Varšuvos literatūrinio klubo, įsikūrusio populiaraus baro rūsyje, salė tą rudens vakarą buvo sausakimša – vyko susitikimas su lietuvių rašytoju Herkum Kunčium, kurį mūsų šalies konservatyvesni literatūriniai sluoksniai laiko enfant terrible. Čia jis ir pareiškė, kad moterų rašomos literatūros neskaito ir niekada neskaitys. Ką toks tiesus, griežtas, netgi "politiškai nekorektiškas" prisipažinimas galėtų reikšti? Nejaugi lietuvių kultūroje vis dar klesti XIX a. ar XX a. pradžios patriarchalinės tradicijos, kurias taip įtaigiai kadaise aprašė Žemaitė klasikiniame prozos veikale "Marti"? Tokia tiesioginė išvada būtų klaidinanti. Rašytojas, pabrėždamas savo abejingumą "moterų rašomai literatūrai", veikiausiai turėjo galvoje tendenciją, kad jau gerą dešimtmetį Lietuvoje klesti kičas – populiariausia, taigi ir perkamiausia yra beletristika, pejoratyvine šio žodžio prasme, kurpiama autorių (beje, ne vien moterų!), neturinčių nei deramo išsilavinimo, nei estetinių principų, nei ryškesnio talento, nei ypatingo intelekto. Tokio skaitalo populiarumą lemia gebėjimas "iš gyvenimiškos patirties" pasakoti apie panašius į save – vidutinio skonio, vidutinių gabumų, vidutinių ambicijų – žmones, regzti banalias nenusisekusių santykių, žiaurios neištikimybės, "mirtinų" išdavysčių, ašaringų skyrybų istorijas. Literatūrinių "muilo operų" estetinė skalė atskleidžia šių "liaudies meistrų" apsukrumą manipuliuoti paviršutinišku "masių" smalsumu ir ne itin garbingu pomėgiu spoksoti pro rakto skylutę... Blogiausia, kad ilgainiui iki jos dydžio susitraukia ir dvasinis vartotojų "akiplotis". Buitis čia pergalingai nustelbia būtį, o forma ir stilius išduoda akivaizdžią minties polėkio stoką, bet vis tiek tokia lektūra mielai perkama, leidyklos noriai ją leidžia, o įvairaus plauko "raštininkai" gausiai gamina. Šis nenutrūkstamas srautas ne tik devalvavo žodį ir mintį, bet ir išklibino estetinius sociumo pamatus, dar labiau sujaukė vertybių hierarchiją, todėl visuomenei darosi vis sunkiau atskirti pelus nuo grūdų.

Prabėgo vos dvi dešimtys metų nuo tų dienų, kai Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse rašytojai žadino tautą įkvepiančiomis kalbomis, o jų susižavėjusios klausėsi daugiatūkstantinės minios. Kerintys laisvės pažadai išsipildė, bet laisvės šaukliai ir pranašai atsidūrė viešojo gyvenimo paraštėse. Kaip ir daugelyje kitų Vidurio Rytų Europos šalių, didžiojo socialinio lūžio metais rašytojų (o ir kitų intelektualų) atliktas politinio avangardo vaidmuo buvo įspūdingas, tačiau epizodinis. Po dainuojančios revoliucijos viešojoje scenoje pasirodę pragmatiškesni, apsukresni naujo sukirpimo veikėjai lengvai nurungė rašytojus, kurie žarstėsi drąsiomis, tačiau miglotomis metaforomis – jos įkvepia ryžto socialinio lūžio akimirkomis, bet yra visiškai neadekvačios, kai nusistovi kasdienybės rutina. Politinės veiklos patirties neturėję rašytojai funkcionieriams būdingų įgūdžių taip ir neįgijo.

Po ekonominės blokados, kurią teko atlaikyti į laisvės kelią stojusiai Lietuvai, po šiurpių, šalį sukrėtusių 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai Vilniuje sovietų armija praliejo taikiai protestavusių civilių gyventojų kraują, po Maskvos pučo, kuris užbaigė Gorbačiovo perestroikos erą, po skuboto, godaus ir dažnai neteisingo "liaudies turto" privatizavimo, kuris ne vienu atveju labiau priminė pasisavinimą, mokėmės (iš)gyventi "laukinio kapitalizmo" sąlygomis. Atlėgus Sąjūdžio laikų euforijai ir užgriuvus naujoms socialinėms ir ekonominėms problemoms, teko ieškoti naujų sprendimų, o kartu ir naujų žodžių joms įvardyti, pasak Ričardo Gavelio, reikėjo, sukaupus pilietinę drąsą, leistis į naujo "moralinio kodo" paieškas. Tokių ieškotojų atsirado nedaug. Kasdieninėse politinės normalizacijos batalijose ir pilietinės visuomenės kūrimo procese rašytojų balsas darėsi vis silpnesnis, vis rečiau buvo į jį įsiklausoma. Kuris nors iš jų atsidurdavo dėmesio centre nebent tapęs kokio nereikšmingo, tačiau sparčiai bulvarėjančios žiniasklaidos plačiai nušviesto skandalo herojumi.

