Vokiečių studentai 2009 m. pabaigoje vėl išėjo į gatves ir užėmė universitetus protestuodami prieš dabartines studijų sąlygas. Iš esmės buvo piktinamasi aukštojo mokslo pokyčiais, kuriuos paskatino Bolonijos procesas. Ir ne be pagrindo. Dėl sunkumų, kilusių "įgyvendinant" universiteto reformą, reikia kaltinti ne paprasčiausias "technines klaidas", kaip tvirtino Vokietijos švietimo ministrė Annette Schavan. Priešingai, toks teiginys atsakomybę dėl dabartinės krizės nuo politikų perkelia universitetams, o diskutuoti apie esmines problemas vengiama.

Vokietijoje Bolonijos procesas reiškia kultūrinę revoliuciją. Užbaigiama esminė transformacija, kuri vyksta jau seniai ir yra susijusi su tuo, kaip traktuojamas švietimas, kokios yra įsidarbinimo galimybės, o galiausiai įveikiamas net ir pasipriešinimas šiems pokyčiams, tiesa, ne tarp studentų.

"Bolonijos procesas kuria europinę aukštojo mokslo erdvę", taigi turėtų nacionalines švietimo sistemas atverti europinei integracijai. Tačiau jo inicijuotas restruktūrizavimas susideda ne tik iš formalaus universitetinių laipsnių standartizavimo: Bolonijos rezultatas yra didėjantis nacionalinių ugdymo institucijų išsisluoksniavimas ir hierarchizacija. Nacionalinių ugdymo sistemų transnacionalinę integraciją lydi nacionalinė dezintegracija. Iš esmės visą procesą tai paverčia itin kontroversišku.

Kova dėl prestižo: kaip rinkos tarpininkauja švietimui ir įsidarbinimui

Naujomis sąlygomis švietimas jau nėra kuriamas (akademinių ir profesinių asociacijų) kaip bendrasis socialinis gėris, dabar jis parduodamas kaip individuali gėrybė ir prekė globalioje švietimo rinkoje. Naujasis akademinis kapitalizmas siekia naudos, kurią teikia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Kova dėl švietimo prestižo tampa dar įnirtingesnė ir tai didina švietimo kaštus. Ši sistema palanki tik tiems, kurių tėvai yra pakankamai turtingi, kad sudarytų savo vaikams geras starto sąlygas jau darželyje, pradinėje ir vidurinėje mokykloje. Užtenka pasidairyti po JAV ir Jungtinę Karalystę, kad tuo įsitikintume.

Laisvoji rinka profesines struktūras paverčia tarpininkėmis tarp švietimo ir įsidarbinimo. Tai sukelia gilų nesaugumo jausmą. Vokietijoje egzistuoja tvirta tradicija, kad išsilavinimas (akademiniai laipsniai) yra glaudžiai susijęs su įsidarbinimu (profesine padėtimi). Šios sistemos pagrindas yra fiksuotas profesinis tapatumas, kurį formuoja Fachgesellschaften – vienos ar kitos srities, pvz., gydytojų, advokatų, architektų, inžinierių ar mokytojų, asociacijos. Valstybė įkūrė jas būtent šiuo tikslu. Profesinis tapatumas susieja kursus ir kvalifikaciją (valstybinius egzaminus, diplomus) su praktiniu profesijos apibūdinimu.

Naujieji bakalauro kursai to padaryti negali. Jie suteikia tik esminę kompetenciją ir į darbo rinką išleidžia absolventus, kuriems stinga aiškaus darbo profilio ir kurie yra dar nepakankamai tam darbui pasirengę. Tai reiškia, kad nesvarbu, ko tave išmokė bakalauro kurse, vis tiek labiau nei bet kada turėsi papildomai save prezentuoti, tapti ir savo paties vadybininku, ir mokytis, kaip sakoma, visą gyvenimą.^[1]

Kad padarytum didesnį įspūdį darbdaviams savo profesiniu profiliu, reikės daugiau investuoti į savo asmeninį profilį: studijos užsienyje, socialinė kompetencija, konfidencialumas, iškalba, prestižinė turimo akademinio titulo vertė... Prestižinė akademinio titulo vertė tampa svarbesnė už grynai objektyvią jo vertę, todėl ateičiai svarbus ne tiek įgytas akademinis titulas, kiek tai, koks universitetas jį suteikė.

