Kas taps tarpbalkaninių mainų smagračiu?

Tomas Kavaliauskas: Lietuva ilgą laiką reiškėsi kaip demokratijos Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ambasadorė. Prezidentas Valdas Adamkus aktyviai rėmė Oranžinę revoliuciją ir kėlė Maskvai didelį galvos skausmą, ypač kad jis – George’o W. Busho draugas. Dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakeitė ankstesnes nuostatas. Tiesa, ji nedalyvavo iškilmėse Maskvoje, kur buvo minimos 65-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės, tačiau ji nekritikuoja Ukrainos ir net Baltarusijos dėl demokratijos stokos, o Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio nepakvietė švęsti Lietuvos antrosios nepriklausomybės 20-mečio. Taigi galima sakyti, kad Lietuva kurį laiką buvo gana sėkmingai įsitraukusi į geopolitinį žaidimą, priešindamasi Kremliaus dominavimui buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, bet naujas požiūris yra labiau pagrįstas realpolitik, negu mūsų šalies kaip demokratijos ambasadorės vaidmeniu Rytų Europoje ir Kaukaze.

Palyginkime Lietuvos ir Bulgarijos situaciją. Jūsų šalis ribojasi su Serbija, Rumunija, Makedonija, Graikija, Turkija. Regis, “mažoji sesė” tarp jų yra Makedonija. Rumunija turi ir “jaunesnę sesę” – Moldovą. Ar Bulgarija jaučiasi esanti demokratijos ambasadorė kurios nors savo regiono šalies atžvilgiu?

Ivaylo Ditchev: Pirmiausia pasakysiu, kad gyvename pasaulyje, kur teritorijos tapo greičiau našta nei vertybe (žinoma, išskyrus tuos plotus, kurie turtingi gamtinių išteklių, pavyzdžiui, naftos). Jei Šanchajus galėtų atsikratyti Kinijos arba Londonas – Jungtinės Karalystės kaimo, jiems tai būtų tik į naudą.

T. K.: Pavojingai juokaujant toliau, galima klausti, ar Maskva nenorėtų atsikratyti Rusijos platybių?..

I. D.: O kalbant rimtai, Bulgarijai atsiimti (turėčiau sakyti “atsiimti”) Makedoniją, kaip ir Rumunijai Moldovą, būtų katastrofa – kiltų politiniai neramumai, gal net riaušės, jau nekalbant apie didžiulę ekonominę kainą, kurią tektų sumokėti, apie politinės integracijos sudėtingumą ir t. t. Teritorinės fantazijos turi grynai simbolinę vertę. Netgi manyčiau, kad teritorinis solidarumas nyksta, stiprėja skaidymosi tendencijos pačiose valstybėse. Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje turtingieji norėjo atsikratyti vargšų, ir šios valstybės suskilo…

T. K.: Tačiau pirmoji suskilo taikiai, o antrosios iširimas turėjo siaubingus kruvinus padarinius…

I. D.: Taip, bet aš kalbu apie tendencijas, o ne apie tai, kaip jos pasireiškia. Dabar toks pats atsidalijimo procesas vyksta Belgijoje.

Mano šalyje įtampa tarp turtingos Sofijos savivaldybės ir vadinamosios provincijos irgi daug pasako. Nerimą kelia ir tai, kad solidarumo tarp nacionalinių teritorijų nykimas yra atmiešiamas nacionalistiniais ir kvazifašistiniais diskursais. Vis dėlto manyčiau, kad tai bendra neoliberalaus pasaulio kryptis (Margaret Thatcher absurdišku, bet triumfališku karu Falklando salose [1982 m. jas bandė užimti Argentinos kariniai daliniai, – red.] pirmoji privertė savo piliečius praryti visuomeninio jų valstybės pasmerkimo piliulę).

Demokratijos eksportas – tai jau visai kas kita. Mėginama tapti centru, per kurį teka kapitalas, cirkuliuoja įtakos, simboliai, žmonės ir prekės. Tai reiškia, kad stengiamasi išsaugoti kitų specifiškumą ar suverenumą, užuot primetus jiems savo kultūrą ar imperialistinę galią: kitų “kitoniškumo” palaikymas yra šio plano dalis. Rinkos ekonomikos sąlygomis tai parduodama kaip franšizė: kita valstybė gauna etiketę, bet riziką prisiima ji pati.

