformacija pasklido plačiai. Dar ir dabar Vilniuje koks nors taksistas, visu garsu įjungęs Russkoje radio, sąmokslininko tonu ima šiurpinti keleivį naujomis, neva neseniai paaiškėjusiomis „to išprievartavimo“ detalėmis. Kas įkrinta į kasdieninę sąmonę, joje ir lieka, jokie paneigimai jai nė motais… Pramanas skandalingas, bet jis nėra nei atsitiktinis, nei juo labiau retas. Galima pagrįstai tvirtinti, kad aplink Lietuvą ir kitas Baltijos šalis pastaruoju metu raizgomas tankus dezinformacijos ir melo tinklas, į kurį neretai įsipainioja (ar yra įpainiojami) ir kai kurie šio regiono gyventojai, ypač rusakalbiai, reguliariai vartojantys Rusijos masinio informavimo priemonių produkciją. Televizija, radijas, prisiekę amžiną ištikimybę naujajam „carui batiuškai“, net socialiniai tinklai gudriai taiko propagandinę pramoginę pusinės tiesos ideologinio melo padaže dietą. Žinoma, taikinys – ne tik Lietuva: „Informacinėje erdvėje nuolat eskaluojami keli mitai apie Baltijos šalis padeda suformuoti Kremliui naudingą Rusijos gyventojų nuomonę apie mus. […] Pernai Rusijos TV rodė kelias laidas apie Estiją, pavyzdžiui, pokalbį su Dmitrijumi Linteriu ir Yanna Toom. Pirmasis pašnekovas buvo deportuotas iš Estijos po garsiųjų „Bronzinio kario“ riaušių, o Europos parlamento narė Y. Toom (mergautinė pavardė Černogorova, vėliau – Litvinova), Estijoje garsi prorusiškomis pažiūromis, kartu su fašistuojančiu Latvijos judėjimu aktyviai dalyvavo, organizuojant bendrą peticiją, neva Baltijos šalyse pažeidžiamos rusakalbių teisės. Estijos saugumo tarnybų ataskaitose ji minima kaip viena iš „Rusijos įtakos agentų“. Minėtose laidose apie Estiją buvo kalbama, remiantis ne tikrosiomis šalies realijomis, bet Rusijoje vyraujančiais stereotipais. Žinant, jog televizija Rusijoje yra pagrindinis prieinamas informacijos šaltinis, galima teigti, kad tokios laidos atspindi tipišką žmonių, kuriems nuolat daro įtaką valdžios kontroliuojamos medijos, mąstymo modelį ir jų įsitikinimus apie Baltijos šalis.“8

Nors informaciniame kare paprastai vengiama atvirų pareiškimų, retsykiais net patyrę ideologiniai vilkai praranda savitvardą. Taip atsitiko ir Marijai Zacharovai, aukštai Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnei. Iškart po to, kai socialiniuose tinkluose buvo parodytas NATO dokumentinis vaizdo įrašas, skirtas pokario rezistencijai Baltijos kraštuose atminti, ji be jokių diplomatinių užuolankų, turgaus bobos intonacijomis viešai iškeikė ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai pokariu dalyvius. Pasak Zacharovos, tai buvo nusikaltėlių gauja: „Šita organizacija, sukurta nepribaigtų fašistų pagrindu (iš esmės tų, kurie buvo nacių okupacinės valdžios pusėje – policininkai, administracijos pareigūnai, SS formuočių kariai ir karininkai), surengė daugiau kaip 3 tūkst. diversijų, kurių aukomis tapo tūkstančiai taikių gyventojų.“9

Akivaizdu, kad nusimetus populiariems kino filmams būdingą romantinių istorijų ar išgalvotų „istorinių“ siužetų šydą, iš esmės grįžtama prie to paties seno, kieto, daug dešimtmečių įvairiomis formomis ir progomis skleidžiamo melo apie „Baltijos fašistus“, t. y. ginkluotus banditus, pokario metais kovojusius su „teisėta“, pačios ,,liaudies išrinkta“ valdžia. Daugelis, manau, sutiks, kad šiuo atveju kalbėti apie „kiekvieno teisę savaip interpretuoti praeitį“ vargu ar derėtų. Okupuota šalis priešinosi okupantams. Argi tai ne gyvybinė jos teisė?

