Latest Articles


24.10.2014
Agri Ismail

The pioneers of global gentrification

Does anyone feel genuinely at home in the age of global gentrification? Probably not, writes Agri Ismail, certainly not if the experience of the Kurdish diaspora is anything to go by. But so long as a Swedish song plays in an Irish pub in a chain hotel in Kurdistan, a sense of security remains. [ more ]

23.10.2014
Martha Nussbaum

Liberalism needs love

23.10.2014
Alain Finkielkraut

Damn security!

22.10.2014
Fréderic Neyrat

Critique of geo-constructivism

New Issues


24.10.2014

Wespennest | 167 (2014)

Norden
23.10.2014

Glänta | 2/2014

Migration #2
23.10.2014

Mittelweg 36 | 5/2014

Politische Tiere [Political animals]

Eurozine Review


15.10.2014
Eurozine Review

This revolutionary moment

"Index" looks into the future of journalism; "Transit" keeps alive the memory of the Maidan; in "Syn og Segn", climate optimist Kristin Halvorsen calls for a global price tag on pollution; "Kulturos barai" talks to urban ecologist Warren Karlenzig; "Rigas Laiks" congratulates Reykjavik's first anarchist mayor; "Merkur" discusses photography and the definition of artistic value; "La Revue nouvelle" braces itself for more European political deadlock; "Kritiikki" profiles Russian émigré author Sergei Dovlatov; and "Nova Istra" remembers the Croatian émigré poet Viktor Vida.

17.09.2014
Eurozine Review

Independence in an age of interdependence

03.09.2014
Eurozine Review

Was Crimea a preliminary exercise?

06.08.2014
Eurozine Review

What are you doing here?

23.07.2014
Eurozine Review

The world's echo system



http://www.eurozine.com/articles/2011-05-02-newsitem-en.html
http://mitpress.mit.edu/0262025248
http://www.eurozine.com/about/who-we-are/contact.html
http://www.eurozine.com/articles/2009-12-02-newsitem-en.html

My Eurozine


If you want to be kept up to date, you can subscribe to Eurozine's rss-newsfeed or our Newsletter.

Articles
Share |


Holokaustas – nepripažinta realybė


Nors Europa klesti, jos rašytojams ir politikams rūpi mirtis. Masinės civilių Europos gyventojų žudynės XX a. ketvirtuoju ir penktuoju dešimtmečiais yra atskaitos taškas sumaištingoms šiandieninėms diskusijoms apie atmintį ir kriterijus kokios nors bendros etikos, kokia galėtų sieti europiečius. Tiek nacistinės Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos biurokratija individualius gyvenimus pavertė masinėmis mirtimis, konkrečius žmones – nužudytųjų statistika. Sovietai slėpė savo masines žudynes tamsiuose miškuose ir falsifikavo duomenis apie regionus, kuriuose jie privertė žmones mirti iš bado; vokiečiai vertė vergus darbininkus užkasti aukomis tapusius žydus, deginti juos milžiniškose krosnyse. Mes, istorikai, turime, kiek leidžia galimybės, išsklaidyti šiuos šešėlius ir pareikalauti ataskaitos už šiuos žmones. To iki šiol nepadarėme. Osvencimas, sutartinai laikomas adekvačiausiu ar galutiniu masinių žudynių simboliu, iš tikrųjų yra tik žinojimo pradžia, įžanga į tikrąjį praeities suvokimą, kuris dar turi įvykti.

Eurozine conference Vilnius 2009


Under the heading "European histories", the 22nd European Meeting of Cultural Journals explored the role of history and memory in forming new identities in a Europe in change. [more]
Pats įsitikinimas, kad kai ką žinome apie Osvencimą, iškreipia mūsų supratimą apie holokaustą: šiek tiek žinome apie Osvencimą todėl, kad ten išliko gyvųjų, o jie išgyveno todėl, kad Osvencimas buvo ne tik mirties fabrikas, bet ir darbo stovykla. Gyvi liko daugiausia Vakarų Europos žydai, nes į Osvencimą paprastai siųsdavo žydus vakariečius. Po Antrojo pasaulinio karo tie Vakarų Europos žydai, kurie liko gyvi, galėjo laisvai rašyti ir išleisti tai, ką norėjo, o Rytų Europos žydai, atsidūrę kitapus Geležinės uždangos, to negalėjo. Vakaruose atsiminimai apie holokaustą pradėjo (nors ir labai lėtai) įsilieti į istorinius raštus ir visuomenės sąmonę.

Ši išgyvenusiųjų istorijos forma, kurios garsiausias pavyzdys yra Primo Levio raštai, masinių žudynių realybę atskleidžia vis dėlto neadekvačiai. "Anos Frank dienoraštyje" dėmesys sutelktas į asimiliuotų Europos žydų bendruomenes Olandijoje ir Vokietijoje, o jų tragedija, nors yra siaubinga, bet sudaro palyginti labai mažą holokausto dalį. Iki 1943 ir 1944 m., kai nužudyta daugiausia Vakarų Europos žydų, holokaustas didžiąja dalimi jau buvo baigtas. Du trečdaliai žydų, nužudytų per karą, buvo sunaikinti jau 1942 m. pabaigoje. Pagrindinės aukos – Lenkijos ir SSRS žydai, sušaudyti mirties duobėse arba nunuodyti anglies monoksidu, kuris iš vidaus degimo variklių buvo pumpuojamas į dujų kameras Treblinkoje, Bezece ir Sobibore – okupuotos Lenkijos teritorijoje.