Balkanuose, kad užimtų tokią svarbią (centro) vietą, šalys ar miestai stengiasi tapti tarpininkais tarp regiono ir didesnio geopolitinio darinio – tradiciškai Rumunija yra išskirtinė Prancūzijos atstovė, Bulgarija ir Serbija – Rusijos, Turkija – Didžiosios Britanijos ir t. t. Tapti tarpbalkaninių mainų smagračiu kol kas nepavyko niekam, bent jau Bulgarijai, nors mūsų šalis yra pusiasalio viduryje ir turi įvairių privalumų, būdama ES narė. Turime seną iš modernybės paveldėtą “teritorinį” refleksą – jaustis paskutiniu bastionu dramatiškų kovų (tarp krikščionybės ir islamo, tarp komunizmo ir “laisvojo pasaulio”, tarp Romos ir barbarų…) fronto linijose. Mainai tarp Balkanų šalių labai menki. Daug ką pasako ir tas faktas, kad yra tik vienas senas tiltas per Dunojų 470 km ruože, jungiantis dvi ES nares – Bulgariją su Rumunija.

Mažoms šalims dėtis didelėmis yra šiek tiek absurdiška, nebent jos disponuotų didele karine galia, o taip nėra. Verčiau jau stengtis tapti vadinamuoju mainų smagračiu – tai reiškia veikti kaip mažai šaliai, net kaip miestui, turinčiam daugybę tiltų, jungiančių su pasauliu, taigi suvokti save veikiau kaip Singapūrą ar Honkongą negu kaip Berlyną ar Paryžių.

T. K.: Czes?awas Mi?oszas yra pavadinęs Lietuvos valstybingumą filologiniu projektu. Jo teiginys teisingas, nes XIX a. ir XX a. pradžioje Lietuvos intelektualai išgrynino lietuvių kalbą nuo slavizmų ir ėmėsi kurti naują modernų žodyną. Tas projektas, pasak Vytauto Kavolio, rodo Lietuvos tautinės savimonės brandą ir jis dar nėra baigtas. Kalbos tapatumas padeda išsaugoti tautinį tapatumą. Kitose dviejose Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje kalbos likimas yra netgi dramatiškesnis, nes ten kone pusė gyventojų yra rusakalbiai. Sovietinė okupacija kartu su ideologija primetė ir rusų kalbą, todėl, bent jau Baltijos šalyse, nepriklausomybė neatsiejama nuo nacionalinės kalbos, suprantama, apibrėžiant ir etniškumą.

Bulgarijai taip pat reikia įveikti komunizmo palikimą. Koks šiuo atveju tiek lingvistinis, tiek politinis rusų kalbos vaidmuo? Bulgarai turi kiriliką, kuri yra vienas seniausių slavų tautų raidynų ir raštų, taigi jūsų santykis su rusų kalba visiškai kitoks, bet politinis atspalvis, ko gero, vis tiek yra, pavyzdžiui, gal bulgarams ji primena Varšuvos paktą? 1960-aisiais, net prieš didžiuosius 1968-ųjų įvykius, pati bulgarų kalba patyrė modernizaciją ir filologinę renovaciją be kalbinio pasipriešinimo. Taigi koks bulgarų kalbos politinis vaidmuo palaikant tautos tapatumą komunistinio palikimo kontekste?

I. D.: Bulgarijoje, skirtingai nei daugumoje buvusio komunistinio bloko šalių, Rusijos įvaizdis išskirtinai pozityvus. Juk Bulgarijos kaip šalies atsiradimą didžia dalimi lėmė Rusijos karas su Turkija XIX a. viduryje. Komunizmas pas mus irgi buvo mažiau smurtinis, dauguma žmonių netgi ilgisi laikų, kai Sovietų Sąjunga žarstė milijonus satelitinėms šalims paremti, pavyzdžiui, mes iš Maskvos pigiai pirkdavome naftą ir slapta ją perparduodavome. Tam tikras Bulgarijos nacionalinio tapatumo aspektas susijęs su tuo, kad kiriliką kartu su ortodoksų krikščionybe pirmiausia adaptavo bulgarų caras Borisas, ir tik tada šis alfabetas buvo perduotas toliau į šiaurę – rusams. Tad niekas nesipriešina kirilikos alfabetui, netgi priešingai – bulgarai didžiuojasi, kad tai jie “davė” jį Rusijai. Kartais bulgarai taip prisistato ir ES. Suprantama, religiniai ir nacionalistiniai sluoksniai pasisako prieš komunistinį paveldą, nes jis buvo ateistinis ir internacionalistinis.