Praėjus keleriems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, literatūra, praradusi ankstesnį prestižą ir moralinį kapitalą, ėmė lėtai ir skausmingai merdėti. Knygų tiražai smuko taip, kad poezija ir net proza, atrodė, visiems laikams prarado kultūrinį svorį. Paradoksalu, bet naujų (dažniausiai mažų ir labai trumpai gyvavusių) leidyklų skaičius tuo pat metu tiek didžiuosiuose miestuose, tiek provincijoje sparčiai augo. Vis dėlto po gąsdinančio štilio netrukus papūtė nauji vėjai ir grožinė literatūra pamažu atsikariavo prarastas pozicijas: nusistovėjo daugmaž apynormaliai knygų tiražai, kasmet pasirodydavo vis daugiau lietuvių rašytojų romanų, apsakymų ir poezijos rinkinių, atsigavo eseistikos žanras. Pagaliau liautasi ir priekaištauti, kad lietuvių autoriai sovietmečiu mažai ką parašė "į stalčių", tarsi pilni stalčiai būtų kokia nors savaiminė kokybės garantija. Ėmė reikštis vis daugiau jaunų autorių, susikūrė gana stabili ir netgi visai pakenčiama lietuvių literatūros rinka. Kokia jos padėtis šiandien?

Grožinės literatūros tiražai per pastaruosius dvidešimt metų gerokai smuko visose Vidurio Rytų Europos šalyse – tai bendra tendencija, ypač po tokio svaiginančio pakilimo, koks įvyko aksominių ir dainuojančių revoliucijų laikais – pavyzdžiui, Lietuvoje Bernardo Brazdžionio, garsaus egzilio poeto, poezijos rinktinė buvo išleista 100 tūkstančių egzempliorių tiražu ir beregint išgraibstyta! Žvelgiant normalaus Vakarų piliečio akimis, toks poezijos knygos tiražas šalyje, kur gyvena vos šiek tiek daugiau nei trys milijonai žmonių, yra kažkas iš fantastikos srities... Šiandien poezijos knygų tiražai labai kuklūs, tačiau poezija išsaugojo savo simbolinę vertę ir neblogą lygį (tai rodo ir palyginti gausūs jos vertimai į kitas kalbas), todėl turi ištikimų skaitytojų ir geba išsiugdyti naujų. Vis dėlto, kaip ir daugelyje kitų šalių, Lietuvoje iš poezijos neįstengia pragyventi nė vienas autorius. Šiokį tokį ekonominį stabilumą poetams, kaip, beje, ir kitų literatūros žanrų atstovams (tarp jų – romanistams), teikia valstybinės stipendijos, kasmet skiriamos meno kūrėjų projektams.

Tad, prisiminus gerai žinomą posakį, kad laisvė turi savo kainą, galima konstatuoti – ji turi savo kainą ir kalbant apie knygas. Lietuvoje istoriniais 1990-aisiais, kai šalis paskelbė nepriklausomybę, vidutinis knygos tiražas, nepaisant vargano gyvenimo ir nepriteklių, buvo 11 000, o 1998-aisiais – vos 3 100 egzempliorių. Reta kuri knyga didesniu nei šis tiražu išleidžiama ir dabar. Tačiau būtina pabrėžti, kad, 1990-aisiais panaikinus cenzūrą, leidyba tapo nepalyginamai intensyvesnė. Tai liudija ir leidyklų gausa, ir knygų pavadinimų skaičius. Grožinės literatūros rinka nors sunkiai, bet vis dėlto stabilizavosi. Neeiliniu kultūros reiškiniu laikytina ir tarptautinė Vilniaus knygų mugė, kasmet sutraukianti dešimtis tūkstančių lankytojų ir išradingai skatinanti patirti "skaitymo malonumą".

1989-aisiais Lietuvoje 100 tūkstančių egzempliorių tiražu buvo išleistos ir rašytojo Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerio" dvi laidos – precedentas, kuris artimiausiais dešimtmečiais, matyt, nebepasikartos. Beje, šis romanas 2009 metais pagaliau buvo išverstas į anglų kalbą ir neseniai išleistas Jungtinėse Valstijose.

"Vilniaus pokeris" – vienas iš nedaugelio sovietmečiu "į stalčių" rašytų romanų (autorius tekstą slapstė dalimis pas patikimus draugus, kurių vardų taip ir neatskleidė, o netikėta rašytojo mirtis 2002-aisiais pavertė tai amžina paslaptimi). Šis kūrinys sukėlė tikrą audrą lietuvių literatūroje. Antinarciziškame ir antiherojiškame romane autorius ne tik gilinosi į totalitarinės galios esmę (galią ir absoliučią kontrolę knygoje įkūnija JIE – amžini konspiratoriai, rengiantys sąmokslus prieš žmoniją nuo pat Platono laikų), bet ir negailestingai demaskavo lietuvių kultūros ir sovietizmo sukurtą naują tipažą – homo lithuanicus, kuris savo mentaliniu ribotumu, nuolankumu, neveiklumu ir bailumu pranoksta net Didįjį Brolį – homo sovieticus. Gavelis nuvainikavo veidmainišką didžiavimąsi nacionaliniais simboliais ir šlovinga istorija, sugriovė net pamatinį mitą (LDK galios simbolis – Gedimino pilis romane apibūdinama kaip styrantis bukas Vilniaus falas). Lietuvos sostinę Gavelis vaizduoja kaip mirtinai pasiligojusį, neatitaisomai sudarkytą urbanistinį kūną. Egzistencijos prasmę praradę, susvetimėję jo gyventojai blaškosi slegiami ne tik išorinės galios, bet ir vidinio bejėgiškumo, savąją galios stoką kompensuodami prievarta prieš tėvynainius ir artimuosius. Net ir pagrindinis romano herojus, paskyręs gyvenimą tam, kad perprastų JŲ kėslus, pasirodo esąs kompleksuotas, paranojiškas, perdėtai susireikšminęs, kitus niekinantis tipas, kurio sąžinę slegia galbūt net nusikaltimas (jis taip ir lieka neatskleistas). Atviras, bekompromisis, šokiruojantis, seksualinės prievartos (anaiptol ne erotikos!) vaizdinių kupinas "Vilniaus pokeris" – kol kas bene vienintelis šiuolaikinis lietuvių romanas, pasirodęs (nors ir gerokai pavėluotai) anglų kalba. Tai turėtų praskinti kelią ir kitiems šio įdomaus ir gilaus rašytojo knygų vertimams. Leidykla Tyto alba, su kuria Ričardas Gavelis bendradarbiavo, užsimojo aktualizuoti jo prozą ir Lietuvoje – dešimties romanų ir apsakymų rinkinių nauja laida suteiks galimybę skaitytojams suvokti jo kūrinius esmingai pakitusiame literatūros, kultūros ir visuomenės gyvenimo kontekste.

Per pastarąjį dešimtmetį lietuvių literatūra neteko Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės – trijų ypač ryškių, nors prieštaringai vertintų (ir tebevertinamų), viduriniosios kartos rašytojų. Akivaizdžiai padidėjo atotrūkis tarp vyresniosios, sovietmečiu iškilusios, ir jaunesniosios, nepriklausomybės laikotarpiu subrendusios (deja, ne itin gausios), prozininkų kartos. Šiandieninėje lietuvių prozoje tvirčiausiai skamba keturiasdešimtmečių kartos balsai. Kone kasmet po naują romaną ar apsakymų rinkinį išleidžiantis Herkus Kunčius 2009-aisiais paskelbė "Pijoko chrestomatiją" – šmaikštų ir grakštų, subtiliai ironišką romaną, kurio personažus ir nuolatos trūkinėjantį pasakojimą vienija nenumalšinama aistra alkoholiui. Autorius, aprašydamas girtavimo įpročius, niuansuotai atskleidžia tiek sovietinės sistemos ypatumus, tiek dabartinės visuomenės "apdujusią" kasdienybę. Sovietmečiu daug kas girtavo iš nevilties, kankinami beprasmybės pojūčio arba iš įpročio, o šiuolaikinė "atvira", "pilietiška" vartotojų visuomenė svaiginasi, kad užpildytų dvasinę tuštumą. 2007-2008 m. sandūroje išleistame apsakymų rinkinyje "Išduoti, išsižadėti, apšmeižti" Herkus Kunčius pateikė dar platesnę ir spalvingesnę tiek sovietmečio, tiek socialinio virsmo laikų panoramą. Pasitelkdamas kandžią pašaipą, ironiją ir groteską, Kunčius pasakoja istorijas, iš kurių daug kas gali atpažinti savo pačių gyvenimą. Pritrenkia kartais net pranašiškos autoriaus įžvalgos, antai apsakyme apie visoje Sovietų Sąjungoje garsią Arteko pionierių stovyklą šmėsteli pedofilijos motyvas – tai tema, pastaruoju metu tapusi Ukrainos dokumentinių žurnalistinių reportažų objektu. Beje, pedofilijos skandalas jau keletą mėnesių drebina ir Lietuvą.

Herkų Kunčių galima laikyti vienu konceptualiausių šiandieninių sovietmečio kritikų Lietuvoje: jis sąmoningai dekonstruoja to meto istoriją, kad atskleistų, kokį poveikį mentalitetui, gyvensenai ir tarpusavio santykiams padarė ši pragaištinga sistema. Pabėgti nuo istorijos neįmanoma, ją galima tik išgyventi ir permąstyti, regis, teigia rašytojas. O permąstyti ją būtina ir tiems, kurie nėra tiesiogiai jos išgyvenę. Šią maksimą Kunčius įgyvendina pasitelkdamas savo jau išbandytas literatūrines priemones: absurdą, groteską, ironiją, kartais ir postmodernistinį pastišą. Šiuo požiūriu bene reikšmingiausias riboženklis autoriaus kūrybinėje biografijoje – romanas "Nepasigailėti Dušanskio" (2006). Biblinė pasakojimo struktūra ir šventraščio retorika padeda įtikinamai pavaizduoti, kaip "šiuolaikinis Kristus" (mitinis sovietinio komunizmo ideologas Nachmanas iš Centro) skelbia savo mokymą, aprašomi jo mokytiniai ir to mokymo pasekmės. Tuo tikslu pasitelkiama pagrindinio herojaus, klusnaus sovietinio aparatčiko biografija – eilinis pokario partizanų žudikas išsitarnauja iki aukšto rango kompartijos veikėjo, bet vėliau pačių komunistų yra nustumiamas į socialinio gyvenimo dugną. Šis Kunčiaus romanas, kaip ir naujesni kūriniai, – tai detalus, negailestingas, kryptingas (ir, pridursiu, – labai reikalingas) sąskaitų su komunistine Lietuvos praeitimi "subalansavimas".

Visuomenę kritikuoja ir Sigitas Parulskis, kurio naujausias romanas vadinasi "Murmanti siena" (2009). Prieš keliolika metų pasireiškęs kaip vienas stipriausių savo kartos poetų, Parulskis įžengė į prozos valdas, paskelbęs romaną "Trys sekundės dangaus" (2002), žaibiškai išpopuliarėjusį ir jau išverstą į pustuzinį kalbų. Šią knygą reikėtų vadinti ne tiek romanu, kiek savotišku "dokutekstu" (R. Sukenick), atskleidžiančiu šiurpią desantininko patirtį tarnybos sovietinėje armijoje metais. Beje, Parulskis kurį laiką sėkmingai eksploatavo "poeto desantininko" ir bohemos atstovo įvaizdį, kurį vėliau pakeitė gerokai patrauklesne ciniško stebėtojo kauke. Galima tik spėlioti, kokia bus tolesnė šio iš tikrųjų kultinio rašytojo metamorfozė.

Naujausias rašytojo romanas "Murmanti siena" yra tarsi Lietuvos XX a. epas. Romanas pradedamas gaisru, 1908 m. nusiaubusiu Olandijos kaimą (svetimų valstybių vardais pavadintų kaimų mūsų šalyje yra ir daugiau, pavyzdžiui, Šveicarija ir pan.). Nedidelėje to kaimo erdvėje sutelkiami visi tolesni įvykiai – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, žydų žudynės, pokario tremtis ir rezistencija, niūri sovietmečio rutina. Vieną dieną kaimiečiai aptinka skenduolį – buvęs politinis kalinys, tremtinys prigėrė srutų duobėje (regis, autorius tyčiojasi iš naujosios lietuviškos konjunktūros, pagal kurią heroizuojami visi praeities rezistentai ir nukentėjusieji nuo sovietinio režimo).

Iš esmės Parulskis kuria visos XX a. Lietuvos istorijos metaforą ir daro tai gana sėkmingai, išvengdamas paviršutiniškos nostalgijos, sentimentalumo ar narciziško didžiavimosi praeitimi gaidų. Romane konstruojamas jau ne postmodernistinis, o modernistinis naratyvas, primenantis XX a. pirmosios pusės šeimos sagas Vakarų literatūroje. Kiek stebina tai, kad šis literatūros maištininkas savo naujausioje knygoje, regis, grįžta prie tradicinės pasakojimo formos ir tai sutampa su visoje Vakarų literatūroje pastebimu postmodernizmo estetikos išsikvėpimu. Sigitas Parulskis, nors ir nenutraukė ryšių su poezija (beje, jis sudarė vieną įdomesnių pastaraisiais metais išleistų lietuvių poezijos antologijų), vis dažniau reiškiasi kaip dramaturgas ir eseistas. Kelios jo esė knygos: "Nuogi drabužiai" (2002), "Miegas ir kitos moterys" (2005), "Šiaurinė kronika" (2008), kuriose atsispindi žiaurokas, gal net kiek ciniškas (ar bent vaidinama, kad toks) santykis su tikrove, leidžia laikyti jį vienu įdomiausių ir originaliausių šiuolaikinių Lietuvos eseistų.

Eseistiką kultivuoja ir kitas jo kartos poetas, poezijos vertėjas iš vokiečių kalbos Kęstutis Navakas, po esė rinkinio "Gero gyvenimo kronikos" (2005) išleidęs eseistikos knygą "Du lagaminai sniego" (2008). Navakas aprėpia gausybę temų – tai vaikystės ir ankstyvosios jaunystės prisiminimai (džinsai, muzikos plokštelės, alus, vynas ir t.t.), pirmosios ir vėlesnės kelionės į užsienį, rašytojo turėti daiktai, ragauti valgiai (krevetės ir pan.), provincija kaip moralinė kategorija... Naujausioje knygoje šmėkšteli ir šių eilučių autoriaus siluetas – jį Navakas susitinka keliaudamas autobusu į Suomiją, jo šešėlis persekioja eseistą įvairiuose tarptautiniuose rašytojų susibūrimuose...

Prisipažinsiu, nepritariu tiems, kurie skuba džiaugtis, esą pastaruoju metu Lietuvoje juntamas esė žanro suklestėjimas. Iš tikrųjų lektūros, kurios nepavadinsi nei romanais, nei apsakymais, apstu. Deja, tik nedaugelis eseistikai priskiriamų kūrinių atitinka griežtesnius šio žanro reikalavimus, dažniausiai tai tiesiog tekstai apie viską ir nieką. Ko gero, vienas įspūdingiausių šiais metais pasirodžiusių esė rinkinių – nedidelė jaunesniosios kartos poeto Gintaro Bleizgio knygelė "Estafetė", kurioje pateikiami nepretenzingi, labai asmeniški ir nuoširdūs apmąstymai apie Pietryčių Lietuvą, kur autorius gimė, apie nedidelio miestelio kasdienybę ir keistenybes, apie mirusius artimuosius ir bičiulius.

Kad ir kaip gerbčiau šiuo metu madingas "politinio korektiškumo" doktrinas, turiu konstatuoti: moterys rašytojos sudaro ne tokią vaizdingą šiuolaikinės lietuvių prozos peizažo dalį, nors "į literatūrą" jos veržiasi ypač atkakliai. Vis dėlto tokios autorės kaip Laura Sintija Černiauskaitė, neseniai pelniusi Europos Sąjungos literatūros premiją, tiesa, kol kas neaišku, kokia simbolinė to apdovanojimo vertė, arba kiek mažiau įtaigi, tačiau panašias temas gvildenanti Renata Šerelytė yra pakankamai gerai regimos šiame vyrų (bent kol kas) dominuojamame kultūros plote ir tai, kalbant ekonomistų žargonu, jau anaiptol ne "plyno lauko investicijos".

