"Judeo-Bolševismo" Paveldas

Postkomunistinės Lenkijos vaizdai

3 December 2009
Read in:

“Ar jūsų šaknys žydiškos?” – buvo klausiama pirmuosiuose Lenkijos žydų žurnalo Midrasz, įkurto 1997 m., numeriuose. “Ar tai kelia jums rūpesčių? Ar tai paslaptis?”

Galbūt bijote apie tai pasakyti draugams ar kolegoms? Savo vaikams? Savo vyrui ar žmonai? Jums nereikės vieniems spręsti šių problemų, – žadėjo reklaminis skelbimas. Tie, kurie grūmėsi su žydišku savo tapatumu, dabar turėjo galimybę kreiptis pagalbos telefonu. “Diskretiškumą garantuojame.”
Prenumeravau Midrasz, kiekvienas numeris atkeliaudavo į mano pašto dėžutę, suvyniotas į niekuo neišsiskiriantį rudą popierių be atgalinio adreso.

* * *

Ryszarda gimė netrukus po karo. Ji buvo viena iš tų, kurie įsteigė konfidencialų pagalbos telefoną žydams, besigrumiantiems su žydišku savo tapatumu. Jos tėvas, gana gerai žinomas Lenkijos stalinistinio režimo veikėjas, buvo kilęs iš neturtingos ortodoksų šeimos, kurioje augo koks tuzinas vaikų, bent vienas iš jo brolių buvo religingas žydas, dar vienas tapo anarchistu. Kas atsitiko kitiems, Ryszarda nežinojo, veikiausiai jie buvo nužudyti dar prieš jai gimstant. 1917 m., būdamas paauglys, jos tėvas įstojo į sionistinę Darbo partiją. Bet jau kitais metais jis pakeitė savo nuomonę ir tapo komunistu. Buvo labai prisirišęs prie savo žydiškumo, tačiau ėmė tikėti, kad žydų likimas pasikeis tik tada, kai visi žmonės gyvens kaip broliai.

Ryszardos mama buvo išsilavinusi. Jos tėvas – ne, tiksliau tariant, jis taip ir nebaigė mokyklos. Mamos žodžiais, tėvai, žinoma, nusiuntė jį į tradicinį kheder, bet, vieną dieną malamed nutvertas pastalėje skaitantis “Robinzoną Kruzą”, buvo pašalintas ir trylikamečiui teko pradėti dirbti gamykloje. Ryszardos tėvas lavintis pradėjo vėliau, prarastaisiais metais, – kartu su prieškario komunistais atsidūręs už grotų, jis studijavo Marxą, Engelsą ir Leniną.
Kalėjime įgyti įpročiai išliko. Net praėjus daugybei metų, užsigalvojęs apie ką nors, jis žingsniuodavo skersai kambarį nuo lango iki durų. Pasak Ryszardos, tai buvo tipiška – daugelis jo draugų turėjo tokį patį įprotį.

“Nelankstus”, – taip apibūdino jį Ryszarda. Tvirtų įsitikinimų ir laikysenos. Vieninteliai svečiai jų namuose būdavo žydai komunistai. Tėvai mokė į kiekvieną kreiptis “draũge”. Pirmasis žodis, kurį ji išmoko augdama, buvo “revoliucija”.
Jis buvo iš tų tėvų, kurie mylėjo šeimą, bet rūpinosi tik politika. “Jis neturėjo daugiau apie ką su manimi kalbėti”, – sakė Ryszarda, vis dar gyvenanti sandūroje tarp to pasaulio, koks jai buvo įteigtas vaikystėje, ir to, kokį jį suvokė vėliau.

– Stalinistiniu laikotarpiu, iki 1956 metų, kol sulaukiau dešimties, pasaulis, mano akimis žvelgiant, buvo vienalypis. Pasaulį, kurį pažinojau, sudarė šie “draugai”, beveik visi jie buvo žydai. Nujaučiau, kad kažkur kitur yra kitoks pasaulis, bet tas kitas pasaulis buvo nepakankamai geras arba pakankamai kvailas, nes priešinosi komunizmui. Viskas buvo taip natūralu – komunizmas, žydiškumas, lenkiškumas.
Tik daug vėliau, užaugusi ir ėmusi draugauti su lenkais ne iš komunistų šeimų, ji sužinojo, kad 1940 m. sovietai nužudė apie 15 000 lenkų karininkų Rusijos Katynės miške. Net ir tada ji negalėjo tuo patikėti, iš pradžių manė, kad tai tėra antikomunistinė propaganda.
Jos tėvai jautėsi esą žydai. Tačiau taip pat jautėsi esą lenkai. Prie Lenkijos buvo labai prisirišęs net ir nuo vaikystės jidiš kalbėjęs jos tėvas, kuris niekada dorai taip ir neišmoko lenkiškai, iki gyvenimo pabaigos kalbėjo su ryškiu akcentu ir darė nemažai gramatinių klaidų.

– Dėl šios priežasties, – pridūrė Ryszarda, – jis ir nepažino Lenkijos.
1968-ieji buvo cezūra. Tačiau net ir tada, antisemitinio “antisionistinio” vajaus laikais, jos tėvai neišstojo iš komunistų partijos. Tėvui buvo neapsakomai skaudu, tačiau jis vis tiek nepajėgė pripažinti, kad gyvenimą nugyveno veltui. Praleido jį tuščiai. Ar netgi dar blogiau.
Tai jautė ir apie tai, Ryszardos nuomone, tėvas nuolat galvojo. Tačiau iš prigimties jis buvo uždaras žmogus. Nieko nepasakojo apie tai, kas atsitiko 1968-aisiais, kai partija persiėmė antisemitizmu ir apsivalė nuo žydų komunistų, armija – nuo žydų karininkų, universitetai – nuo žydų profesorių. Apie 13 000 “žydų kilmės lenkų” tada paliko Lenkiją. Tai buvo paskutiniai revoliucijos praryti jos pačios vaikai.

– Susidaro įspūdis, – pasakiau Ryszardai, – kad daugelis Lenkijoje pasilikusių žydų šiandien nebeatstovauja didžiulei žydų bendruomenei, gyvenusiai Lenkijoje prieš karą, kai tarp žydų buvo palyginti nedaug komunistų. Galiausiai, net jei turėsime galvoje tuos, kurie atmetė rabinų išmintį, tai vis tiek jie skirstėsi į grupes: buvo visuotiniai sionistai, sionistai darbininkai, sionistai revizionistai, lenkų socialistai ir vienas iš masiškiausių žydų darbininkų sąjūdžių – Bundas. Tačiau šiandien tą saujelę Lenkijoje likusių žydų, atrodytų, sudaro vien esantys arba buvę komunistai…

– Žinoma, jų dauguma, – atsakė Ryszarda. – Žinoma, nes tie, kurie nebuvo komunistai, turėjo išvykti.
Ryszarda viena gyvena bute, kuris kadaise priklausė jos tėvams. Kambaryje, kuriame mudvi sėdėjome, ji buvo ir tada, kai mirė Stalinas. Apie tai pranešė radijas ir ji, darželinukė, pajuto, kaip tėvas apkabina jos galvą rankomis.

– Tūkstančiai žydų istorijos metų, – tarė ji, žiūrėdama ten, kur kadaise stovėjo radijo imtuvas, – vedė prie šito…

* * *

Jos vardas Natalija, kai pirmąkart susitikome, ji sėdėjo kavinėje Nowy Swiat gatvėje, šalia universiteto vartų, ir verkė. Ji sielvartavo dėl to, kad jos senelis po karo neperėjo Čekoslovakijos sienos, iš kur būtų galėjęs nelegaliai išvykti į Palestiną. Kaip išvyko daugelis kitų.
Ir štai, praėjus ketvirčiui amžiaus, ji gimė Lenkijoje, kur nesijautė esanti namuose. Ji neįstengė pamiršti senelio atsisakymo pereiti sieną, juk šis sprendimas būtų galėjęs pakeisti jos gyvenimą. Ji nenorėjo atleisti savo seneliui už tai, kad jis nesuprato Istorijos, todėl blogai pasirinko ir išstūmė Nataliją iš Istorijos tėkmės.
Neseniai ji aplankė pani Ireną – Jakubo Bermano, vieno iš pokario Lenkijos triumvirato vadovų, asmens, vadovavusio šalies saugumui kruviniausiais Lenkijos stalinizmo metais, seserį. Jakubas Bermanas asocijuojasi su zydokomuna – šis antisemitinis stereotipas skelbia, kad komunizmas apskritai, o ypač stalinizmas, – tai judeo-bolševikinis sąmokslas prieš lenkus. Pani Irena, senyva, menkos sveikatos moteris, visą gyvenimą buvo komunistė. Karo metus ji praleido Sovietų Sąjungoje, kur vos nenumirė iš bado. Tačiau jai pavyko išgyventi, priešingai negu kitiems šeimos nariams, pasilikusiems Varšuvoje, – jie žuvo Treblinkoje.

– Pasijutau taip, tarsi senelis būtų prisikėlęs iš kapo, – pasakė Natalija, grįžusi iš pani Irenos. Turėjo omenyje tą savo senelį, kuris, užuot perėjęs Čekoslovakijos sieną, liko Lenkijoje kurti komunistinės utopijos.
Natalija supažindino mane su savo drauge Bogna, paskutine iš likusių diasporos nacionalistų, – ji pati išmoko kalbėti jidiš ir nekentė Izraelio už tai, kad šis nori paveržti iš jos Nataliją.
Bogna pakvietė mane šabo pietų į savo butą Pragoje, kitame Vyslos krante. Ant stalo buvo padėta bulvių, salotų, degė žvakės, o aplink jį susibūrę gal dvidešimt Lenkijos žydų. Priešiškumas, susižavėjimas, aistra. Bognos draugė Anka tylėjo, ji nekalbėjo su niekuo, išskyrus Bogną, ir tai tik pašnibždomis, ir tik jidiš.
Dagmara vilkėjo ryškiai raudoną megztinį su Dovydo žvaigžde prie kaklo. Ji buvo nirtulinga, įžūli ir kupina pykčio. Ji nekentė izraeliečių, kurie, atvykę į piligriminę kelionę po Lenkiją, nepanoro net kalbėti su Lenkijos žydais. Ji nekentė ir Izraelio valdžios, kuri ignoravo ją ir jos draugus, nes nesiklausė jų balso.

– O mes kas? – sušuko ji. – Tik kapinių sargai?
Ji norėjo, kad būtų atsiprašyta, prasidėtų tyrimai ir teismai. Jų draugas Kuba tam nepritarė. Jis pasisakė už švietimą.

– O tada kas bus? – atrėžė Dagmara. – Gal mano anūkai ir pamatys kokius nors rezultatus…

Su švarku, kaklaryšiu ir jarmulka Kuba atrodė tarsi vaikas, apsivilkęs suaugusiojo drabužiais. Ji atėjo su Miriama, kuri buvo apsisiautusi pečius ilgu juodu šaliku, jos plaukus dengė skrybėlė, nors ji netekėjusi ir veikiausiai net nereliginga. Ji pakildavo nuo stalo ir vėl sugrįždavo – net per šabą rūkė cigaretes.
Ant stalo garavo bulvės. Kai Miriama sužinojo, kad atvykau su drauge, gyvenančia Jeruzalėje, panoro kalbėti hebrajiškai.

– Bus smagu, – pasakė Dagmara, su įniršiu pažvelgusi į Miriamą. Iš jų visų tik Miriama šiek tiek kalbėjo hebrajiškai.
Po akimirkos Dagmara savo pyktį nuo Izraelio nukreipė į lenkus. Dabar ji aprėkė Kubą, kuris atsisakė pripažinti jos skelbiamą ir kolektyvinę, ir paveldėtą kaltę.

– Ar neturėtų ir Bartoszewskis atsiprašyti žydų? – pašaipiai paklausė Kuba. W?adys?awas Bartoszewskis buvo Lenkijos parlamento narys. Per karą, būdamas labai jaunas, be to, katalikas, jis rizikavo gyvybe gelbėdamas žydus. Ir nemažai jų išgelbėjo. Kuba netiki, kad visi lenkai buvo labai priešiški. Jis irgi pasiliks Lenkijoje, priešingai negu Miriama, kuri metus praleido moterų ješivoje ir veikiausiai priims aliya.

– Nėra tokio dalyko kaip paveldėta atsakomybė! – dabar jau Miriama šaukė ant Dagmaros.
Niekas negalėtų atsiprašyti Miriamos už senelės mirtį per holokaustą, nes tie, kurie turėtų atsiprašyti, jau mirę, taigi tai nebeįmanoma. Bet kuriuo atveju lenkus galima kaltinti ne dėl žudynių, bet dėl apatijos, o tai jau kitokio pobūdžio atsakomybė. Miriama iš nieko nereikalavo atsiprašymų – pirmiausia kaltas sukolektyvintas mąstymas, atvedęs prie holokausto.
Dagmara užprotestavo: esą Miriama pateikė filosofinį argumentą, o ji, Dagmara, kalbėjusi apie politiką.

– O kas esu aš? – jau net drebėdama sušuko Miriama. – Mano tėvai ir dėdė kūrė komunizmą. Ar ir aš už tai atsakinga?

– Kalbi asmeniškai, – atkirto Dagmara. Ji turėjo galvoje simbolinį atsiprašymą, politinius pareiškimus.
Suprantama, tai, kas susiję su politika, čia visada asmeniška.
Kai išėjau su Kuba ir Miriama, buvo jau vėlu. Laukėme autobusų stotelėje, paskubomis šnekučiuodamiesi, jie abu vis dar buvo įsiaudrinę. Į stotelę atėjo keletas jaunų vyrų ir Kuba su Miriama staiga nutilo. Važiuodami į miestą nebesikalbėjome išvis.

* * *

Žlugus komunizmui, šimtai žydų paauglių iš Jungtinių Valstijų, Izraelio ir daugelio kitų šalių užplūdo Lenkiją. Užsisiuvę Dovydo žvaigždes, jie atvykdavo aplankyti mirties stovyklų, apraudoti savo mirusiųjų šalyje, kurią laikė kapinėmis. Šios išvykos buvo vadinamos Gyvųjų žygiais ir baigdavosi Izraelyje, nes tai naujas pasaulis, nauja viltis, Naujojo žydo žemė. Kalbėtis su lenkų žurnalistais jie nenorėjo – jie apskritai nenorėjo kalbėtis su lenkais.

– Į Lenkiją mes atvykome ne dialogui, – pasakė vienas vaikinas lenkų reporteriui, – atvykome sukalbėti kaddish savo mirusiesiems.
Lenkė mergina, gyvenanti mieste, kurį vokiečiai vadino Aušvicu, o lenkai vadina Osvencimu, jauniems lankytojams, savo bendraamžiams, pasakojo: “Mano senelė prisimena – kai papūsdavo vėjas, užuosdavo deginamų žydų tvaiką.”
Lankytojai pasipiktino: “Kodėl, – klausė jie, – jūs nesakote deginamų žmonių tvaikas?”
Tačiau jie patys čia atvyko kaip žydai.
Kai lenkai bandė su jais pasikalbėti, šie jauni žydai norėjo išgirsti tik viena – kaip galima gyventi čia, žemėje, kuri paversta kapinėmis. Jie norėjo sužinoti, kodėl lenkai neišgelbėjo žydų. Jie buvo įsitikinę, kad vokiečiai neatsitiktinai pasirinko Lenkiją mirties stovyklų vieta. Jie nieko nežinojo apie didvyrišką lenkų pogrindį. Nežinojo, kad Aušvice žuvo ir lenkų. Jie nenorėjo žinoti.
Tie jauni žydai, kurie atvyko į šalį ir nenorėjo matyti nieko kita, išskyrus krematoriumus, užgavo ne tik lenkus. Jie užgavo ir Bogną, ir Dagmarą, ir jų draugus, – tą nedaugelį Lenkijoje likusių žydų.
Vienas Varšuvos universiteto studentas žydas prisijungė prie Gyvųjų žygio ir su visa grupe nuvyko į Izraelį baigti kelionės. Paskutinį vakarą studentai praleido Izraelio armijos bazėje. Visi buvo jauni, susikibo rankomis ir šoko.

– Lenkijoje mes prikėlėme atmintį, čia atvykome tam, kad pasijustume žydais. Lenkijoje mes kentėjome, o čia džiaugėmės, skanaudami Izraelį. Ir staiga paaiškėjo, kad visa tai – tik iliuzija. Kai keturiasdešimt trijų šalių atstovai, dalyvavę žygyje, buvo pakviesti į sceną, kad tartų keletą žodžių per mikrofoną, lenkų žydai žodžio negavo. Tai buvo didžiausias pažeminimas mano gyvenime, – sakė studentas iš Varšuvos.

* * *

Nuėjau pasimatyti su Kosteku, Midrasz redaktoriumi. Konfidenciali pagalbos telefonu linija anaiptol ne pokštas, – paaiškino Kostekas, – ji buvo skirta besislapstantiems žydams.
Buvęs Solidarno?? aktyvistas Kostekas dabar dirbo Gazeta Wyborcza žurnalistu, buvo premijuotas už karo reportažus iš Bosnijos. Kostekas – įsitikinusių komunistų, “nežydiškų žydų” sūnus – labai mylėjo savo tėvus, bet, kai suaugo, atsidėjo tam, kad išardytų sistemą, kurią visą gyvenimą kūrė jo tėvas su motina. Dar anais komunistiniais laikais jis surado kelią į opoziciją ir pradėjo ieškoti kelio į judaizmą. Dabar jis dėvėjo jarmulką ir laikėsi šabo.

– Natalija jaučiasi išstumta iš Istorijos traukinio ir norėtų bet kokia kaina į jį sugrįžti, – pasakiau Kostekui.

– Mano santykis su Istorija taip pat nėra labai glaudus, – šyptelėjo jis.
Kalbėjome apie fašizmą, komunizmą, sionizmą.

– O Izraelis egzistuoja, – pasakiau jam.

– Taip, egzistuoja.

– Kiekvieną kartą nuvykusi ten nustembu, kad ši šalis apskritai egzistuoja.

– Aš irgi. Bet taip pat stebiuosi, kad egzistuoja Lenkija.

Kalbėjomės apie karą. Kostekas aiškino, kad lenkų dešiniesiems tai buvo karas tarp tautų. Kairiesiems – karas tarp ideologijų. Jei būčiau žydas Lenkijoje 1939 metais, argi nesveikinčiau kaip ir jie Raudonosios armijos? Lenkai niekada negalės jiems atleisti.
O gal jis pasakė: “Lenkai niekada negalės atleisti mums“?
Kosteko motina tarnavo Antrojoje lenkų divizijoje, kuri kovėsi Raudonosios armijos pusėje. Ji gulėjo apkasuose ir šaudė į vokiečius.

– Jos divizija, – pasakojo Kostekas, – dalyvavo išlaisvinant Maidaneką. Kai atvyko, krosnys buvo dar karštos. Pasirinkimas jai buvo aiškus: gulagas arba dujų kameros. O iš gulagų nemažai žmonių sugrįždavo…
Kostekas užsiminė apie savo draugą Staszeką, kurio prosenelis yra Adolfas Warskis, Rosos Luxemburg draugas, vienas iš Lenkijos Karalystės ir Lietuvos so-cialdemokratų partijos [Turima omenyje 1900 m. įkurta Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija – red.] lyderių, o prieškariniai Lenkijos komunistai šią partiją laikė savo įkvėpėja. Staszekas, stalinistų sūnus ir anūkas, yra įsitikinęs, kad žydai turi kolektyviai atsiprašyti dėl komunizmo.
Buvau sužavėta. Tačiau Kostekas, Solidarno?? žurnalistas, taip pat stalinistų sūnus, tam nepritarė:

– Nuostabu? Ne, tai kvaila. Jaučiuosi atsakingas už komunizmą kaip kairysis, bet ne kaip žydas.

* * *

Anita buvo graži, tarsi nužengusi iš 1940 metais darytos nuotraukos – su spanguolių spalvos skrybėlaite, su juodais akiniais storais stiklais ir su ryškiu kreminiu paltuku. Ji jautėsi kalta, nes buvo šabas, o mes nuo sinagogos iki jos namų vykome autobusu. Viduje ant stalo degė dvidešimt šešios šabo žvakės, mat šiandien buvo dvidešimt penktasis Miriamos gimtadienis. Gėrėme arbatą, Miriama su Anita skaitė savo eilėraščius. Miriama rašė apie Adomą ir Ievą Rojaus sode. Ne, ji nebuvo graži, – rašė Miriama apie Ievą. Graži buvo Lilita, turinti šėtono sukurtą sielą.
Kai Anitai buvo šešiolika, ji įsimylėjo antisemitą, kuris ją paliko ir susituokė su krikščione. Jis nenorėjo, kad jo vaikai būtų žydai. Dabar Anita ištekėjusi už žydo, tačiau droviai prisipažino, kad jos moteriškumą pažadino ne jos vyras, bet veikiau tas antisemitas.

Esi vyras, kurio nenoriu,
Esi vyras, kurio geidžiu, – skaitė ji mums.

Anita, kaip ir daugelis kitų, buvo auginama ne kaip žydė. Su judaizmu ji susipažino vėliau, būdama jauna moteris. Kurį laiką ji buvo budistė – sėdėdavo, kvėpuodavo, medituodavo, stebėdavo, kaip užplūsta mintys ir kaip jos vėl išsisklaido. Budizmo mokytojas pasakė, kad ji eina per gyvenimą sukryžiavusi rankas, o tai negerai, rankos turėtų būti atpalaiduotos, kad ji būtų viskam atvira.
Kuba paskaitė eilėraštį, parašytą sūnui, kai šis dar nebuvo gimęs. Su žmona jis išsiskyrė po trejų metų. Tik tada sužinojau, kad Kuba turi vaiką ir kad kadaise turėjo žmoną. Jis pats atrodė kaip vaikas.

Miriama prašė, kad Kuba paskaitytų daugiau eilėraščių ir supratau, kad yra jį įsimylėjusi. Miriama praleido metus moterų ješivoje Jeruzalėje, devyniolikmetė jos mokytoja, ortodoksinių pažiūrų mergina, atsisakė ką nors aiškinti apie neskaistumą ir mikvah, nes jautėsi nepatogiai. Tačiau Miriama primygtinai to reikalavo.

Ji nebuvo antisionistė kaip Bogna. Galiausiai, – manė Miriama, – dėl holokausto žydų valstybė tapo įmanoma, jos nuomone, karą laimėjo žydai.
Bogna įsiuto. Kaip Miriama gali šitaip kalbėti apie karą? Tiesa, nuo holokausto pabaigos nebeliko geto “teismų”, bet tik todėl, kad neliko pačių žydų! Ar ji būtų buvusi pakrikštyta, jei nebūtų buvę holokausto?
Apie savo katalikišką krikštą Bogna kalbėjo kaip apie išprievartavimą, kaip apie jai padarytą nepataisomą žalą. Miriama irgi pakrikštyta. Visus juos pakrikštijo. Tai įvyko 1982-aisiais, kai įsigaliojo karinė padėtis, o jų tėvai prisijungė prie Solidarno?? sąjūdžio, atsižadėdami bedievių savo tėvų nuodėmių. Solidarno?? šliejosi prie Katalikų bažnyčios. Tai atrodė moralinės laisvės ženklas.

– Buvau katalikė, buvau religinga, tikėjau! – šaukė Bogna, apimta kaltės jausmo ir neapykantos. Ji niekada neatleis savo motinai.
Anita mėgino ją nuraminti.

– Ar Bogna kalta, kad tėvai nenusivedė jos į sinagogą, kai ji buvo dar vaikas? – visų mūsų klausė Anita. Nebuvo jokios sinagogos. Niekas jų nemokė būti žydais.
Kuba ir Bogna šaukė vienas ant kito ir moteris pravirko.

– Bogna neturi teisės… – pasakė Kuba.

– O kas tu toks, kad spręstum apie Bognos teises? – atrėžė jam Miriama. Jie niršo ne vien iš pykčio, buvo čia ir kažkas daugiau. Tam tikras įsiūtis, skausmas ir išdavystė.
Bogna nekentė Izraelio už tai, kad jis pavogė keletą jos draugų. Kai ten apsilankė, ji pirmąkart susitiko su savo pusbroliu. Kodėl jis buvo ten, o ji – Lenkijoje? Jei Bognos senelė būtų pasielgusi kitaip… Jiedu nieko nepasakė vienas kitam. Tik stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą, o paskui nuėjo kiekvienas sau, nei pasisveikinę, nei atsisveikinę.

– Gyvename Varšuvoje, – sakė man Bogna, – mieste, kuriame per karą įvyko du sukilimai, ir daug kitų prieš jį. Čia to negalima pamiršti. Mūsų seneliai niekada nebuvo laimingi – karas, holokaustas. Mūsų tėvai nebuvo laimingi. Komunizmas, karinė padėtis, holokausto prisiminimai. Augome ir negalėjome būti laimingi. Būti laimingiems buvo neįmanoma, net nepadoru. Viskas, kas teikė malonumą, buvo blogai. Anita kartą parašė eilėraštį…
Kuba ją pertraukė. Jis nenorėjo kalbėtis apie poeziją, kurią jie rašė būdami paaugliai.
Bogna sušuko:

– Tau leidau kalbėti! Kodėl tu pertrauki mane, jei noriu pasakyti dar porą sakinių, kad pasiaiškinčiau?

– Paskaityk tą eilėraštį, – padrąsino ją Miriama.
Tačiau Bogna nebegalėjo, ji buvo pernelyg įširdusi ant Kubos. Palaukėme, kol ji atlyžo, tada ėmė skaityti Anitos eilėraštį. Jis buvo apie plaukiojimą, apie tai, kaip po ilgo laiko atsiduriama vandenyje, apie tai, kaip kūnas jaučiasi jame, “apie malonumą tarp kojų”.

– Šis eilėraštis padėjo man, – pasakė Bogna. – Nuolatos jį prisimindavau ir jis man padėjo. Kai augau, atrodė, kad visi aplinkui prislėgti gedulo.
Ji kalbėjo be paliovos, pakeltu tonu. Praeities įniršis susiliejo su dabarties pykčiu ir tarp jų nebeliko jokios ribos.

* * *

Universitete susitikau Kosteko draugą Staszeką, matematiką, kuris domisi moraline filosofija. Staszeko tėvas liko stalinistas net po to, kai Stalinas nužudė jo tėvą ir motiną – Staszeko senelius – didžiojo teroro metais Maskvoje.
Staszekas įsitikinęs, kad žydai yra tarsi šeima, ir, jei kas šeimoje padaro ką nors blogo, tu irgi jautiesi negerai. Tad galbūt žydai galėtų kolektyviai…

– Nesakau “atsiprašyti”, – tikino jis, – bet galbūt pripažinti, pradėti dialogą…
Žydai, kurie išgyveno, liko dažniausiai vieni patys, be savo šeimų. Po karo jie pasijuto vienui vieni, tuštumoje, to pasekmė – radikalumas. Tai buvo tokio stambaus masto reiškinys, kad nutylėti jo nevalia.
Staszekas papasakojo man ir apie žydų tradiciją, kurią jis, kaip ir Kostekas, perėmė valingu veiksmu – įdėjęs daug pastangų ir pasinėręs į studijas, nes šalia nebuvo nieko, kas galėtų ją perduoti. To ėmėsi, būdamas jau suaugęs, Solidarno?? ir Skrajojančio žydų universiteto laikais. Jis ėmė įžvelgti gilius giminystės ryšius tarp judaizmo ir marksizmo: tsadik vaidmenį, tekstualaus komentaro tradiciją, mesianistinę viltį. Stalinas tapo mesiju kaip tik tuo metu, kai reikėjo rinktis jį arba Hitlerį. Tragedija, žvelgiant Staszeko akimis, buvo ne tai, kad žydai vietoj Hitlerio pasirinko Staliną, bet tai, kad supainiojo jį su mesiju. Tik 1968-aisiais jie suvokė, kad komunizmas ir fašizmas yra vienas ir tas pats.
Prieš išeidamas iš universiteto, Staszekas užsidėjo savo juodą jarmulką. Dabar, kai jis atvirai rodė savo žydiškumą, jo nuomone, lenkai jį gerbė labiau.

– Kitaip būtų daug blogiau, – pasakė jis. – Jie kaltintų, kad slepiu savo kilmę.
Prieš išeidamas, jis dar kartą atsisuko į mane:

Lokomotywa historii, – pasakė atsisveikindamas. “Istorijos variklis.”

* * *

1999-ųjų rugsėjį Gazeta Wyborcza paskelbė atvirą laišką Lenkijos žydams, parašytą jaunos izraelietės, vardu Shoshana, filosofijos profesorės – ji atsidūrė Varšuvoje, kai jos vyras diplomatas buvo paskirtas į tenykštę Izraelio ambasadą.
Shoshanai gero įspūdžio lenkai nepadarė – “netgi pasaulietiški ir inteligentiški lenkai” sutrikdavo, kai ji prisistatydavo esanti žydė. Dar mažiau jai patiko konfidenciali, įsislaptinusiems žydams skirta pagalbos telefonu linija, panaši į tas, kurios skirtos alkoholikams ir sergantiems AIDS.
Ji ypač nusivylė Varšuvos “žydų atgimimu”. Su globėjišku atlaidumu ji pabrėžė apgailėtiną “iš naujo atrasto judaizmo” pobūdį, reprezentuojamą tokių žmonių kaip Kostekas ir Staszekas, kurie užsispyrė susigrąžinti žydiškumą ir ėmėsi to itin siaurakaktiškai. Dar daugiau – pagal halakh pusė iš jų net nebuvo žydai, niekur kitur jie nebūtų laikomi žydais ortodoksiniu požiūriu, tad jų susikonstruoti tapatumai dar absurdiškesni ir veidmainiški.

“Lenkijos “naujųjų žydų” ortodoksiškas pasirinkimas rodo ne tik judaizmo esmės nesuvokimą ir supratimo, ką reiškia būti žydu, stoką. Man atrodo, kad tai kartu liudija nevisavertiškumo jausmą, nepasitikėjimą savimi […] Neabejoju, kad yra daugybė būdų, kaip būti žydu, bet kelias, kurį pasirinko “naujieji žydai” Lenkijoje, yra blogiausias iš jų visų.”
Pati Shoshana neturėjo nevisavertiškumo kompleksų, tad ji ragino Lenkijos žydus sekti jos pėdomis, siūlydama sekuliarų žydiškumą – liberalų, pliuralistinį ir tolerantišką, persmelktą Spinozos, po jo sekusių Haskalos filosofų ir tokių modernių šviesulių kaip Freudas, Einsteinas ir Kafka dvasia. Patikimiausi, inteligentiškiausi ir geriausi buvo būtent sekuliarūs žydai. “Nereligingas žydas, – rašė jauna filosofijos profesorė, – turi pakankamai stiprų žydišką tapatumą, kad suvoktų: Kafkos apsakyme yra daugiau išminties negu keliuose Talmudo skyriuose.”

Kostekas įtūžo. Jis atsiliepė tame pačiame laikraštyje: šiandien Lenkijoje likę labai mažai žydų, jie yra pasklidę po visą šalį, visiškai asimiliuoti, nekalba nei hebrajiškai, nei jidiš ir nepajėgia kurti jiems būdingos kultūros. Ne antisemitizmas, nors jo ir dabar esama nemažai, bet demografija yra pagrindinė priežastis, kliudanti atkurti žydų bendruomenę. Tokiomis aplinkybėmis tik judaizmas – religinis tapatumas – saujelei Lenkijos žydų teikia galimybę tam tikru atžvilgiu įsilieti į žydišką pasaulį.
Tai buvo apmąstyta gynyba. Tačiau pabaigoje Kostekas, neištvėręs Shoshanos globėjiško tono, pridūrė:
“Iš intelektualinio smalsumo esu pasirengęs apsvarstyti galimybę, kad viename Kafkos apsakyme, kaip rašo ji [Shoshana], gali slypėti daugiau išminties negu keliuose Talmudo skyriuose. Tačiau man sunku patikėti, kad kalbėdama apie Talmudą ji supranta, apie ką kalba. Imu abejoti net ir tuo, ką ji sako apie Kafką.”
Netrukus Jidiš teatre buvo surengta vieša Kosteko ir Shoshanos diskusija “Kaip būti žydu Lenkijoje?”

Joje dalyvavo ir Staszekas. Tačiau didžiausią auditorijos dalį sudarė senyvi Lenkijos žydai, vyriausia išlikusiųjų karta, paskutiniai, kurie prisimena didelę prieš karą egzistavusią ortodoksų bendruomenę, Varšuvą laikiusią savo namais. Čia susirinko tie, kurie pasiliko Lenkijoje, nes buvo atsidėję socializmo kūrėjai. Ateistai ir komunistai. Tokio amžiaus, kad galėtų būti Shoshanos seneliai, ir nekalbantys ta kalba, kokia kalba profesorė iš Izraelio. Savo ruožtu tai buvo žmonės, apie kuriuos ji neturėjo beveik jokio supratimo.
Ir jie atėjo paremti Shoshanos, sekuliarios Izraelio profesorės, kuri rašė apie Nietzsche ir Wittgensteiną, kuri buvo pernelyg jauna, kad prisimintų 1968-uosius, kuri kalbėjo su jais angliškai, pasitelkusi vertėją, ir kuri vargu ar turėjo omenyje šiuos žmones, kai rašė atvirą laišką Lenkijos “naujiesiems žydams”.
Senyva moteris prisistatė sakydama, kad pirmieji keturiolika jos gyvenimo metų prabėgo prieš karą.

– Visa tai pergyventi ir būti normaliam – to jau per daug, – sakė ji.
Kostekui neplojo niekas.

– Tai maniškiai, – pasakė jis po keleto dienų, – ir jie manęs nekenčia.
Dabar jis guodėsi mintimi, kad Dievas irgi būtų norėjęs sukurti pasaulį su geresniais žydais negu tie, kuriuos Jis turėjo.

* * *

Kalėdų pirmąjį vakarą praleidau su Natalijos drauge Bogna jos butelyje Pragoje. Kalbėjomės apie jos tėvą, kuris praleido vaikystę našlaičių prieglaudoje Sibire, būdamas nuolatos alkanas, be to, laikomas “liaudies priešu”, nes jo tėvai komunistai, kaip ir daugelis Lenkijos komunistų, pateko į Stalino nemalonę.
Klausinėjau Bogną apie jos senelius, tėvų tėvus.