Osvencimas, kaip holokausto simbolis, neįtraukia tų, kurie atsidūrė istorinio įvykio epicentre. Didžiausia holokausto aukų grupė – ortodoksiškai religingi ir jidiš kalbantys Lenkijos žydai, arba vartojant kiek niekinantį vokišką terminą Ostjuden, o jie buvo kultūriškai svetimi vakarų europiečiams, taip pat ir Vakarų Europos žydams. Holokausto atmintyje jie ir toliau tam tikru atžvilgiu marginalizuojami. Mirties mašina Osvencimas-Birkenau buvo sukonstruota teritorijose, kurios dabar priklauso Lenkijai, bet anuomet jos buvo Vokietijos Reicho dalis. Tad kiekvienas, apsilankęs Osvencime, sieja jį su šiandienine Lenkija, nors Osvencime žuvo palyginti nedaug Lenkijos žydų ir, atrodo, nebuvo nužudytas nė vienas SSRS žydas. Taigi šis memorialinis simbolis neapima dviejų didžiausių aukų grupių.

Adekvatus holokausto suvokimas reikalautų į jo istorijos centrą perkelti Operation Reinhard – 1942 m. Lenkijos žydų žudynes. Lenkijoje buvo didžiausia žydų bendruomenė pasaulyje, Varšuva – svarbiausias žydų miestas. Ši bendruomenė buvo sunaikinta Treblinkoje, Bezece ir Sobibore. Nužudyta apie pusantro milijono, vien tik Treblinkoje – 780 863 žydai. Labai nedaug žmonių išgyveno šiuose trijuose mirties fabrikuose. Nors Bezecas yra trečioji pagal svarbą (po Osvencimo ir Treblinkos) holokausto žudynių vieta, jis beveik niekam nežinomas. Šiame mirties fabrike žuvo 434 508 žydai, gyvi liko tik du ar trys. Dar apie milijonas Lenkijos žydų nužudyta kitais būdais, kai kurie žuvo Chelmne, Maidaneke arba Osvencime, dar daugiau jų sušaudyta per akciją rytinėje šalies dalyje.

Iš viso nuo kulkų žuvo tiek pat, o gal ir dar daugiau žydų negu dujų kamerose, bet atminimas tų, kurie buvo sušaudyti rytinėse vietovėse, išsitrynęs iš skausmingos atminties. Antroji pagal svarbą holokausto dalis yra masiniai sušaudymai Lenkijos rytinėje dalyje ir Sovietų Sąjungoje. Tai prasidėjo su SS Einsatzgruppen vykdytomis vyrų žydų žudynėmis 1941 m. birželį, jas pratęsė žydų moterų ir vaikų žudynės tų pačių metų rugpjūtį ir rugsėjį. Iki 1941 m. pabaigos vokiečiai (kartu su vietiniais pagalbininkais ir rumunų kareiviais) nužudė milijoną žydų Sovietų Sąjungoje ir Baltijos šalyse. Tai prilygsta bendram skaičiui žydų, nužudytų Osvencime per visą karą. Iki 1942 m. pabaigos vokiečiai (ir vėl su nemenka vietinių pagalba) nužudė dar 700 000 žmonių – SSRS žydų populiacija, patekusi nacių valdžion, nustojo egzistavusi.

Tarp SSRS žydų buvo garsių kronikininkų ir liudytojų, tokių kaip Vasilijus Grossmanas. Tačiau nei jam, nei kitiems neleista pateikti holokausto kaip akivaizdžiai žydiško įvykio. Grossmanas atrado Treblinką kaip žurnalistas, atvykęs su Raudonąja armija 1944 m. rugsėjį. Galbūt todėl, kad žinojo, ką vokiečiai padarė žydams jo gimtojoje Ukrainoje, jis nujautė, kas čia įvyko, ir parašė apie tai nedidelę knygą. Treblinką pavadino "pragaru" ir iškėlė ją į karo bei viso XX a. centrą. Bet Stalinui masinės žydų žudynės turėjo atrodyti kaip "piliečių" kančios. Grossmanas padėjo rengti vokiečių nusikaltimų prieš SSRS žydus "Juodąją knygą", kurią sovietų valdžia vėliau uždraudė. Jei galima išskirti grupę, kuri labiausiai nukentėjo nuo vokiečių, klaidingai manė Stalinas, tai yra rusai. Taip stalinizmas užkirto kelią Hitlerio masines žudynes vertinti iš tikrosios perspektyvos.

Trumpai tariant, holokausto tvarka buvo tokia: Operation Reinhardt, šoa kulkos, Osvencimas; arba Lenkija, Sovietų Sąjunga ir visa kita. Iš maždaug 5,7 milijono nužudytų žydų apie trys milijonai buvo prieškario Lenkijos piliečiai, o kitas milijonas arba maždaug tiek – prieškario sovietų piliečiai, tai sudaro 70% bendro aukų skaičiaus. Po Lenkijos ir SSRS daugiausia nužudyta Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos žydų. Jei turėsime omenyje ir šiuos žmones, taps dar aiškiau, kad holokaustas koncentravosi Rytų Europoje.