Debiutavusi, dar būdama moksleivė, apsakymų rinkiniu "Trys paros prie mylimosios slenksčio" (1994), Laura Sintija Černiauskaitė pripažinimą ir populiarumą pelnė antrąja savo knyga – apysakų ir pjesių rinkiniu "Liucė čiuožia" (2004). Beje, to paties pavadinimo jos pjesė jau pastatyta Vilniaus Jaunimo teatre. Naujausiame rašytojos romane "Benedikto slenksčiai" (2009) plėtojamos pažįstamos temos – pasakojama apie provincijos miesto Meno mokyklos internate gyvenantį paauglį, jo dvasinę brandą, pateikiama jo "iniciacijos" į suaugusiųjų pasaulį istorija. Kaip ir daugelyje kitų šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinių, autorės žvilgsnis krypsta į pereinamąjį visuomenės raidos etapą: šiuolaikinės visuomenės kontūrai nėra labai ryškūs, iš dabarties realybės nesistengiama "išpešti" kokių nors esmingų, universalių socialinio gyvenimo metaforų. Tai tiesiog atviras, sąžiningas, kiek skausmingas pasakojimas apie sudėtingą jauno žmogaus brandą ir likimą visuomenėje, praradusioje vertybinius orientyrus, pasinėrusioje į vartotojišką kultūrą ir tapusią ciniškai merkantilia. Rašytoja jautriai tyrinėja tuos nūdienos "personažus", kuriems nepriimtinas žiniasklaidos ir pramogų industrijos diegiamas unifikuotas šiuolaikinio jaunuolio modelis. O atsispirti tokiam "klonavimui" – jau savaime vertingos ir turinčios prasmę pastangos.

Lietuvių literatūroje visais laikais buvo ypač ryškus kaimiškasis klodas. Didžioji dauguma pastaraisiais dešimtmečiais debiutavusių rašytojų irgi yra gimę ir augę kaime, patyrusiame prievartinę kolektyvizaciją ir primestą dirbtinę, karikatūrišką, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau skausmingą, urbanizaciją. Jie stengiasi aprašyti provincijos atmosferą, specifinę kultūrinę aplinką, savo patirtį. Urbanistinė tradicija lietuvių prozoje yra palyginti sekli, šiuolaikinio miesto įtaką žmogaus egzistencijai yra nagrinėję vos keletas autorių. Vis dėlto pastaruoju metu urbanistinis dėmuo literatūroje darosi vis ryškesnis. Tai susiję ne tik su kartų pasikeitimu, bet ir su naujais egzistenciniais iššūkiais. Juk miestas nėra vien fonas, kuriame plėtojamas pasakojimas, nes miestiškumas yra ir šiandieninio žmogaus dvasinė būsena.

Vertėtų atkreipti dėmesį į dar vieną šiuolaikinės lietuvių prozos aspektą. Kai skaičiau paskaitas apie grožinę literatūrą užsienio klausytojų auditorijai Vilniaus universiteto rengiamoje kasmetinėje vasaros mokykloje, manęs paklausė, kodėl lietuvių prozininkai daugiausia rašo apie praeitį. Tai tiesa, to nepaneigsi, tačiau galima tą pateisinti. Juk literatūra nėra vien instrumentas, fiksuojantis šiandieninę žmogaus savijautą ir visuomenės, kurioje jis gyvena, dvasinę būklę. Literatūra gali siekti įvairių tikslų. O noras kuo skubiau reaguoti į tai, kas vyksta dabarties socialinėje realybėje, dažnai paverčia literatūrą sekliu žurnalistiniu naratyvu. Beje, ir Lietuvoje skubėti labai madinga, bet ar paskubomis sukuriama kas nors vertinga – tai jau visai kitas klausimas, net sugrąžinantis prie šio teksto pradžioje minėtos literatūros, kurios "neskaito ir niekada neskaitys" Herkus Kunčius... Antra vertus, čia ir dabar kuriama literatūra, net jeigu ji kalba apie ankstesnius laikus, vis tiek jau savaime yra atsakas į dabarties socialines ir metafizines problemas. Tai, kad lietuvių rašytojams rūpi praeitis, neturėtų stebinti, nes grožinė literatūra yra vienas iš subtiliausių būdų giliai, atsakingai permąstyti ir suvokti savo artimąją ir tolimąją istoriją, kad tvirčiau jaustumės akistatoje su dabartimi ir net bandytume įžvelgti ateities kontūrus. Rašytojams rūpi amžinieji klausimai, o jeigu nerūpi, vadinasi, jie – ne rašytojai. Kiekviena kūrėjų karta kaskart iš naujo privalo aiškintis, kas esame, iš kur atėjome, kad galėtų ir turėtų teisę spėlioti, kur einame.

Published 2010-02-25