Kroatų literatūrai dešimtuoju dešimtmečiu labiausiai rūpėjo tęstinumas ir jo pertrūkiai, žanrų sistemos pokyčiai ir naujos poetikos paieškos, o dabar ji stebina romanų ir apsakymų gausa. Poetinės kūrybos kokybė veikiausiai yra aukštesnė negu prozos, tačiau ji marginalizuota ir ignoruojama, ypač demonstratyviai tą daro žiniasklaida. Nors tai nė kiek nemenkina poezijos simbolinės vertės, poetiniai tekstai, o, beje, ir dramaturgija, turi gerokai mažiau skaitytojų.

Kroatijos kultūros ministerija kasmet gauna beveik du tūkstančius prašymų kofinansuoti knygas – tai daug šaliai, turinčiai keturis milijonus gyventojų. Nepaisant ministerijos paramos autoriams, lanksčios knygų įsigijimo politikos ir to, kad išleidžiama daugybė knygų, akivaizdu, kad leidybos industrija nėra labai gyvybinga. Pagrindinė priežastis ta, kad nesugebėta atkurti platinimo sistemos, sugriuvusios dešimtajame dešimtmetyje.

Iš dienraščių puslapių dingsta kultūros skiltys. Jos arba susipina su "gyvenimo būdo" temomis, arba yra nustelbiamos skandalų, susijusių su pramogų industrija. Visuomeniniuose televizijos kanaluose reportažai apie kultūrą redukuojami iki minimalios "kultūros naujienų" tematikos, o komerciniuose kanaluose jų niekada ir nebuvo. Tą pustuzinį žmonių, kurie aprūpina žiniasklaidą "kultūros naujienomis", būtų sunku vadinti profesionaliais "literatūros kritikais", nes literatūros kritika jau tapo antrarūše ir nepastovia veikla, ji yra išlikusi tik literatūros žurnaluose, kurių tiražai siekia vos kelis šimtus egzempliorių. Perkamiausių ir bibliotekose dažniausiai ieškomų knygų sąrašuose beveik visada aukščiausias vietas užima tarptautinių, daugiausia anglosaksų, bestselerių vertimai. Slaptasis Hitlerio gyvenimas? Klimato kataklizmai? Globalinės krizės priežastys? Taip, tai yra potencialiai perkamiausių Kroatijoje knygų pavadinimai. Jas nurungti gali tik skandalingi kokio nors politiko ar "žvaigždutės" memuarai.

Diskusijos apie tai, kad išnyko riba tarp aukštosios ir žemosios literatūrų, apie populiariųjų žanrų suklestėjimą ir "rašymo demokratizavimą", santykio tarp literatūros kokybės ir didelio neprofesionalių leidėjų skaičiaus analizė lėmė vieną pozityvų dalyką – pakilo vidutinis literatūrinės produkcijos lygis ir susiformavo reliatyviai stabili skaitančioji publika. Žmonės dabar mieliau renkasi naujas kroatų autorių knygas, nesitikėdami, kad jie taps proustais, kafkomis ar joyce'ais, nes jie yra jie – Feric, Tomic, Drakulic, Jergovic, Ugresic, Tribuson, Koscec – išbandyti ir patikimi vietiniai rašytojai.

Ne tiek kolektyvinė, kiek individuali poetika

Nors vertėtų pabandyti naujus literatūros kūrinius įvertinti jų pačių kontekste ir susieti juos su atpažįstamomis kryptimis, man atrodo, kad šiuolaikinės kroatų literatūros kokybę iš esmės lemia kelių individualių poetikų egzistavimas vienu metu. Galėtume pasekti tam tikrų grupių^[1] radimąsi arba apčiuopti bendrus vardiklius (moterų kūryba, karo kūryba), tačiau daugelio vyrų ir moterų rašytojų kūriniai liudija aiškų literatūrinį kryptingumą. Taip būčiau linkęs interpretuoti pastaraisiais metais parašytus Irenos Vrkljan ir Slavenkos Drakulic romanus, nesvarbu, kad literatūros kritikai jų veikalus kaip "moterų kūrybą" apibūdino jau devintajame dešimtmetyje.

Nors Irenos Vrkljan (g. 1931) negalima griežtai laikyti rašytoja feministe, jos romanus galima analizuoti pasitelkus šį požiūrį. Savo pirmajame romane "Šilkas, Kirpimas" (Svila, Skare, 1984; angliškai išleistas 1999), Vrkljan kuria fragmenišką naratyvą, į savo vaikystę ir jaunystę žvelgdama per specifiškai moteriškos patirties prizmę. Jai rūpi emancipacija ir seksualumas, socialinis statusas ir šeima, intelektualinė ir meninė veikla. Savo antrajame romane "Marina, arba Apie biografiją" (Marina ili o biografiji, 1986; angliškai išleistas 1999) rusų poetės Marinos Cvetajevos biografiją ji pateikia paraleliai su savo pačios gyvenimu. Vrkljan grįžta prie panašių temų ir vėlesniuose kūriniuose: "Laiškai jaunai moteriai" (Pisma mladoj zeni, 2003), intymiose esė "Mūsų meilės, mūsų skausmas" (Nase ljubavi, nase bolesti, 2004), romanuose "Žalios kojinės" (Zelene carape, 2005) ir "Sesuo tarsi pro stiklą" (Sestra kao iza stakla, 2006). Šiais veikalais Vrkljan kuria išskirtinai koherentišką opusą, kuriame pabrėžiamas jos rašymui būdingas specifiškai moteriškas naratyvas. Jos naujausio prozos kūrinio pavadinimas "Šilkas sudilo, žirklės išliko" (Svila nestala, skare ostale, 2008) akivaizdi nuoroda į jos pirmąjį romaną "Šilkas, Kirpimas", išleistą prieš dvidešimt metų. Šiam veikalui taip pat būdinga tokia naratyvinė procedūra, kai esminiai momentai poetiškai pakylėjami, tai pažįstame iš romanų "Šilkas...", "Žirklės...", "Marina, arba Apie biografiją", o esė "Mūsų meilės, mūsų skausmas" turi net testamento bruožų.

Prozininkei, žurnalistei Slavenkai Drakulic (g. 1948) nuo pat pradžių buvo būdingas moteriškas požiūris į temas, ypač kūną ir ligą. Po feministinių savo esė rinkinio "Mirtinos feminizmo nuodėmės" (Smrtni grijesi feminizma, 1984) – kroatų feminizmo kultinės knygos – Drakulic paskelbė romanus "Baimės hologramos" (Hologrami straha, 1988, angliškai išleistas 1992), "Marmurinė oda" (Mrmorna koza, 1989; angliškai išleistas 1993), "Žmogaus skonis" (Bozanska glad, 1995, angliškai išleistas 1996), ir "Tarsi manęs ten nebūtų" (Kao da me nema, 1999, angliškai išleistas 1999). Naujausias Drakulic romanas "Frida", 2007 (angliškai paskelbtas pavadinimu "Fridos lova" 2008) ,pagal siužetą susijęs su meksikiečių tapytojos Fridos Kahlo biografija.

Pagrindinė visų Drakulic romanų tema yra moters kūnas – nuo pasiligojusio kūno iki kūno, kurį naikina meilė ir kuris patiria prievartą. Jos romanuose atsiskleidžia visi esminiai feministinio teksto bruožai: rašytoja pasakoja iš savo perspektyvos apie specifiškai moterišką patirtį. Be to, būdama angažuota viešumui, Drakulic užima empatišką feministinę poziciją, kad kiekvienas privatus veiksmas tuo pat metu yra ir viešas. Jos naratyvinis susidomėjimas Frida Kahlo sutelktas į moters temą, autorė atskleidžia esminį santykį tarp kūno ir ligos kaip traumos, tarp kūno ir malonumo, tarp kūno kaip meninės išraiškos objekto ir subjekto.

Dubravkos Ugresic romanas "Baba Jaga padėjo kiaušinį" (Baba Jaga je snijela jaje, 2008; anglų kalba išleistas 2009) savo tematika nutolsta nuo jos romanų, parašytų dešimtojo dešimtmečio pabaigoje: "Besąlygiškos kapituliacijos muziejus" (Muzej bezuvjetne predaje, angliškai išleistas 2002); "Skausmo ministerija" (Ministarstvo boli, angliškai išleistas 2007). Ugresic atsisako "pasakotojo pirmuoju asmeniu egzilyje" pozicijos. Naratyvine-eseistine struktūra, kuri aprėpia autobiografinį pasakojimą, parodijinę fikciją ir etnologinę esė, romanas pabrėžia Ugresic autorinį impulsą žaisti su pasakojimo stereotipais. Kritikai jį apibūdino, viena vertus, kaip postmodernių rašymo strategijų kompendiumą, antra vertus, kaip Ugresic norą transformuoti mitinę slavų Baba Jagos figūrą, o kartu ir moteriškumo stereotipą, ypač šiuolaikinės Vakarų kultūros požiūrį į moters senėjimą. Ugresic ankstyvasis romanas "Gyvenimo nasrai ir kitos istorijos" (Stefka Cvek u raljama zivota, 1981; angliškai išleistas 1993) dėl fundamentalių poetinių savybių, parodijuojančio tono ir žaidimo meilės istorijos stereotipais gali būti laikomas šiuolaikinės urbanistinės moterų prozos pradininku. Taip pat ir "Baba Jaga..." ironija, parodija, sąmojinga naracija išlaisvino tiek skaitytojus, tiek kritikus nuo prievolės nesmagiai mąstyti apie slegiančią moterų senatvę, nors tekste netrūksta ir kartėlio jausmo.

Nauja skaitytojų ir rašytojų karta

Anglų ir amerikiečių pamėgtas chick-lit žanras Kroatijoje neįskėlė panašaus literatūrinio sąjūdžio, nors būta ženklų, kad gali taip nutikti. Postfeministinės literatūrinės srovės labiausiai atsiskleidžia "marginaliniuose" literatūros žanruose, tokiuose kaip dienraščių skiltys. Šiuolaikinėje kroatų literatūroje tokių skiltininkių, pasakojančių pirmuoju asmeniu, yra keletas: Rujana Jeger, Milana Vukovic Runjic, Arijana Culina, Vedrana Rudan ir Julijana Matanovic. Visos šios rašytojos išbandė save ir kituose žanruose, rašė romanus, apsakymus, tačiau būtent jų žurnalistika patraukė žiniasklaidos dėmesį ir užtikrino populiarumą tarp skaitytojų. Jų žurnalistiniai tekstai yra labiausiai skaitomų knygų sąrašuose. Manymas, kad karas atkirto chick-lit nuo rimtosios literatūros, iki šiol tebėra gyvas. Įsitikinimas, kad laikraščių skiltys, kurias rašo moterys žurnalistės, yra menkesnė literatūros forma, vis dar toks stiprus, kad net pačios rašytojos neretai neigia bet kokias sąsajas su chick-lit ar postfeminizmu ir feminizmu apskritai.

Tokio pobūdžio žurnalistika šiandien Kroatijoje skaitoma greičiausiai todėl, kad kasdienybei, užgriozdintai sugedusiais šaldytuvais, krūvomis tuščių alaus butelių, kankinamai graužaties dėl nesusiklosčiusių vedybų, persmelktai nevilties ir ironijos, geriausiai sekasi peržengti literatūros slenkstį. Atmetus žiniasklaidos reklamą ir žurnalistinį žanrų maišymą, kuris dažnai laikomas negatyviu, neautentišku, literatūrai nepriimtinu dalyku, šio pobūdžio raštijos populiarumą iš esmės lemia literatūrinės kūrybos ir jos vietos tarp kitų kultūrinės veiklos formų pokyčiai, be to, atėjo nauja skaitytojų karta, kurios ir įpročiai, ir poreikiai yra visai kitokie. Kalbu ne apie amžiaus kriterijų, atskiriantį "senus" skaitytojus nuo "naujų", bet apie skaitančiosios publikos, kuri nori skaityti istorijas apie gyvenimą čia ir dabar, "sąmoningumo didėjimą". Pagaliau tokio pobūdžio literatūra jiems buvo pateikta.

Naujos kartos balsą šioje naratyvinėje erdvėje reprezentuoja romanas "Barbės privilegijos" (Slabostina Barbie, 2008), kurio autorė Masa Kolanovic užaugo kartu su naujo pereinamojo būvio karta. Kolanovic (g. 1979) perteikia savijautą tų, kurie užaugo žlungant socialistiniams tapatybės modeliams ir kurie turi rekonstruoti kultūrinę atmintį, suirusią dešimtajame dešimtmetyje. "Barbės privilegijos" – tai romanas apie brendimą, veiksmas vyksta karo metais, o pasakotoja – maža mergaitė, gyvenanti blokiniame name Naujajame Zagrebe. Jos didžiausias rūpestis – kaip apsaugoti nuo smurto savo lėlių barbių kolekciją. Kolanovic pasakoja ironiškai, tačiau šiltai, jai įdomu kritiškai, su humoru stebėti pokyčius, vykstančius vaiko galvoje. Kolanovic – ne tik puiki rašytoja, bet ir iliustratorė, jos romanus puošia jos pačios piešiniai, primenantys vaikiškus, tačiau irgi ironiški.

Tie literatūros kritikai, kurie domisi populiariąja kultūra, šiame romane rado gausybę medžiagos kultūrinei analizei, nuo socialinio ir politinio konteksto iki mažos mergaitės tapatumo susiformavimo. "Barbės privilegijos" patraukia skaitytojus, net jei tą trauką lemia emocinis ikimodernus personažo ir skaitytojo susitapatinimas, tiksliau tariant, moters skaitytojos ir herojės susitapatinimas. Čia moters teisė į auditoriją įgyvendinama kaip teisė į literatūrinę kokybę, kurios nė kiek nemažina tai, kad ji teikia pramogą. Ši moteriška urbanistinė proza sąmoningai atsisako informatyvaus ir didaktiško tono, tačiau ji sustiprina moterų skaitytojų savižiną ir padeda joms jaustis tvirčiau.

Pokario ir potrauminė literatūra

Šiuolaikinės kroatų literatūros tendencijų apžvalga išryškina vieną bendrą vardiklį, kurį galima įžvelgti ir Masos Kolanovic kūriniuose – tai pokario ir potrauminė tematika. Dešimtojo dešimtmečio antrojoje pusėje vyravo daugiausia "karo literatūra", o pastaruoju dešimtmečiu atsirado sąmoningumą keliančių temų tiek prozoje, tiek dramaturgijoje – tokių kaip nelegali privatizacija, korupcija, socialinė karo veteranų marginalizacija. Geri tokios literatūros pavyzdžiai – Aleno Bovio romanas "Metastazės" (Metastaze, 2006), Roberto Perisiciaus "Mūsų žmogus laukuose" (Nas covjek na terenu, 2007), Mato Matisiciaus pokarinė pjesių trilogija "Niekieno sūnus" (Nijici sin, 2006) ir "Sūnūs miršta pirmieji" (Sinovi umiru prvi, 2006), Ivano Vidiciaus pjesė "Didelis baltas kiškis" (Veliki bijeli zec, 2002), Ivano Sajko pjesė "Bombos sviedinys" (Zenabomba, 2004) ir jo romanas "Rio baras" (Rio bar, 2006). Socialinės padugnės aprašomos Edo Vujeviciaus romane "Sfinkso šešėlyje" (U sfinginoj sjeni, 2008), Sladanos Bukovac "Vaiduoklių gentis" (Rod avetnjaka, 2008).

Bukovac (g. 1971) vis labiau linksta į ironišką Kroatijos realybės analizę. Atsisakiusi fikcinės savo pirmojo kūrinio "Keleiviai" (Putnici) krypties, rašytoja naratyvinę erdvę perkėlė į atvirą psichiatrijos ligoninės palatą, skirtą kenčiantiems nuo potrauminio streso. Daugiausia tai karo veteranai, kurių potrauminio streso sindromas yra susijęs su kraupiais išgyvenimais ir egzistencinėmis problemomis. Susipriešinusių personažų tarpusavio santykius, jų likimus perteikia stebėtojas – psichiatras Pavelas. Gilindamasis į realybę, jis stengiasi perprasti individo psichiką, o psichiatrines problemas interpretuoja kaip politikos atspindį. Pagal tokį suvokimą ta, kas asmeniška, didžiąja dalimi nulemia nuasmeninimas, o privatumą suvaržo viešieji papročiai, glaudžiai susiję su socialine sąmone.

Bukovac pasakotojos talentas leidžia nagrinėti intymias temas be tiesioginės Kroatijos realybės kontekstualizacijos, veiksmas plėtojamas kaip miesto kasdienybės dekonstrukcija. Viena vertus, Bukovac siekia suteikti formą individualiai sąmonei ir sukurti personažus su sudėtingais vidiniais pasauliais, antra vertus, būdama ironiška ir socialiniu požiūriu sąmoninga pasakotoja, ji dekonstruoja savo personažus, parodydama, kaip sudėtinga kurti asmeninį tapatumą šiuolaikinėmis sociopolitinėmis sąlygomis. Trauminė patirtis (psichiatrai tą paprastai vadina nelaiminga būsena) – sąlyga, susiejanti visus personažus su jų stebėtoju/psichiatru, – iškyla kaip tema, kurios nei tiksliai artikuliuoti, nei juo labiau išspręsti yra neįmanoma: visa, kas lieka tiems personažams – tai gyvenimas be išeities, palengvėjimą atneštų nebent savižudybė.

Renatas Bareticius (g. 1963), kurio "Aštuntasis komisaras" (Osmi povjerenik), išleistas 2003 m., buvo tiesiog apipiltas literatūrinėmis premijomis, naujame romane Hotel Grand (2008) irgi aprėpia karą ir pokarį. Karo laikų Splitas aprašomas šių dienų žvilgsniu: pagrindinis personažas ir pasakotojas Filipas apsistoja viešbutyje, kuriame augo per karą. Viešbutis buvo paverstas viešnamiu, jo gyventojai pelnėsi iš karo, čia sukiojosi prostitutės (abiejų lyčių), kontrabandininkai ir JT kareiviai – visa tai šeimyninės dramos fone,giliai traumavo vaiko psichiką. Nors pagal tematiką jis artimas "juodajai Splito mokyklai", kuriai kritikai priskiria ir Borisą Dezulovicių su Jurica Paviciu, šis Bareticiaus romanas pasižymi naratyvais, kurie šiam rašytojui anksčiau nebuvo būdingi, be to, puikiu kalbos, ypač tiesioginės, jausmu, sudėtinga kompozicija ir ironišku parodijuojančiu tonu. Romane Hotel Grand šios savybės perteikiamos pasakojimu, įgijusiu tinklaraščio formą. Kitais žodžiais tariant, Hotel Grand skaitomas taip, tarsi būtų paskelbtas internete. Ši akivaizdžiai postmodernistinė procedūra suteikia Bareticiaus veikalui tradicinio romano sampratą naujų elektorinės komunikacijos formų kontekste.

Ieškant santykio tarp asmeninės ir kolektyvinės atminties, svarbu paminėti Ratko Cvetnicių (g. 1957), kurio pirmasis romanas "Trumpa ekskursija" (Kratki izlet, 2007) laikomas vienu geriausių kroatų karo literatūros veikalų, daugelis jį laiko net pačiu geriausiu. Cvetnicius atsiskleidė kaip ironiškas ir socialiai sąmoningas pasakotojas, kritiškas eseistas. Jo naratyvas atspindi likimus save realizavusių personažų, kurie atsispiria kolektyvinio tapatumo mechanizmams ir masių psichologijos apraiškoms, o per karą šito labai sunku išvengti.

