Latest Articles


29.08.2014
Maxim Trudolyubov

The hand that feeds

The first victims of sanctions and counter-sanctions

As Russia becomes more and more isolated, the Russian government will need to provide for all those who support it. Maxim Trudolyubov explains why those who can provide for themselves will be the first victims of western sanctions and Russian countermeasures. [ more ]

28.08.2014
Eurozine News Item

Lost in transition?

22.08.2014
Maria Lipman

Commander of a fortress under siege

22.08.2014
Ljiljana Radonic

Standards of evasion

New Issues


Eurozine Review


06.08.2014
Eurozine Review

What are you doing here?

In "Kultura Liberalna", star economist "Tomás Sedlácek" tells us not to trust economists; "Glänta" asks questions about migration; "Osteuropa" expresses concern over parallels between Ukraine and Bosnia; "Merkur" reveals the true significance of the oligarch's yacht; "openDemocracy" assesses the impact of the longest anti-government protest in Bulgarian history; "Il Mulino" reflects upon Isaiah Berlin's Zionism; in "Blätter" Heribert Prantl argues for a democracy without barriers; "La Revue nouvelle" revisits the effects of the Schlieffen-Moltke plan; "L'Homme" considers the role of women activists in fighting for human rights; "Res Publica Nowa" explores the politics of place, from Pomerania to Istanbul; and "GAM" talks to Edith Ackermann about talent, intuition, creativity.

23.07.2014
Eurozine Review

The world's echo system

09.07.2014
Eurozine Review

Courage of thought vs technocracy

25.06.2014
Eurozine Review

Every camera a surveillance camera

11.06.2014
Eurozine Review

All about the beautiful game



http://www.eurozine.com/articles/2011-05-02-newsitem-en.html
http://mitpress.mit.edu/0262025248
http://www.eurozine.com/about/who-we-are/contact.html
http://www.eurozine.com/articles/2009-12-02-newsitem-en.html

My Eurozine


If you want to be kept up to date, you can subscribe to Eurozine's rss-newsfeed or our Newsletter.

Articles
Share |


Dar nelaisvi

Kodėl istorija po 1989-ųjų neturėtų apsiriboti vien mūsų pačių diagnoze


Kai kurie iš jūsų veikiausiai pamenate vakariečių lūkesčius po aksominės revoliucijos – tikėtasi, kad Vidurio Europa praturtins Vakarus naujomis idėjomis, vertybėmis ar įžvalgomis, kurių šie stokojo, gal net pateiks "trečiojo kelio", besidriekiančio tarp kapitalizmo ir socializmo, viziją. Šios viltys buvo grindžiamos prielaida, kad vidurio europiečių patirtis, įgyta kančių, kurias sukėlė komunizmas, metais, visus pavers geresniais žmonėmis – jautresniais, smalsesniais ir intelektualesniais. Šiandien toji viltis atrodo pernelyg patetiška, nes tapo akivaizdu, kad vakariečių supratimas apie Vidurio Europą iš tikrųjų buvo naivus. Postkomunistinės visuomenės taip ir neįgavo drąsos pranešti kokią nors prasmingą žinią Vakarams, be to, skubėjo kuo greičiau prisitaikyti prie didžiojo ideologinio konflikto nugalėtojų. Jos gavo labai aiškias nuorodas, kaip kurti demokratiją ir rinkos ekonomiką, – mūsų politinio elito vadovėliais tapo Kopenhagos kriterijai ir Vašingtono sutartis.

Eurozine conference Vilnius 2009


Under the heading "European histories", the 22nd European Meeting of Cultural Journals explored the role of history and memory in forming new identities in a Europe in change. [more]
Reikėjo nuveikti tiek daug, kad pritrūko laiko apmąstymams, o jo – vienintelio – tikrai netrūko komunistinio režimo metais. Prisimenu, koks nerimas apėmė dėl to, kad turtinga autorių kalba, kuria skonėjausi savilaidos leidiniuose, nyksta, jiems skubotai rašant tekstus laikraščiams. Tačiau gal procesų, kurie tada prasidėjo, net ir nebuvo įmanoma apmąstyti, paprasčiausiai todėl, kad mūsų sąmonė dar nebuvo tam pasirengusi. Žvelgdami atgalios, matome, kad 1989-ųjų revoliucija vyko dramatiškų globalių transformacijų fone, o pagrindinis jų katalizatorius buvo visai ne komunizmo įveika. Plintant globalizacijai, komunizmo žlugimas tik prisidėjo prie pergalingos laissez faire kapitalizmo euforijos. Tačiau, žlugus komunizmui, Vakarai staiga prarado "rytinį" veidrodį, kuris vertė juos atrodyti gražiau ir elgtis geriau, jausti moralinę atsakomybę už tai, kas įvyko pokariu. Galbūt mes įtarėme, kad taip bus, tačiau neturėjome laiko tuo rūpintis. Be to, mums Vakarai visada buvo konstanta – juk tai atrodė taip artima mūsų svajonėms.

