Per derybas dėl Didžiojo penktadienio sutarties pasirašymo britų premjeras Tony's Blairas pasakė: "Jaučiu istorijos ranką ant mūsų peties." Kai po dešimties metų pagaliau pradėjo veikti Šiaurės Airijos asamblėja, atrodo, kad istorijos ranka juda vis dėlto lėčiau, negu daugelis įsivaizdavo. Žinoma, premjero žodžiuose slypėjo tam tikra ironija. Bandant nutraukti ilgalaikę konfrontaciją, buvo pasitelkta istorijos jėga, nors būtent istorija yra tikroji neramumų Šiaurės Airijoje priežastis. Vietinių sąmonėje koduotos šios datos – 1690, 1798, 1916 metai, liepos 12-oji ir Velykų savaitė.^[1] Šiaurės Arija, galima sakyti, patvirtina garsųjį "Uliso" (1922) herojaus Stiveno Dedalo posakį, kad istorija yra košmaras, iš kurio reikia pabusti.

Kritikei Ednai Longley vienas iš esminių gyvenimo šiaurėje bruožų yra nesveika praeities obsesija. Visuomenei, kuri labai mėgsta prisiminti, – teigia Longley, – šiek tiek kolektyvinės amnezijos visai nepakenktų. Šiaurės Airijai žengiant pirmuosius žingsnius į naują tūkstantmetį, derybos dėl nesenos praeities košmarų tampa vietinių rašytojų tematikos dalimi. Naująją literatūrą lengva sutapatinti su ta energija ir bravūra, kurias pasitelkdama ji bando paneigti stereotipinius lūkesčius, kokia turėtų būti Šiaurės Airijos raštija. Šiaurės Airijos literatūros požiūriu "paspausti ranką istorijai" reiškia dvigubą judesį: susidoroti su tuo, kas buvo praeityje, ir atsikratyti ideologinio bagažo.

Anksčiau poezija dažniausiai buvo suvokiama kaip literatūros forma, tvirčiausiai ir prasmingiausiai įsipareigojusi kalbėti apie patirtas negandas. Kol Šiaurė priešinosi šiuolaikinei literatūros krypčiai, romanistai (Amis, Rushdie ir kt.) tapo garsenybėmis.

Heaney, Longley ir Mahonas buvo septintojo dešimtmečio varikliai, o devintajame dešimtmetyje iškilo poetai, rašantys prieš įprastą srovę (Muldoon, Carson ir McGuckian). Kritikų pripažinimo dešimtmečiai lyg ir leistų manyti, kad bėdos, prislėgusios Šiaurės Airijos visuomenę, nebūtinai užgulė ir jos poeziją. Mąslesnis žvilgsnis veikiausiai įžvelgtų, kaip pakilo meno akcijos, palyginti su oficialių naratyvų bejėgiškumu suvokti esamą situaciją. Be to, poezija yra ypatinga ištarmės forma, gebanti artikuliuoti tiesos esmę taip, kaip jos neišryškina, neatskleidžia ir nenusako kitos diskursų formos.

Pastaraisiais metais pradėjo vis aiškiau ir gyviau skambėti kitos poetų kartos balsai. Tokie rašytojai kaip Alanas Gillis, Leontia Flynn, Nickas Lairdas, Sinéad Morrisey ir Colette Bryce, gimę aštuntajame dešimtmetyje, užaugo kasdieninių Šiaurės Airijos konfliktų apsuptyje. Šiuo atveju reikėtų vengti klaidinančių apibendrinimų. Požiūrių įvairovė ir temų gausa bet kokius bandymus apibendrinti šios kartos poeziją paverčia abejotinais. Įgavusi išraiškos galią po Didžiojo penktadienio sutarties, ši poezija atmeta niekinamą požiūrį į Šiaurės Airijos raštiją kaip kažką gašlaus ar išvestinio, atseit poetas ir iš neramumų chaoso geba išskelti lyriškumą. 1994 metais Francie Cunningham klausė: "Dabar, kai paskelbtos paliaubos, kas atsitiks su Šiaurės Airijos rašytojais? Kur jie ieškos medžiagos savo kūriniams?"^[2]3 Toks susirūpinimas liudija tam tikrą kritišką redukcionizmą, intelektualinę tinginystę, kuri vietiniame kontekste, beje, vadinama "trumpiausiu keliu iki mąstymo". Meditacijos apie politinį smurtą niekada nebuvo vienintelė Šiaurės Airijos literatūros tema.

"Kažkas, kažkur" (Somebody, Somewhere, 2004) yra debiutinis Belfaste gimusio Alano Gilliso eilių rinkinys. Poetas pasigėrėtinai perkeičia pažįstamus dalykus, provokuodamas skaitytojus permąstyti tai, kas kadaise atrodė puikiai žinoma. Jis atskleidžia kultūros būseną po tūkstantmečio pabaigos. Yeatsas, Rilke ar keltų mitai dabar neišvengiamai glaudžiasi šalia Elvio, Guinesso rekordų knygos ir Žvaigždžių karų... Pavadinimas "Olsterio kelias" kilęs iš ilgo 900 km pasivaikščiojimo vaizdingu šiauriniu Airijos pasieniu. Eilėraštis pradedamas kaip natūrali idealizacija to, ką simbolizuoja Olsterio kelias:

Visa tai ne apie upelius ar gyvatvores.
Nebus jokių prožirnių.
Netyrinėsi nepaliaujamos fotosintezės
ar tūkstančių mirusio medžio pirštų,
gruoblėto kamieno tekstūros raštų,
nes taip ir nepasieksi kaimo sodybų.

Eilėraščio ritmas Gilo Scotto Herono "Revoliuciją, kuri nebus transliuojama per televiziją" primena tuo, kad atmeta užburiantį didžiulės atviros erdvės žavesį. Tai galima suprasti ir kaip atsisakymą įsakmaus kaimietiško tono, kuris praeityje buvo toks būdingas didžiajai Šiaurės Airijos poezijos daliai.^[3] Iškart į galvą ateina Šiaurės Airijos poezijos šventoji karvė Seamus Heaney's ir tokie eilėraščiai kaip "Kasimas" (Digging) ir "Mossbawm". Gillisui didesnę įtaką padarė juodaodžių poezija arba poetai bitnikai negu Belfasto grupė. Metafizinis gamtos aprašymas kelia susiliejimo su aplinka pojūtį ir atmeta išsekusį, kliše tapusį Šiaurės suvokimą.

"Olsterio kelias" adoruoja kelionę, keliavimo "būdą", siūlydamas išskirtinai lokalų požiūrį. Sekti Olsterio keliu, reiškia sugrįžti į pasiilgtą krantą. Natūrali neišvengiamybė, panašiai įsišaknijusi Šiaurės Airijos poezijoje, sukelia įtampas ir nustato ribas, kaip galima mąstyti ir rašyti apie Šiaurę. Gilliso eilėraštis atskleidžia tokių ideologinių ribų sąlygiškumą, siekia išsklaidyti daugybę aliuzijų ir iliuzijų, konstruojančių patogias Šiaurės Airijos patirties interpretacijas.

Eilėraštis ragina peržiūrėti ir permąstyti nusistovėjusias literatūros mitologijas, kad galėtume viską pradėti iš pradžių, neslegiami įprastinės, tačiau išsekusios, retorikos svorio: "Viskas yra tavo galvoje. Jei eini / neišeik [...] Yra kitų kelių, kuriais galima žengti / Viskas priklauso nuo tavęs. O dabar paklausyk". Galiausiai galbūt tai ir yra tikrasis Olsterio kelias: mesti iššūkį, varžytis ir kovoti – tokie dalykai Šiaurės Airijos kontekste puikiausiai tinka. "Kažkas, kažkur" pateikia daugybę atsakymų į klausimus, iškeltus "Olsterio kelyje". Poeto akiratyje – urbanistinis, technologinis peizažas, muzika, į atsargą paleistų XXI amžiaus Šiaurės Airijos piliečių savijauta... Šiaurė čia jau nėra klaidingai traktuojama kaip anomali erdvė, ji susiejama su daugybe kitų XXI amžiaus patirties naratyvų.

Panašus ikonoklastinis revizionizmas jaučiamas Nicko Lairdo debiutiniame poezijos rinkinyje "Klaidai" (To a Fault, 2005). Eilėraštyje "Likusieji" poetas kalba apie susvetimėjimą, dvasinį atotrūkį nuo tų, kurie atsiliko ir patogiai įsitvirtino senosiose Šiaurės Airijos politikos pozicijose:

Yra kiti, kurie žino, ką reiškia
prarasti, laikytis Šiaurės idėjų,
tokių išskirtinai brutalių, kad pagal jas
pasaulis būtų amžinai suledėjęs.

Kažkas transkribavo beveik visas mūsų šnekas
per pastaruosius penkiasdešimt metų
ir neturėjome jokios galimybės
ištarti žodį atsiprašau

arba paspausti mygtuką ir surinkti
ženklą, reiškiantį klausimą.

Reakcija prieš tokį tūnojimą apkasuose šiuolaikiniams Šiaurės Airijos rašytojams yra vienas iš impulsų pasitelkti vienijančias kaitos ir nepastovumo idėjas. Tarpinė erdvė tampa mąslios ir besigilinančios į save poetikos prieglobsčiu. Įkalinti giliame senų prietarų įšale, Lairdo "Likusieji" asocijuojasi su Yeatso "1916-ųjų Velykomis". Sutartys pasirašytos, istorija pasistūmėjo į priekį, tačiau kai kam žodis "pažanga" reiškia prakeiksmą. Lairdo rinkinio pavadinimas "Klaidai" remiasi kasdieniška fraze "dosnus klaidoms". Jo poezija skleidžiasi erdvėje, kur įprastinės moralės binarinės opozicijos jau praradusios įtaigą, kur balta ir juoda tampa pilkais šešėliais, o pasaulis yra kur kas sudėtingesnis ir labiau susipainiojęs, negu įstengia suvokti gentinis tapatumas. Karo auka, neseniai peršautomis kelio girnelėmis, pro ligoninės palatos langą žiūri ir mato, kaip virš Belfasto lėtai suka ratus du krankliai, kurie, prasidėjus miesto atstatymui, tyliai laimina tuos, kurie gyvena apačioje.

Šiaurės Airijoje galbūt populiariausias ir praktiškiausias būdas išvengti istorijos yra paprastas pasitraukimas. Emigracija – reikšmingas, iki šiol neištyrinėtas konflikto aspektas. Stipri kitų vietų trauka ir jų poveikis persmelkęs daugelio Šiaurės Airijos poetų jaunosios kartos kūrybą. Alanas Gillisas šiuo metu gyvena Edinburge, Deryje gimusi Colette Bryce iš pradžių išvyko į Londoną, paskui persikėlė į Dandį, o Nicko Lairdo kelionė nuo Tirono nusidriekė net iki Romos, pakeliui jis užsuko į Oksfordą ir Londoną. Tokio persikeldinėjimo nuotaikos juntamos daugelyje poezijos knygų. Colette's Bryce antrojo rinkinio titulinis eilėraštis "Tikro indėno triukas ant lyno" (The Full Indian Rope Trick, 2004) – tai meditacija apie išnykimą, aistringas troškimas įveikti klaustrofobiją, apimančią gyvenant mažame miestelyje. Deryje, Gildijos skvere, protagonistė stebuklingai išnyksta pirkėjų minioje ir tai tampa kelionės – tiek dvasinės, tiek fizinės – pradžia:

Ten buvo sienos, varpai, praeiviai,
nusviesta virvė užsikabino už dangaus
ir aš, jauna, atsidūriau aukštai ir toli, –
viso geriausio.

Viso geriausio, viso geriausio.
Išretėjęs oras. Pirmas bandymas.
Nuščiuvusi viršūnė, raibsta akys,
kai žvelgiu tiesiai į saulę. O ten
ant akmenų visu svoriu tyso neįtempta virvė –

susisukusi juostelė
aštuoniolikos vasarų ilgumo,
ir aš –
manęs jau seniai nebėra,
tai vienintelis mano triukas,
unikalus, nepakartojamas.

Kelionės ir kitų vietų atradimas, nors tai irgi yra neramumų, negandų naratyvo dalis, nelaikytini išskirtiniu Šiaurės Airijos reiškiniu. Tokios temos atsiranda iš naujos globalios patirties, nes mobilumas yra įprastas šiuolaikinio vakarietiško gyvenimo bruožas.

Tokios klajonės ypač gerai atsispindi Sinead Morrisey kūryboje. Gimusi Portadaune 1972 m., Morrisey, prieš grįždama į Belfastą, gyveno ir dirbo Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje. Japonų įtaka juntama "Aukso žuvelėje", žaismingai paremtoje dzen koanais, eilėraščio balsas "ima ilsėtis toje vietoje, kurioje užmerkti akis reiškia matyti". Eilėraštis "Belfaste", kuriame kalbama apie poetės grįžimą namo, šią patirtį ypač išryškina. Grįžimas aprašomas kaip ramus, beaistris ir sąlygiškas įsipareigojimas: "Jaučiuosi / čia namie, kaip ir bet kur kitur". Panaši gaida būdinga ir Leontios Flynn "Toms dienoms" (These Days, 2004) – knyga sklidina jautrumo ir pusiausvyros, bandoma atsispirti hipnotizuojančiai prievartinei artimos perspektyvos traukai. Industriniai rajonai, šeimos gyvenimas ir alkoholis tampa žaliava "kasdienybės apsireiškimams", būdingiems Flynn kūrybai. Jos raštuose apstu ir humoro, ir gilių įžvalgų, ir nuostabaus prisilietimų jaudulio. Tai būdinga ir "Stiuartui, kuris netikėtai gavo darbą valstybės tarnyboje":

Pažymėjau tai savo dienoraštyje kaip gegužės 6-ąją
Ir kaip gražų vakarą. Einame tylėdami
Atgal į mano namus. Apimti užuojautos
Sėdime tarsi per šermenis,
Kažkuris pamini Kafką.

Man aiškini apie savo motiną.
Tam kartui, sakau, tik tam kartui...
Vakaro šviesa ir žiežirba, nukritusi
Iš tavo cigaretės nuorūkos į vilnonį megztinį
Virš tavo plėšrios širdies, kuri tyliai miršta.

Priešingai nei poezija, Šiaurės Airijos proza yra menkiau pagarsėjusi. Patricios Craig įvadas į Olsterio prozos antologiją "Šiaurės gaudesys" (The Rattle of the North, 1992) buvo iš dalies protestas, iš dalies apologija: "Gerai žinoma, kad Šiaurės Airijoje nuo plantatorių laikų niekada nebuvo palankių sąlygų literatūrinei veiklai, jos, ypač romano, raida buvo nuolatos pertraukiama."^[4]