Stebėtis kaltinimais, kokius antisovietinės pokario rezistencijos Baltijos šalyse adresu svaido „demokratinės“ Rusijos URM pareigūnė, būtų naivu – tą daryti jai priklauso „pagal protokolą“. Bet štai visai neseniai pačioje Lietuvoje plačiai ir skandalingai nuskambėjo sostinės savivaldybės agentūros Go Vilnius vadovo Dariaus Udrio pareiškimas, atseit kovoti su sovietiniais kolaborantais (civiliais) pokariu buvo neteisėta veikla, peržengianti visas jam žinomas etikos normas. Ponas Udrys taip reagavo į Facebook paskelbtą pokario Lietuvos partizanų atsišaukimą, kuriame grasinama mirtimi sovietų parankiniams ir kolaborantams, kolūkių organizatoriams: „Pagal kokią definiciją kolūkių organizavimas prilygsta nusikaltimui prieš žmoniją ir kuri etikos norma leidžia grasinti nužudyti? Ar tiesiog tikslas pateisina priemones? Žudyti ar grasinti nužudymu kolūkių organizatoriams moralu? Pagal kokią etikos normą?“10Vėliau šis etikos žinovas viešai teisinosi, neva tik „trolinęs“ tuos, kurie paskelbė minėtą atsišaukimą, norėjęs sukurti prielaidas tolesnei diskusijai.

Tokiems „troliams“ norėčiau pacituoti Vlado Terlecko, neseniai išleidusio knygą „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“, žodžius:„Bent trumpam pasitraukime iš komforto zonos ir pabūkime kartu su alpusiais iš skausmo kritusių partizanų tėvais, broliais, seserimis.“

Savaip įdomu, kad Rusijos URM pareigūnės įtūžiui tiek pareiškimo tonu, tiek potekstėmis prilygo asmuo, gimęs ir augęs ne sovietų okupuotoje Lietuvoje, o laisvės ir demokratijos citadelėje – JAV, paties Udrio žodžiais tariant, „civilizuotoje šalyje“, ten įgijęs politikos mokslų daktaro laipsnį. Nejau šis politologas nieko nėra girdėjęs apie tai, kad Lietuvoje vyko „karas po karo“, niekada nepasidomėjo, kokiomis sąlygomis tada gyventa, kiek žmonių ištremta, įkalinta, nužudyta? Atrodo, „naudingų idiotų“ netrūksta abiejose Atlanto pusėse…

Pravartu prisiminti Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus žodžius, pasakytus 2009 m. gegužę per Europos kultūros žurnalų 22-ąjį susitikimą Vilniuje. Atidarydamas šį tarptautinį forumą, Adamkus, be kita ko, sakė: ,,Lietuvai, kaip ir daugeliui kitų Rytų Europos valstybių, 1945-ųjų gegužės 8-oji baigėsi ne pergale prieš smurtą, o smurtautojo pasikeitimu. Dar kartą istorija buvo paversta politikos ir ideologijos tarnaite, primesta Lietuvai ir jos gyventojams, kad pridengtų neteisybę ir nusikaltimus, iškreiptų faktus, apšmeižtų nepriklausomybę ir laisvės kovotojus. Šiandieną, praėjus šešiems dešimtmečiams, akivaizdu, kad pergalė, neturinti pasitikėjimo ir moralės pagrindo, nėra jokia pergalė, o falsifikacijomis grįsta istorija nėra jokia istorija.“11