Kova dėl prestižo intensyvėja, taigi didėja ir akademinių titulų kaštai. Tai ypač matyti JAV, kur universitetinio lavinimo kainos akivaizdžiausiai šovė aukštyn: ketverių metų bakalauro kursas ten gali kainuoti nuo 40 000 iki 180 000 JAV dolerių. Kaip futbolo čempio-nų lygoje, švietimo isteblišmente didžiausią prestižą ir sėkmę švietimo rinkoje turi tie, kurie naudojasi didžiausiu kapitalu. Jie įsilieja į europinio elito įtakingas grupes, kurių akademinė prabanga atskiria juos nuo visos universitetų masės, tad atstumas tarp vienų ir kitų tampa dar didesnis.

Spartūs pokyčiai studentų sąskaita

Šis dramatiškas pokytis universitetuose atskleidžia esmines su šia transformacija susijusias problemas. Tie, kurie gina senąjį profesinį pasaulį ir jo žinių monopolį – universitetų profesoriai ir asociacijos, – senojo diplomo kursus kiek įmanoma susiaurino iki naujųjų bakalauro kursų. Rezultatas: bakalaurų vietos perpildytos, daugelis studentų smarkiai persitempia. Tai rodo atkrintančiųjų skaičius, kuris yra didesnis nei kada nors anksčiau.

Siekiant viską kontroliuoti, studentai įsukami į egzaminų karuselę. Tai atpildas už išlikimo strategijas, tačiau tai nepadės išlavinti protų, gebančių savarankiškai mąstyti. Be to, senamadiškas dėstytojų santykis su studentais neleidžia rastis tokiai priežiūrai, kuri būtų ir reikli, ir nuoširdi. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių studentų neramumus.

Esminį vaidmenį dabar vaidina akreditavimo agentūros, o ateityje jų vaidmuo dar labiau didės. Agentūros remiasi akreditavimo tarybomis ir suteikia "kokybės ženklą" kursams, kuriuos išklausius įgyjamos bakalauro ar magistro kvalifikacijos. Siekiama, viena vertus, užtikrinti, kad kursai būtų lankomi, antra vertus, kad jie tarnautų rinkos poreikiams.

Tačiau redukuojant kursus iki daugmaž tinkamų studijuoti, bakalauras geriausiu atveju suteiks vidutinę kvalifikaciją, kuri leis ją įgijusiam asmeniui dirbti vidutinio lygmens pozicijoje ir gauti vidutinį atlyginimą. Tie, kurie nori pasiekti daugiau, turės įgyti magistro laipsnį. Vadinasi, magistrantūros vietų, kurių skaičius ir šiaip gana ribotas, bus siekiama dar aršiau nei dabar. Žvelgiant tolyn į priekį, panašu, kad tik 20 proc. bakalaurų gaus vietas magistrantūros kursuose. Taip jau yra kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV.^[2]

"Klaidas", padarytas aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo nepamatuotai plečiamas universitetų tinklas, dabar skausmingai bandoma "ištaisyti". Užuot plėtus techninės pakraipos kolegijas, kur studijuotų iki 70 proc. studentų, o praktiniu požiūriu tai realistiška, pirmenybė buvo atiduota universitetams. Tokį raidos modelį primena ir aštuonmetė vidurinė mokykla, kuri, tenka pridurti, jau nesibaigia, kaip anksčiau, abitūra. Bakalauras suteikia tolesnę kvalifikaciją, tinkamą vidutinio lygio darbo vietai, ir tik nedidelis procentas tęsia magistro ar daktaro studijas.

Bakalauras iš esmės yra aukštesnės klasės vidurinio mokslo – gimnazijos ir universiteto pirmo kurso, koks jis buvo anksčiau, mišinys. Tai, kad iš universiteto personalo jis atima didžiąją dalį mokymo laiko, lemia dėstytojų statuso nuosmukį, o dėstančiųjų doktorantūros studentams statusas kyla. Mažėja universiteto darbuotojų atlyginimai ir kartais jiems leidžiama prasimanyti pajamų iš šalies, o tai rodo, kad su tokia padėtimi jau susitaikyta.

Švietimas kaip prekė: naujoji rinkos galia

Esminis klausimas yra tai, kokia akreditavimo agentūrų struktūra galėtų suteikti universiteto kursams naują rinką dabar, kai asociacijos prarado kadaise joms priklausiusį žinių ir profesijų monopolį. Akreditavimo agentūros dažniausiai suvokiamos kaip valstybinės ir teisinės universiteto kursų kontrolės pakaitalas, esą akademinėms disciplinoms jos suteikia daugiau autonomijos. Tačiau tai netiesa.

Valstybės kontrolės mechanizme iš tikrųjų svarbiausią vaidmenį iki šiol vaidino asociacijos, tą lėmė valstybės sugalvota egzaminavimo tvarka (Rahmenprüfungsordnung). Valstybės kontrolė suteikė universiteto kursams teisinę apsaugą nuo neakademinių komercinio sektoriaus reikalavimų. Šito pagrindas buvo Alexandro von Humboldto organizacinis modelis, pritaikytas 1810 m. įkurtam Berlyno universitetui (o vėliau ir visiems vokiečių universitetams). Valstybinė akademijos apsauga nuo komercinių ekonomikos ir viešojo administravimo reikalavimų veikė beveik du šimtus metų. Tačiau kontrolės perdavimas akreditavimo agentūroms yra esminis žingsnis tokios kontrolės atsisakymo link. Likę be valstybinės apsaugos, universitetai pirmąkart bus atverti ekonominiams švietimo rinkos reikalavimams.

Viskas priklausys nuo to, ar akademinės asociacijos sugebės primesti savo interesus akreditavimo agentūroms, kaip primetė juos valstybei. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad taip ir atsitiks: universiteto kursų akreditacija vykdoma peer review forma, asociacijos turi savo atstovus akreditavimo tarybose. Tačiau ryšys tarp asociacijų ir akreditavimo tarybų yra silpnesnis, nei buvo užmegztas su egzaminavimo komisijomis, kai tą sistemą valdė pačios asociacijos. Tuo tarpu gerokai gausesnes akreditavimo tarybas savarankiškai sudaro pačios akreditavimo agentūros, o tai reiškia, kad tiesioginio lojalumo akademinėms asociacijoms nebėra. Dar esmingesnis yra akreditavimo komisijų dėmesys tam, ar universiteto kursai tinkamai parengti studijoms, o ypač – ar jie tenkina rinkos poreikius. Toks dėmesio objekto pasikeitimas aiškiai rodo, kad era, kai svarbiausia laikyta akademinė kokybė, baigėsi.

Akreditavimo logika dvigubai optimizuoja pasiūlą: pirminę pasiūlą studentų poreikiams ir antrinę pasiūlą darbdavių poreikiams. Svorio centras dabar persikėlė poreikių pusėn. Tai reiškia, kad universiteto kursai ir akademiniai titulai praranda savo kaip bendrojo gėrio pobūdį ir yra suvokiami ne kaip nauda visuomenei, bet kaip individuali nauda, kurią nusako instrumentinės priežastys (susijusios su pasiūla ir paklausa). Švietimo kokybė, kaip ir bet kuri parduodama prekė, apibrėžiama vien pagal tai, kokių privalumų ji turi pasiūlos ir paklausos atžvilgiu.^[3]

Jei norima išlikti rinkoje, universiteto kursams tenka strategiškai vadybininkauti iki pat ekstensyvių įdarbinimo agentūros paslaugų. Visa tai lemia, kad reklama ir viešieji ryšiai ištrina kursų turinį. Nors kursai gali būti panašūs kaip du vandens lašai, juos pateikti galima labai įvairiai ir nuo to priklausys jų kaina. Kad gerai pasirodytum neišvengiamose absolventų reitingų lentelėse, tenka kurti naujus padalinius, kurie kruopščiai rinktų tokius duomenis. Totalaus stebėjimo sistema nieko neišleidžia iš akių.^[4] O už visa tai reikia mokėti.