Jei romanas, kaip tvirtina Benedictas Andersonas, istoriškai yra susijęs su nacionalinės vaizduotės naratyvais, nereikėtų stebėtis, kodėl jam taip ir nepavyko suklestėti nestabiliame, nepaliaujamų kovų iškankintame Šiaurės krašte. Vis dėlto, nors Šiaurės Airijos romanas galutinai susikompromitavo, yra dar vienas dažnai nepakankamai vertinamas prozos žanras, puoselėjantis alternatyvią literatūros formą. Suprantama, tai apsakymas. Galime prisiminti airių rašytoją Franką O'Connorą, kuris, pats būdamas šio žanro virtuozas, teigė, kad apsakymas būdingas daugiausia nestabilioms, suskeldėjusioms, sutrikusioms visuomenėms. Kritikas Charlesas E. May'us pateikia vertingą kontekstą permąstyti, kokia apsakymo svarba šiuolaikinei Šiaurės Airijos grožinei literatūrai:

"Nors teigiama, kad apsakymas, kaip savarankiškas literatūros žanras, susiformavo XIX amžiuje, jo šaknys senos ir siekia pirmykščius mitus. Antropologijos tyrimai rodo, kad trumpi epizodiški naratyvai, sudarantys apsakymo pagrindą, yra pirmesni už vėlesnes epines formas, sudarančios romano pagrindą."^[5]

Apsakymas teisėtai laikomas pirmine pasakojimo forma, nes tai naratyvo išgryninimas. Būdamas kondensuotas, pagrįstas vienu įvykiu, apsakymas labai primena kasdieninį bendravimą. Jis perteikia akimirkos pojūčius, išlaikydamas demokratišką toną. Elipsinė prigimtis paverčia apsakymus ypač esmingais, bandant suprasti Šiaurės Airijos neramumų sukeltus sukrėtimus. Bernardas McLaverty nuo aštuntojo dešimtmečio nuolat pasitelkdavo estetikos metodus, kad perteiktų dramatišką Šiaurės Airijos realybę. McLaverty's, tikrasis septintojo dešimtmečio Belfasto grupės narys, išleido naujausią apsakymų rinkinį "Gyvenimo ir mirties reikalai" (Matters of Life and Death, 2006) – pasak autoriaus, veikiausiai tai paskutinė knyga, kurioje jis tiesiogiai kalba apie neramumus Šiaurės Airijoje.

Seamus Heaney kadaise pasakė garsiąją frazę, kad sektantiškas Šiaurės Airijos prieraišumas prie istorijos yra dar vienas bruožas iš "anachroniškų aistrų" rinkinio. Šis posakis implikuoja, kad kultūra liko kažkur anapus istorijos. Šiaurė nuslydo nuo pažangos kelio ir atsidūrė nepasitikėjimo ir abipusės destrukcijos gniaužtuose. Kaip ši šalis pati save įkalino, pavaizduota McLaverty'o apsakyme "Aplinkkelis". Jis prasideda labai įprastu vaizdu – vyras ir žmona su dviem mažais vaikais automobiliu grįžta į Belfastą. Pasakotojas yra tasai vyras, todėl apsakymo tonas kasdieniškas, paprastas. Šeimai priartėjus prie aplinkkelio, autostrados pabaigoje jie pamato tranzuotoją, kurį sulaikė gauja UDA kovotojų. Netikėtai vienas iš jų išsitraukia plaktuką ir "ima talžyti vaikinui per veidą". Apimtas panikos ir pykčio, vyras padidina greitį ir važiuoja tiesiai tos gaujos link. Įsitraukia tranzuotoją į automobilį, o anie vyrai, tai matydami, garsiai juokiasi. Ant galinės sėdynės paguldytas tranzuotojas prarasdinėja sąmonę, jam iš burnos teka juodas kraujas, o kaktoje žiojėja "dešimties pensų dydžio skylė". Vyriškis nuveža jį į artimiausią ligoninę.