Istorijos falsifikacijų, o ypač insinuacijų, viešojoje erdvėje pastaruoju metu gausu kaip niekad anksčiau. Kartais pasitaiko net komiškų meilės sovietmečiui prisipažinimų. Štai ne per seniausiai Facebook puslapiuose Lietuvos socialdemokratų partijos (priminsiu, kad praėjusią kadenciją ši politinė jėga Seime sudarė daugumą) prezidiumo narė Vilma Vaitiekūnaitė pergalės proga sveikindama sovietų karius, rašė besiilginti Rusijos. Tokiam jos pareiškimui sukėlus platų atgarsį, jaunoji socialdemokratė aiškino, kad jos ilgesys visai nedviprasmiškas, esą (viešas) įrašas skirtas (asmeniškai) jos tankistui, t. y. sovietų armijoje paskutiniaisiais priklausomybės metais tarnavusiam sutuoktiniui. Didelių problemų dėl to neįžvelgė ir naujasis šios partijos pirmininkas Gintautas Paluckas – jis šios keistai „ilgesingos“ istorijos nelaiko dėme ant partijos „munduro“, ji tik rodanti jaunos (bet jau įtakingos) partietės „patirties stoką“. Įgis patirties, išmoks slėpti savo politinį ilgesį?

Apmaudu, bet akivaizdu, kad daugėja žmonių, nesugebančių laisvos nuomonių įvairovės atskirti nuo sąmoningos, profesionaliai sukurptos propagandos, kuria plaunamos smegenys ne tik pačios Rusijos gyventojams, ne tik šalims, palyginti neseniai atsikračiusioms sovietinio režimo, bet ir totalitarizmo diktatūros nepatyrusiems Vakarams. Antai Europarlamento nariai iš Europos vieningųjų Kairiųjų jungtinės frakcijos/ Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų (GUE / NGL) pranešė rengiantys rezoliuciją, kuria bus siekiama pasmerkti Baltijos valstybes, neva jos nesugeba suvaldyti „kraštutinių dešiniųjų ir fašistinių nuotaikų“. Europarlamentaro Valentino Mazuronio teigimu, pats faktas, kad informacija apie rezoliucijos rengimą „išplatinta išimtinai Rusijos remiamose žiniasklaidos priemonėse, rodo, kad tarp kai kurių EP narių ir Rusijos diplomatų vyksta aktyvus bendradarbiavimas“.12Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas profesorius Andrius Vaišnys pabrėžia: „Sulig V. Putino valdymu Rusijos žiniasklaidai duotas nurodymas tiesiogiai formuoti provyriausybinę opiniją (poziciją). Žiniasklaidos verslui tapus valdžios ruporu, taikant cenzūrą, sumenko Rusijos informacijos šaltinių patikimumas. Vakarų žiniasklaida, naudodamasi jais, turėtų būti itin kritiška. […] Rusija kariauja politinę kovą, o jos informacinio karo arsenalas kur kas didesnis negu Kiseliovo laida Pirmajame kanale ar visa Russia Today. Rusija tiesiog institucionalizavo propagandą, kuri yra jos politikos dalis, – ši propaganda aprėpia kultūrą, karybos pramonę, sportą, ekonomiką, diplomatiją… “ 13

Sakyčiau, tai akivaizdžiausios sritys, o kiek dar esama paslėptų! Ar prieš kokius penkerius metus buvo įmanoma įsivaizduoti, kad Maskva galėtų taip efektyviai paveikti net JAV prezidento rinkimus? Daugybė dalykų „iš fantastikos srities“ dabar darosi kasdienine juodųjų technologijų tikrove. Rusijoje kunkuliuoja grėsmingi giluminiai procesai, valstybės kuriama ir kontroliuojama propagandos industrija savo „produkciją“ skleidžia po visą pasaulį – tai jau darosi bene pagrindinis šios šalies eksportas.