– Mano seneliai? Jie kūrė komunizmą. Jie kūrė jį prieš karą. Ir kūrė jį po karo.
Jos tėvas buvo žydų kilmės, o motina – ne. Aštuntajame dešimtmetyje jis prisijungė prie opozicijos. 1979 ir 1980 metais jis buvo politinis kalinys – įvedus karinę padėtį, kalintas ilgiau nei metus. Po to jų bute įrengė pasiklausymo aparatūrą ir tėvą nuolatos areštuodavo.
Daugelio Bognos draugų – apie dvidešimties jaunų žydų – tėvai priklausė opozicijai, susiejo savo likimus su Solidarno??, maištaudami prieš savo tėvų, stačiusių komunizmą Lenkijoje, lemtingą pasirinkimą ir galbūt norėdami atpirkti jų kaltę. Popiežius Jonas Paulius II buvo didžiausias Solidarno?? rėmėjas, todėl tėvams, nusprendusiems pakrikštyti savo vaikus, šis katalikiškas ritualas tapo laisvės aktu.
Tačiau Bogna giliai įsižeidusi dėl to, kad buvo pakrikštyta: jei ji būtų gyvenusi laisvoje šalyje, krikšto būtų išvengusi. Ji būtų buvusi religinga žydė, būtų gavusi Bat Mitzvah.
Bent jau ji tuo tikėjo.
Dabar gauti Bat Mitzvah buvo pernelyg vėlu, tačiau nevėlu mokytis jidiš – kalbos, kurią dabar ji laikė savo tapatumo išlaikymo esme.
Bogna apibūdino komunizmą kaip “sustingusį laiką”. Ideologijos ir emocijos, su kuriomis ji susidūrė, būdama studentė dešimtajame dešimtmetyje, buvo tokios pačios, kaip ir tos, užšaldytos prieš pusę šimtmečio, – “tarsi to laiko, tų penkiasdešimties metų nė nebūtų buvę”. Dabartinį antisemitizmą ji laikė prieškarinio tęsiniu. Kaip ir daugelis kitų idėjų ir požiūrių, antisemitizmas po 1989-ųjų atgijo tokia pačia forma, kokią buvo įgavęs prieš “užšaldamas”.
Tačiau ir pati Bogna tam tikru atžvilgiu gyveno prieškario vizija, atkurdama tuos metus savo galvoje. Jos kelias į žydiškumą vedė tik per jidiš ir per judaizmą, ji apibūdino save kaip diasporos nacionalistę, dalyvaudavo aistringose diskusijose pasisakydama prieš asimiliaciją, prieš hebraistus ir sionistus. Iš tikrųjų didžiausią nerimą jai kėlė ne lenkų antisemitai, bet sionistai. Vis dėlto Bogna buvo artima Natalijai, nepaisant ideologinio jų antagonizmo.

– Kai kalbu su Natalija, – pasakiau jai, – susidaro įspūdis, kad ji jaučiasi taip, tarsi visas jos gyvenimas būtų buvęs klaida. Ji norėtų gyventi Izraelyje ir mano, kad yra išmesta iš dabartinės istorijos tėkmės.

– Aš jaučiuosi visiškai kitaip, – pasakė Bogna. – Aš manau, kad esu pačiame dabartinės istorijos centre, ir galiu dėl to tik apgailestauti.
Bogna nesiskundė, kad jos seneliai neperėjo Čekoslovakijos sienos ir neišvyko į Izraelį. Priešingai: jei viskas būtų taip susiklostę, būtų stačiai baisu.
Kai prasidėjo Gyvųjų žygiai, Bogna, dar paauglė, atsitiktinai gavo kvietimą dalyvauti viename iš jų. Sutiko, nes manė, kad tai programa, skirta holokaustui, niekas nepasakė, kad ji sionistinė. Kai, aplankiusi mirties stovyklas savo šalyje, Bogna su grupe nuvyko į Izraelį, galvojo, kad vyksta į Yad Vashem. Tačiau greitai įsitikino, kad laikas, skirtas kalboms apie holokaustą, jau praėjo. Dienos, kurias grupė praleido Izraelyje, buvo skirtos šventimui, dainoms ir maršams, kuriuose ji atsisakė dalyvauti. Kai atėjo laikas grįžti į Lenkiją, jaunas izraelietis pasakė, kad ji išduoda savo šalį. Bogna įsižeidė. Tiesa buvo visiškai priešinga: ji grįžta atgal į savo šalį.
Vėliau ji susitiko ir daugiau izraeliečių, Amerikos žydų, kurie apsistodavo Varšuvoje per Gyvųjų žygį. Jie jai nepatiko: buvo agresyvūs, nekentė Lenkijos ir negalėjo suprasti, kodėl Bogna ir jos draugai čia gyvena.

– Bet tai jų problema, – pridūrė ji.

* * *

– Stalinizmo metais, – sakė man Ryszarda, – gerai gyveno tie, kurie buvo kokio nors aukšto rango asmens atžalos. Dabar šitai jau nebe taip lengva.
Jai nuolatos užduoda tą patį klausimą: “Ar jūs esate to… duktė?”
Ir tenka atsakyti: “Taip, tai aš…”

* * *

Bognos žurnalo Jidele specialus numeris buvo skirtas “judeo-bolševizmo anūkams”. Apie dvidešimt Jidele redaktorių – Bogna ir jos draugai – tarp savo kartos Lenkijos žydų surengė diskusiją, kurios tema – zydokomuna. Bogna kartu su kitais įžangos žodyje rašė:
“Mums dažnai kartojama, kad žydas, kuris tampa komunistu, nustoja buvęs žydu. Nenorėdami įsivelti į beprasmišką diskusiją apie žydų komunistų žydiškumą, turėtume suprasti esminį dalyką: didžioji dauguma mūsų, laikančių save jaunais Lenkijos žydais, turime senelius ir seneles, kurie kadaise dalyvavo komunistinės sistemos kūrime.”
Bognos kolega redaktorius Michalas pradėjo diskusiją kebliu klausimu: jei didžiuojamės Sigmundu Freudu, kaip turėtume elgtis su Jakubu Bermanu?
Klausimas kandus ir neturintis atsakymo.
Netrukus po to, kai parengė tą žurnalo numerį, Bogna išvyko į Izraelį ir atgal nebegrįžo.

Published 3 December 2009

Original in English
Translation by Almantas Samalavičius
First published in Kulturos barai 11/2009 (Lithuanian version)

Contributed by Kulturos barai
© Marci Shore / Kulturos barai Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles