Vasario 24-26 dienomis Prahoje vyko tarptautinė konferencija "Komunistinių režimų nusikaltimai", kurioje intelektualai iš akademinių sluoksnių, vyriausybių atstovai aptarinėjo Molotovo-Ribbentropo pakto ir sovietų okupacijos pasekmes Europai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai įprastas pusiau akademinis, pusiau politinis renginys, tačiau Europoje vis stipriau kaistant aistroms dėl XX a. istorijos, jis, galima sakyti, šliūkštelėjo žibalo tiesiai į kivirčų ugnį.

Mat konferencijoje gvildentos temos siejasi su karštai diskutuojamu klausimu, ar rugpjūčio 23-ioji, kai buvo sudarytas Molotovo ir Ribbentropo paktas, turėtų tapti oficialia diena Europos totalitarinių režimų – nacių ir sovietų – aukoms atminti.

Prahos idėjos

2008 m. buvo pasirašyta vadinamoji Prahos deklaracija, kuria raginama pripažinti sovietinės sistemos padarytą žalą Rytų ir Vidurio Europos šalims ir reikalaujama pagerbti sovietinio režimo aukas. Deklaracijos tikslas – plėsti europiečių istorinę perspektyvą, tačiau siekiama ne išskirti naujųjų ES valstybių narių istorinę patirtį ir požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą bei pokarį, o kad į visa tai būtų atsižvelgta.

Šios idėjos pasiekė Europos Parlamentą ir stipriai pasistūmėjo pirmyn – praėjusių metų pavasarį europarlamentarai priėmė rezoliuciją "Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo".

Pasak balsavusiųjų už rezoliuciją, "Europa niekada nebus vieninga, jei nesugebės pasiekti vieningo požiūrio į istoriją". Balsavusieji prieš – tiek kairieji, tiek dešinieji – argumentavo, kad tiesioginės asociacijos tarp komunizmo ir fašizmo paskatins pavojingą revizionizmą, sumenkins Holokausto reikšmę Europos istorijoje, ištrins ribą tarp nusikaltėlių ir aukų, suniekins teigiamus socializmo aspektus. Dar daugiau – jos gali atverti kelią ekstremistinėms partijoms ir politikams. Pasak vieno gana kandžiai pasisakiusio europarlamentaro, toks dokumentas suteikia "intelektualinį pagrindą dabartinių neonacių ir fašistų – o jų yra ir čia, tarp mūsų, – ideologijoms".

Diskusijos už parlamento slenksčio

Panašios idėjos buvo pakartotos ir anapus parlamento sienų. Beje, rugpjūčio 23-iosios kritikai neprieštarauja, kad būtų pagerbtos sovietų nusikaltimų aukos, tačiau nerimauja, esą pastangos paskelbti abiejų totalitarizmų aukų atminimo dieną slepia nešvarius tikslus – norima sumažinti sausio 27-osios, Holokausto atminimo dienos, svarbą ir apskritai sumenkinti šios tragedijos reikšmę Europos istorijai.

Simono Wiesenthalio centro direktorius Efraimas Zuroffas pavadino rezoliuciją "rudai raudona" ir šių metų vasario mėnesį interviu The Jewish Chronicle teigė, kad tokios idėjos yra pavojingos, nes, "jei bus padėtas lygybės ženklas tarp komunizmo ir fašizmo, teks dėti lygybės ženklą tarp komunizmo ir genocido. Tai reiškia, kad žydai taip pat yra genocido vykdytojai – juk tarp žydų buvo daug komunistų"^[1].

"Kaip tokios ,bendros atminties' ceremonijos turėtų vykti, pavyzdžiui, Lietuvoje? – klausia rabinas Abrahamas Cooperis iš Wiesenthalio centro. – Ar po tylos minutės nacių ir jų pagalbininkų nužudytiems žydams bus tylos minutė jų žudikams, vėliau tapusiems, komunizmo aukomis'?"^[2]

Panaši kritika buvo pakartota ir per sausio 27-osios, Aušvico išlaisvinimo dienos, iškilmes prieš pat Europos Parlamento pirmininko Jerzy'o Buzeko pranešimą. Parlamento pirmininkas užsitraukė nemalonę, nes pagyrė parlamentarus, pripažinusius, kad "stalinizmo ir nacizmo vykdyti masiniai trėmimai, žudymai ir pavergimas priklauso karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui kategorijai"^[3].

Priešistorė: Pandoros skrynia

Diskusijos dėl XX a., ypač Antrojo pasaulinio karo, istorijos Europoje verda jau du dešimtmečius, nuo pat 1989-ųjų. Mat kai išsisklaidė revoliucijos euforija, paaiškėjo, kad skirtingose geležinės uždangos pusėse gyvenusiems europiečiams nelengva rasti bendrą kalbą, juo labiau istorijos klausimais.

Vakarų europiečiai iki 1989-ųjų jau buvo sukūrę savo istorinį naratyvą apie Antrąjį pasaulinį karą. Tai truko ne vieną dešimtmetį ir vyko gana nelengvai. Iš esmės visose Vakarų šalyse Antrojo pasaulinio karo, ypač Holokausto ir kolaboravimo su naciais, temos buvo nagrinėjamos ilgai ir skausmingai. Geras pavyzdys – aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais Vokietijoje vykę istorikų ginčai (Historikerstreit) apie vokiečių kaltę arba diskusijos Prancūzijoje apie Vichy režimo kolaboravimą su naciais.

Nors kai kurie niuansai ilgainiui koregavo vakariečių istorinę atmintį (pavyzdžiui, imta aiškiau suvokti, kad eilinių europiečių vaidmuo Holokausto tragedijoje nėra jau toks nekaltas), dėl kertinių dalykų vis dėlto buvo susitarta: Antrasis pasaulinis karas atnešė žmonijai neregėtas kančias ir su niekuo nepalyginamą Holokausto tragediją, 1945-ieji – tai gėrio pergalė prieš blogį ir naujos eros senajame žemyne pradžia, todėl pergalės dieną – gegužės 8(9)-ąją ramia širdimi ir vieningai gali švęsti visi Europos gyventojai, tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Bent jau kurį laiką taip atrodė.

Po 1989-ųjų iš už geležinės uždangos rytinės pusės į naująją Europą atsinešti pasakojimai apie karą po karo, slaptą Europos pasidalijimo sandėrį ir sovietinio totalitarizmo brutalumą netilpo į jau suformuotą vakarietišką naratyvą. Be to, kelios Rytų ir Vidurio Europos okupacijos, perbraižytos sienos, kolaboravimas su įvairiais režimais, priverstiniai gyventojų perkėlimai paliko tokį sudėtingą istorinių traumų, abejotinų lojalumų ir interesų paveldą, kad jį labai sunku įsprausti į vienos perspektyvos rėmus, o juo labiau suvokti ar įvertinti, ypač vakariečiams, iki šiol mažai ką žinantiems apie šią "pilkąją" Europos teritoriją. Tokie istorinės perspektyvos skirtumai dar kartą perskėlė Europą į dvi dalis ir vėl atvėrė nelemtą Pandoros skrynią, iš kurios ėmė lįsti XX a. tragedijų vaiduokliai.

Istorija – kairiųjų ir dešiniųjų taikiklyje

Dar kitokį atspalvį visa tai įgavo tada, kai skausmingos istorinės temos tapo užnuodytu ginklu ideologinėse peštynėse tarp kairiųjų ir dešiniųjų.

Geriausias pavyzdys – šį pusmetį Didžiosios Britanijos spaudoje kilęs triukšmas dėl Davido Camerono vadovaujamų torių sprendimo sudaryti sąjungą su Rytų ir Vidurio Europos konservatoriais. Tai turbūt pirmas atvejis, kai britų priešrinkiminėse peštynėse buvo aistringai analizuojama Lenkijos ir Pabaltijo šalių istorija.