Tačiau ir šis pataisytas holokausto vaizdas neatskleidžia viso vokiečių masinių žudynių politikos Europoje masto. Galutinis nuosprendis, kaip jį vadino vokiečiai, iš pradžių buvo tik vienas iš naikinimo projektų, kurį ketinta įgyvendinti po pergalės kare su Sovietų Sąjunga. Jei reikalai būtų susiklostę taip, kaip tikėjosi Hitleris, Himmleris ir Göringas, vokiečių pajėgos 1941-1942 m. žiemą būtų įgyvendinusios Bado planą. Kadangi Ukrainos ir Pietų Rusijos žemės ūkio produkcija buvo išgabenta į Vokietiją, apie 30 milijonų žmonių Baltarusijoje, Šiaurės Rusijoje ir kitur sovietų miestuose būtų mirę badu. Bado planas buvo tik Generalplan Ost preliudija – Sovietų Sąjungos vakarinės dalies kolonizacijos planas numatė sunaikinti dar 50 milijonų žmonių.

Vokiečiai vykdė politiką, atitinkančią šiuos planus. Iš Reicho aneksuotų žemių jie išvijo pusę milijono ne žydų kilmės lenkų. Himmleris buvo ypač nekantrus – įsakė pirmą Generalplan Ost dalį įgyvendinti Rytų Lenkijoje: buvo nužudyta dešimt tūkstančių lenkų vaikų ir šimtas tūkstančių suaugusiųjų. Vermachtas tikslingai privertė badauti dešimt milijonų žmonių per Leningrado blokadą ir dar apie šimtą tūkstančių marino badu Ukrainos miestuose. Maždaug trys milijonai į nelaisvę patekusių sovietų karių mirė iš bado arba nuo ligų vokiškose karo belaisvių stovyklose. Šie žmonės buvo nužudyti tikslingai: kaip ir Leningrado blokados atveju, tai buvo sąmoningas žmonių marinimas badu. Jei nebūtų buvę holokausto, visa tai laikytume baisiausiu karo nusikaltimu moderniojoje istorijoje.

Po antipartizaninių akcijų priedanga vokiečiai nužudė apie tris ketvirtadalius milijono žmonių, vien Baltarusijoje – apie 350 000, kiek mažesnį, tačiau panašų skaičių – Lenkijoje ir Jugoslavijoje. Vokiečiai nužudė daugiau kaip šimtą tūkstančių lenkų malšindami Varšuvos sukilimą 1944 m. Jei nebūtų buvę holokausto, šios "represalijos" taip pat būtų laikomos vienais didžiausių karo nusikaltimų istorijoje. Iš esmės jos, kaip ir sovietų karo belaisvių marinimas badu, retai prisimenamos kitose šalyse, išskyrus tas, kurioms šitai buvo taikoma. Vokiečių okupacinė politika numatė ne žydų kilmės civilių žudymą ir kitais būdais, pavyzdžiui, nepakeliamai sunkiu darbu belaisvių stovyklose. Šie žmonės irgi buvo daugiausia iš Lenkijos ir Sovietų Sąjungos.

Per tris didžiausias masinių žudynių akcijas vokiečiai nužudė apie dešimt milijonų civilių, apie pusė jų buvo žydai. Tiek žydai, tiek ne žydai daugiausia buvo kilę iš tos pačios Europos dalies. Projektas išžudyti visus žydus buvo iš esmės realizuotas; projektas sunaikinti slavų populiaciją buvo įgyvendintas tik iš dalies.

Osvencimas yra tik holokausto įžanga, o pats holokaustas – tik galutinių Hitlerio tikslų sugestija. Grossmano romanai "Viskas teka...", "Gyvenimas ir likimas" puikiai atskleidžia tiek nacių, tiek sovietų terorą ir primena mums, kad netgi detaliausia vokiečių masinių žudynių politikos charakteristika nėra išsami kaip ir Europos kančių amžiaus viduryje istorija, nes išleidžia iš akių šalį, kurią Hitleris užvis labiausiai norėjo sunaikinti, kitą valstybę, kuri amžiaus viduryje irgi masiškai žudė europiečius, – Sovietų Sąjungą. Stalinizmo laikotarpiu, tarp 1928 ir 1953 m., sovietai nužudė, konservatyviausiais apskaičiavimais, daugiau kaip penkis milijonus europiečių. Tad kai kalbame, kiek iš viso europiečių civilių nužudyta XX a. viduryje, reikėtų turėti galvoje tris maždaug vienodo dydžio grupes: žydus, kuriuos nužudė vokiečiai, ne žydus, kuriuos nužudė vokiečiai, ir SSRS piliečius, kuriuos nužudė Sovietų valstybė. Dėsninga, kad vokiečių režimas žudė civilius, kurie nebuvo Vokietijos piliečiai, o sovietinis režimas daugiausia žudė civilius, kurie buvo SSRS piliečiai.

Sovietų represijos tapatinamos su gulagu, panašiai kaip nacių represijos – su Osvencimu. Gulagas, paremtas vergiško darbo siaubu, nebuvo masinių žudynių instrumentas. Jei sutinkame, kad masinės civilių žudynės yra esminis tiek politinis, tiek etinis, tiek juridinis klausimas, tokį pat požiūrį teks taikyti ir gulagui, ir Osvencimui. Apie gulagą šiek tiek žinome, nes tai buvo darbo lagerių sistema, o ne tikslinis žudymo mechanizmas. Gulage buvo įkalinta apie 30 milijonų žmonių, jis sutrumpino beveik trijų milijonų iš jų gyvenimą. Vis dėlto didžioji dauguma tų, kurie buvo išvežti į lagerius, grįžo gyvi. Būtent todėl, kad turime gulago literatūrą, kurios bene garsiausias kūrinys – Aleksandro Solženycino "Gulago archipelagas", galime pabandyti įsivaizduoti jo siaubą, panašiai kaip galime įsivaizduoti Osvencimo baisybes.

Kaip Osvencimas nukreipia mūsų žvilgsnį nuo dar didesnių Treblinkos žudynių, taip gulagas atitraukia dėmesį nuo sovietinės politikos, dėl kurios žmonės buvo žudomi tiesiai ir tikslingai: sušaudomi arba numarinami badu. Reikšmingiausios dvi stalininės žudymo politikos akcijos: kolektyvizacijos sukeltas badas 1930-1933 m. ir 1937-1938 m. represijos. Kol kas neaišku, ar 1930-1932 m. badas Kazachijoje buvo sukeltas tyčia, bet nustatyta, kad badu mirė daugiau kaip milijonas kazachų. Aiškiai žinoma, kad Stalinas 1932-1933 m. žiemą sąmoningai marino badu sovietinės Ukrainos gyventojus. Sovietų dokumentai liudija, kad 1932 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais buvo duota serija įsakymų, kuriuose akivaizdūs nusikalstami ketinimai ir žudymo intencijos. Galiausiai mirė daugiau nei trys milijonai sovietinės Ukrainos gyventojų.

Tai, ką skaitome apie stalinines represijas, irgi nukreipia nuo jų tikrosios esmės. Didysis romanas ir įstabiausi memuarai yra Arthuro Koestlerio "Vidudienio tamsa" ir Aleksandro Weissbergo "Kaltinamieji". Abiejuose pasakojama apie grupelę Stalino aukų – komunistinius miestų vadovus, išsilavinusius žmones, kai kurie iš jų buvo žinomi ir Vakaruose. Tai yra dominuojantis Didžiojo teroro vaizdinys, tačiau jis nėra teisingas. Per kompartijos elito, saugumo ir karininkų gretų valymą buvo atimtos 47 737 gyvybės kartu sudėjus.

Didžiausia šių represijų akcija – operacija 00447 buvo nukreipta labiausiai prieš "buožes", t.y. prieš valstiečius, jau ir taip pavergtus per kolektyvizaciją, atėmusią 386 798 gyvybes. Kelioms nacionalinėms mažumoms, kurios sudaro mažiau nei 2% SSRS gyventojų, teko daugiau nei trečdalis represijų padarinių. Per operaciją, prieš etninius lenkus, kurie buvo SSRS piliečiai, sušaudyta 111 091 žmogus. Iš 681 692 egzekucijų, įvykdytų už tariamus politinius nusikaltimus 1937 ir 1938 metais, operacijose prieš buožes nužudyta 633 955 žmonės, tai sudaro daugiau kaip 90% represuotųjų. Juos nužudė slapta, palaidojo bendrose duobėse ir užmiršo.

Osvencimo ir gulago akcentavimas nuvertina nužudytų europiečių skaičių, o žudynių geografiją perkelia į vokiečių Reichą ir Rusijos rytus. Kaip Osvencimas nukreipia mūsų žvilgsnį į Vakarų Europos aukas nacių imperijoje, taip gulagas ir liūdnai pagarsėję Sibiro lageriai atitraukia mūsų dėmesį nuo sovietinės žudymo politikos geografinio centro. Susitelkę ties Osvencimu ir gulagu, nesugebame pastebėti, kad per dvylikos metų laikotarpį, tarp 1933-iųjų ir 1944-ųjų, nacių ir sovietų masinių žudynių politika nusinešė apie 12 milijonų aukų konkrečiame Europos regione, kurį daugiau ar mažiau apibrėžia šiandieninė Baltarusija, Ukraina, Lenkija, Lietuva ir Latvija. Bendresniu požiūriu, kai mąstome apie Osvencimą ir gulagą, įvardijame valstybes, kurios sukūrė juos kaip naikinimo sistemas, kalbame apie moderniąsias tironijas arba totalitarines valstybes. Tačiau tokie svarstymai apie Berlyno ir Maskvos politikos prielaidas yra linkę apeiti faktą, kad masinės žudynės daugiausia vyko Europos dalyse tarp Vokietijos ir Rusijos, bet ne pačioje Vokietijoje ir Rusijoje.

Geografinis, moralinis ir politinis Europos masinių žudynių centras yra Rytų Europa, pirmiausia Baltarusija, Ukraina, Lenkija ir Baltijos valstybės, žemės, patyrusios abiejų režimų žiaurumo politikos padarinius. Ukrainų ir baltarusių tautos, ypač žydai, bet ne jie vieni, nukentėjo labiausiai, nes šios žemės, kaip Sovietų Sąjungos dalis, patyrė ir siaubingas ketvirtojo dešimtmečio represijas, ir vokiečių žiaurumus penktajame. Jei Europa, kaip teigia Markas Mazoweris, buvo tamsus kontinentas, tai Ukraina ir Baltarusija atsidūrė tos tamsos epicentre.

Istoriniai svarstymai, kuriuos galima laikyti objektyviais – tokie kaip masinių žudynių aukų statistika, gali padėti atkurti prarastą istorinį balansą. Vokiečių kančios, valdant Hitleriui, nors jų mastas baisus, neatsiduria masinių žudynių istorijos centre. Net jei pridėsime etninius vokiečius, kurie buvo nužudyti, kai traukėsi nuo Raudonosios armijos, žuvo per išvarymą iš Lenkijos ir Čekoslovakijos 1945-1947-aisiais ar per Vokietijos bombardavimą, bendras civilių vokiečių, nužudytų valdžios, skaičius bus palyginti nedidelis.[1]

Pagrindinės tiesioginio žudymo aukos tarp Vokietijos piliečių buvo 70 000 "eutanazijai" pasmerktų ligonių ir 165 000 Vokietijos žydų. Pagrindinės vokiečių, nukentėjusių nuo Stalino, aukos buvo Raudonosios armijos išprievartautos moterys ir karo belaisviai, laikyti Sovietų Sąjungoje. Apie 363 000 vokiečių, taip pat veikiausiai ir apie 200 000 vengrų mirė iš bado ir nuo ligų sovietų nelaisvėje. Vokiečių pasipriešinimas Hitleriui visada kelia žiniasklaidos susidomėjimą, tačiau kartu derėtų prisiminti, kad kai kurie 1944 m. liepos pasikėsinimo nužudyti Hitlerį dalyviai buvo pagrindinės masinių žudynių figūros, pavyzdžiui, Arthuras Nebe vadovavo Einsatzgruppe B, dalyvavusiai žudynėse Baltarusijoje per pirmąją holokausto bangą 1941-aisiais, Eduardas Wagneris, Vermachto generolas, džiugiuose laiškuose žmonai pabrėžė būtinybę netiekti maisto badaujantiems milijonams leningradiečių.

Sunku pamiršti Anos Achmatovos žodžius: "Rusų žemė mėgsta kraują." Tačiau apie rusų pasiaukojimą ir heroizmą, vėl garsiai skelbiamą Putino Rusijoje, reikia kalbėti platesniame istoriniame kontekste. Kaip ir kiti Sovietijos piliečiai, rusai iš tikrųjų buvo Stalino politikos aukos, tačiau jų nužudyta mažiau negu ukrainų ar SSRS lenkų, kitų tautinių mažumų atstovų. Per Antrąjį pasaulinį karą teroro imtasi rytinėje Lenkijoje ir Baltijos šalyse – teritorijose, kurias okupavo Sovietų Sąjunga. Garsiausias atvejis, kai 22 000 lenkų piliečių 1940 m. buvo sušaudyta Katynėje ir keturiose kitose vietose; dešimtys tūkstančių lenkų ir baltų mirė per deportacijas į Kazachstaną ir Sibirą arba netrukus po to, kai buvo ištremti. Karo metais daug rusų nužudė vokiečiai, tačiau gerokai mažiau negu baltarusių ar ukrainų, jau nekalbant apie žydus. SSRS žuvo apie 15 milijonų civilių. Rusijoje karo metais vokiečiai nužudė maždaug vieną iš dvidešimt penkių civilių, palyginti su vienu iš dešimties Ukrainoje (ar Lenkijoje) ir vienu iš penkių Baltarusijoje.

Baltarusija ir Ukraina didžiąją karo dalį buvo okupuotos, vokiečių ir sovietų armijos du kartus pražygiavo per visą jų teritoriją, tiek atakuodamos, tiek atsitraukdamos. Vokiečių armija niekada nebuvo ilgam užėmusi tikrosios Rusijos didelės dalies. Net turint galvoje Leningrado apgultį ir Stalingrado suniokojimą, rusų civiliams tekusi kaina buvo mažesnė už tą, kurią sumokėjo baltarusiai, ukrainai ir žydai. Perdėtos Rusijos pretenzijos dėl aukų skaičiaus rodo, kad Baltarusiją ir Ukrainą ji traktuoja kaip Rusiją, o žydus, baltarusius ir ukrainus laiko rusais, – tai prilygsta kankinystės imperializmui, implicitiškai reiškiant pretenzijas į teritoriją, o eksplicitiškai – į aukas. Panašu, kad būtent tokios linijos laikysis prezidento Dmitrijaus Medvedevo sudarytas komitetas, kurio užduotis – užkirsti kelią Rusijos praeities "falsifikacijoms".

Ukrainos politikai priešinasi Rusijos bandymams monopolizuoti bendras kančias, o Vakarų Europos stereotipus, skelbiančius, kad ukrainai kolaboravo su naciais per holokaustą, atremia iškeldami savo kančių naratyvą: milijonai ukrainų Stalino nurodymu buvo priversti mirti iš bado. Prezidentas Viktoras Juščenka daro savo kraštui meškos paslaugą, skelbdamas dešimt milijonų bado mirčių ir tris kartus padidindamas nužudytų ukrainų skaičių, tačiau tikra tiesa, kad 1932-1933 m. badas, nusinešęs tris milijonus gyvybių, buvo suplanuotas tikslingai, priėmus politinį sprendimą. Išskyrus holokaustą, kolektyvizacijos sukeltas badas buvo didžiausia politinė nelaimė Europoje XX a. Nepaisant to, kolektyvizacija liko esminis sovietinio plėtros modelio elementas, kurį vėliau nukopijavo komunistinės Kinijos režimas, nors to padarinius buvo galima numatyti, – per Mao Didįjį šuolį pirmyn badu mirė dešimt milijonų kinų.

Ukraina kaip maisto šaltiniu domėjosi ir Hitleris, ir Stalinas. Abu norėjo kontroliuoti ir eksploatuoti Ukrainos duoną ir savo politiniais sprendimais abu sukėlė badą: Stalinas visoje šalyje, Hitleris – apgultuose miestuose ir karo belaisvių stovyklose. Nemažai belaisvių ukrainų, badavusių tose stovyklose 1941-aisiais, jau buvo išgyvenę badmetį 1933-iaisiais. Vokietijos bado politika iš dalies paaiškina, kodėl ukrainai buvo tokie paslaugūs kolaborantai per holokaustą. Liūdniausiai pagarsėjo ukrainai, saugoję mirties fabrikus Treblinkoje, Bezece ir Sobibore. Rečiau prisimenama, kad pirmaisiais tokiais rekrutais vokiečiai padarė į nelaisvę paimtus sovietų kareivius, kurie buvo laikomi belaisvių stovyklose. Jie išgelbėjo keletą žmonių nuo bado mirties – vieno didžiausių nusikaltimų Rytuose tam, kad paverstų juos kito nusikaltimo – holokausto – bendrininkais.

Lenkijos istorija yra nesibaigiančios sumaišties šaltinis. Lenkiją atakavo ir užėmė ne vienas, bet abu totalitariniai režimai tarp 1939 ir 1941 metų, kai nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga, anuomet sąjungininkės, pasiglemžė jos teritoriją ir sunaikino didelę dalį inteligentijos. Lenkijos sostinė buvo ne vieno, bet dviejų didelių sukilimų prieš vokiečių valdžią vieta: 1943 m. įsiplieskė Varšuvos žydų geto sukilimas, po kurio getas buvo sunaikintas, o 1944 m. Lenkijos Armija Krajova surengė Varšuvos sukilimą, po kurio miestas buvo sulygintas su žeme. Šiuos du esminius rezistencijos ir masinių žudynių pavyzdžius vokiečių žiniasklaida supainiojo ir 1994, ir 1999, ir 2004 m. rugpjūtį – per visus pastarųjų penkerių metų 1944-ųjų Varšuvos sukilimo minėjimus. Jis vėl bus minimas 2009-ųjų rugpjūtį.

Jei kuri nors Europos šalis atrodo nerandanti vietos šių dienų Europoje, įstrigusi tarsi kitoje istorinėje akimirkoje, – tai Baltarusija, valdoma diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos. Nors Lukašenka ignoruoja sovietinius žudynių laukus savo šalyje ir ketina statyti greitkelį per mirties duobes Kuropatuose, vis dėlto kai kuriais atžvilgiais Europos istoriją jis prisimena geriau negu jo kritikai. Sovietų karo belaisvius marindama badu, šaudydama ir dujų kamerose naikindama žydus, žudydama civilius per antipartizanines akcijas, vokiečių armija 1941-1944 m. laikotarpiu pavertė Baltarusiją mirtiniausia vieta pasaulyje. Pusė sovietinės Baltarusijos gyventojų per Antrąjį pasaulinį karą buvo arba nužudyti, arba deportuoti – nieko panašaus nepatyrė jokia kita Europos šalis.

Šios patirties atminimas, palaikomas dabartinio diktatoriško Baltarusijos režimo, padeda paaiškinti nepasitikėjimą iniciatyvomis, ateinančiomis iš Vakarų. Tačiau vakarų europiečiai nustebtų sužinoję, kad Baltarusija buvo ne tik europinių masinių žudynių epicentras, bet ir partizanų antinacinių operacijų bazė, o partizanai prisidėjo prie sąjungininkų pergalės. Keista, kad tokią šalį bandoma visiškai išstumti iš europiečių atminties. Tai, kad baltarusiai nedalyvauja diskusijose apie praeitį, yra aiškiausias ženklas, kokia praraja egzistuoja tarp atminties ir istorijos.

Kelia nerimą ir tai, kad nepaisoma ekonomikos faktoriaus. Nors masinių žudynių istorija turi nemažai bendra su ekonominiais skaičiavimais, atmintis užtemdo viską, kas rodytų, kad žudynės turėjo racionalų pagrindą. Ir nacių Vokietija, ir Sovietų Sąjunga ėjo ekonominio savipakankamumo keliu, vokiečiai norėjo suderinti pramonę su agrarine utopija, o SSRS, kad įveiktų barbarišką savo atsilikimą, griebėsi sparčios industrializacijos ir urbanizacijos. Abu režimai siekė ekonominės autarkijos didelėje imperijoje, abu siekė kontroliuoti Rytų Europą. Abu laikė Lenkijos valstybę istorine klaida, abu derlingą Ukrainos žemę vertino kaip neįkainojamą. Savo planuose skirtingas grupes jie apibrėžė kaip priešus, bet vokiečių planui išžudyti visus žydus pagal tikslo totalumą neprilygsta jokie sovietų užmojai. Svarbu pabrėžti, kad masines žudynes įteisinusi ideologija buvo taip pat ir ekonominės raidos vizija. Nepritekliaus pasaulyje, kur ypač stinga maisto, abu režimai masinį žudymą derino su ekonominiu planavimu.

Tą jie darė būdais, kurie šiandien atrodo šiurpūs ir visiškai nepriimtini, tačiau anuo metu juos daug kas palaikė, jais tikėjo. Maisto dabar netrūksta, bent jau Vakaruose, tačiau trūksta arba XXI a. pritrūks gėlo vandens, švaraus oro ir prieinamos energijos. Klimato pokyčiai gali atnaujinti bado grėsmę.

Jei masinių žudynių istorija duoda kokią nors bendrą politinę pamoką, tai ji moko sergėtis to, ką galima pavadinti privilegijuota raida, t.y. valstybė bando įgyvendinti tokią ekonominės ekspansijos formą, kai nurodomos aukos ir raginama pelnytis iš mirties. Neatmestina galimybė, kad vienos grupės sunaikinimas būtų naudingas kitai grupei ar bent jau ji galėtų to norėti. Tai tokia politikos forma, su kuria Europa jau buvo susidūrusi ir gali vėl susidurti. Vienintelis tinkamas atsakymas būtų toks etinis įsipareigojimas individui, kad jo gyvybė būtų vertingesnė už jo mirtį, tada tokio pobūdžio schemos taps neįsivaizduojamos.

Šių dienų Europa yra nuostabi būtent dėl gebėjimo derinti klestėjimą, socialinį teisingumą ir žmogaus teises. Ji galbūt labiau nei kuri kita pasaulio dalis bent šiuo metu yra įgijusi imunitetą beširdiškam instrumentiniam ekonominės plėtros siekiui. Vis dėlto jos atmintis turi keletą keistų atotrūkių nuo istorijos, nors dabar istorija reikalinga galbūt labiau nei kada nors anksčiau. Nesena Europos praeitis galėtų tapti nuoroda į netolimą kitos pasaulio dalies ateitį. Tai dar viena priežastis, kodėl sąskaitas su praeitimi reikia suvesti labai teisingai.

 

  • [1] Iš 12 milijonų vokiečių, išvarytų iš Rytų Europos karo pabaigoje, didžioji dauguma buvo iš Čekoslovakijos (3,5 milijono) ir Lenkijos (7,8 milijono). Didesnė antrosios grupės dalis buvo iš žemių, kurias sąjungininkai atėmė iš nugalėto Reicho ir priskyrė Lenkijai. Apie pusė iš 12 milijonų pabėgo, pusė buvo deportuoti – nors tiksliai suskirstyti neįmanoma, nes dalis pabėgėlių grįžo ir buvo vėl deportuoti. 1944 m. pabaigoje-1945 m. pradžioje maždaug šeši milijonai vokiečių pabėgo, prieš įžengiant Raudonajai armijai, būtent tada žuvo daugiausia – apie 600 000 vokiečių pabėgėlių. Dauguma jų paprasčiausiai atsidūrė tarp dviejų armijų, kai kuriuos tikslingai nužudė sovietų kareiviai arba jie žuvo sovietų lageriuose. Žudė tiek čekai, tiek lenkai. Atsakomybė už šiuos nusikaltimus tenka Hitleriui, nes vokiečių valdžia nesugebėjo laiku jų evakuoti. Pokarinės vokiečių deportacijos – tiesioginis Hitlerio karo rezultatas – buvo čekoslovakų, lenkų, sovietų, britų, amerikiečių projektas. Okupuotos Lenkijos ir Čekoslovakijos vadovai, būdami tremtyje, dar karo metu pareiškė norintys, kad pokariu vokiečių skaičius jų žemėse būtų kuo mažesnis, o sąjungininkai sutiko, kad vokiečiai po karo būtų perkelti. Winstonas Churchillis rekomendavo "apsišvarinti", sąjungininkų Kontrolės taryba paskelbė oficialų planą perkelti šešis milijonus vokiečių. Nekomunistinė Čekoslovakijos vyriausybė gavo Stalino pritarimą išvyti savo šalies vokiečius, tą palaimino ir Churchillis su Rooseveltu. Lenkiją kontroliavo sovietai, tačiau ir lenkų bet kuri valdžia būtų vokiečius išvariusi. Lenkų komunistai priėmė Stalino pasiūlymą, kad Lenkija gerokai pasistūmėtų į Vakarus, o tai reiškė didesnį vokiečių skaičiaus išvarymą, nei būtų norėję demokratinės Lenkijos politikai. (Tai reiškė ir lenkų deportaciją iš rytinės prieškario Lenkijos pusės, kurią aneksavo sovietai. Apie milijonas šių lenkų įsikūrė žemėse, iš kurių buvo išvaryti vokiečiai.) Nuo 1945 m. gegužės iki gruodžio Lenkijos ir Čekoslovakijos valdžia apie du milijonus vokiečių perkėlė kitapus savo šalių sienų. Nuo 1946 m. sausio Lenkijos ir Čekoslovakijos valdžia toliau vertė vokiečius išvykti, o britų, sovietų ir amerikiečių pajėgos pasirengė juos priimti savo okupacinėse zonose Vokietijoje. 1946 ir 1947 m. sovietai savo zonoje priėmė kiek daugiau nei du milijonus, britai – apie 1,2 milijono, amerikiečiai – 1,4 milijono vokiečių. Po to deportacijos sulėtėjo. Nors išvarymas reiškė kolektyvinės atsakomybės taikymą, buvo susijęs su baisiu elgesiu ir didžiuliu vokiečių civilių mirtingumu – apie 600 000 mirčių iš 12 milijonų, – vis dėlto negalima to prilyginti kitiems čia aptartiems įvykiams. Įstrigę baisaus karo, vykdyto jų vardu, pabaigoje, kai sąjungininkai susitarė dėl sienų pertvarkymo ir deportacijos, šie vokiečiai nebuvo apskaičiuotos stalininės politikos aukos, jų išvarymo negalima prilyginti terorui ar tyčia sukeltam badui.


Published 2009-08-11


Original in English
Translation by Almantas Samalavičius
First published in The New York Review of Books, July 16, 2009

Contributed by Kulturos barai
© Timothy Snyder/NYREV, Inc.
© Eurozine
 

Support Eurozine     click for more

If you appreciate Eurozine's work and would like to support our contribution to the establishment of a European public sphere, see information about making a donation.

Focal points     click for more

Russia in global dialogue

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
In the two decades after the end of the Cold War, intellectual interaction between Russia and Europe has intensified. It has not, however, prompted a common conversation. The focal point "Russia in global dialogue" seeks to fuel debate on democracy, society and the legacy of empire. [more]

Ukraine in focus

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/publicsphere.html
Ten years after the Orange Revolution, Ukraine is in the throes of yet another major struggle. Eurozine provides commentary on events as they unfold and further articles from the archive providing background to the situation in today's Ukraine. [more]

The ends of democracy

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/democracy.html
At a time when the global pull of democracy has never been stronger, the crisis of democracy has become acute. Eurozine has collected articles that make the problems of democracy so tangible that one starts to wonder if it has a future at all, as well as those that return to the very basis of the principle of democracy. [more]

The EU: Broken or just broke?

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
Brought on by the global economic recession, the eurocrisis has been exacerbated by serious faults built into the monetary union. Contributors discuss whether the EU is not only broke, but also broken -- and if so, whether Europe's leaders are up to the task of fixing it. [more]

Time to Talk     click for more

Time to Talk, a network of European Houses of Debate, has partnered up with Eurozine to launch an online platform. Here you can watch video highlights from all TTT events, anytime, anywhere.
Dessislava Gavrilova, Jo Glanville et al.
The role of literature houses in protecting the space for free expression

http://www.eurozine.com/timetotalk/european-literature-houses-meeting-2014/
This summer, Time to Talk partner Free Word, London hosted a debate on the role that literature houses play in preserving freedom of expression both in Europe and globally. Should everyone get a place on the podium? Also those representing the political extremes? [more]

Eurozine BLOG

On the Eurozine BLOG, editors and Eurozine contributors comment on current affairs and events. What's behind the headlines in the world of European intellectual journals?
Ben Tendler
Cultures of the Anthropocene

http://www.eurozine.com/blog/
Though the Anthropocene has yet to be officially ratified as a new geological epoch, reflections on cultures of the Anthropocene can hardly be considered premature, writes Ben Tendler. A roundup of recent contributions to the public debate that seek to overcome departmental thinking. [more]

Vacancies at Eurozine     click for more

There are currently no positions available.

Editor's choice     click for more

William E Scheuerman
Civil disobedience for an age of total surveillance
The case of Edward Snowden

http://www.eurozine.com/articles/2014-04-18-scheuerman-en.html
Earlier civil disobedients hinted at our increasingly global condition. Snowden takes it as a given. But, writes William E. Scheuerman, in lieu of an independent global legal system in which Snowden could defend his legal claims, the Obama administration should treat him with clemency. [more]

Literature     click for more

Olga Tokarczuk
A finger pointing at the moon

http://www.eurozine.com/articles/2014-01-16-tokarczuk-en.html
Our language is our literary destiny, writes Olga Tokarczuk. And "minority" languages provide a special kind of sanctuary too, inaccessible to the rest of the world. But, there again, language is at its most powerful when it reaches beyond itself and starts to create an alternative world. [more]

Piotr Kiezun, Jaroslaw Kuisz
Literary perspectives special: Witold Gombrowicz

http://www.eurozine.com/articles/2013-08-16-kuisz-en.html
The recent publication of the private diary of Witold Gombrowicz provides unparalleled insight into the life of one of Poland's great twentieth-century novelists and dramatists. But this is not literature. Instead: here he is, completely naked. [more]

Literary perspectives
The re-transnationalization of literary criticism

http://www.eurozine.com/comp/literaryperspectives.html
Eurozine's series of essays aims to provide an overview of diverse literary landscapes in Europe. Covered so far: Croatia, Sweden, Austria, Estonia, Ukraine, Northern Ireland, Slovenia, the Netherlands and Hungary. [more]

Debate series     click for more

Europe talks to Europe

http://www.eurozine.com/comp/europetalkstoeurope.html
Nationalism in Belgium might be different from nationalism in Ukraine, but if we want to understand the current European crisis and how to overcome it we need to take both into account. The debate series "Europe talks to Europe" is an attempt to turn European intellectual debate into a two-way street. [more]

Conferences     click for more

Eurozine emerged from an informal network dating back to 1983. Since then, European cultural magazines have met annually in European cities to exchange ideas and experiences. Around 100 journals from almost every European country are now regularly involved in these meetings.
Law and Border. House Search in Fortress Europe
The 26th European Meeting of Cultural Journals
Conversano, 3-6 October 2014

http://www.eurozine.com/comp/conversano2014.html
Eurozine's 2014 conference in southern Italy, not far from Lampedusa, addressed both EU refugee and immigration policies and intellectual partnerships across the Mediterranean. Speakers included Italian investigative journalist Fabrizio Gatti and Moroccan feminist and Nobel Peace Prize nominee Rita El Khayat. [more]

Multimedia     click for more

http://www.eurozine.com/comp/multimedia.html
Multimedia section including videos of past Eurozine conferences in Vilnius (2009) and Sibiu (2007). [more]


powered by publick.net