Lietuva, esanti priešakinėse informacinio fronto linijose, atrodo, jau pradeda suvokti, kad pavergtas protas yra geriausias pavergėjų talkininkas. Daugėja kryptingesnių žurnalistinių tyrimų, pavyzdžiui, iš kur atsiranda „rusų pasaulis“ ir ką jis reiškia Lietuvai,14arba kodėl Rusija skiria finansinę paramą Lietuvos visuomeninėms organizacijoms.15Imamasi ir sisteminių priešiškos propagandos tyrimų – neseniai išleista kolektyvinė monografija „Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas, rekomendacijos“.16

Vis dėlto visuomenė kol kas apimta mieguistos ramybės, o miegantį protą (kaip tą puikiai atskleidė Francisco de Goya) pavergti lengviausia. Nesame perpratę nei informacinio karo tikslų, nei priemonių arsenalo įvairovės, nenutuokiame, koks didžiulis klastos ir melo potencialas pasitelkiamas politinei propagandai. Apmaudu ir tai, kad svarstant, kaip atremti forsuotas pseudoinformacines Rusijos atakas, užuot ieškojus naujų efektyvių visuomenės informavimo ir švietimo formų, ėmusis gilesnės analizės, paskubomis griebiamasi draudimų, nors visi puikiai žinome, kad uždraustas vaisius yra ypač saldus… Posovietinė Lietuva neskuba išsiugdyti supratimo, kad vidinė laisvė – egzistenciškai svarbus dalykas, nors vangumas ir delsimas šioje srityje tikrai turės savo kainą, ir, ko gero, nemenką.

  1. Tomas Viluckas. Istoriniai filmai ir istorija, www.bernardinai.lt.
  2. Arūnas Pučėta. Rusiškas šovinizmas filme „1612“ ir lietuviški kino verslo ryšiai, www.lrytas.lt. 
  3. Vaidas Saldžiūnas. Nustėro dėl Lietuvoje rodomo filmo: rusai apie mūsų okupaciją kuria propagandą, o mes tylime, www.delfi.lt/archive/print.php?id=75011574
  4. Ten pat. 
  5. Ten pat.
  6. Ten pat.
  7. Žr. Pranešimas apie NATO karių išprievartautą mergaitę Lietuvoje – įžūli Rusijos propaganda? http://www.alfa.lt/straipsnis/5014687/pranesimasapie nato-kariu-isprievartauta-mergaite.
  8. Eugenija Vaitkevičiūtė. 6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje, http://lzinios.lt/zinios/print.php?id=240522.
  9. Vaidas Saldžiūnas. Rusiją įsiutino NATO filmas apie Baltijos šalių istoriją: partizanus išvadinio paniekinamais žodžiais, http://www.delfi.lt/archive/article.php?id/=75214796.
  10. Vaidas Saldžiūnas. Skandalas feisbuke: „Go Vilnius“ vadovą kaltino įžeidus šimtus tūkstančių lietuvių, http://www,delfi.lt/archive/article.php?id=74817956.
  11. Valdas Adamkus. History based on falsification is no history, www.eurozine.com
  12. V. Mazuronis: Rusijos draugai Europos parlamente – naujas propagandos etapas? Vakaro žinios. 2017-07-26 
  13. Andrius Vaišnys, Kaip Rusija pasiekia savo tikslų, http://www.delfi.lt/archive/article.php?=71620178.
  14. Romualdas Bakutis. Rusijos propaganda Lietuvoje: iš kur atsirado „rusųpasaulis“ ir ką jis reiškia? http://www.alfa.lt/straipsnis/50191162.
  15. Donata Motuzaitė (tiriamosios žurnalistikos centras ReBaltica). Rusijos parama Lietuvoje veikiantiems visuomenininkams lieka paslaptimi, http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=57078097
  16. Andrius Vaišnys, Laurynas Kasčiūnas, Mažvydas Jastramskis, Vytautas Keršanskas, Darius Buinauskas, Linas Kojala, Simonas Klimanskis, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Šarūnas Legatas. Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas, rekomendacijos, Vilnius: 2017, p. 241.

Published 30 November 2017

Original in Lithuanian
First published in Kulturos barai 7–8/2017 (Lithuanian version); Eurozine (English version)

Contributed by Kulturos barai
© Almantas Samalavicius / Kulturos barai / Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles