Šios esė tikslas - polemiškai aptarti nacionalinio identiteto vietą ir reikšmę nūdienos multikultūriniame pasaulyje. Pagrindinis klausimas, į kurį bandysiu atsakyti, yra toks: kaip yra galimas nacionalinio identiteto puoselėjimas šiandien, kai visi kultūriniai, politiniai ir ekonominiai procesai, sakytume, byloja apie nacionalinės valstybės ir kultūros įtakos mažėjimą. Kitaip tariant, kaip apskritai yra galimas bet kokio identiteto egzistavimas kaip tik tuomet, kai dėl pasaulyje vykstančių globalizacijos procesų bet kokios griežtos ribos tarp skirtingų kultūrų, nuostatų ar vertybių nunyksta? Tokia problema savo ruožtu verčia kelti dar fundamentalesnį klausimą, būtent, kaip turėtume suvokti, kas šiandien yra nacionalinis identitetas.

Pirmiausia reikia pabrėžti, jog ši problema yra aktuali ne tik Lietuvai. Britanijoje 1998 bei 1999 metais prasidėję ir dabar tebevykstantys kultūriniai procesai yra iš dalies panašūs į Lietuvos aktualijas. Tačiau Lietuvoje kultūrinė-politinė priešprieša yra stoti į Europos Sąjungą (tokia yra oficiali Lietuvos politikos orientacija) ar nestoti (pastarajai pozicijai atstovauja tokios partijos kaip Tautininkų sąjunga ir tokie politikai kaip Vytautas Šustauskas, Arvydas Juozaitis ir pan.), o Britanijoje, šalyje, kuri nuo 1973 metų yra Europos Bendrijos, vėliau Sąjungos narė, diskusija vyksta tarp euroskeptikų bei proeuropietiškai nusiteikusių politikų. Britanijos euroskeptikai, kurių dauguma yra konservatoriai, pirmiausia pasisako prieš stojimą į Europos vieningos valiutos sąjungą, prieš apskritai glaudesnę politinę, ekonominę ar kultūrinę integraciją. Ši euroskeptikų orientacija Britanijoje turi senas tradicijas. Keletą dešimtmečių vyravęs torizmas puoselėjo pokolonialistinį mitą apie Britanijos savipakankamumą, kurio pagrindinė idėja buvo gana paprasta: Britanija ir taip yra supervalstybė, tad jai nėra jokio reikalo savęs tapatinti su istorijos dramų nuvarginta Europa, kurios pokariniai integraciniai procesai gali sukurti nebent tik naują biurokratinę sistemą. Tačiau istorija parodė, kad tokiam įsitikinimui buvo lemta nepasitvirtinti. 1973 metais Britanijos įstojimas į tuometinę Europos Bendriją tai iš dalies ir paliudija. Šeštojo dešimtmečio pradžios britų arogantiškas atsisakymas jungtis į Europos ekonominę bendriją (EEB) buvo pagrįstas vis dar stipria įtaka kolonijose bei glaudžiais komerciniais ryšiais su Amerika. Negrįžtamai praradus kolonijas ir suvokus, kad Amerika yra per toli, Britanijai neliko nieko kita kaip keletą kartų pasiprašyti būti priimtai į ekonomiškai sustiprėjusią EEB. Deja, jai pavyko tai padaryti tik gerokai vėliau ir tik po to, kai du kartus iš eilės (1963 ir 1967 metais) Prancūzija atmetė Britanijos siekimą tapti Europos ekonominės bendrijos nare.