O rusų kultūros įtaka iš Bulgarijos pasitraukė savaime, nes žmonės liovėsi mokytis rusų kalbos. Rusija neturi sistemiškos kultūros politikos ir vargu ar ji turi interesų Balkanuose, išskyrus tai, kad parduoda dujas ir priešinasi JAV karinėms bazėms. Esama nesutapimų tarp to, kaip Rusija įsivaizduojama, ir tarp realios praktikos: visi sako, kad mėgsta rusų kultūrą, bet retas kuris skaito rusų knygas ar žiūri rusų filmus. Per dvidešimt metų nemačiau nė vieno vizituojančio rusų profesoriaus, pavyzdžiui, mūsų katedroje. Man tai atrodo absurdas, nes užaugau su Vysockio dainomis, sovietiniais anekdotais, Bachtinu, Bulgakovu… Amerikiečių kultūra, beje, daug agresyvesnė.

T. K.: Ar Bulgarija turi dvigubą geopolitinę tapatybę? Ar ji suvokia save kaip Juodosios jūros regiono dalį, ar labiau tapatinasi su kontinento giluma? Koks Juodosios jūros vaidmuo, apibrėžiant Bulgarijos tapatybę?

I. D.: Regionai paprastai apibrėžiami pagal juos okupavusias imperijas – Balkanuose tai buvo rytų romėnų imperija, osmanai, sovietai, o dabar vyrauja “minkštoji” globalioji euro-atlantinė galia. Įvairūs susisluoksniavimai leidžia apibūdinti ir regioninį tapatumą. Vidurio Europa – tai Vokietijos dominuojama erdvė, bulgarai su tuo nedaug ką turi bendra (žinoma, 4-uoju ir 5-uoju dešimtmečiais įtakos būta). Juodoji jūra niekada nė vienai iš imperijų nebuvo svarbus komercijos kelias – graikams ji atrodė pernelyg pavojinga navigacijai (todėl jie ir pavadino ją “juodąja”), šiaurinis Turkijos krantas dėl prasto klimato nėra ekonomiškai išvystytas, o sovietų ekspansiją blokavo sąsiauris, todėl ir jie pirmenybę teikė alternatyviems keliams. Taigi slavai ir turkų populiacijos mažai ką bendro turi su Juodąja jūra, net sakoma, kad ji ne sujungia, bet atskiria. Tą patį pasakyčiau apie Dunojų – Balkanuose jis tarsi atskiria pasaulius. Juodosios jūros ekonominis regionas – tai nesėkmė, nes nėra kapitalo, kuris leistų šiam regionui atsistoti ant kojų, be to, Rusija ir Turkija nėra patys geriausi verslo partneriai.

Regioninio tapatumo pertrūkį lėmė dramatiškas minėtų trijų imperijų nuosmukis. Pridurkime dar nacionalinius valymus, vykdytus XX a. pradžioje, ypač po Pirmojo pasaulinio karo. Tie, kurie aktyvai plėtojo mainus, kaip antai graikų jūreiviai, žydų prekeiviai, Armėnijos meistrai, buvo išvyti, persekiojami. Manau, todėl nemažai žydų ir atsidūrė Baltijos miestuose. Mobiliosios populiacijos, kurios turėjo daugybę kontaktų, aktyviai prekiavo, buvo iškeistos į savus to paties “kraujo” valstiečius. Taigi etninės grupės buvo dirbtinai homogenizuotos. Tautos kūrėsi pagal teritorinį principą kaip opozicija kaimynams. Dabar vyksta rusų etninės grupės marginalizacija.

Balkanų tapatumas reiškiasi iš “apačios” – per muziką, virtuvę, kūno kalbą, festivalius ir pan. Balkanų vakarėlius išsyk atskirsi ir Londone, ir Berlyne.

T. K.: 1989-ųjų įvykiai Lenkijoje neatsiejami nuo Solidarno??, o jis veikė sutartinai su Katalikų bažnyčia. Lietuvoje Katalikų bažnyčia taip pat buvo nepriklausomybės ramstis. Bulgarijoje Ortodoksų bažnyčia nesiėmė tokio vaidmens. Jei ji, kaip dvasinis lyderis, būtų rėmusi nepriklausomybę ir demokratiją, gal Bulgarijos pereinamasis laikotarpis būtų buvęs lengvesnis?

I. D.: Ortodoksų bažnyčia visada bendradarbiavo su valstybe – tai tarsi dvasios ir pasaulio galios bendra “simfonija”. Dauguma kunigų kolaboravo su valstybės saugumu, bet net ir dabar jie nelaiko to problema, sakosi tarnavę nacionaliniam interesui. Režimas kur kas labiau persekiojo katalikų ir protestantų dvasininkus.