Šiame apsakyme McLaverty's pasakoja apie pačią normaliausią dieną, kuri staiga virto košmaru. Lakoniškas ir lakus McLaverty'o stilius konkrečiai akimirkai suteikia jaudinančio intensyvumo. Ligoninėje vyriškis bando pasakyti savo vardą, tačiau nei daktarams, nei medicinos seserims tai nerūpi, beje, kaip ir šalia besisukinėjančiam britų kareiviui. Vyriškio pyktį ir norą, kad UDA vyrukai atsidurtų kaltinamųjų suole, atvėsina jų žodžiai: "Žinome tavo registracijos numerį, pažįstame visą tavo šeimą." Po kelių savaičių laikraštyje pasirodo tranzuotojo padėka "gerajam samariečiui", kuris išgelbėjo jį tą vakarą. Pasakojimas baigiamas žodžiais: "Ar jam nebuvo gera? Papasakoti istoriją."

"Aplinkkelis" tampa metafizinio savęs įkalinimo simboliu, permanentiniu smurto ciklu, Šiaurės Airiją drebinančių įtampų išraiška. Smurtas jau yra toks kasdieniškas, kad nebelieka vietos individualioms detalėms. Negandos (the troubles^[6]) tapo bendriniu žodžiu, visos asmeninės patirtys čia susilieja, individualumas išnyksta. "Aplinkkelis" – tai pasakojimas apie pasakojimus. Net paprasčiausiai pasakyti: "Tai atsitiko" yra esmingai svarbu, nes tampa atkirčiu smurtui. Galbūt tai padėtų paaiškinti, kodėl viena iš labiausiai skaitomų knygų yra "Prarasti gyvenimai" (Lost Lives, 1999). Kaip atskleidžia pats pavadinimas, tai individualios 3600 vyrų, moterų ir vaikų, žuvusių per neramumus, istorijos. Išvengiant įprasto politikavimo, knygoje pateikiami duomenys ir liudijimai apie konflikto aukas. Panašaus pobūdžio yra ir Bernardo McLaverty'o kūryba – bandymas įsigilinti į žiaurumų Šiaurės Airijoje prigimtį.

Paklaustas, ką reiškė išgyventi neramumus, poetas Ciaranas Carsonas atsakė: "Belfaste gyvenau visą gyvenimą, bet negalėčiau pasakyti, kas ten vyko. Vienintelis dalykas, ką galėčiau papasakoti, – tai istorijos."^[7]

Pasakoti istorijas, nesvarbu, ar poetine, ar apsakymo forma, labai svarbu Šiaurės Airijoje, kuri mėgina paspausti ranką istorijai. Belieka kantriai laukti ir stebėti, kaip šis procesas plėtosis.

• ^[1] 1690 m. – Boino mūšis tarp nuversto Anglijos karaliaus kataliko Jokūbo II Stiuarto ir protestanto Vilhelmo Oranžiečio, pasibaigęs pastarojo pergale; 1798 m. – numalšintas Airijos maištas, nukreiptas prieš britus; 1916 m. – Velykų sukilimas, antibritiškas respublikonų maištas. Liepos 12-oji – Biono mūšio data, kurią mini Šiaurės Airijos protestantai. Velykų savaitė – velykinio sukilimo data, kurią mini Šiaurės Airijos katalikai.
• ^[2] Francis Cunningham "Writing in the Rag and Bone Shop of the Troubles", The Sunday Business Post, 1994 m. rugsėjo 11 d., p. 24.
• ^[3] Aaron Kelly, The Thriller and Northern Ireland Since 1969: Utterly Resigned Terror, Hampshire: Ashgate, 2005, p. 84.
• ^[4] Patricia Craig (ed.), The Rattle of the North: An Anthology of Ulster Prose, Belfast: Blackstaff Press, 1992, p. 1.
• ^[5] Charles E. May, The Short Story: The reality of Artifice, London and New York: Routledge, 2002, p. 1.
• ^[6] The Troubles – įprastas terminas sektantų smurtui Šiaurės Airijoje nusakyti.
• ^[7] Ciaran Carson interviewed by Rand Brandes, Irish Review, 8 (1990).

Published 2009-01-14

Original in English
Translation by Almantas Samalavicius
Contributed by Kulturos barai
© Matt McGuire
© Eurozine