Latest Articles


23.04.2014
Nadia Urbinati

Between hegemony and mistrust

Representative democracy in the Internet era

Iceland's crowd-sourced constitution and the impact of Beppe Grillo's blog on Italian politics reveal how "Internet democracy" has opened a new phase of democratic innovation. The relationship between citizens and politicians may never be the same again. [Italian version added] [ more ]

23.04.2014
Ouidyane Elouardaoui

Behind the scenes of pan-Arabism

23.04.2014
Judy Radul

Marquee Moon

18.04.2014
William E Scheuerman

Civil disobedience for an age of total surveillance

New Issues


23.04.2014

Glänta | 4/2013

TV
23.04.2014

Arena | 2/2014

Velpellarnas vakuum
18.04.2014

Mittelweg 36 | 2/2014

Von Walden Pond nach Waikiki Beach
16.04.2014

Belgrade Journal of Media and Communications | 4 (2013)

Ultimate European crisis II

Eurozine Review


09.04.2014
Eurozine Review

Whoever shoots first loses

"Krytyka" says the protests in Ukraine should make the EU realize it has a global mission; "Prostory" documents the Maidan; "Osteuropa" warns it's high time to focus on the Polish extreme Right; "New Eastern Europe" locates the last frontier of Kundera's Central Europe; "Free Speech Debate" says hate speech bans have no place in fully fledged democracies; "Spilne" anticipates a socialist moment in the western system; "Merkur" analyses the capitalist persona: from civilizing force to the root of all evil; "Kulturos barai" ponders how to survive technology; "Revolver Revue" refuses to forget the Jews lost to the Nazis but erased under Czech communism; and "Dilema veche" asks who's afraid of Romanians and Bulgarians?

26.03.2014
Eurozine Review

Breaking the anthropic cocoon

12.03.2014
Eurozine Review

When TV regimes kick in

26.02.2014
Eurozine Review

Goodbye Gutenberg Galaxy!

12.02.2014
Eurozine Review

The new wretched of the earth



http://www.eurozine.com/articles/2011-05-02-newsitem-en.html
http://mitpress.mit.edu/0262025248
http://www.eurozine.com/about/who-we-are/contact.html
http://www.eurozine.com/articles/2009-12-02-newsitem-en.html

My Eurozine


If you want to be kept up to date, you can subscribe to Eurozine's rss-newsfeed or our Newsletter.

Articles
Share |


Mobiliosios tapatybės? Mobiliosios pilietybės?


Samprotavimai apie naująjį mobilumą yra duoklė intelektualumo madai. Panašiai kaip aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais samprotauta apie postmodernistinę pasaulio būseną, o dešimtajame dešimtmetyje – apie tapatumą. Šiandien madinga kalbėti apie srautus, apie "mobilumo ir sėslumoa" dialektiką[1] (Urry, 2003). Vadindamas šį reiškinį mada, anaiptol nenoriu jo sumenkinti. Tai, kad nuo Tokijo iki Los Andželo ir atvirkščiai visi staiga ima kalbėti apie vieną dalyką, negali būti nulemta vien finansuojančių institucijų politikos, esminių žodžių ar autoriaus noro pasirodyti įdomiam.

Diagnosing the present



"Diagnosing the present", a translation project between Eurozine partner journals Critique & Humanism (Bulgaria), Kulturos barai (Lithuania), and Kritika&Kontext (Slovakia) and supported by the Next Page Foundation, aims to add to an understanding of cultural, political, and intellectual life in contemporary eastern central Europe. [ more ]

Ivaylo Ditchev
Mobile citizenship?
Skaidra Trilupaityte
Global museums in the twenty-first century
Almantas Samalavicius
An amorphous society
Tomas Kavaliauskas
The non-efficient citizen
Rasa Balockaite
Between mimesis and non-existence
Ivan Krastev
The populist moment
Antony Todorov
National populism versus democracy
Svetoslav Malinov
Radical demophilia
Milla Mineva
Made in Bulgaria. The national as advertising repertoire
Roundtable with contemporary philosophers
What does Nietzsche mean to philosophers today?
Alan D. Schrift
Questioning authority
Béla Egyed
Nietzsche's anti-democratic liberalism
György Tatar
The heaviest burden
Horst Hutter
Soul craft
Šiose trijose mados pakraipose įžvelgiu kai ką bendra: jos rodo klasikinės modernios tautinės pilietybės krizę ir yra laimės paieškų svetur simptomas. Postmoderni mintis estetizuoja šią krizę, žaidžia jos eklektizmu, iš moralinės tvarkos irimo išspaudžia hedonizmo "vašką". Gvildenant tapatumo problematiką, mūsų kraštuose paaštrintą Jugoslavijos karo, socialinę sanklodą mėginama interpretuoti pasitelkiant kultūrinius modelius, įvairias tradicijas, bendruomenėms mėginama įdiegti išklibusių modernių institucijų funkcijas. Be to, srautų tematika rodo: jau susitaikyta su tuo, kad teritoriškai padalytas pasaulis niekada daugiau nebebus toks, koks buvo, ir nuolat ieškos naujų demokratijos formų. Devintajame dešimtmetyje žavėjausi postmodernistinėmis būsenomis, dešimtajame mėginau suvokti, kas yra tapatumas, o šiandien vis dažniau vartoju žodį "srautai". Tai gali nuskambėti kaip pasiteisinimas, bet man atrodo, kad tai tos pačios temos tęsinys – koordinačių sistemos paieška pasaulyje, kurio ribos išsiplėtė.

Mobilumas kelia prieštaringas reakcijas. Viena vertus, egzistuoja kraštutiniškai negatyvus požiūris į plintantį neoliberalizmą, tiesiai tariant, – amerikietišką imperializmą, pasak prancūzų Le Monde Diplomatic. Antra vertus, daug ką yra apėmusi euforija, kylanti iš laisvės, naujai atsivėrusių horizontų ir istorijos paspartėjimo, kurį dažnai mini britų sociologai, pavyzdžiui, Johnas Urry. Susidaro įspūdis, kad europietiškos pilietybės deficitą bandoma užpildyti diskurso investicijomis transnacionaliniuose transporto koridoriuose; piliečių stygius kompensuojamas srautais ir tinklais (Richardson 2006, 69; Morley, Robins 1995). Kad neprarastume realybės jausmo, pirmiausia išanalizuokime naują teisių konsteliaciją, kuri suteikia mobiliąją pilietybę, o ypač subjektyvų tų teisių suvokimą ir praktikavimą už rašytinių normų ir oficialių dokumentų ribų. Tokia yra šio tyrimo, kurį 2006 metais atlikome su kultūros antropologijos magistrantais, užduotis.[2]

Kiekiai. Žmogus, tiriantis bulgarų naujausios bangos emigrantus, pirmiausia nemaloniai nustemba dėl to, kad niekas nežino tikslaus jų skaičiaus. Pavyzdžiui, agentūra "Bulgarai užsienyje" pateikia skaičius nuo 300 000 iki 900 000 "jaunų bulgarų", gyvenančių Europoje ir Šiaurės Amerikoje.[3] Net jei nekreipsime dėmesio į keistoką požiūrį, kad ignoruojami seni, laikinai išvykę, nelegalūs ar kitokie emigrantai, vis tiek kils klausimas, kaip valstybinė institucija gali daryti apskaičiavimus pusės milijono tikslumu? Tokio paties lygio ir bendruomenių padėties tyrimai – žmonių, realiai gyvenančių konkrečioje vietoje, skaičius varijuoja nuo vieno iki trijų, bet juk tuos skaičiavimus atlieka valdininkai, kurių profesinė pareiga įvertinti, kokiam gyventojų kiekiui reikia užtikrinti transportą, vandens atsargas ir t.t. Vietinės institucijos suinteresuotos tokiu dviprasmiškumu: kai kalbama apie pinigus, jos tvirtina, kad jų teritorijoje gyvena daugiau žmonių, o kai reikia pateikti ataskaitas apie tai, kas padaryta, labiau apsimoka sakyti, kad mažiau.

Koks "plaukiojančių gyventojų" skaičius? Čia skolinuosi posakį floating population, paprastai vartojamą apibūdinti tiems Kinijos gyventojams, kurie nuolat migruoja ieškodami darbo, bet negali arba nenori kur nors apsistoti ilgam. Anot sociologų, šis skaičius viršija milijoną,[4] t.y. sudaro 13% – tokiai valstybei kaip Bulgarija tai įspūdingas skaičius, juoba kad pasaulio mastu migrantai sudaro vidutiniškai 3% [5].

Problemų kyla jau mėginant apibrėžti, kas yra migracija. Pavyzdžiui, ar žmogus, užsienyje pragyvenęs dešimt metų, yra laikinas migrantas? Ar Bulgarijoje savo vaikus palikęs žmogus yra nuolatinis emigrantas? Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad žmonės paprastai elgiasi pagal esamas aplinkybes, pavyzdžiui, jei susipyko su darbdaviu, tikimybė, kad emigrantas grįš namo, tampa kur kas realesnė. Tai pateikiu ne kaip privalomą įvadą ar atsiprašymą, tai nėra ir pratimas iš psichologijos. Samprotavimų apie migrantus keblumas yra struktūriškas: jis šiek tiek primena Haizenbergo neapibrėžtumo principą fizikoje – pagal jį, negalima vienu metu žinoti elementariosios dalelės masės ir greičio.

Pasaulyje įsigalėjus naujai tvarkai, darosi vis paprasčiau keliauti, atvykėliai gauna vis daugiau teisių, o kultūriniai skirtumai iš anksto numatomi, todėl juos lengviau sušvelninti. Mobilumo horizontas tampa pagrindiniu pasaulio matmeniu. Žinoma, žmonės visada galėjo išvykti ir ieškoti laimės svetur, bet visa tai reikalavo pastangų: reikėjo arba kariauti, arba vesti, arba užsitarnauti vietinių palankumą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius situacija pasikeitė – dabar ir pasilikti, ir išvykti reikia vienodų pastangų. Tas, kuris lieka, privalo kovoti dėl savo teisių ir būti atkaklus, o tam, kuris išvyksta, staiga gãli atsiverti kur kas geresnės galimybės neaprėpiamoje pilietybių rinkoje. Pirmu atveju laukia įprastas gyvenimas senoje vietoje, kitu atveju – "balsavimas kojomis", kaip devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo sakoma VDR.[6] Taigi pilietybės antropologijoje vis rimčiau reikia atsižvelgti į mobilumo matmenį.

Šiame straipsnyje migrantais vadinu naujausios bangos emigrantus, sezoninius darbininkus, nelegalus. Net ir neblogai įsikūrę svečioje šalyje, jie palaiko glaudžius ryšius su Bulgarija, ir ne tik emocinius, – išsaugo adresą, nekilnojamąjį turtą, profesinę terpę, sveikatos draudimą, ypač jei gimtinėje lieka šeimos dalis (žmona, vyras arba vaikai). Žinoma, kiekvienos šeimos atvejis individualus, bendro vardiklio čia neįmanoma išvesti. Tyrimo objektu pasirinkome "žemuosius" migrantus, kurie neturi patirties, pripažįstamų diplomų, kontaktų, todėl yra priklausomi nuo tarpininkų (giminaičių, draugų, gyvenvietės kaimynų, tautiečių, atvykėlių iš Balkanų regiono). Šios kategorijos žmonės migruodami beveik visada praranda savo socialinį statusą: inžinierius tampa statybininku, mokytoja – slauge. Mažuma, kurios neįtraukėme į tyrimą, vadinamieji "aukštieji" migrantai, – tai žmonės su pripažintais diplomais, išankstiniais kontaktais, mokantys kalbų. Tyrimo laikotarpis – nuo Berlyno sienos griuvimo iki Bulgarijos priėmimo į ES, kai mobilumas toli gražu neišnyko, bet pasikeitė migrantams suteikiamų teisių turinys.

Tad kaipgi atrodo tipiška migranto savijautos trajektorija? Iš respondentų pasakojimų aiškėja keturios būdingiausios būsenos.

Pirmiausia apninka svajonės. Negatyvaus požiūrio į savo šalies ateitį atmosferoje žiniasklaidos arba ir draugų kuriami migloti užsienio šalies įvaizdžiai skatina šlietis prie tų, kuriems pasisekė. Tai panašu į loteriją (ir vienu, ir kitu atveju sėkmė yra išimtis, o nesėkmė – taisyklė). Užuot racionaliai pasvėręs privalumus ir trūkumus, kruopščiai suplanavęs savo išvažiavimą ir sukūręs ilgalaikę išgyvenimo strategiją, kandidatas į emigrantus blaškosi tarp vilties ir nevilties. Paprastai jis negauna jokios institucinės paramos iš valstybės ir pasikliauja atsitiktine informacija, kuria gal net specialiai manipuliuoja savanaudžiai, kad pasipelnytų. Nė vienas iš respondentų nepasistengė iš anksto pramokti kalbos tos šalies, į kurią emigruoja. Kalbos mokymasis užtrunka kelerius metus, o išvykti apsisprendžiama per mėnesį.

Kurį laiką daugelis išvykėlių jaučiasi esą nematomi. Paprastai migrantai iš pradžių dirba nelegaliai ar bent nesilaikydami taisyklių: nemoka mokesčių arba draudimo, pateikia padirbtą rekomendaciją dėl darbo, neturi registruoto adreso. Net ir tuo atveju, jeigu viskas padaryta tinkamai, kamuoja netikrumo jausmas – gal kažko nesupratai iki galo, kažko nepadarei ir gali būti išvarytas. Šį beteisio, antrarūšio piliečio jausmą sustiprina tai, kad iš pradžių migrantas bendrauja tik per tarpininką, kuris surado jam darbą, būstą ir vertėjauja kontaktuojant su darbdaviu. Atlyginimas mažas, darbas laikinas ir sunkus, aštuonių valandų darbo diena ir penkių darbo dienų savaitė yra tokia prabanga, apie kokią nėra ko ir svajoti. Reikia ne tik išgyventi, bet ir susitaupyti pinigų, todėl be papildomo krūvio neišsiversi. Socialinės garantijos ir teisės skirtos vietiniams, o ne atvykėliams. Imigrantų nuolankumas griauna pilietiškumo standartus šalyje, į kurią jie atvyko, todėl vietiniai žiūri į juos su panieka, stiprėja visuomenės antiimigrantiškos nuotaikos.[7]

Po to prasideda lėta, dviprasmiška integracija. Tai anaiptol nereiškia, kad bus sutvarkyti visi reikiami dokumentai arba asmuo gaus pilietybę. Čia turima omenyje, kad jau pavyko sukaupti minimumą žinių, įgūdžių ir kontaktų, leidžiančių tvarkytis pačiam, pasak Bourdieu, pažeidinėti taisykles pagal taisykles.[8] Tada nuoskauda dėl prarasto statuso perauga į didėjančią neapykantą priėmusiai šaliai, bandoma "įšaldyti" savo tapatumą. Galimybė grįžti namo veikia kaip psichologinė apsauga nuo visų gyvenimo emigracijoje negandų. Tai nereiškia, kad žmogus būtinai sugrįžta, tai reiškia, kad jis iki galo taip ir nepritampa prie vietinio gyvenimo, todėl palieka praviras duris, pro kurias galėtų išsmukti atgal.

Galiausiai patiriamas sugrįžimo "triumfas". Tie, kurie apsisprendžia arba yra priversti išvykti iš svečios šalies, sugrįžimą paprastai laiko pralaimėjimu. Žinoma, sėkmės matmuo yra pinigai, tačiau, kad ir su kokiomis santaupomis grįžtama, vis tiek atrodo, kad jų galėtų būti daugiau, o gerokai mažesni atlyginimai tėvynėje įvaro depresiją. Sugrįžėlis pajunta, kad yra praradęs daug laiko, anksčiau turėti ryšiai nutrūkę, o tai stabdo reintegraciją. Vėl tenka gyventi iš santaupų, kurios sparčiai tirpsta. Viena iš visa tai kompensuojančių reakcijų – demonstratyvus vartojimas, kad įtikintum aplinkinius savo sėkme. Juodam varge sutaupyti pinigai dažniausiai išleidžiami butams ir jų apstatymui, naujas verslas pradedamas retai (verslo imasi nebent tie, kurie iš pat pradžių turėjo tokių užmačių). Daugeliui reintegruotis nesiseka ir jie vėl išvažiuoja: tai primena A. Schutzo aprašytą užsienietį, kuris jau niekada nebegalės sugrįžti namo, nes tapo užsieniečiu pačiam sau.

Prie šių migrantams tipiškų būsenų pridursiu kelias kokybines įžvalgas, tikėdamasis, kad jos suteiks kultūrinės gilumos.

Fortūna. Respondentų pasakojimai stebina tuo, kiek daug vietos čia užima atsitiktinumas. Nors tyrinėjamą migrantų, kurie neturi išankstinių žinių, kontaktų ir įgūdžių, grupę apibrėžti nėra lengva, tenka griebtis net improvizacijų, bet vis dėlto, kai dešimt žmonių sako, kad nuo apsisprendimo (kuris dažniausiai priimamas netekus darbo) iki išvykimo praėjo ne daugiau negu mėnuo, tai verčia susimąstyti. Kas atsitinka, kad žmogus apsisprendžia savo gyvenimą pakeisti taip staiga, be pasirengimo, be jokių garantijų? "Išvažiavau turėdama šiek tiek pinigų kišenėje ir telefono numerį vaikino, kuris yra mano senelės pusseserės sūnus, bet jo nepažįstu", – pasakoja viena emigrantė Italijoje. Arba: "Mane išgelbėjo tai, kad autobuse susipažinau su moterimi, kuri, pasirodo, buvo mano vyro draugo žmona."

Kai žmogus jaučiasi bejėgis, paprastai lemiamas vaidmuo tenka neįtikėtiniems sutapimams ir nepaaiškinamiems atsitiktinumams. Bendrakeleivis, su kuriuo ką tik susipažinote, pasisiūlo jus priglausti; praeivis, pamatęs, kad vidurnaktį nusiminęs sėdite autobusų stotyje, tampa pirmuoju jūsų darbdaviu. Pasitaikė keli panašūs pasakojimai apie du draugus, iš kurių vienas tam žingsniui rengėsi keletą metų, rinko informaciją apie šalį, į kurią ketino vykti, o kitas išvažiavo šiaip, dėl kompanijos. Tačiau, žiū, kaip pasisuka likimas: nerimtasis (pasakotojas) pasiliko, o rimtasis buvo priverstas gėdingai grįžti namo! Mums svarbiau ne migrantų mitologija, o visiškas savo gyvenimo nevaldymas, dėl kurio ir atsiranda panašus mitologinis mąstymas.

Reikėtų paminėti ir sąmyšio periodą, kurį išgyvena dauguma minėto tipo migrantų. Darbas, kurio jie imasi, dažniausiai nesusijęs su karjeros perspektyva, tai labai skiriasi nuo pirminio nusiteikimo tų, kurie priklauso aukštesnėms socialinėms profesinėms grupėms, – dirbama "juodai", neskaičiuojamas net stažas pensijai. Iškalbingas pavyzdys – fiktyvus studentas, kuris užsirašo į studijas viename iš Šiaurės Europos universitetų ne tam, kad studijuotų, o tam, kad dirbtų padavėju, t.y. jis dirba ne tam, kad galėtų studijuoti, o (atseit) studijuoja tam, kad galėtų dirbti. Trumpalaikę perspektyvą atsveria tik pinigai ir galimybė legalizuoti dokumentus. Migrantai patiria kultūrinį nesutapimą tarp Rytų ir Vakarų žmogaus amžiaus. Bulgarijoje vėliau išeinama iš jaunuolio amžiaus, todėl dirbama ilgiau, o labiau išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse privaloma įsijungti į gyvenimą gerai įsibėgėjus ir nieku gyvu negalima turėti "spragų" savo gyvenimo aprašyme. Gyventi Vakaruose pagal bulgarišką tempą reiškia pasmerkti save nesėkmei. Išeitis – bent jau vaizduotės plotmėje – galimybė pasitraukti. Ką darysime, kai susensime arba būsime išvaryti? Sugrįšime namo!

Kalba. Migranto gyvenime sunku pervertinti užsienio kalbos mokėjimą. Integracijos procese atvykėliai iš Bulgarijos neturi kitų rimtų kultūrinių problemų: religija jiems nėra labai svarbi, jų kasdienybė susideda iš vakarietiško modelio imitacijos, vyro ir moters santykiai pernelyg dramatiškai irgi nesiskiria. Štai kodėl kalba įgyja kultūrinio ribiškumo svorį.

Bulgarų, kurie prisipažįsta, kad nemoka jokios užsienio kalbos, skaičius svyruoja tarp 40 ir 50%.[9] Žinoma, niekas neapklausė kitų 50-60%, todėl negali patvirtinti, kad jie moka kurią nors užsienio kalbą, juk plačiai žinoma, koks apverktinas kalbų mokymo lygis Bulgarijoje. Daugumai vyresnės kartos žmonių, kurie mokėsi socializmo epochoje, užsienio kalba yra rusų, o ji nepraverčia Europos Sąjungoje. Reikėtų atmesti dar apie dešimtadalį piliečių, kuriems užsienio kalba yra turkų arba kuri nors Balkanų kalba. Svarbus ir struktūrinio lygmens faktorius, kuris stabdo užsienio kalbų mokėjimo plėtrą: išskyrus kelias elitines gimnazijas, kur sustiprintas kalbų mokymas, pagrindinių emigracijos šalių – Ispanijos, Italijos ir Graikijos – kalbų jaunoji bulgarų karta nesimoko. Iš čia atsiranda paprastas, bet kraupokas dalykas – daugelis kalbos išmoksta, kai, kankinami laikinumo, atsiduria egzistencijos paraštėse.

Štai konkretus pavyzdys. Mūsų tyrimo grupė nustebo sužinojusi, kad Italijoje senų žmonių slaugės iš Rumunijos gauna šimtu eurų daugiau už bulgares, o tai, gaunant 600-700 eurų atlyginimą, sudaro apčiuopiamą skirtumą. Atmetus kultūrinius dalykus ir stereotipus, priežastis, pasirodo, labai paprasta: rumunės truputį supranta italų kalbą dėl romanų kalbų giminiškumo ir, žinoma, kur kas greičiau išmoksta kalbėti itališkai. Esant vienodoms sąlygoms, tai suteikia joms pranašumo. Ispanijoje dirbę statybininkai iš Rilos miesto pasakojo, kad, pramokęs kalbos ir galėdamas pats susitarti su darbdaviu, žmogus gali užsidirbti 50% daugiau, nes nereikia tarpininkui mokėti "komisinių".

Mūsų tautiečiai užsienyje dažnai ima mokestį už tai, kad suranda atvykėliams darbą, kartais pernuomoja jiems išsinuomotas lūšnas.[10] Daug kas pasakojo, kad atvykėliai jau patį pirmą vakarą apiplėšiami "už svetingumą", o tai labai nemalonu žmogui, kuris atsivežė visas savo santaupas. Iš čia kyla prieštaringas požiūris į tautiečius: viena vertus, "tokie jau mes esame, vis ką nors šlykštaus iškrečiame", antra vertus, "bulgaras yra bulgaras" ir "kas gi kitas tau padės".

Tarpininkai svarbūs ne vien dėl kalbos, pagrindinė jų funkcija – padėti apeiti įstatymus, jie žino, kur yra "varteliai" ir "pilkosios zonos". Tai itin svarbu Pietų Europos regione, kur joks dokumentas, jokia rekomendacija neatstos asmeninio kontakto, o įdarbinimas visada vyksta "akis į akį", t.y. kažkas kažką nuveda pas darbdavį. Tarpininkai paprastai yra senbuviai, praėję pusiau legalaus egzistavimo iniciaciją, pavyzdžiui, Italijoje – tai afrikiečiai arba albanai, Ispanijoje – lotynų amerikiečiai. Mūsiškiams tai sukelia rasistinio pobūdžio tapatybės dramą, panašią į tas "pozicines nelaimes" (miseres de position), kurias mini Bourdieu, kalbėdamas apie prancūziškus priemiesčius, kur žmonės savo nuopuolį matuoja pagal susikurtus stereotipus ("nusiritau iki paties dugno, jeigu jau man vadovauja kažkokie negrai!"). Kitas fenomenas yra keistas regioninis solidarumas, paremtas "balkaniškumu" – seniau įsitaisę serbai, kroatai arba turkai globoja bulgarus. Priešingai negu juodaodis tarpininkas, serbas turi tam tikro emocinio patrauklumo, jis gali tave net labiau eksploatuoti, bet vis tiek yra vienas "iš mūsiškių". Stebina ir tai, kad postsocialistinio solidarumo (pavyzdžiui, su rusais, lenkais) yra gerokai mažiau, galbūt tai lemia skirtingas buvusių Rytų bloko šalių santykis su ES, susiformavęs postkomunistiniu laikotarpiu.

Stereotipų įšaldymas. Ne paslaptis, kad, užuot didinęs supratimą ir toleranciją, globalinis susimaišymas brėžia naujas ribas ir aštrina konfliktus (Roth 2004). Kultūrinė sąveika negali nesiremti stereotipais, pati ženklo esmė yra tokia, kad begalinė realybės įvairovė sutalpinama į paprastą schemą, kurią lengvai atpažįstame.

Įšaldymą, apie kurį kalbu, lemia ne šiaip padažnėję fiziniai skirtingoms bendruomenėms priklausančių žmonių susitikimai, tai greičiau bendros viešosios erdvės, kurioje tie susitikimai vyksta, irimo padarinys. Tai susiję ne tik su kalba, bet ir su vertybėmis, taisyklėmis, institucionalizuota visuomenės intereso raiška. Migrantai nepasitiki institucijomis, pavyzdžiui, jie siunčia pinigus verčiau pasikliaudami nepažįstamais žmonėmis negu per banką,[11] nors kažin ar taip išeina pigiau. Štai kaip paniekinamai elgiamasi su migrantais Pietų Europos šalyse: viena vertus, jie persekiojami, antra vertus, toleruojami kaip svarbus ekonominis resursas ir periodiškai netgi "amnestuojami", t.y. legalizuojami. Tokia dviprasmiška migrantų padėtis mažina tiek darbo jėgos kainą, tiek socialinius darbo teisės standartus, o atvykėlius verčia būti nuolankius.

Kitas faktorius yra etninių kovų aštrėjimas. Žodį "etnosas" vartoju pagal Fredriką Barthą, kuris padarė Koperniko atradimams prilygstantį šios sampratos suvokimo posūkį, įrodęs, kad ne etninis tapatumas brėžia ribas, o atvirkščiai – ribos priverčia suvokti tapatumą (Barth 1969, Gaussieu 2004). Kitaip tariant, mobilumo praktika, susitikimas su varžovais ir kova už resursus vaizduotės ekrane projektuojami kaip kažkokie giluminiai, turiningi skirtumai, sugulantys į įvaizdžius ir pasakojimus.[12] Žodį "etniškumas" vartoju kaip turiniu neužpildytą fikciją, kuri atsiranda suvokus ribas, susidūrus su konkurencija.

Pokalbiai su migrantais yra neišsemiamas stereotipų šaltinis, ypač kai šnekiesi su moterimis. Italės tingios, ukrainės "pasiryžusios viskam, kad tik užapvalintų mėnesio pabaigą", vyrai anglai, kaip ir anekdotuose, tikri kavalieriai, nes visada "apmoka jūsų sąskaitą", o vokiečiai – "šlykščiausi tipai pasaulyje". Štai kaip juos apibūdino jauna moteris, dirbusi Vokietijoje padavėja: "Jie baisūs, tik ir galvoja, kaip čia prisigėrus, ir yra visiškai neišauklėti. Bezda, riaugėja, triukšmingai šnirpščia snarglius kur papuola, o pamatę jauną merginą, tuoj puola ją kabinti."

Nejaugi vokiečiai iš tikrųjų daugiau bezda negu bulgarai? Galbūt etninis bjaurėjimasis svetimu taps suprantamesnis, jeigu įsivaizduosime, kaip jaučiasi mergina, išvažiavusi užsidirbti pinigų studijoms ir patekusi į žemiausios prabos vokišką aludę, kuri nė iš tolo neatitinka merginos sociokultūrinės terpės Bulgarijoje. Etninė neapykanta mažesnė šalyse, kuriose veikia liberalūs įstatymai, užtikrinantys lygybę, todėl migrantai ten integruojasi lengviau. Tada ir paaiškėja, kodėl visai neseniai buvę svetimi, egzotiški, nesuprantami ispanai dabar yra "mums artimiausi", jie – "pietiečiai", "vakarėlių mėgėjai, žmonės, besimėgaujantys gyvenimu". Ir atvirkščiai – griežti Šiaurės šalių įstatymai greitai išmuša iš galvos prisiminimus apie tai, kad sąjungos su Vokietija laikotarpiu bulgarai buvo vadinami "Balkanų prūsais".

Tezę apie tapatumo pritaikymą prie socialinės aplinkos patvirtina dar vienas įdomus bulgarų migrantų bruožas: jie dažnai prisistato kaip atvykėliai iš kitų, prestižiškesnių šalių, nes apie Bulgariją beveik nieko nežinoma (dažniausiai prisidengia etnine serbų, turkų, rusų kauke). Girdėjome kelis vieno pasakojimo variantus, veikiausiai tai jau to miesto legenda, puikiai iliustruojanti minėtą reiškinį:

"Pas vieną, tarkime, ispanų darbdavį atvedamas vaikinas bulgaras. Iš kur esi? – klausia jo. Iš Graikijos, filosofijos tėvynės. O, nuostabu. Pas mane dirba vienas tavo tautietis, eikš, pabendrausite. Vyrukas net sukaito, kinkos ėmė drebėti, bet prieina ir mato, kad tas kitas irgi neturi kur akių dėti. Tai tu ką, mūsiškis? – sumurma. O tasai atsako: Ė, ačiū Dievui, jau susirūpinau, kaip čia reiks išsisukti! Ir abu tautiečiai laimingi apsikabina besišypsančio darbdavio akivaizdoje."

Telešeima. Yra ir kita riba, kurios liberalioji mintis negali užleisti laisvojoje žmonių, pinigų ir prekių rinkoje, – tai šeima. Žmogus su savo šeima susijęs nuo pat pradžių, ji yra už laisvo susitarimo ribų ir šiuo atžvilgiu kelia rimtų problemų globaliam mobilumui.

Kaip suderinti darbą su vyru ar žmona? Paprastai tai neįmanoma ir pora septynerius, aštuonerius, dešimt metų gyvena atskirai, vienas iš jų laukia, kada kitas įsikurs ir pasiims šeimą. Į Bulgariją siunčiamos solidžios sumos, kurios, žinoma, priklauso nuo migranto pajamų, bet kuriuo atveju šimtą eurų per mėnesį visi laiko nebloga parama. Kartais pats išvykimas tampa šeimos krizės priežastimi, o kartais intymūs ryšiai užmezgami ir užsienyje.

Iš respondentų pasakojimų išryškėjo netikėta detalė – palyginti vyresnis emigrantų amžius. Grupėje, kurią įvardijome "žemaisiais migrantais", nuolat pasitaikydavo toks atvejis: žmogus jau vedęs, turi vaikų ir tada išvyksta, t.y. būdamas jau 30-40 metų. Paaiškinimas, matyt, slypi bulgarams būdingoje ilgesnėje jaunystėje: jaunuoliai ilgai be rūpesčių gyvena su tėvais ir tik po vedybų susiduria su gyvenimo sunkumais, yra priversti ieškoti efektyvių sprendimų. Išvykti skatinantys įvykiai tampa lemiami, žinoma, tik esant tam tikrai jų kombinacijai: pagimdai vaiką ir lieki be darbo (tai labai paplitęs reiškinys, nes smulkus privatus verslas nejaučia socialinės atsakomybės).

Vaikai yra didžiulė našta migrantams, nes užsienio šalies socialinė sistema jų negina, be to, migrantai tampa labiau pažeidžiami – jiems baugu tiek administracinės kontrolės, tiek ir policijos patikrinimų. Išvykus motinai,[13] vaikas lieka su senele, kuri ne tik užsitikrina svarbų vaidmenį, dėmesį sau, bet ir finansinę paramą "namams, kuriuose prižiūrimas vaikas". Tačiau tai nėra ta senoji praktika, kai paimamas arba įsūnijamas našlaitis – motina nuolat dalyvauja vaiko gyvenime. Ji yra nauja, globali telemama, kuri perka pigias korteles ir kasdien skambina mobiliuoju telefonu arba, jei yra apsukresnė, su šypsena ar apsiašarojusi pasirodo tiesiai per Skype'ą, kad paklaustų savo atžalos, ką jis valgė pusryčių, ar paruošė pamokas, bara jį, guodžia, žada dovanas, t.y. aktyviai dalyvauja jo auklėjimo procese. Kai tokie televaikai pagaliau susitinka su savo telemamomis, vyksta graudžios dramos: akivaizdu, kad technologijos dar negali pakeisti tiesioginio bendravimo – jos idealizuoja motiną ir paverčia fantazmu, vertu psichoanalitinio panarstymo.