Kaip žinome, Camerono vadovaujami britų konservatoriai pernai pavasarį pasitraukė iš tradicinės EPP (European People's Party) ir įkūrė naują euroskeptikų frakciją Europos konservatoriai ir reformistai (ECR, European Conservatives and Reformists). Naujaisiais torių sąjungininkais daug kam netikėtai tapo lenkų konservatorių partija "Teisė ir teisingumas", čekų Pilietinės demokratijos partija (kelioms kitoms frakcijai priklausančioms partijoms atstovauja tik po vieną EP narį). Naujosios frakcijos pirmininku išrinktas lenkas Micha?as Kaminsky's.

Jungtinės Karalystės spauda dėl šios sąjungos sukėlė tikrą skandalą. Naująją Rytų ir Vakarų politinę frakciją kritikos akmenimis apmėtė ne tik tradiciškai kairiųjų pažiūrų The Guardian, bet ir centro pozicijai atstovaujantys The Economist ir Financial Times.

Didžiausia kruša pasipylė ant frakcijos lyderio galvos – Kaminsky's apkaltintas antisemitizmu ir homofobija (beje, nuo kaltinimų, kad laikosi antisemitinių pažiūrų, jis gana sėkmingai apsigynė).^[4] Ne ką mažiau priekaištų kliuvo ir Latvijos "Tėvynės ir Laisvės" atstovui Robertui Zile'i – jo partiją britų spauda negailestingai tarkavo už dalyvavimą ceremonijose Latvijos SS divizijai pagerbti.

Apginti naujuosius partnerius ir šviesti publiką XX a. Rytų ir Vidurio Europos istorijos klausimais bandė tradiciškai torius remiantys leidiniai – pirmiausia The Daily Telegraph. (Apie "Europos konservatorių ir reformistų" perspektyvą galima pasiskaityti interviu su partijos pirmininko pavaduotoju, Didžiosios Britanijos konservatorių Europos Parlamente vadovu Timothy'u Kirkhope'u.)

Diskusijų įkarštyje oponentai nevengė stereotipų ir klišių, o vieno politiko ar partijos kritika dažnai peržengdavo asmeniškumo ribas ir būdavo taikoma visam regionui.

Pavyzdžiui, šiaip jau gana nuosaikus The Economist rašė: "Tarp Baltijos ir Juodosios jūros esančios šalys dvidešimtajame amžiuje patyrė beveik neįsivaizduojamas baisybes: karą, genocidą, badą, invazijas, okupaciją, fašizmą, komunizmą, ekonominę suirutę ir korupciją. Ši siaubinga praeitis iškreipė ir supainiojo šių šalių politiką ir politines partijas, todėl joms negalima griežtai taikyti ilgalaikėms demokratijoms įprastų standartų. Tačiau tai nereiškia, kad joms nedera taikyti jokių standartų."^[5]

The Guardian nuėjo dar toliau. Pasak komentatoriaus Jonathano Freedlando, kai kurios šio regiono "naujosios demokratijos varo tokio tipo ultranacionalistinę politiką, kuri daugumai Vakarų Europos balsuotojų keltų tiesiog pasišlykštėjimą... Ši šovinistinė, dažnai rasiniu pranašumu pagrįsta politika ilgus sovietinės eros dešimtmečius buvo palaidota, bet, iškasta 1989 metais, ji nusipurtė purvus ir vėl atgavo kvapą"^[6].

Camerono kritikus karštai parėmė ir Vilniaus universiteto profesorius Dovydas Katzas. Tame pačiame The Guardian paskelbtame komentare jis ragino sustabdyti iš Pabaltijo plintantį "pavojingą istorinio revizionizmo virusą"^[7]. Beje, šias idėjas remia specialus jo tinklalapis Lietuvoje (www.holocaustinthebaltics.com), per kelis pastaruosius mėnesius sulaukęs daugiau nei pusės milijono lankytojų.

Naujas etapas

Ši audra priešrinkiminėje britų arbatos stiklinėje verta dėmesio bent jau todėl, kad ji yra geras bendro Europos politinio klimato barometras.