Ortodoksų bažnyčios būklė yra labai prasta, ypač Bulgarijoje. Ji atlieka kažkokį etnografinį “mūsų erdvės” vaidmenį, “nacionalizuoja” įvykius arba turistines vietas. Pavyzdžiui, dvasiškasis tėvelis ateina į naują verslo centrą, kad išvaikytų velnius smilkalais. Apskritai paėmus, bulgarai nėra religingi (kitaip negu rusai ar rumunai). Etnografinis, gal net pagoniškas, bažnyčios vaidmuo, regis, tenkino gyventojus ir nekliudė komunistų pareigūnams. Atkreipkime dėmesį, kad komunistinio režimo metais ypač suklestėjo prietarai ir pagoniški tikėjimai. Pavyzdžiui, išgarsėjo būrėja – sena akla moteris vardu Vanga, pas kurią, kalbama, lankėsi net Brežnevas, kad sužinotų savo ateitį. Tad religijos raišką komunistiniais laikais analizuočiau platesniame antropologiniame kontekste. Yra žinoma, kad diktatoriaus Todoro Živkovo duktė Liudmila, beje, kultūros ministrė, priklausė dvasinei bendruomenei “Baltoji brolija” kartu su kitais partijos Centro komiteto nariais. Ši brolija derino teosofiją, astrologiją, Indijos mokymus, Blavatskajos, Rericho idėjas ir t. t.

Kaip minėjau, Bulgarijoje masinio pasipriešinimo režimui nebuvo, ypač po žemės kolektyvizacijos 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Socializmas industrializavo ir urbanizavo šalį, kelios kartos tapo miesto gyventojais, gavo išsilavinimą, galėjo atsidėti masiniam vartojimui. Maža to, Bulgarijoje nebuvo nieko panašaus į 1953, 1956, 1968 ar 1981-ųjų įvykius kitose socialistinio lagerio šalyse. Režimas pas mus buvo švelnesnis negu Lotynų Amerikoje, o juo labiau nesulyginamas su stalinizmu. Svarbiausia tai, kad Sovietų Sąjunga nebuvo suvokiama kaip okupantė. Ji buvo laikoma galinga sąjungininke prieš tokius tradicinius priešus kaip Turkija, Graikija, vėliau Jugoslavija.

T. K.: Kokį vaidmenį Bulgarijos intelektualai suvaidino 1989-ųjų revoliucijoje? Bet, visų pirma, ar tai buvo revoliucija? Lietuvoje vyko taiki Dainuojanti revoliucija, bet, deja, vis tiek neišvengta aukų, Rumunijoje ji buvo ypač kruvina, o Bulgarijos įvykius galima pavadinti apvaliojo stalo derybomis. Vis dėlto turbūt nesuklysiu sakydamas, kad Bulgarijos politinį diskursą 1989-1990 m. formavo intelektualai, nepaisant politinio jų pralaimėjimo komunistams?

I. D.: Žinoma, intelektualai davė impulsą pokyčiams, pirmajame parlamente buvo gausu rašytojų, gatvėse buvo kuriami hepeningai. Vyko didelis karnavalas. Želju Želevas, antikomunistų lyderis, tai pavadino “didžiaisiais inteligentijos laikais”. Dauguma tų žmonių buvo arba komunistai, arba profsąjungų organizatoriai, o dabar paaiškėjo, kad nemažai jų kolaboravo su saugumu. Pagrindinis impulsas atėjo iš Gorbačiovo perestroikos ir nuoširdžiai norėta įdiegti socializmo reformą. Įtariu, kad kai kurie iš aktyvistų, ypač saugumiečiai, buvo Maskvos patvirtinti, nes KGB stengėsi kontroliuoti, kas vyksta. Gorbačiovas norėjo atsikratyti senstančio Živkovo. Žinoma, vėliau viskas tapo nebekontroliuojama, į politinės kovos areną įžengė radikalesnės jėgos.

Šiandien aišku, kad būtų buvę geriau valdžios struktūrose turėti daugiau juristų, ekonomistų, politologų, nes humanitarinio sukirpimo inteligentija (ideologai vadino ją “meniškai kūrybinga”) buvo naivi, chaotiška ir siaubingai susiskaldžiusi. Masėms sudrebinti reikėjo detonatoriaus, ir jis atsirado – per televiziją pamatai, kaip garsus poetas, kuris yra partijos narys, staiga pareiškia, kad visą gyvenimą melavo, ir tau jau stresas, klausi savęs: “Kas gi čia dedasi?”

Tiesą sakant, inteligentija atliko pasiaukojamą veiksmą: sugriovė sistemą, kuri jai pačiai dalijo privilegijas. Kai revoliucija nugalėjo, inteligentai tapo marginalizuoti, kai kurie turėjo keisti profesiją, kiti atsidūrė vargdienių kailyje. Šiandien jų vietą užima nevyriausybinių organizacijų ekspertai, kurie elgiasi visiškai priešingai – užuot metę iššūkį sistemai, jie ją sutvirtina.

T. K.: Bulgarija – tai šalis, kurią sudaro regionai su skirtingais tapatumais, nulemtais skirtingos jų istorijos. Antai Pešteros miestelyje gyvena romai kartu su bulgarais ir turkais. Tai artimos kaimynystės ir darnaus sugyvenimo modelis – šeštadieniais Pešteros turguje romai prekiauja, o musulmonai turkai ir ortodoksai bulgarai eina nusipirkti svogūnų, aliejaus, vaisių, apatinio trikotažo… Taigi aptarkime multietniškumą. Lietuva nėra suvokiama kaip multietninė šalis, nes pas mus dominuoja lietuviai, nors gyvena lenkų, rusų, žydų, romų, karaimų ir kt. mažumos. Ar Bulgarija bulgariška kaip Lietuva lietuviška? Jei taip, tai ar keičiasi požiūris į vadinamuosius “kitus”?

I. D.: Bulgarijos tendencijos blogos kaip ir bet kur Europoje. Problema ta, kad kontinentinis valstybės modelis skatina homogenizaciją, dažnai netgi prievartinę, skirtingai negu tokiose šalyse kaip Malaizija ar Kanada, kur po bendru valstybės “skėčiu” koegzistuoja etninės bendruomenės, žinoma, ne visada taikiai, bet vis tiek be etninių valymų ar genocido. Tai siaubingiausi modernybės išradimai – konclageris tapo esmine modernizacijos metafora.

Norint suprasti tarpetninius santykius Balkanuose ar nenusisekusių imperijų pakraščiuose, reikėtų atkreipti dėmesį į du nelygybės sluoksnius. Viena vertus, apstu konfliktų tarp bendruomenių dėl korporacinių interesų, dėl tarpusavio skirtumų, antra vertus, dominuojanti etninė grupė primeta nacionalinės valstybės statusą. Balkanuose pirmasis tarpetninių santykių tipas įsitvirtino osmanų valdymo laikais, kai religinės grupės turėjo reliatyvią autonomiją imperijos dalyje ir galėjo pasiskirstyti pareigomis, išsidalyti privilegijas. Mėgstama idealizuoti tuos laikus, bet santykiai tarp bendruomenių nebuvo lengvi. Antrojo pobūdžio konfliktas pasiekė kulminaciją su nauja turkų prievartos prieš armėnus banga, o vėliau su nacių ir galiausiai komunistų vykdyta prievartine homogenizacija.

Noriu pasakyti, kad abi prievartos versijos – tarpetninė ir nacionalinė – šiandien yra susimaišiusios, tai skatina ideologinę painiavą, stokojama ir aiškios politinės pozicijos. Tai irgi Europos bėda: ar homogenizacijos šalininkai yra fašistai? Kita vertus, argi galima toleruoti etninį ir religinį partikuliarizmą? Ar kolektyvinės teisės yra demokratiškos ar nedemokratiškos?

T. K.: Bulgarija įstojo į ES 2007 m. Ar reikšmingai pakito savęs suvokimas per trejus narystės metus?

I. D.: Niekas netiki, kad Bulgarija priklauso ES, mes vis dar sakome “jie”, kai norime apibrėžti ES – jie atvyksta pas mus atlikti monitoringo, mes tikimės, kad jie paveiks mūsų vyriausybę…

Savęs suvokimas nesutampa su praktika: viena vertus, esame europiečiai dėl paties fakto, kad gyvename šiame kontinente, kad esame krikščionys ir esame baltaodžiai (kasdieniškasis rasizmas!). Antra vertus, pasaulyje nėra nieko panašaus į Europą. Periferinis tapatumas dažnai yra sukonstruojamas dirbtinai. Toks plyšys egzistuoja nuo modernios nacijos sukūrimo XIX a., ir jis vis gilėja.