Panašūs procesai vyksta ir šiandien. 1997 bei 2001 metais rinkimus laimėję leiboristai aiškiai suvokė, kad Britanija toli gražu nebegali būti savipakankama, nes yra lygiai tokia pati valstybė kaip ir kitos Europoje. Priešingai, Tony Blairo inicijuojamos reformos bei atsargi, tačiau ganėtinai vienareikšmė orientacija glaudžiau bendradarbiauti su Europa rodo, kad atviriau mąstantys britai ima suvokti, jog būtent jų saviizoliacija lėmė, kad Didžiosios Britanijos gyvenimo standartai atsilieka nuo tokių kontinentinės Europos kraštų kaip Vokietija, Olandija, Prancūzija ar net Šiaurės Italija. Bet grįžkime prie mums aktualaus klausimo. Pamatinė mano tezė būtų tokia: šiandien nacionalinis ar bet koks kitas identitetas gali būti puoselėjamas tik tada, jei jis yra pagrįstas atvirumu, lygiavertiškumu bei pagarba tam, kaip kitas suvokia save. XIX a. romantizmo sukurtas uždarumo bei savipakankamumo mitas yra negrįžtamai pasenęs reikalas: etniškai grynos bendruomenės siekimas puoselėti išimtinai savą, "autentišką" kultūrą, įgalinamą tautinės valstybės, kuri saugotų ją nuo kitų įtakos, yra nebeįmanomas vien dėl to, kad tai prieštarauja šiandien vykstantiems procesams. Tačiau kodėl tai turėtų būti neįmanoma?

Bet kokia savivoka visuomet turi tam tikrą idėjinį bei moralinį pagrindą. Tai gali būti patys įvairiausi dalykai: religija, amatas arba profesija, kultūrinė tradicija bei daugelis kitų individams ar bendruomenėms reikšmingiausių dalykų. Tokios reikšmės, sudarančios mūsų identiteto pagrindą, nėra kartą ir visiems laikams suformuotos konstantos pirmiausia dėl to, kad jos atlieka tam tikrą funkciją. Mano supratimu, viena iš esminių klaidų, susiformavusi vyraujančių Apšvietos nuostatų kontekste, buvo nesugebėjimas traktuoti moralę bei apskritai savivoką kaip funkcišką ir dėl to kintamą fenomeną. Moralinės reikšmės, sudarančios vieno ar kito asmens ar bendruomenės identiteto pagrindą, buvo sutapatintos su tam tikromis "objektyviomis ir/ar universaliomis" idėjomis ir principais, kurie kartą ir visiems laikams atrasti ir/ar suformuluoti, padės neva nepajudinamą pamatą žmonijos egzistencijai. Priešingai šiam Apšvietos universalistiniam moralės supratimui, vertėtų grįžti prie aristoteliškos moralės sampratos, pagal kurią moralė yra funkcinis/praktinis fenomenas, sudarantis sąlygas žmonių geram gyvenimui. Tokiu būdu moralinės reikšmės, formuojančios vienokio ar kitokio identiteto šerdį, yra reikšmingos būtent dėl to, kad leidžia išsiskleisti ir suklestėti mūsų egzistencijai. Būtent tai ir turime omeny sakydami, kad moralė bei su ja susijusi individo ar bendruomenės savivoka yra funkciški fenomenai^[1]. Tačiau gyvenimas, pasaulis bei jame iškylančios problemos keičiasi, todėl ir mūsų identitetas, pamatinės idėjos ar moralė taip pat keičiasi kaip tik dėl to, kad leidžia mums spręsti ir įveikti iškylančias problemas. Taigi stiprus identitetas yra tas, kurio moralinis bei idėjinis pagrindas individui ar bendruomenei padeda sėkmingai spręsti neišvengiamus įvairiausius sunkumus. Galima pasakyti dar daugiau. Mūsų identitetas bus tuo stipresnis, kuo daugiau ir tiksliau sugebėsime adekvačiai reaguoti į pokyčių ir naujovių paskatintus iššūkius, išsaugodami kiekvienai egzistencijai (individo ar bendruomenės) būdingą integralumą.

Štai kodėl tokie dažnai kartojami teiginiai, kaip "išsaugoti savo dar taip neseniai atgautą laisvę nesijungiant į jokias suverenitetą ribojančias sąjungas" ir primygtinis nepriklausomybės akcentavimas niekaip negali padėti adekvačiai spręsti į XXI amžių įžengusio pasaulio problemų. Juk nereikia didelės išminties suvokti, kad Lietuvai esant tokiai mažai valstybei bandymas išsaugoti savo mistinę, be to, visiškai neartikuliuotą "nepriklausomybę", atsiribojant nuo istoriškai pasitvirtinusios bei demokratiškas tradicijas turinčios valstybių sąjungos, yra kaip tik stipraus identiteto stygiaus rodiklis. Argi, pvz., graikai ar airiai prarado savo nacionalinį identitetą po to, kai įstojo į Europos Sąjungą? Priešingai, jis sustiprėjo - jau vien dėl to, kad šios visuomenės pradėjo paprasčiausiai geriau gyventi, nes didelė Europos Sąjungos finansinė parama stipriai pakėlė jų ekonomiką. Ir tai niekam nėra jokia naujiena: ir Airija, ir Ispanija, dar visai neseniai buvusios gan varganos šalys, šiandien tapo stabilios demokratijos bei suklestėjusios ekonomikos kraštais.

Tad jei Lietuva kol kas negali pasigirti savo nacionalinio identiteto stiprumu, šito priežastys yra labai aiškios. Kaip mes galime didžiuotis esą lietuviai, jei gyvenimas mūsų krašte nė kiek negerėja? Kas gali didžiuotis savo kraštu, jei dauguma dalykų, susijusių su mūsų pačių sukurta tvarka, ne palengvina gyvenimą, bet nepakeliamai jį komplikuoja? Štai kodėl jauni žmonės taip vienareikšmiškai negali pakęsti visų tų sentimentalių verkavimų apie "Tėvynę Lietuvą", "dvasingumą" ar panašius mistinius, jokio turinio neturinčius dalykus, nes visa tai neskatina konstruktyviai bei sėkmingai spręsti konkrečių problemų. Visos šios kultūrinės reikšmės yra paprasčiausiai pasenusios, nes jos buvo sukurtos bei skirtos visai kitiems laikams, pvz., XIX a. pabaigos lietuvių tautos kūrimui ar 1988-ųjų išsivadavimui iš Sovietų Sąjungos. Tačiau šiandien mes gyvename visai kitokiomis problemomis. Lietuva jau yra nepriklausoma demokratinė valstybė, tad nebėra jokio reikalo operuoti tomis pačiomis klišėmis kaip "kurti nepriklausomybę" ar pan. Mūsų nacionalinį identitetą kur kas labiau puoselėja būtent tie, kurie dirba savo darbą duodami kokią nors labai konkrečią naudą (tai gali būti menininkai, verslininkai, sportininkai, intelektualai ar pan.). Sukurdami ką nors gera, jie sustiprina mūsų pasididžiavimą, nes didžiuojamasi tik tuo, kas gali turėti pakankamai apibrėžtą vertę.

Dabar grįžkime prie multikultūralizmo. Kai kas galbūt mano, kad šiandien, globalaus kapitalizmo bei vartotojiškos kultūros laikais, bet koks siekimas išsaugoti bendruomenės autentišką kultūrą yra iš anksto pasmerktas žlugti. Ir tai pateikiama kaip dar vienas argumentas prieš stojimą į tokio tipo tarptautinę organizaciją kaip Europos Sąjunga. Tokia reakcija į šiandien vykstančius procesus yra neadekvati dėl kelių priežasčių. Vartotojiška visuomenė ir globali ekonomika yra neišvengiami dalykai, patinka mums tai ar ne. Mes jau dabar sparčiai žengiame į vartotojišką visuomenę, o bandymas priešintis ar atsiriboti nuo to ne tik išeikvos mūsų kuklius kultūrinius resursus, bet anksčiau ar vėliau sukels frustraciją. Mano supratimu, vienintelė galimybė yra atvirai priimti bei susigyventi su tuo, nes tik tada bus įmanoma kritiškai įvertinti vartotojiškos visuomenės trūkumus ir privalumus.

