Latest Articles


20.01.2017
Miloš Vec

I wanna hold your hand

Controversies over Muslims refusing to shake hands with non-Muslims are typical of the conflicts affecting today's multi-religious societies. Appeals to the law are not the answer: processes of social self-regulation need to take their course beyond formal authority, argues Miloš Vec. [ more ]

20.01.2017
Adam Zagajewski

A defence of ardour

11.01.2017
Shalini Randeria, Anna Wójcik

Mobilizing law for solidarity

10.01.2017
Ira Katznelson, Agnieszka Rosner

Solidarity after Machiavelli

31.12.2016
Camille Leprince, Lynn SK

Portraits of three women...

Eurozine Review


22.12.2016
Eurozine Review

The destruction of society

'Osteuropa' rages at the destruction of Russian society; 'Merkur' delves into the history of Eurasianism; 'Vikerkaar' is sanguine about the decline of universalism; 'New Eastern Europe' has divided opinions about borders; 'Ord&Bild' finds humanism at sea; 'Il Mulino' debates the difficulties of democracy in Italy and the West; 'Blätter' seeks responses to the whitelash; 'Mittelweg 36' historicizes pop and protest; 'Critique & Humanism' looks at Bulgarian youth cultures; 'Res Publica Nowa' considers labour; and 'Varlik' examines the origins of literary modernism in Turkey.

24.11.2016
Eurozine Review

The ordinary state of emergency

20.10.2016
Eurozine Review

The Lilliput syndrome

14.09.2016
Eurozine Review

The violent closet?

27.07.2016
Eurozine Review

Peak democracy?


http://www.eurozine.com/articles/2011-05-02-newsitem-en.html
http://mitpress.mit.edu/0262025248
http://www.eurozine.com/about/who-we-are/contact.html
http://www.eurozine.com/articles/2009-12-02-newsitem-en.html

My Eurozine


If you want to be kept up to date, you can subscribe to Eurozine's rss-newsfeed or our Newsletter.

Articles
Share |


Kas atsitiks, kai mokslo žinios ims tarnauti rinkai

Su etnomuzikologe Dr. Ana Hofman kalbasi Almantas Samalavičius

Su slovėnų mokslininke Ana Hofman kalbėjomės apie Vidurio Europos aukštojo mokslo ateitį, apie globalią tendenciją paversti universitetus rinkos tarnais.

Almantas Samalavičius: Visame pasaulyje reikalaujama, kad universitetai, kitos aukštosios mokyklos pateiktų kuo daugiau aukščiausios klasės tyrimų, kad jautriai reaguotų į rinkos poreikius, gamintų "naudingas", "paklausias" žinias. Kokį poveikį visa tai daro Vidurio Europos, taigi, ir Slovėnijos aukštajam mokslui? Ar universitetai jaučia tokio pobūdžio spaudimą? Jei taip, tai kokia jų reakcija?

Ana Hofman: Mokslo žinių suprekinimas sureikšmina ekonominį universitetų ir mokslo tyrimų institutų vaidmenį. Tai daro didelį poveikį ir Slovėnijos, ir visos Vidurio Europos akademinei sferai. Neoliberalizacija bendrais bruožais pasireiškia tuo, kad mažėja valstybės parama, gausėja trumpalaikių kontraktų, sudaromų su akademiniu personalu. Finansavimo mažinimas ir paskirstymas pagal mokslo produkcijos rodiklius didina konkurenciją. Vis dėlto apibendrinti šiuos procesus derėtų atsargiai, nes jų poveikis priklauso nuo konteksto. Akademijos neoliberalizavimas yra daugialypis procesas, darantis įtaką kasdieniniam tiek studentų, tiek akademinio personalo gyvenimui, tačiau toji įtaka labai įvairi. Globali ekonominė krizė privertė Slovėniją radikaliai sumažinti išlaidas viešajam sektoriui (aukštojo mokslo finansavimas sumažėjo 16 proc., mokslo tyrimų – 25 proc.). Dėl finansinio griežtumo (austerity) politikos tyrimai vis labiau vertinami grynai ekonominiu požiūriu, o tai dar labiau prisideda prie akademinės žinijos suprekinimo. Tai reiškinys, kurį Oili-Helen Ylijoki vadina "naujuoju vadybiškumu".

Į tyrimus orientuotos institucijos (tokios kaip ZRC SAZU, kurioje aš dirbu) turi rasti naujus pajamų šaltinius. Visi tyrimo institutai gyvena iš trumpalaikio projektinio finansavimo. Nacionalinė tyrimų agentūra kvietimus teikti paraiškas projektų finansavimui kasmet nukelia vis vėlesniam laikui, tai trikdo darbus, apsunkina jų tęstinumą. Tyrėjai vis dažniau turi ieškoti papildomų lėšų, teikdami paraiškas europiniams projektams arba kreiptis į verslą ar kitas trečiąsias šalis, o tai dažniausiai reiškia, kad tyrimai iš fundamentalių virsta taikomaisiais. Dėl tokios fragmentacijos ir posūkio trumpalaikių projektų link vis mažiau lieka galimybių plėtoti ilgalaikius, išsamius tyrimų projektus.

Visa tai privertė akademinį sluoksnį persigrupuoti, tarp institucijų ir padalinių padidėjo konkurencija, sumažėjo bendradarbiavimas ir solidarumas. Dabar vieni tyrinėja, o kiti dėsto. Tie, kurie (nors ir formaliai) vykdo tyrimus, yra priversti nuolatos ieškoti finansavimo šaltinių, kad išsaugotų savo akademinį statusą, o tie, kurie dėsto universitetuose, apkraunami papildomomis logistikos, valdymo, administravimo pareigomis. Pastebimai didėja nelygybė tarp akademinio personalo kartų ir disciplinų. Tiems, kuriems pavyksta įsidarbinti pagal ilgalaikius kontraktus, mažai rūpi kolegos, kurių padėtis nestabili, kurie dirba pagal trumpalaikes sutartis ir dažniausiai neturi jokių ateities perspektyvų. Siekiant atkreipti dėmesį į akademinio sektoriaus situaciją, keliančią didžiulį nerimą, buvo surengta keletas akcijų, pavyzdžiui, vieša kampanija "Be ateities" (http://www.bezprihodnosti.si/), rašomi komentarai nacionaliniuose dienraščiuose (didelį atgarsį sukėlė Oto Luharo "Vasarinis mokslo Prometėjo išlaisvinimas").

Slovėnijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, viešieji fondai tyrimams skirstomi, atsižvelgiant į kiekybinius kriterijus, tarp jų balai, surenkami už publikacijas, atsižvelgiama į jų citavimo indeksą per pastaruosius penkerius metus, ypač vertinama tai, kiek mokslininkas geba į savo instituciją pritraukti lėšų iš išorės. Iš akademikų tikimasi ne tik geresnių, bet ir vis greitesnių rezultatų. Dominuojanti akademinio darbo kokybės vertinimo formulė "Spausdinkis arba išnyk" ne tik marginalizavo nesuprekinamą žinojimą, bet ir pažeidė pavienių asmenų ir jų grupių, pavyzdžiui, tų, kurie dar tik pradeda karjerą arba dirba laikinai, arba moterų, mažumų ir migrantų, teises. Jau kalbama net apie naujas "žemo sluoksnio" akademikų grupes, esą neįstengiančias atitikti jiems keliamų akademinių reikalavimų, todėl marginalizuojamas. Tokia padėtis blokuoja akademinę karjerą. Nuolatos jausdami neaiškumo dėl ateities spaudimą, jie yra priversti susitaikyti su administracijos savivale. Manau, būtent šis "susitaikymas" leidžia lengviau primesti korporatyvinį modelį, nes apribojamos galimybės kritiškai mąstyti, plėtoti socialiai angažuotus tyrimus, diegti naujas žinių perteikimo formas. Siaurėjant tyrimų autonomijai, kyla daug etinių, metodologinių, strateginių dilemų.

Taigi, smarkiai sumažinti asignavimai aukštajam mokslui ir tyrimams suvaržė akademikus kaip asmenis, kurie atlieka mokslinius tyrimus, plėtoja mokslinį diskursą. Analitikai perspėja: jei nebus išsaugota akademija, kaip kritikos centras, jei išliks dabartinė padėtis, autonomiškas mokslas nebus įmanomas.

Kardinolas Johnas Henry's Newmanas klasikiniame veikale, skirtame universiteto idėjai, iškėlė pagrindinį tikslą – ugdyti asmenybę. Tačiau šiuolaikinėms aukštojo mokslo institucijoms tas menkai rūpi. Ar nusigręžę nuo ugdymo ir lavinimo, susitelkę tik į mokslo tyrimus, universitetai nepraras savo reikšmės? Kodėl jiems nesvarbi edukacinė funkcija?

Dėstymas vis labiau suvokiamas kaip "lipnios grindys" (tai sociologės Catherine White Berheide metafora, apibrėžianti tam tikrų socialinių grupių (ypač moterų) teisėtą (sudarant sunkesnes sąlygas) diskriminavimą. Pareigos, susijusios su dėstymu, nesuteikia stabilumo akademinėje rinkoje, kad gautum nuolatinį darbą, tenka susidurti su didžiule konkurencija, atranka, kuri vykdoma pagal tyrimų kiekį ir jų rezultatus. Daugelis daktaro laipsnį įgijusių asmenų (tiek tie, kurie dirba aukštojo mokslo sektoriuje, tiek tie, kurie jau nebedirba) ir ką tik karjerą pradėję tyrėjai / akademikai, dalyvavę ES finansuotame tyrimų projekte GARCIA (http://garciaproject.eu), pripažįsta, kad dėstymas nuvertintas ir universitetuose, ir jų katedrose, atotrūkis tarp tyrimų ir dėstymo pastebimai didėja. Viena iš priežasčių yra vadinamojo Bolonijos proceso implikacijos, pavertusios aukštąjį mokslą masiniu reiškiniu, tai atsiliepė net ir daktaro laipsniui. Institucijos siekia turėti kuo daugiau tiek studentų, tiek doktorantų. Daugėja daktarų ir tyrimo asistentų, dirbančių pagal trumpalaikius kontraktus, tačiau proporcija asmenų, turinčių ilgalaikes sutartis ir aukštesnes akademines pareigas, nesikeičia. Bent jau karjeros pradžioje daugeliui tenka dirbti pagal trumpalaikes sutartis.

Slovėnijoje ryškėja tendencija versti moteris ir jaunus žmones, kad pasirašytų trumpalaikius kontraktus. Nacionalinės statistikos agentūros duomenimis, iki 2009 m. 80 proc. vyrų ir 74 proc. moterų su daktaro laipsniu turėjo nuolatinį darbą. Tačiau nuo 2012 m. ir vėliau laikinų kontraktų skaičius išaugo – 64 proc. vyrų ir 55 proc. moterų su daktaro laipsniais dabar turi tik trumpalaikius kontraktus. Doktorantams ir laipsnį ką tik įgijusiems asmenims vis dažniau siūlomi laikini kontraktai. Tapę pigia darbo jėga, jie atlieka "nematomus" darbus. Tai ypač būdinga socialiniams ir humanitariniams mokslams, nes jų atstovams įsidarbinti kituose sektoriuose gerokai sunkiau, negu, pavyzdžiui, tiksilųjų mokslų atstovams. Be to, Slovėnijos aukštąjį mokslą yra labai paveikusi "akademinė endogamija" – institucijos labiau linkusios priimti asmenis, kurie baigė jas pačias, o tie, kurie su jomis ir jų padaliniais neturi tiesioginio ryšio, retai gauna darbą. Taigi, institucijos yra uždaros ir reprodukuoja save, o daugelis jaunų perspektyvių mokslininkų neturi galimybės sėkmingai startuoti.

Globali ekonomikos krizė dviprasmiškai paveikė akademinius sluoksnius. Laikinas darbas, viena vertus, užtikrina didesnį judrumą, laisvesnį grafiką. Judrumas šią profesiją daro patrauklesnę, nepaisant to, kad prireikia daug laiko, jei nori užimti (nors ir trumpam) profesiniu atžvilgiu stabilesnę padėtį. Absolventai, atsidūrę darbo rinkoje, raginami būti judrūs, kad prisitaikytų prie nuolatinės kaitos, išsiugdytų vadybos gebėjimus ir tokį pat mąstymą, juk pateko į dinamišką sektorių. Dauguma karjeros vadovų pabrėžia gebėjimo prisitaikyti svarbą. Viešuosiuose diskursuose jauni tyrėjai apibūdinami kaip "nepriklausomi profesionalai", nors jų likimas panašus į kitų grupių, kurių padėtis neužtikrinta. Asmenis, pradėjusius akademinę karjerą, nuolatinis reikalavimas atitikti kriterijus, kurie potencialiai leistų atnaujinti sutartį, paverčia pigia darbo jėga. Jie grumiasi su didėjančiais krūviais, hiperproduktyvumu ir konkurencija, neretai kamuojami nerimo, išsekimo, izoliacijos, asmeninio ir šeimyninio gyvenimo bėdų (ypač moterys).

Pagal bendras akademijos neoliberalizavimo tendencijas dėstymas yra svarbus tik tiek, kiek jis naudingas verslui ir kapitalo kaupimui. Tai kompromituoja idėją, kad dėstymas yra pilietiška veikla, ir korumpuoja pedagogiką. Mano manymu, tai labai pavojinga tendencija.

Humanitariniai mokslai kelia nuolatinį įtarimą moderniai visuomenei, jau seniai išpažįstančiai scientizmo ideologiją. Tiek humanitarinių, tiek "laisvųjų menų" programos verčiamos susispausti, pamažu išstumiamos, nes yra laikomos reliktu kažkokios keistos tradicijos, kuri neteikia "naudingo", rinkoje "pritaikomo" žinojimo. Kaip apskritai vertinate humanitarikos perspektyvas?

Siaura etnomuzikologijos disciplina, kuriai priklausau, yra tarsi tarp meno ir humanitarinių mokslų. Ji pelnė institucinį pripažinimą, bet daugelyje Europos universitetų iki šiol grumiasi dėl savo vietos aukštajame moksle ir tyrimo sektoriuje. Susiklosčius situacijai, kai reikalaujama, kad menai ir humanitarika "gamintų" vis daugiau instrumentinių žinių, kurios būtų "pritaikomos" ir virstų paklausia preke, šiai sričiai gresia tolesnė marginalizacija. Etnomuzikologija patenka tarp laisvai pasirenkamų kursų, o tokius paprastai skaito vos vienas asmuo, turintis trumpalaikę darbo sutartį, taigi, ši sritis darosi vis labiau pažeidžiama.

Kita vertus, konkretus etnomuzikologijos posritis iškilo dešimtajame dešimtmetyje ir darosi vis labiau pastebimas, atsiliepdamas į pragmatišką spaudimą, kurį humanitarikai daro rinka. "Taikomoji" žinija vis dažniau pateikiama kaip karjeros garantas. Nors pritaikomumas pateikiamas ir suprantamas kaip įvairialypė dinamiška praktika, skleidžianti socialiai angažuotą žinojimą, bet įsigali požiūris, kad turi vertę tik komercinės žinios, užtikrinančios pelną. Tai pagrįsta klaidingu teiginiu, esą mokslinio akademinio žinojimo neįmanoma pritaikyti pelningai.

Toks akademinis kraštovaizdis verčia permąstyti taikomųjų žinių supratimą, atmetus ideologiją, kuri skelbia, esą karjerą turi lemti darbo rinka (t. y. rinkos vertybės, kalbant bendresnėmis kategorijomis). Taikomasis mokslas, nepaisant geriausių norų, vis dažniau suprantamas tiktai kaip pelningo įsidarbinimo galimybė, vis rečiau paisoma, ar jis teikia visuomenei naudą, laikydamasis etinių principų, ar yra socialiai atsakingas. Globalūs akademinės sferos pokyčiai, kuriuos jau minėjau, rodo, kad "įprastus" (akademinius) ar "alternatyvius" (daugialypius) karjeros kelius tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje lemia humanitarinių mokslų komercializacija. Manau, akivaizdu, kuo gresia tokia "raida", įtvirtinanti supratimą, esą akademiko pareiga – siekti naudos. Manau, privalėtume būti atsargūs, atliepdami visuomenės poreikį gauti vien "pritaikomas" žinias, kai lieka vis mažiau vietos plėtoti sociopolitinę praktiką, susijusią su žinija. Radikaliai keičiantis globalioms aplinkybėms, kyla didelė rizika prarasti suvokimą, kad humanitariniai mokslai yra bet kokios emancipacijos pagrindas.

Bene visas pasaulis pavyzdžiu laiko Amerikos tyrimų universitetą, nors kiekvienos šalies situacija ir kontekstas yra labai skirtingi. Pasaulinė reitingų sistema, kuria vis labiau įtikima, verčia varžytis, grumiantis dėl aukštesnės vietos tarsi kokio religinio išganymo. Ką manote apie visuotinai peršamą konkurencijos ideologiją? Ar visos šalys privalo turėti savo harvardus ir oksfordus? Ar turime pakankamai lėšų, kad tokiais taptume? Ar ne geriau būtų ieškoti savo kelio ir savo vietos konkrečioje visuomenėje?

Pirmas klausimas susijęs su tuo, ką vadiname "aukščiausios klasės" tyrimais ir kokie instituciniai modeliai juos užtikrina. Akademikai nėra homogeniška bendruomenė, tad mūsų galimybės dėstyti ir tyrinėti labai priklauso nuo socialinės įvairovės ir įsišaknijusios nelygybės. Tokiomis sąlygomis epistemologiniai galios žaidimai pasitelkiami tam, kad būtų išsaugoti kolonijiniai galios santykiai, pavyzdžiui, panaudojant pigią akademinio darbo jėgą. Tai akivaizdu ir matant "naujų europinių" universitetų, tyrimo institucijų, kurių projektus finansuoja Europos Komisija, sėkmę, nors didžiuma jų veikia ne kaip tyrimų koordinatoriai, o viso labo kaip partneriai. Tai rodo, kad varžybos pralaimimos nebūtinai aukštesnės kategorijos tyrėjams, tiesiog varžo riboti resursai, mažesnės galimybės samdyti administratorius, konsultantus. Šiuo atžvilgiu didėja atotrūkis tarp vadinamųjų pirmaeilių "aukštos klasės" mokslininkų ir "visų kitų". Tai rodo, kad XXI a. neoliberalizmo krizė gerokai gilesnė negu kada nors anksčiau.

Padidintas dėmesys aukštojo mokslo ir tyrimų "konkurencingumui" išsaugo vienų institucijų privilegijas, susijusias su aprūpinimu ir finansavimu, užtikrina, kad privilegijuotųjų statusas nebūtų prarastas. Tai mažina akademinės bendruomenės solidarumą ir potencialią galimybę sutartinai pasipriešinti "griežtumo" politikai. Užuot gynę vertybes, akademiniai sluoksniai renkasi kompromisus ir konformizmą. Stabili akademinė padėtis vis dažniau siejama su mažuma ir uždarumu. Taigi, ir tyrimus "gamina", ir dėsto elitinė, vis homogeniškesnė (tai baltieji, vakariečiai, dažniausiai vyrai) akademikų grupė, primetanti tam tikrą mąstymo kryptį. Taip įtvirtinama ir didinama socialinė atskirtis, užuot ją mažinus. Turėtume suvokti, kad žinių gamybą perleidus elitiniam privilegijuotam sluoksniui, akademinėje sferoje bus atkurta tiek rasinė, tiek klasinė nelygybė ir išnaudojimas.

Kas, Jūsų manymu, svarbiausia aukštajam mokslui ir tyrimams tiek Vidurio Europoje, tiek Slovėnijoje artimiausiu metu?

Dažnai sakoma, kad dabartinis viešojo aukštojo mokslo modelis yra netvarus, atotrūkis tarp viešų ir privačių institucijų nuolat didėja. Slovėnijoje atsiranda nauji privatūs universitetai ir institutai, tyrimo grupės steigiamos verslo sektoriuje. Tai rodo, kad vyksta aukštojo mokslo ir tyrimų privatizacija. Viešosios aukštojo mokslo įstaigos jaučia nuolatinę grėsmę, kad jų biudžetas ir vėl bus apkarpytas. To negalima laikyti paprasčiausia ekonomine būtinybe. Akivaizdus ideologinis šių sankcijų pobūdis, atspindintis naujus santykius, kurie klostosi tarp žinių gamybos ir galios. Šioji naujojo vadybiškumo ir korporatyvizacijos ideologija propaguoja korupcinį akademinio darbo supratimą ir vertinimą.

Akademiniai sluoksniai turėtų prisiimti bendrą atsakomybę, ryždamiesi platesnei diskusijai apie akademinio darbo sąlygas. Turėtume atvirai pasakyti, kokie esame pažeidžiami, kad galėtume parengti kolektyvinę strategiją. Kalbėkimės, neužsisklęskime disciplinose, kurkime solidarumo prielaidas, nors akademinė terpė yra tokia fragmentiška, Slovėnijos atveju ji suskaidyta į tyrimų organizacijas ir universitetus. Turėtume pasistengti, kad mūsų rūpesčiai, lūkesčiai ir ateities perspektyvos neliktų anapus visuomenės akiračio. Galbūt esu nusiteikusi pernelyg romantiškai, tačiau tikiu, kad pyktis ir nepasitenkinimas gali tapti "politizuotu atsaku", palaipsniui, tačiau radikaliai keičiant esamas žinių gamybos sąlygas, aukštojo mokslo koncepcijas, dėstymo ir tyrimų praktiką.

Dėkoju už pokalbį.

O aš norėčiau padėkoti savo kolegei Tanjai Petrovič už pastabas ir pasiūlymus, padėjusius man parengti atsakymus į jūsų klausimus, ir visiems tiems, kurie su manimi pasidalijo mintimis, kaip humanitarams išlikti akademinėje rinkoje.

 



Published 2016-11-25


Original in Lithuanian
First published in Kulturos barai 10/2016 (Lithuanian version); Eurozine (English version)

Contributed by Kulturos barai
© Ana Hofman / Almantas Samalavičius
© Eurozine
 

Focal points     click for more

Debating solidarity in Europe

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/solidarity.html
In the aftermath of the 2008 financial crisis, questions of inequality and solidarity have become intertwined. Over the past year, however, questions of solidarity have also been central in connection to the treatment of refugees and migrants. [more]

Ukraine: Beyond conflict stories

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/ukraine_beyond_conflict4.html
Follow the critical, informed and nuanced voices that counter the dominant discourse of crisis concerning Ukraine. A media exchange project linking Ukrainian independent media with "alternative" media in Germany, France, Spain, Italy and Greece. [more]

Russia in global dialogue

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
In the two decades after the end of the Cold War, intellectual interaction between Russia and Europe has intensified. It has not, however, prompted a common conversation. The focal point "Russia in global dialogue" seeks to fuel debate on democracy, society and the legacy of empire. [more]

Ukraine in European dialogue

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/ukrainedialogue.html
Post-revolutionary Ukrainian society displays a unique mix of hope, enthusiasm, social creativity, collective trauma of war, radicalism and disillusionment. Two years after the country's uprising, the focal point "Ukraine in European dialogue" takes stock. [more]

Culture and the commons

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/culturecommons.html
Across Europe, citizens are engaging in new forms of cultural cooperation while developing alternative and participatory democratic practices. The commons is where cultural and social activists meet a broader public to create new ways of living together. [more]

2016 Jean Améry Prize collection

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/jeanameryprize2016.html
To coincide with the awarding of the 2016 Jean Améry Prize for European essay writing, Eurozine publishes essays by authors nominated for the prize, including by a representative selection of Eurozine partner journals. [more]

The politics of privacy

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/privacy.html
The Snowden leaks and the ensuing NSA scandal made the whole world debate privacy and data protection. Now the discussion has entered a new phase - and it's all about policy. A focal point on the politics of privacy: claiming a European value. [more]

Beyond Fortress Europe

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/lawborder.html
The fate of migrants attempting to enter Fortress Europe has triggered a new European debate on laws, borders and human rights. A focal point featuring reportage alongside articles on policy and memory. With contributions by Fabrizio Gatti, Seyla Benhabib and Alessandro Leogrande. [more]

Vacancies at Eurozine     click for more

Eurozine is seeking an Online Editor and Social Media Manager for its office in Vienna.

Preferred starting date: February 2017.
Applications deadline: 31 January 2017.

Conferences     click for more

Eurozine emerged from an informal network dating back to 1983. Since then, European cultural magazines have met annually in European cities to exchange ideas and experiences. Around 100 journals from almost every European country are now regularly involved in these meetings.
Mobilizing for the Commons
The 27th European Meeting of Cultural Journals
Gdańsk, 4-6 November 2016

http://www.eurozine.com/comp/gdansk2016_official.html
The Eurozine conference 2016 in Gdańsk framed the general topic of solidarity with a focus on mobilizing for the commons. The event took place in the European Solidarity Centre in Gdańsk and thus linked contemporary debate to the history of a broad, non-violent, anti-communist social movement which has started in the city's shipyard in 1980. [more]

Support Eurozine     click for more

If you appreciate Eurozine's work and would like to support our contribution to the establishment of a European public sphere, see information about making a donation.

Eurozine BLOG

On the Eurozine BLOG, editors and Eurozine contributors comment on current affairs and events. What's behind the headlines in the world of European intellectual journals?
Eurozine
In memoriam: Ales Debeljak (1961-2016)

http://www.eurozine.com/blog/in-memoriam-ales-debeljak-1961-2016/
On 28 January 2016, Ales Debeljak died in a car crash in Slovenia. He will be much missed as an agile and compelling essayist, a formidable public speaker and a charming personality. [more]

Time to Talk     click for more

Time to Talk, a network of European Houses of Debate, has partnered up with Eurozine to launch an online platform. Here you can watch video highlights from all TTT events, anytime, anywhere.
Neda Deneva, Constantina Kouneva, Irina Nedeva and Yavor Siderov
Does migration intensify distrust in institutions?

http://www.eurozine.com/timetotalk/does-migration-intensify-distrust-in-institutions/
How do migration and institutional mistrust relate to one another? As a new wave of populism feeds on and promotes fears of migration, aggrandising itself through the distrust it sows, The Red House hosts a timely debate with a view to untangling the key issues. [more]

Editor's choice     click for more

Jürgen Habermas, Michaël Foessel
Critique and communication: Philosophy's missions

http://www.eurozine.com/articles/2015-10-16-habermas-en.html
Decades after first encountering Anglo-Saxon perspectives on democracy in occupied postwar Germany, Jürgen Habermas still stands by his commitment to a critical social theory that advances the cause of human emancipation. This follows a lifetime of philosophical dialogue. [more]

Literature     click for more

Karl Ove Knausgård
Out to where storytelling does not reach

http://www.eurozine.com/articles/2014-04-03-knausgard-en.html
To write is to write one's way through the preconceived and into the world on the other side, to see the world as children can, as fantastic or terrifying, but always rich and wide-open. Karl Ove Knausgård on creating literature. [more]

Jonathan Bousfield
Growing up in Kundera's Central Europe

http://www.eurozine.com/articles/2013-08-16-kuisz-en.html
Jonathan Bousfield talks to three award-winning novelists who spent their formative years in a Central Europe that Milan Kundera once described as the kidnapped West. It transpires that small nations may still be the bearers of important truths. [more]

Literary perspectives
The re-transnationalization of literary criticism

http://www.eurozine.com/comp/literaryperspectives.html
Eurozine's series of essays aims to provide an overview of diverse literary landscapes in Europe. Covered so far: Croatia, Sweden, Austria, Estonia, Ukraine, Northern Ireland, Slovenia, the Netherlands and Hungary. [more]

Debate series     click for more

Europe talks to Europe

http://www.eurozine.com/comp/europetalkstoeurope.html
Nationalism in Belgium might be different from nationalism in Ukraine, but if we want to understand the current European crisis and how to overcome it we need to take both into account. The debate series "Europe talks to Europe" is an attempt to turn European intellectual debate into a two-way street. [more]

Multimedia     click for more

http://www.eurozine.com/comp/multimedia.html
Multimedia section including videos of past Eurozine conferences in Vilnius (2009) and Sibiu (2007). [more]


powered by publick.net