Taigi XX a. dešimtajame dešimtmetyje stengdamiesi kuo greičiau sukurti kapitalizmą, nė nepastebėjome, kad visiškai išnyko ir teisingumo, ir atsakomybės jausmas. Manėme, kad tai, kas dedasi, yra normalu, atseit kapitalizme visada viskas buvo būtent taip. Todėl leidome plėšikauti vidury baltos dienos, vadindami tai privatizacija, tikėjome, kad tai irgi yra integrali Vakarų kapitalizmo dalis. Net šiandien, kai daugelis vakariečių tiki, kad "neregima ranka" degradavo iki invalido strampo, atsisakome pripažinti, kad neteisingai supratome kapitalizmo idėją ir kad įdiegėme tik dalinę jos versiją – tą, kuri viena koja šluba.

Visa tai mus liečia kur kas labiau, negu norėtume tai pripažinti. Dabartinė globalinė krizė susijusi ne tik su tuo, kiek milijardų reikėtų perpumpuoti į ekonomiką, kad vėl sukauptume turtą, – ji vis glaudžiau siejasi su socialiniais procesais, ir tai padarys gerokai didesnę įtaką pasauliui negu komunizmo žlugimas. Postkomunistiniame pasaulyje šitai mažai kas supranta. Nuo Vakarų mes skiriamės dar ir tuo, kad vangiai ir nerangiai apmąstome savo pačių aklumą. Šitai tinka ir mūsų apmąstymams apie tai, kaip pastaruosius du dešimtmečius kūrėme kapitalizmą, ir komunizmo suvokimui.

Galbūt šis nerangumas pagrįstas tam tikra logika – mes paprasčiausiai nenorime užleisti savo vietos didžiųjų praėjusio amžiaus įvykių lygoje. Neseniai Vienoje vykusio seminaro diskusijose Timothy's Gartonas Ashas pasakė, kad 1989 metai buvo didžiausias Europos istorijos įvykis. "Ar galėtumėte pasiūlyti kokią nors kitą datą?" – paklausė jis, pastebėjęs keletą klausiančių žvilgsnių. Gartonas Ashas yra teisus: kad ir kiek naršytume po Europos istoriją, tinkamesnės datos nerasime.

Tačiau tai buvo prieš dvi dešimtis metų ir mes negalime šlovinti istorijos vien todėl, kad to norime. Iš tikrųjų turėtume būti dėkingi istorijai, davusiai mums tuos du dešimtmečius, kad galėtume pasirengti sunkesniems laikams. Pavyzdžiui, laimė, kad NATO išsiplėtė prieš dešimtį metų, kai Rusija buvo dar pernelyg silpna, kad sustabdytų aljanso plėtrą. Mums ne mažiau pasisekė, kad ES plėtra prasidėjo ekonominės euforijos metais. Jei krizė būtų ištikusi 2000-aisiais, iki šiol veikiausiai dar vis belstumėmės į Briuselio duris, nes Vakarai rūpintųsi juos pačius užgriuvusiomis problemomis. Vidurio Europa niekada neturėjo tokios politinės laisvės, kokia naudojasi dabar. Jei Europa ir pasaulis neįklimps chaose – o toks pavojus yra gerokai realesnis, negu norėtume pripažinti, – po keleto dešimtmečių galėsime sakyti, kad Vidurio Europos tautų pasiekimai iš tikrųjų yra stulbinantys.

Tačiau šio proceso, kad ir koks nepaprastas jis būtų, prigimtis vis dėlto yra daugiau ar mažiau konformistinė. Suprantama, buvo įvairių, kartais net labai karštų, diskusijų dėl raidos krypties tinkamumo, tačiau šių diskusijų ribas visada nustatydavo Vakarai ir jų vertybės. Diskusijos buvo pragmatiškos, bandyta surasti kuo trumpesnį susiliejimo su Vakarais kelią, sparčiausią ir efektyviausią būdą, kaip priartinti ateitį ir atsikratyti praeities. Šiuo požiūriu net su komunistinio režimo palikimu buvo pasielgta pragmatiškai: vadinamoji "liustracija", bent ankstyvoji jos stadija, buvo įrankis pokyčiams skatinti. Jos tikslas – ne analizuoti neseną praeitį, bet tiesiog užkirsti kelią buvusiems slaptųjų tarnybų agentams ir informatoriams, kad jie nedarytų įtakos ateičiai.

Jei Vakarai pirmaisiais mėnesiais po revoliucijos Vidurio Europoje iš tikrųjų tikėjosi praturtėti intelektualiai, tos viltys buvo susijusios būtent su mūsų turima unikalia totalitarizmo patirtimi – ji galėjo sustiprinti laisvės vertę. Tačiau netrukus tapo aišku, kad Vidurio Europai nepavyko kolektyviniu mastu išreikšti ir perteikti šios patirties esmės. Vietoj to ji paprasčiausiai pasiūlė keletą didžių asmenybių, tokių kaip Václavas Havelas ar Bronislawas Geremekas.

Tad iki šiol esame skolingi ir Vakarams, ir sau patiems. Kad grąžintume tą skolą, būtina tinkamai apdoroti, perprasti ir artikuliuoti unikalią mūsų patirtį. Tai skamba paradoksaliai, nes esame tiesiog užversti informacija apie praeitį. Žinome kone viską apie nusikalstamą režimo prigimtį, daug prirašyta apie aukas, dokumentuoti jų pasakojimai. Bet vis dėlto iki šiol nesutariame, kokia iš tikrųjų buvo toji praeitis. Neapsisprendžiame, ar šį režimą vadinti totalitariniu, ar diktatūra, nesutariame, kaip elgtis su dokumentais, kuriuos jis paliko, – ar laikyti juos tikrais liudijimais, ar traktuoti kaip dalį didžiojo melo, kuris buvo visos sistemos variklis. Skaitydamas Peterio Esterhazy'o "Papildytą leidimą", kuriame jis pasakoja apie tai, kaip jo mylimas iš aristokratų kilęs tėvas ištisus tris dešimtmečius rašė siaubingus skundus slaptajai policijai, supranti tokių dokumentų paskelbimo apvalomąją funkciją. Kita vertus, nesunku suprasti ir aistringus Adamo Michniko argumentus, raginančius neatsiduoti slaptosios policijos protokolų malonei.

Manyčiau, diskusijos, vykstančios pastaruosius du dešimtmečius, rodo, kad iki šiol nesame laisvi. Visi mes, kurie bent dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleidome valdant komunistams, esame taip ryškiai paženklinti praeities, kad galbūt niekada nepajėgsime jos aptarti natūralia laisvo pasaulio kalba. Žinoma, įstengsime atskirti drąsius nuo bailių, aukas nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, kurie buvo, o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas paprasčiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. Nepaklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau laisvės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei. Štai kodėl mes galime ir turėtume liudyti būtąjį laiką, dėl tokios savo drąsos daugelis verti susižavėjimo ir pagarbos. Tačiau tai neleidžia mums tvirtinti, kad šią istorijos dalį galime interpretuoti laisvai ir be jokių prietarų. Šiuo atžvilgiu esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą.

Ginčai dėl istorijos pastaruosius du dešimtmečius buvo greičiau kova dėl teisės interpretuoti istoriją. Dėl šios teisės varžėsi buvę Stalino kaliniai, disidentai, atsiradę po sovietinės invazijos, pragmatikai iš vadinamosios "pilkosios zonos", komunistai, net saugumiečiai ir jų agentai. Žinoma, egzistuoja tam tikras socialinis susitarimas, kad teisė interpretuoti istoriją priklauso aukoms, o ne budeliams. Ši teisė suvokiama kaip atpildas už kančias ir pagarba sudėtingiems likimams, ypač tų, kuriuos pavadinčiau "mano tėvo karta". Jaunystėje jie žavėjosi komunizmu, septintąjį dešimtmetį tapo aistringais reformatoriais, aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais buvo drąsūs disidentai. Jų gyvenimas sudaro čekų istorijos stuburą, nes jie buvo tiek jos dalyviai, tiek kūrėjai, tiek griežti kritikai. Kas kitas galėtų tiek daug žinoti apie komunizmą ir visas jo raiškos formas? Tad kas gi kitas turėtų didesnę teisę interpretuoti komunistinį režimą? Ši karta sukūrė didingą kolektyvinį oeuvre – puikius analitinius veikalus ir pasaulinio lygio romanus, kaip dalį savirefleksijos pastangų, neturinčių precedento visoje Čekijos istorijoje. Tačiau čia slypi ir kabliukas: šios kartos oeuvre toks monumentalus, kad tampa jos pačios monumentu. O monumentų tikslas, kaip žinome, yra pateikti stilizuotą, blogiausiu atveju – net mitologizuotą istorijos versiją. Tai nėra interpretacija be prietarų.

Pastaruoju metu, ypač kai diskutuojama apie institucijas, kurios buvo daugelyje šalių įkurtos tam, kad tyrinėtų neseną praeitį, vis dažniau pasigirsta balsų, kad jose dirbantys jauni istorikai neturi asmeninės komunistinio režimo patirties, todėl negali suprasti esminių iššūkių ir sudėtingų kompromisų, kuriuos daryti režimas vertė beveik kiekvieną. Nerimaujama, kad būsimų kartų istorikai matys praeitį šių dienų akimis, t.y. akimis tų, kurie pažįsta tik demokratiją. Manoma, kad šie žmonės rašys apie praeitį laisvės kalba, kuri neturi užuojautos ir nesupranta totalitarinės priespaudos laikais išpuoselėtos metakalbos niuansų. Kitaip tariant, visi, turėję kokių nors reikalų su režimu, bus traktuojami vienodai.

Nepritariu tokiam susirūpinimui. Tikiu, kad praeitį galima tinkamai interpretuoti tik vienui vienu būdu – žvelgiant į ją iš nesukompromituotų laisvės idealų požiūrio taško. Ir vieninteliai, kurie gali tą padaryti teisėtai, nes nėra saistomi ryšių su praeitimi, yra jaunesnės kartos žmonės. Net jeigu jauni istorikai iš pradžių bus neteisūs, net jei į jų darbą kišis politikai (panašu, kad šiandien tai vyksta Lenkijoje). Troškimas kontroliuoti istorijos interpretavimą yra suprantamas, tačiau beprasmis. Žvelgiant iš biologinio požiūrio taško, jis yra dar ir naivus. Po dvidešimties metų šių laikų jaunesnės kartos istorikams jau nebereikės mūsų leidimo, kaip interpretuoti istoriją.

Žinoma, rizikos, kad istorija gali pasirodyti kitokia, negu norėtume ją matyti, baimė pažįstama ir Vakarams. Prancūzams prireikė pusės amžiaus, kad ryžtųsi prabilti apie Viši režimą, švedai tik dabar pripažino, kad aštuntajame dešimtmetyje jų šalyje vyravo oficiali praktika sterilizuoti žmones, kurie neprisitaiko prie visuomenės. Tačiau esu įsitikinęs: prieš diskutuodami apie tai, ar Vidurio Europa turi kokių nors vertybių, kurias galėtų pasiūlyti Vakarams, pirmiausia išdrįskime pamatyti tai, kas akivaizdu. O akivaizdu, kad per du dešimtmečius nesugebėjome surasti savyje tokios drąsos.

 



Published 2009-07-02


Original in English
Translation by Almantas Samalavičius
First published in Kulturos barai 6/2009

Contributed by Kulturos barai
© Martin M. Simecka/Kulturos barai
© Eurozine
 

Eurozine BLOG

On the Eurozine BLOG, editors and Eurozine contributors comment on current affairs and events. What's behind the headlines in the world of European intellectual journals?
Simon Garnett
Britain flouts the European Court of Justice

http://www.eurozine.com/blog/
The UK has passed legislation on data retention that flouts European concerns about privacy. The move demonstrates extraordinary arrogance not only towards the Court of Justice of the European Union but towards the principle of parliamentary deliberation in Britain, writes Simon Garnett. [more]

Focal points     click for more

Ukraine in focus

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/publicsphere.html
Ten years after the Orange Revolution, Ukraine is in the throes of yet another major struggle. Eurozine provides commentary on events as they unfold and further articles from the archive providing background to the situation in today's Ukraine. [more]

The ends of democracy

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/democracy.html
At a time when the global pull of democracy has never been stronger, the crisis of democracy has become acute. Eurozine has collected articles that make the problems of democracy so tangible that one starts to wonder if it has a future at all, as well as those that return to the very basis of the principle of democracy. [more]

Russia in global dialogue

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
In the two decades after the end of the Cold War, intellectual interaction between Russia and Europe has intensified. It has not, however, prompted a common conversation. The focal point "Russia in global dialogue" seeks to fuel debate on democracy, society and the legacy of empire. [more]

The EU: Broken or just broke?

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
Brought on by the global economic recession, the eurocrisis has been exacerbated by serious faults built into the monetary union. Contributors discuss whether the EU is not only broke, but also broken -- and if so, whether Europe's leaders are up to the task of fixing it. [more]

Time to Talk     click for more

Time to Talk, a network of European Houses of Debate, has partnered up with Eurozine to launch an online platform. Here you can watch video highlights from all TTT events, anytime, anywhere.
George Pagoulatos, Philippe Legrain
In the EU we (mis)trust: On the road to the EU elections

http://www.eurozine.com/timetotalk/in-the-eu-we-mistrust-on-the-road-to-the-eu-elections/
On 10 April, De Balie and the ECF jointly organized a public debate in Amsterdam entitled "In the EU we (mis)trust: On the road to the EU elections". Some of the questions raised: Which challenges does Europe face today? Which strategic choices need to be made? [more]

Support Eurozine     click for more

If you appreciate Eurozine's work and would like to support our contribution to the establishment of a European public sphere, see information about making a donation.

Vacancies at Eurozine     click for more

There are currently no positions available.

Editor's choice     click for more

William E Scheuerman
Civil disobedience for an age of total surveillance
The case of Edward Snowden

http://www.eurozine.com/articles/2014-04-18-scheuerman-en.html
Earlier civil disobedients hinted at our increasingly global condition. Snowden takes it as a given. But, writes William E. Scheuerman, in lieu of an independent global legal system in which Snowden could defend his legal claims, the Obama administration should treat him with clemency. [more]

Literature     click for more

Olga Tokarczuk
A finger pointing at the moon

http://www.eurozine.com/articles/2014-01-16-tokarczuk-en.html
Our language is our literary destiny, writes Olga Tokarczuk. And "minority" languages provide a special kind of sanctuary too, inaccessible to the rest of the world. But, there again, language is at its most powerful when it reaches beyond itself and starts to create an alternative world. [more]

Piotr Kiezun, Jaroslaw Kuisz
Literary perspectives special: Witold Gombrowicz

http://www.eurozine.com/articles/2013-08-16-kuisz-en.html
The recent publication of the private diary of Witold Gombrowicz provides unparalleled insight into the life of one of Poland's great twentieth-century novelists and dramatists. But this is not literature. Instead: here he is, completely naked. [more]

Literary perspectives
The re-transnationalization of literary criticism

http://www.eurozine.com/comp/literaryperspectives.html
Eurozine's series of essays aims to provide an overview of diverse literary landscapes in Europe. Covered so far: Croatia, Sweden, Austria, Estonia, Ukraine, Northern Ireland, Slovenia, the Netherlands and Hungary. [more]

Debate series     click for more

Europe talks to Europe

http://www.eurozine.com/comp/europetalkstoeurope.html
Nationalism in Belgium might be different from nationalism in Ukraine, but if we want to understand the current European crisis and how to overcome it we need to take both into account. The debate series "Europe talks to Europe" is an attempt to turn European intellectual debate into a two-way street. [more]

Conferences     click for more

Eurozine emerged from an informal network dating back to 1983. Since then, European cultural magazines have met annually in European cities to exchange ideas and experiences. Around 100 journals from almost every European country are now regularly involved in these meetings.
Law and Border. House Search in Fortress Europe
The 26th European Meeting of Cultural Journals
Conversano, 3-6 October 2014

http://www.eurozine.com/comp/conversano2014.html
Taking place in southern Italy, not far from Lampedusa, this year's Eurozine conference will address both EU refugee and immigration policies and intellectual partnerships across the Mediterranean. Confirmed speakers include Italian investigative journalist Fabrizio Gatti and Moroccan feminist and Nobel Peace Prize nominee Rita El Khayat. [more]

Multimedia     click for more

http://www.eurozine.com/comp/multimedia.html
Multimedia section including videos of past Eurozine conferences in Vilnius (2009) and Sibiu (2007). [more]


powered by publick.net