Vietoj ekspertizės – rinkodara

Universiteto kursų turinio požiūriu sunku būtų nurodyti esminius skirtumus, nes žinija kaip globalus bendrasis gėris dabar yra prieinama beveik visur: stropus profesorius, kuriam rūpi jo ar jos studentai, gali perduoti gerokai daugiau žinių nei moksline veikla užimtas Nobelio premijos laureatas. Tai reiškia, kad į pelną orientuota universiteto ir verslo sąjunga turi daug investuoti į priežiūros proporcijas, į kursų ir paslaugų rinkodarą, į patrauklų jų pateikimą, kad galėtų reikalauti didesnių įmokų už mokslą. Tai įmanoma tik plečiant investicijas į infrastruktūrą, nesvarbu, ar tai būtų įranga, ar biblioteka, ar akademinis personalas. Štai taip pirmaujantis ypač brangių universiteto kursų segmentas atsiskiria nuo masinių produktų, priklausančių vidutinei ar žemai kainų kategorijai. JAV bakalauro sertifikatus teikia ir turtingi privatūs universitetai, ir vidutinės kainų kategorijos valstybiniai universitetai, ir žemiausiam segmentui priklausančios bendruomeninės kolegijos. Kadangi išsilavinimas redukuotas iki prekės, skirtos rinkai, tai lemia, kad prabangos produkto vertę pirmiausia apibrėžia akademinio titulo prestižas, savo ruožtu nurodantis, kiek pinigų galima reikalauti už tą produktą. Taip išsilavinimas mutuoja iš kolektyvinio valstybės siūlomo gėrio, kurio verte pasitikima, į prestižo objektą, kurio vertė priklauso nuo jo išskirtinumo laipsnio.

Akademinio titulo išskirtinumas savo ruožtu priklauso nuo to, kokia išranki yra priėmimo į kursą procedūra. Kuo didesnis paraiškas pateikusiųjų skaičius, kuo selektyvesnis studijuojamas kursas, tuo didesnė prestižinė jo vertė. Universitetai, kurie veikia kaip verslo įmonės, turi padaryti viską, kas įmanoma, kad pritrauktų kuo daugiau paraiškovų. Šiame žaidime – universitetams ir verslo sąjungoms varžantis dėl kapitalo – išsilavinimas tampa esminiu resursu. Išsilavinimas – tai žmogiškasis kapitalas, investuojamas siekiant gauti kuo daugiau naudos.5^[5]

Išsilavinimas kaip aukcionas

Švietimas, kaip svarbi plėtros industrija, reikalauja vis didesnių investicijų. Šios plėtros industrijos unikalumas susijęs su tuo, kad nesant būdų, kurie leistų užtikrinti išsilavinimo kokybę, investicijas pritraukia ir naudą lemia prestižinė akademinio titulo vertė. Prasideda varžybos siekiant pralenkti varžovus išskirtinumu. Išskirtinumo galima pasiekti tik demonstruojant akademinę prabangą – tai brangi tyrimų įranga, gerai aprūpintos bibliotekos, geriausias santykis tarp studentų ir apdovanojimus pelniusių akademikų, patrauklus laisvalaikis universitetui priklausančiuose plaukimo baseinuose, koncertų salėse ir, žinoma, įspūdingi universitetiniai miesteliai. Vien universitetinių miestelių palyginimas atskleidžia didžiulį skirtumą tarp JAV akademinio isteblišmento, prieš finansų krizę disponavusio 36 bilijonais dolerių, ir, pvz., Vokietijos universitetų, kurie primena standartizuotą socializmo laikų architektūrą. Plačiai išreklamuota vokiečių "kokybės iniciatyva" visiškai nieko neįstengė pakeisti.

Akivaizdu, kad akademinis kapitalizmas gimdo naujas monopolijas. Jos perima anksčiau akademinėms asociacijoms priklausiusį žinojimo monopolį ir profesinių asociacijų turėtą savo profesijų monopolį. Šiandieniniai elitiniai monopolistai teikia brangius prestižinius akademinius titulus, kurie leidžia užimti pagrindinius postus ekonomikos, politikos ir administracijos srityse. Trumpiau tariant, kovą dėl prestižo naujajame akademiniame pasaulyje galima laimėti tik tuo atveju, jei nestokojama pinigų. Tai tinka kalbant ir apie didžiausius investuotojus (valstybę, verslą), ir apie mažuosius investuotojus (studentus) – jų bendras noras užtikrinti kokybę iš tikrųjų yra "prestižo" siekimas.

Tad naujoji švietimo rinka yra lygiai tokia pat uždara, kokios iki šiol buvo Vokietijos akademinių ir profesinių asociacijų monopolijos. Tačiau asociacijos pagal senąją federatyvinės pliuralistinės Vokietijos universitetų sistemą buvo integruotos į valstybę ir gyvavo iš sąlygiškai tolygiai paskirstomų lėšų be mokesčio už mokslą, o akademinio kapitalizmo monopolis yra visiškai kitoks. Elitiniai universitetai privalo panaudoti savo turtą tam, kad išsiskirtų iš masinių universitetų viduriniame segmente, todėl apdeda stojančiuosius mokesčiais už mokslą, imamais tik prestižo dėlei. Be viso to, jie nuolat didina savo kapitalą kaupdami fondus, pritraukdami investicijas iš pramonės ir gaudami pajamų už patentus.^[6]

Globali kova dėl akademinio prestižo verčia investuoti vis didesnį kapitalą į aukščiausio lygmens segmentą – ne tiek dėl objektyvių priežasčių, kiek iš simbolinių paskatų. Masiniai universitetai, priklausantys viduriniam segmentui, seka pirmaujančiaisiais, todėl taip pat neišvengiamai turi didinti investicijas, kad labai neatsiliktų. Nuolatinė konkurencija siekiant pranokti varžovus verčia didinti įsiskolinimą. Kukliais paskaičiavimais, studento vieta Harvardo universitete dešimtis kartų pranoksta jos kainą Ludwigo Maximilliano universitete Miunchene. Būdamas tarptautinių varžybų tarp aukštojo mokslo įstaigų lyderis, Harvardas verčia savo varžovus nuolat persiginkluoti, o tai reikalauja vis didesnių investicijų į akademinius titulus, nors reali jų vertė yra visiškai vienoda.

"Stiprūs" universitetai, silpna valstybė

Žinoma, gerokai lengviau sukaupti reikiamą kapitalą šalyje, kur mokesčiai mažesni, nei tose šalyse, kur jie didesni ir kur valstybei iki šiol tenka didžiausia atsakomybė už visuomenės funkcionavimą, o laisvam jėgų žaidimui paliekama mažiau vietos.^[7] Vis dėlto ir Europoje nestinga pionierių, besiveržiančių pirmyn ir rodančių kitiems universitetams, ką reikia daryti, kad pakliūtum į išskirtinį pasaulinės klasės universitetų klubą. Vokietkalbėje erdvėje Šveicarijos Federalinis technologijos institutas (Eidgenossische Technische Hochshule/ETH) Ciuriche laikomas vienu iš tokių lyderių. Naikinant disciplinų tapatumą, ankstesnis titulas inžinerijos daktaras buvo pakeistas nauju – Cr. Sc. ETH. Tai aiškus signalas, kad šis universitetas nepageidauja dalytis inžinieriaus profesija kaip viešuoju gėriu su kitais Šveicarijos universitetais ir siekia rinkos unikaliam produktui. Kokių investicijų tai reikalauja, galima spręsti iš personalo statistikos. Vienam profesoriui taikomas dėstytojų ir studentų santykis yra 1:39. Viso akademinio personalo, įskaitant tuos, kurie nėra tiesiogiai susiję su dėstymu, ir studentų santykis yra 1:2,5.^[8] Europiniame kontekste tai itin pageidautinos proporcijos. Tačiau panašaus lygio Amerikos universitetuose, pavyzdžiui, Masačusetso technologijos institute (MIT) vadovavimo santykis yra dar aukštesnis: apie 1:10 profesoriams ir 1:1 visam personalui.^[9] Miuncheno technikos universitete santykis, palyginti su ETH, o ypač MIT, yra gerokai žemesnis: atitinkamai 1:64 ir 1:6.^[10] Tarptautinėse varžybose toną diktuoja Amerikos universitetai. Tai reiškia, kad Europos universitetams, jeigu jie nenori atsilikti, reikės daug daugiau investuoti į dėstytojų ir studentų santykį.

Vokietija, atsižvelgiant į visuomeninių jos finansų skurdumą, turi vienintelę galimybę pasivyti – jei pasitelks dėstyti neuniversitetinių institutų tyrinėtojus. Kuo labiau universitetai įsivelia į varžybas, tuo dažniau jie bando papildyti savo kapitalą rėmėjų pinigais ir didėjančiais mokesčiais už mokslą. Todėl studijos, ypač priskiriamos aukščiausio lygmens segmentui, darosi vis brangesnės studentams, tai ypač akivaizdu JAV.

Ar akademinis kapitalizmas gali būti darnus?

Didėjantis Amerikos įsiskolinimas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu didele dalimi susijęs su švietimo komercializacija. Dauguma amerikiečių murkdosi skolose ne dėl prabangių atostogų pertekliaus, o dėl kaštų, susijusių su jų vaikų išsimokslinimu. Lygiai kaip finansinė ir ekonominė krizė, sekusi po lyderių krizės, privertė pasaulio mastu suabejoti kapitalizmu, kuris grindžiamas nuolatiniu kainų didinimu, ne mažiau abejonių kelia švietimo sistema, išpažįstanti tuo pačiu principu paremtą akademinį kapitalizmą. Juoba kad pastaruoju metu bandoma imituoti akademinį kapitalizmą, neturint tam pakankamai lėšų. Jei Vokietija nepasitrauks iš šio kelio, tuomet tai, ką jos kancleris pavadino Bildungsrepublik (lavinimo respublika), atsidurs aklagatvyje.

• ^[1] Žr. Martin Baethge and Volker Baethge-Kinski, "Jenseits von Beruf und Beruflichkeit? Neue Formen von Arbeitsorganisation und Beschäftigung und ihre Bedeutung für eine zentrale Kategorie gesellschaftlicher Integration", in: Mitteilungen des Instituts für Arbeitsmarkt- und Berufsforschung, 3/1998, 461-472; Martin Baethge, "Beruf – Ende oder Transformation eines erfolgreichen Ausbildungskonzepts", in: Thomas Kurtz (Hg.), Aspekte des Berufs in der Moderne, Opladen 2001, 39-68.
• ^[2] Gero Lenhardt, Hochschulen in Deutschland und in den USA. Deutsche Hochschulpolitik in der Isolation, Wiesbaden 2005.
• ^[3] Derek Bok, Universities in the Market Place: The Commercialization of Higher Education, Princeton 2003; Frank Donoghue, The Last Professors. The Corporate University and the Fate of the Humanities, New York 2008.
• ^[4] Michael Sauder und Wendy N. Espeland, "The Discipline of Rankings: Tight Coupling and Organizational Change", in: American Sociological Review, 2/2009, 63-82.
• ^[5] Wendy N. Espeland und Michael Sauder, "Rankings and Reactivity. How Public Measures Recreate Social Worlds", in: American Journal of Sociology, 1/2007, 1-40.
• ^[6] Sheila Slaughter und Gary Rhoades, Academic Capitalism and the New Economy. Markets, State and Higher Education, Baltimore und London 2004; Jennifer Washburn, University, Inc.: The Corporate Corruption of American Higher Education, New York 2005.
• ^[7] Richard Münch, Globale Eliten, lokale Autoritäten. Bildung und Wissenschaft unter dem Regime von PISA, McKinsey & Co., Frankfurt a. M. 2009.
• ^[8] Eidgenössische Technische Hochschule Zürich, 2008 at a glance, Zürich 2009.
• ^[9] Massachusetts Institute of Technology, MIT Facts, http://web.mit.edu/facts.
• ^[10] Technische Universität München, TUM in Zahlen, http://portal.mytum.de.

Published 2010-10-05

Original in German
Translation by Marius Gaučys
First published in Kulturos barai 9/2010 (Lithuanian version); Blätter für deutsche und internationale Politik 1/2010 (German version)

Contributed by Kulturos barai
© Richard Münch / Kulturos barai
© Eurozine