Viena svarbiausių pamokų iš sovietinės praeities Kaliningrado srityje yra tai, kad žlugo "tapatybės politika", pagrįsta požiūriu, neva persikėlėlių sąmonė – tai kempinė, be jokios refleksijos sugerianti oficialias istorijos interpretacijas. Valdžia ilgą laiką gyveno iliuzijomis, kurias palaikė vienpusė komunikacija "iš viršaus į apačią". Domėtis ikikarine praeitimi buvo uždrausta, ją vertinti leista arba išskirtinai negatyviai, arba nutylėti. Manyta, kad "labiausiai į Vakarus nutolusios sovietinės įgulos" žemutiniai sluoksniai automatiškai arba taikant nesudėtingas ideologines klišes apsikrės įtariu priešiškumu tiek išoriniam "Vakarų" pasauliui, tiek ir vokiškajai praeičiai. Vis dėlto monumentalių ideologinių sluoksnių pašonėje – tose tuštumose ir nišose, kurios jautėsi laisvesnės nuo išorinės kontrolės, radosi kažkas ypatinga. Naujieji gyventojai perėmė vietinės kultūrinės tradicijos "mažąsias formas", įsijautė į architektūrinę aplinką, į buvusios Rytų Prūsijos gamtovaizdį ir ėmė kurti savitą, skirtingą nei oficialioji, gyvenseną, kaupė simbolinį ir kultūrinį kapitalą, kuris padėjo jiems ne tik priprasti prie kitokių gyvenimo sąlygų, bet ir įnešti į jas kai ką individualaus. Kultūrinė ir materialioji aplinka, sukurta čia gyvenusių vokiečių, kurie buvo deportuoti iš srities 1948 m., atkilėliams pamažu tapo sava.

Žinoma, daug ikikarinio palikimo objektų buvo sugriauta. Tam turėjo įtakos įvairūs veiksniai. Tačiau būtent todėl kaliningradiečių kontaktai su kitų kultūrų tradicijomis arba procesai, lėmę, kad Rytprūsių praeičiai buvo suteikiamos naujos prasmės ir reikšmės, tampa dar svarbesni, jei norime suvokti, kas apskritai yra kaliningradiečiai. Sąmoningas santykis su šios žemės praeitimi, kaip rodo Jurijaus Kostiašovo ir kitų Kaliningrado istorikų tyrimai, ėmė rastis jau pirmaisiais sovietinės srities formavimo metais. Gali būti, kad persikėlėliai buvo kiek drąsesni ir smalsesni, kiek didesni individualistai ir netgi avantiūristai už savo tėvynainius, likusius "didžiojoje žemėje". Gerokai vėliau, "brandžiuoju" sovietmečiu, jūrininkų ir žvejų, kurie grįždavo iš užjūrio plaukiojimų, įspūdžiai, "laisvadienių kelionės" pas "Pabaltijo kaimynus", tada dar neatsitvėrusius Šengeno siena, kaliningradiečių gyvenimui suteikdavo papildomą koloritą, jų kontaktus su "svetima kultūra" paversdami dar sudėtingesne mozaika.

Turėjo praeiti gana daug laiko, kol kaliningradiečiai susivokė esantys nuolatiniai, o ne laikini šio krašto gyventojai, todėl turintys priedermę ne šiaip sau domėtis šios žemės praeitimi – ikikarine, karine ar pokarine, bet nuolatos šią praeitį patirti ir aktualizuoti dabartyje. Daug kas pasikeitė XX a. paskutiniuoju ir XXI a. pirmuoju dešimtmečiais, kai sritis atsivėrė išoriniam pasauliui, o kaliningradiečiai galėjo praktiškai, kasdienybės santykių lygmenyje, susipažinti su kitokia gyvenimo sąranga ir pasaulėžiūra, pirmiausia Lenkijoje, Vokietijoje, Lietuvoje, kitose Baltijos jūros regiono šalyse. Taigi per daugiau kaip šešiasdešimt metų, kai egzistuoja Kaliningrado sritis, susikūrė aplinka, kurioje erdvė ir laikas suvokiami savaip, unikaliu, į nieką nepanašiu būdu. Kaliningradiečio neįmanoma apibūdinti, priskiriant jį vienai ar kitai etninei ar religinei grupei. Žmones, gyvenančius šiame Rusijos anklave, vienija pasisavinimo ir kontakto su kitomis kultūromis patirtis. Kaliningradiečiai suvokia esantys savita Rusijos visuomenės dalis, kuri nori būti atvira pasauliui, dėmesinga ir jautri tam, kas vyksta už srities ribų, sugebanti savitai įsisąmoninti gyvenimo Europos šalių kaimynystėje patirtį. Regioninės sąmonės atvirumas leidžia būti kaliningradiečiais ir tiems, kurie gimė ne čia, tačiau pajuto savo lemties ir šio regiono artumą. Net išvykstantieji iš šio krašto nenustoja būti kaliningradiečiais.

Regiono visuomenė turi didelį Rusijos ir Europos kultūrų integravimo potencialą, tad ji geba išbandyti naujus socialinės ir kultūrinės sąveikos būdus pačiais įvairiausiais lygmenimis, nuo aukštojo iki kasdieniškojo. Kaliningradiečiai turi ką pasiūlyti ir Rusijai, ir Europai ne vien gamtos ar architektūros požiūriu. Vietinė visuomenė jaučia savitą, kaliningradietišką perspektyvą. Specifinė srities atmosfera galėtų tapti išeities tašku, kūrybiškai plėtojant regioną. Naujovės visų pirma pasireiškia socialinių santykių lygmenyje. Jos atsiranda aplinkoje, kurios pagrindinis bruožas yra ne "gyventojų" konformizmas, bet piliečių individualumas, atvirumas ir smalsumas. Diskusija apie praeitį tokiame regione gali tapti dialogo arena, plėtros šaltiniu, o ne antagonizmo ir agresijos terpe.

Ideologinės schemos Šaltojo karo metais įpratino supaprastinti sudėtingas gyvenimo formas abipus geležinės uždangos. Reikėjo dešimtmečių, kupinų politinių ir kultūrinių įvykių, mokslinės veiklos ir intensyvių kontaktų tam, kad susiklostytų kalba, leidžianti kiek įmanoma tiksliau suvokti ir adekvačiau aprašyti socialinę realybę ir procesus, vykstančius šiame Rusijos kampelyje, apsuptame naujosios Europos. Nepaisant esminių pokyčių, senoji leksika tebėra nepaprastai gaji, stereotipų ir klišių rinkiniais ji vis blokuoja protinę veiklą, skatinančią refleksijas. Bandymai neigti kaliningradiečių kaip socialinės grupės unikalumą, traktuojant juos "kaip ir visus", susiduria su pasipriešinimu, troškimu apginti savo orumą ir išsaugoti dešimtmečiais kurtą gyvenamąją aplinką. Vienas iš naujausių simbolinės politikos konfliktų kilo dėl Kaliningrado srities Dūmos neseniai priimto sprendimo daugelį istorijos ir kultūros "objektų", turinčių didelę reikšmę vietos visuomenei, perduoti Rusijos stačiatikių cerkvės nuosavybėn.

Debatuose dėl "objektų" perdavimo valdžia, Rusijos stačiatikių cerkvė ir viešojo informavimo priemonės vėl atgaivino senąjį pasaulio suvokimo būdą, kuris paremtas įtarumu, nepasitikėjimu ir uždarumu. Pagrindinis argumentas, kurį viešai vartoja sprendimo perduoti bažnyčias ir pilis šalininkai, yra pavojaus tikimybė. Kaliningradiečiai turėtų išsigąsti, kad ateis "revanšistai", prisidengę liuteronų ir katalikų kaukėmis, ir viską atims. Todėl būtina patiems kuo greičiau visa tai įforminti kaip Rusijos stačiatikių cerkvės nuosavybę, kad būtų dar sykį įtvirtinta srities priklausomybė Rusijai. Panašus paniką keliantis tonas, sudarantis įspūdį, kad gyvename kone apgulties sąlygomis, leidžia suinteresuotiems asmenims skubiai priimti regioninį įstatymą, išvengiant platesnės viešos diskusijos. Be to, paskubomis išspręstas klausimas padeda išvengti ir viešų svarstymų apie tai, kaip gautus "objektus" ketina eksploatuoti naujasis savininkas. Tuos, kurie kelia klausimą, kokia ateitis laukia įstaigų, įsikūrusių šiuose "pastatuose", kaip bus rekonstruojami paveldo objektai, valdžia bando įtikinti, kad iš esmės jokių pokyčių nenumatoma. Tuos, kurie ir toliau teiraujasi, kam apskritai reikėjo perduoti nuosavybę, jei jokių pokyčių nebus, apšaukia "vokiečių agentais". Tiesą sakant, tokiame mąstymo lauke, kuriame išorės pasaulis iš anksto suvokiamas kaip priešiškas, visi abejojantys nė negali tikėtis kitokio įvertinimo. "Didžiavalstybinio patriotizmo" diskurse jiems lemta būti marginalais, ginančiais esą asmeninius, daugumai neaktualius dalykus.

Tačiau nuosavybės savininko pasikeitimas turi didžiulę socialinę reikšmę ir darys įtaką visai regiono visuomenei, susiformavusiai toli gražu ne vienos etninės ar religinės tapatybės pagrindu. Konfliktas yra susijęs ne vien su pavienių organizacijų, šiuo metu įsikūrusių "objektuose", likimu. Penkiolika buvusios Rytų Prūsijos bažnyčių ir pilių Kaliningrado srityje, Dūmos perduotų Rusijos stačiatikių cerkvei, yra ne vien nuosavybė. Dar sudėtingiau jas būtų priskirti "religinės reikšmės objektams". Savininko pasikeitimas reiškia ne tik sienų ar pastatų perdavimą. Kyla pavojus, kad nutrūks daugelis unikalių kultūrinių ir socialinių praktikų, kurios susiformavo atsiradus kaliningradiečių sąveikai su šiais simboliškai reikšmingais objektais. Lėlių teatras Luizės atminimo bažnyčioje, Filharmonijos koncertų salė su vargonais Šv. Šeimynos bažnyčioje, Įsruties (Insterburgo) pilis, Arnavos bažnyčia – su kiekvienu iš išvardytų objektų yra susijusios asmeninės istorijos, gilūs jausmai, nepakartojama patirtis, ryškūs daugelio srities gyventojų ir svečių prisiminimai. Sprendimas perduoti juos Rusijos stačiatikių cerkvei buvo priimtas paskubomis, vienu sąrašu, neaptarus kiekvieno konkretaus atvejo ir iš anksto viešai to neapsvarsčius. Maža to, sprendimas buvo priimamas visiškai nesiskaitant su tuo, kad šis paveldas turi simbolinę reikšmę ne vien kaliningradiečiams, bet ir mūsų kaimynams Europoje. Į daugybę kaliningradiečiams natūraliai kylančių klausimų, susijusių su kiekvieno konkretaus objekto likimu, lieka neatsakyta, o tai kelia nereikalingą įtampą ir nesuteikia aiškumo bendrajai padėčiai.

Suprantama, masišką paveldo objektų, kurie yra visų piliečių turtas, perdavimą vienintelei religinei organizacijai, kuri su šiais "objektais" niekaip – nei istoriniu, nei kultūriniu, nei socialiniu požiūriu – nėra susijusi, galima lengvai ir legaliai įforminti, priėmus regioninį įstatymą. Vis dėlto šio sprendimo atveju krinta į akis, kad trūksta teisėtumo, t. y. visuomenės sutikimo, paramos ir suvokimo. Tai, kad buvo atsisakyta suteikti regiono visuomenei galimybę savarankiškai ir viešai apsispręsti, kokią tolesnę šių objektų ateitį ji norėtų regėti, dar kartą skaudžiai užgavo kaliningradiečių orumą. Nesena praeitis rodo: jei valdžios priimamiems sprendimams trūksta visuomenės paramos, gali kilti rimtas socialinis nepasitenkinimas [turimi omenyje pernai žiemą Kaliningrade ir Černiachovske vykę tūkstantiniai mitingai – vertėjo pastaba]. Ir šiuo atveju nereikėtų manyti, kad visuomenė dėl šių objektų likimo laikysis vieningos, konsoliduotos nuomonės. Veikiau susidursime su problemos suvokimo skirtumais ir jos sprendimo būdų įvairove. Tačiau turi būti leista šią įvairovę viešai artikuliuoti, nes būtent tai suteikia atviro interesų derinimo galimybę.

Published 2011-06-15