Geriausiu atveju ES – tai priemonė viešajai nuomonei daryti spaudimą politikams, nes visada lieka kažkokia neįgyvendinta direktyva, principas, į kurį deramai neatsižvelgta. Blogiausiu atveju ES yra juokdarių ginklas, bent jau taip mano apsišvietęs elitas, kuris tapatinasi su Jungtinėmis Valstijomis, turinčiomis aiškų galios centrą ir tvirtą politinę valią. Pasak skeptikų, kol Europa tiesė kelius, amerikiečiai investavo į žmones. ES yra ypač griežtai reguliuojama erdvė, o Bulgarija ir Rytų Europa – tai džiunglės, į kurias sumetamos socialinės ir fiskalinės atliekos. Susidūrimas neišvengiamas, taigi JAV traktuojamos kaip geresnis (liberalesnis) variantas. Beje, tie, kurie tai įrodinėja, pamiršta pridurti, kad daug kur Amerikoje neleidžiama gerti net alaus gatvėje, jei neturi maišelio, slepiančio skardinę.

T. K.: Savo esė “Peržengiant sienas” teigiate: “ES erdvės idėja, paremta didesniu mobilumu, tikintis laipsniškos homogenizacijos, yra naivi ir klaidinga utopija.” Bet argi Šengeno sutartis postkomunistinei Europai nėra geopolitinis stebuklas? Juk šiandien rytų europiečiai iš tų kraštų, kurie dar visai neseniai buvo visiškai izoliuoti, gali keliauti po Europą be vizų, pavyzdžiui, Sofijos profesorius be vargo nuskris į Paryžių ir pan.

I. D.: Galimybė laisvai keliauti – tai laimė, bet problema ta, kad mobilumas stato sienas, o ne jas griauna. Mobilus asmuo turi interesą keliauti iš vienos vietos į kitą. Tarkime, aš vykstu į Vokietiją skaityti paskaitos tema “Bulgarijos politinė kultūra” – esu įdomus vokiečiams tik todėl, kad atvykstu iš kitur. Šiandien dauguma Bulgarijos rašytojų pasakoja migracijos istorijas (Walteris Benjaminas teigė, kad istorijos pasakotojas yra tas, kuris atvyko iš labai toli). Darbininkas vyksta svetur, kad gautų geresnį atlyginimą, verslininkas ieško, kur mažesni pelno mokesčiai… Kad kiti norėtų paskanauti mūsų maisto, jis išskiriamas kaip kitoks – kinų, indų, balkanų…

Esė “Peržengiant sienas” teigiau, kad sienų daugėja, o ne mažėja, nes visuotinis mobilumas skatina diferencijuoti erdves. Jei noriu būti kitoks, išsiskiriantis, turiu sukurti kokį nors specifinį savo tapatybės aspektą. Jei miestas siekia pritraukti daugiau investuotojų, jis turi siūlyti ypatingas mokesčių lengvatas ir pan.

Išvada: mobilumas, o, bendriau paėmus, ir pati globalizacija, verčia žmones ir vietas siekti kuo didesnio skirtingumo. Arba pažvelkime atgal į klasikinę nacionalinę valstybę: ji taip pat buvo mobilumu grindžiamas projektas, paremtas piliečių teisėmis, bendra kalba ir t. t. Bet sukūrė neįtikėtinas individualių likimų variacijas, kultūros formas, mokslą, industrijas. Ankstesnės imperijos buvo gerokai monotoniškesnės!

Be to, šiandien nebeturime panašios sampratos kaip “bendrasis gėris” (common good), kuri buvo esminė kuriant nacionalinę valstybę. Jei kalbėčiau apie globalios visuomenės common good, iš manęs tik pasijuoktų, ar ne? (Ekologija būtų bene vienintelė išimtis.) Globalizacija – tai generalizuota privatizacija. Belieka prie to pridurti lengvą, netgi betarpišką mobilumą (pavyzdžiui, nuosavybę jau galima internetu perkelti į bet kurį Žemės rutulio kraštą!) ir rezultatas aiškus – diferenciacija, konkurencija tarp vietų, kultūrų, pilietybių. Paviršutiniškai žvelgiant, atrodytų, visi esame vienodi, nes, pavyzdžiui, visi valgome McDonalde, bet nesame lygūs. McDonaldas tėra menkas “unifikacijos” lašas besiplečiančių skirtybių vandenyne. Deja, didėjantys skirtumai paprastai didina ir konfliktus.

T. K.: Dėkoju už pokalbį.