Cvetniciaus naujojo romano "Snaudulys" (Polusan, 2009) veiksmas vyksta Zagrebe devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai byrėjo socialistinė sistema ir ėmė rastis naujos politinės ir ideologinės vertybės. Pagrindinis romano personažas ir pasakotojas – dvidešimt aštuonerių metų teisės studentas Vjekoslavas Modricius. Jam būdinga ironija ir gebėjimas išlaikyti atstumą šiais patraukliais bruožais praturtina ir naratyvą. Kitas ne mažiau svarbus personažas – Hrvoje Modricius, Vjeko pusbrolis ir bendraamžis, tačiau jo gyvenimo būdas visiškai priešingas pagrindinio herojaus pasirinkimams. Jiedu pakaitomis pasakoja pusantrų metų trukmės įvykius, atkuria Zagrebo ir Kroatijos realybę tuo metu, kai sparčiai keitėsi ir asmeninis, ir kolektyvinis, ir kultūrinis tapatumas. Romano komponavimas pagal mėnesius (nuo vienų metų balandžio iki kitų metų rugsėjo) leidžia Cvetniciui sukurti ritmišką pasakojimą: laikui slenkant, regis, natūraliai pasakojimas išryškina individualias, personažams svarbiausias gyvenimo akimirkas.

Vjekoslavas Modricius yra tam tikru požiūriu šiuolaikinis "valkata", klajojantis miesto intelektualas, kurio biografija atskleidžia skirtingą Kroatijos realybės spektrą devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje. Vjekoslavas nuolat keičia darbovietes, iš pradžių jis – šaldytuvų gamyklos darbininkas, vėliau meno galerijos prižiūrėtojas, laikraščio Vjestnik korektorius, o prasidėjus privatizacijai – verslo įmonės tarnautojas. Savo personažais pasirinkęs tos pačios kartos žmones ir palyginti trumpą laiko atkarpą, Cvetnicius tiksliai perteikia epochos paradoksus. Viena vertus, devintasis dešimtmetis buvo laikas, kai istorija akivaizdžiai "sustojo", antra vertus, po Berlyno sienos griuvimo įvykiai klostėsi kaip niekad sparčiai – iškilo pirmosios pilietinės politinės partijos, prasidėjo totali politinio gyvenimo transformacija. Cvetnicius šitai suvokia ir kaip autorius ir kaip pasakotojas, bylojantis Vjeko Modriciaus lūpomis, tad romanas pateikiamas istorinės ir dokumentinės realybės fone. Tačiau "Snaudulys" nėra nei roman a clef, nei dokumentinė istorija, veikiau jau romanas su šiuolaikiniais personažais, veikiančiais išskirtiniu istoriniu momentu. Paradoksaliai galima pastebėti, kad tai pokario romanas, pasakojamas karo išvakarėse. Istorijos funkcijų pavertimas fikcija sukuria įtikinamą naratyvinį pasaulį, šiuolaikišką egzistencialistinių naratyvų variaciją.

Pastarųjų dvejų metų pasakojimai poetinio stiliaus požiūriu yra labai įvairūs, tačiau visi šie romanai dekonstruoja įsišaknijusius stereotipus ir atskleidžia esminius Kroatijos literatūrinio, žurnalistinio ir žiniasklaidos kraštovaizdžio vaizdinius. Pasitelkus įvairias naratyvines priemones kuriami pasauliai, žvelgiant iš individualių personažų perspektyvos, užuot juos kūrus pasikliaujant išankstiniais kultūriniais ir istoriniais įsitikinimais.

Suvokdami įtampas, egzistuojančias tarp asmeninio ir kolektyvinio tapatumo, šiuolaikiniai kroatų rašytojai pasakoja istorijas, kurios parodo skirtumus tarp pagrindinių personažų laikysenos ir įprastinės elgsenos standartų. Pirmenybė teikiama socialiniams marginalams ir atstumtiesiems, kasdieninis miesto gyvenimas parodomas narpliojant "mažąsias istorijas", kurios nepriklauso dominuojančiai daugumai. Tai daro šiuolaikinį literatūros raidos etapą ypač įdomų, nes kuriami naratyvai, nesiūlantys galutinių, visiems bendrų atsakymų į egzistencinius klausimus, regime labai individualius ir visiškai skirtingus literatūrinius pasirinkimus.

• ^[1] Pavyzdžiui, FAK – grupė, susitelkusi prie Alternatyvinės literatūros festivalio (Festival alternativne knjizevnosti).

Published 2010-03-15

Original in English
Translation by Almantas Samalavičius
First published in Kulturos barai 2/2010

Contributed by Kulturos barai
© Andrea Zlatar / Kulturos barai
© Eurozine