Tačiau yra kur kas svarbesnė šios problemos pusė. Tai iš dalies išplaukia iš to, kas jau buvo pasakyta. "Autentiškos" kultūros laikai praėjo, todėl bandymai kurti "tautinę kultūrą", "tautinį meną ar filosofiją" yra didžiausias nesusipratimas. Šiandien nėra ir negali būti lietuviško meno, kaip negali būti lietuviško džiazo, o bandydami tai sąmoningai kurti mes prarasime ir meną, ir džiazą. Didžioji dalis tarpukario lietuvių literatūros ir yra tokia nuobodi, nes tiesiog per daug lietuviška: už primygtinai peršamo lietuviškumo nieko daugiau nėra. Argi skaitydami Jamesą Joyce'ą mes kiekvieną minutę nejaučiame, kad jis airis? Negana to, jis nuolat grįžta prie išimtinai airiškų problemų, bet, nepaisant to, yra skaitomas visame pasaulyje, nes ir be airiškumo jo romanai pilni prasmės. Todėl iš tikrųjų svarbu yra ne bandymas išrasti kažkokias naujas "autentiškas" meno, kultūros formas, kad galėtume pasakyti "va tai yra tikrai mūsų", bet puoselėti ir kurti tai, kas yra bendra Europai ar tiesiog visam pasauliui. O sukūrę ką nors tikrai prasminga, mes suvoksime ir visi kiti labai aiškiai suvoks, jog tai yra "velniškai lietuviška". Tad visai nebūtina sąmoningai pabrėžti lietuviškumą tam, kad būtum lietuvis.

Štai kodėl britų spaudos propaguojamos mintys, jog va škotų jaunimėlis visai nėra nacionalistiškai nusiteikęs, nes pasinėręs į tokius pat visiems bendros kultūros džiaugsmus, yra labai stipriai abejotinas reikalas. Visiškai nebūtina muštis į krūtinę ir rėkti, kad esi škotas, neiti į naktinius klubus ir nesižavėti indišku maistu, kad aiškiai suvoktum savo identiteto skirtingumą nuo anglų. Nacionalinis identitetas nesunyko ir negali sunykti, tiesiog pakito jo formos. Europa ir apskritai visas pasaulis buvo ir yra perdėm skirtingas, todėl šie skirtumai negali taip lengvai sunykti. Štai kodėl verta abejoti tokia globalizacijos samprata, kuri, perdėm sureikšmindama elektroninių telekomu-nikacijų bei vizualinės žiniasklai-dos įtaką šiuolaikinio identiteto formavimui, neigia lokalios savivokos svarbą. Globalus pilietiškumas (arba kosmopolitizmas) yra neįmanomas be tam tikros labai konkrečios pilietinės priklausomybės konkrečiai bendruomenei. Lygiai taip pat pagarba kito kultūrai būtų neįmanoma be ištikimybės savo pilietinei bendruomenei bei kultūrinei tradicijai. Toks lokalinį identitetą niveliuojantis globalizacijos supratimas prieštarautų multikultūralizmui, nes neigtų skirtingų kultūrų, lokalių identitetų svarbą. Europietiškas multikultūralizmas nėra grįstas šitokia globalizacijos samprata, ką byloja kad ir toks elementarus faktas, jog Europos Sąjungos pilietybė yra apibrėžiama tik per nacionalinę pilietybę: norint gauti bendrą Europos Sąjungos pilietybę, reikia būti Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir t.t., kitaip tariant, valstybės narės piliečiu.

Kaip tik dėl to, kad individo ar bendruomenės identitetas nėra kartą ir visiems laikams fiksuotas, nes jo savivokos moralinis reikšmingumas yra praktinis, t.y. nukreiptas į pasaulį, jis gali būti stiprus tik tuomet, jei išsaugodamas vidinį integralumą ne tik sugebės atliepti pasaulyje vykstančius pokyčius, bet ir sudarys sąlygas mūsų egzistencijos suklestėjimui. Todėl tik atsiverdami pasaulyje vykstantiems pokyčiams, gerbdami kitus bei išsaugodami savigarbą, mes galime tikėtis savo pačių kultūrinio identiteto puoselėjimo.

• ^[1] Vienas fundamentalių intelektualinių bandymų, siekiančių grįžti prie aristoteliškos moralės supratimo, traktuojančio moralę ne tik kaip funkcinį, bet ir kaip dinamišką fenomeną, yra Alasdairo MacIntyre'o veikalai Po dorybės (After Virtue, Duckworth, 1981) ir Kieno teisingumas? Koks racionalumas? (Whose Justice? Which Rationality?, Duckworth, 1988), kuriuose autorius, be kita ko, suformuluoja ir dinamiškos bei futuristinės tradicijos sampratą.

Published 2003-09-23