Nežinia, ar visiems šių diskusijų dalyviams iš tikrųjų rūpi Rytų ir Vidurio Europos istorijos temos, tačiau viena akivaizdu – jos neblogai atskleidžia šiandienines politines įtampas.

Akivaizdu ir tai, kad praėjo laikas, kai į naujuosius Europos Sąjungos partnerius buvo žvelgiama pro tam tikrą demokratinio idealizmo šydą, su globėjišku atlaidumu žavimasi jų intelektualumu, aistringa, tačiau taikia ir idealistine kova už laisvę.

Šiandien, kai šio regiono atstovai dėvi jau ne nutrintus sovietinio stiliaus kostiumus, o Gucci ar Armani, ir yra ne kažkur pilkojoje Europos zonoje, o tame pačiame išrinktųjų klube ar net tam klubui vadovauja, entuziazmas dėl jų draugijos yra smarkiai išblėsęs. Pasak The Economist, nepaisant istorinių traumų, atėjo laikas ir rytiečiams "taikyti standartus".

Gal todėl politikų diskusijos apie istoriją vis dažniau krypsta moralės link – pavyzdžiui, perspėjama, kad už vakarietiškų apdarų, paskubomis pašlifuotos retorikos ir manierų glūdi vakariečiams nepriimtinos vertybės ir politiniai tikslai. Arba, kaip komentare apie naujosios Europos frakcijos lyderį Kaminsky aiškiai leido suprasti garsus britų istorikas ir žurnalistas Timothy's Gartonas Ashas, už pablizginto fasado nėra jokios moralės – tik savanaudiškas galios ir gero gyvenimo troškimas.^[8]

Bendros atminties link?

Ar šie Rytų ir Vakarų, kairės ir dešinės kivirčai dėl XX a. istorijos padeda kurti vieningą istorinę atmintį? O gal jie yra šio projekto žlugimo simptomai? Tai klausimai, į kuriuos šiandien turbūt niekas negalėtų vienareikšmiškai atsakyti.

Viena aišku – jei rugpjūčio 23-ioji netrukus būtų oficialiai paskelbta kaip diena, skirta abiejų totalitarizmų aukoms atminti, ji kol kas nesuvienytų visų europiečių.

Ir vis dėlto tai nesumenkina Prahos idėjų, nes jos davė stipriausią impulsą diskusijoms esminiais istorijos klausimais. Jei šių diskusijų neužgoš egocentriškas politikavimas ar įtūžusiųjų (abiejose barikadų pusėse) agresija, galima tikėtis, kad europiečiai pagaliau pamatys vieni kitus aiškiau – be geležinių ar rožinių uždangų.

• ^[1] Interview: Efraim Zuroff, The Jewish Chronicle, February 4, 2010.
• ^[2] Rabbi Abraham Cooper, Dropping International Holocaust Memorial Day Would Be World's Final Insult to Survivors; Would Spur New Wave of Anti-Semitism, Simon Wiesenthal Center Press Release, February, 2010.
• ^[3] Cnann Liphshiz, Holocaust Scholars Slam EU for Backing Nazi-Communist Comparison, Haaretz, January 26, 2010.
• ^[4] Ginti Kaminsky'o stojo kai kurie aukščiausio lygio žydų bendruomenės atstovai Didžiojoje Britanijoje ir Lenkijoje, tarp jų – vyriausiasis Lenkijos rabinas. Žr. Jessica Elgot, Chief Rabbi of Poland: "Kaminski's no Antisemite", The Jewish Chronicle, October 29, 2009.
• ^[5] The Tories in Europe, The Economist, October 29, 2009.
• ^[6] www.guardian.co.uk
• ^[7] www.guardian.co.uk
• ^[8] www.guardian.co.uk

Published 2010-04-06

Original in Lithuanian
First published in Kulturos barai 3/2010

Contributed by Kulturos barai
© Violeta Davoliūtė / Kulturos barai
© Eurozine