Iš esmės vaikai yra migrantų ideologijos pamatas: tai, kad ne vienerius metus – dažnai sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu – jie gyveno be tėvų, pasakotojai vadina auka "jų gerovės labui". Aukojamasi, kad vaikams nieko nestigtų, kad jie turėtų butą, žadama vieną dieną ir juos "pasiimti" į užsienį. Patys migrantų vaikai turi kur kas mažiau ambicijų ir nėra taip entuziastingai nusiteikę išvykti: migracija jiems atrodo sunkus, bauginantis ir žeminantis dalykas, geriau jau likti čia.

Žinoma, geriausias integracijos į svetimą aplinką būdas – vedybos su vietiniu. Mūsų tyrime pasitaikė vos keli tokie atvejai, galbūt todėl, kad tai, šiaip ar taip, nebūdinga bulgarų bendruomenei, o ypač nagrinėjamai migrantų grupei – dažniau susituokia tie, kurie gali bendrauti, nes moka kalbą, turi draugų. Bulgarams arba plačiau – visoms emigrantų bendruomenėms, nes jas sudaro ne vien bulgarai, – endogamija užsienyje būdinga dar ir todėl, kad nenorima investuoti į bendravimą, leisti pinigų svečiams, pirkti dovanų, sekti kultūrinį šalies gyvenimą, juk antraip sunku palaikyti pokalbį. Visų respondentų iš Rilos miesto klausiau, ar ėjo žiūrėti koridos – Pamplonos miestas, į kurį jie važiuoja dirbti, garsėja jomis pasaulyje. Atsakymas buvo neigiamas, nes šventadieniais, kai vyksta kovos, jie važiuodavo į Bulgariją, gavę kelias dienas atostogų. Pigiau alų, nusipirktą prekybos centre, gerti prisėdus ant suolelio, o Naujuosius metus švęsti bute. Problema atsiranda ne tik dėl kalbos nemokėjimo, tą migrantai suvokia, bet ir todėl, kad neužmezgami kontaktai, neįsigyjama draugų, – štai ko jie niekaip negali suvokti.

Išvada: Dvigubas gyvenimas.

Iš tyrimo duomenų susidaro šiek tiek gluminantis vaizdas. Sutikome žmonių, padalijusių savo gyvenimą į dvi dalis: svetur – darbas iki išsekimo, taupymas, žeminimasis, o namuose – poilsis, pinigų švaistymas, susireikšminimas. Turbūt panašią nuostabą kėlė darbo ir laisvalaikio atskyrimas XIX amžiuje, atsiradus pramoniniam kapitalizmui. Šiandien šis atskyrimas vyksta ne tik laike, bet ir erdvėje: į užsienį vykstama dirbti, į tėvynę grįžtama leisti uždirbtų pinigų. Taip daro ir turistai iš turtingų šalių, tačiau pinigai "juda" visai priešinga kryptimi. Galime į tai pasižiūrėti ir kitaip: mes uždirbame pinigus ten, o mūsų artimieji juos leidžia čia.

Viena iš esminių šio reiškinio priežasčių – darbo užmokesčio ir kainų skirtumas: mūsų bendrasis vidaus produktas vienam asmeniui sudaro vos trečdalį Europos Sąjungos BVP, todėl atrodo, kad užsienyje uždirbtų pinigų yra dukart daugiau, o išlaidos namie – dukart mažesnės.[14] Migrantas staiga tampa kelis kartus turtingesnis arba bent jau toks jaučiasi (antraip kuo gi paaiškinti tokius dalykus kaip savęs eksploatavimas, apribojimai, beteisiškumas, sugriautas asmeninis gyvenimas?). Žinoma, taip gyvenant pasiekiama tam tikro efekto, varoma į priekį ekonomika, tai padeda išgyventi milijonams. Italai ir portugalai jau daug dešimtmečių tą praktikuoja Prancūzijoje, meksikiečiai – JAV. Patyrėme tai ir mes sovietiniame bloke, kur egzistavo sąlyginės migracijos sistema (Ditchev 2005), kad nebūtų grįžtama į senąjį kolonializmą. Vis dėlto klasikinio modernizmo epochoje migracija turėjo kryptis, centrą ir periferiją, didumą ir mažumą, siekta sėslumo, adaptacijos ir visų vietinio gyventojo teisių. Nūdienos postmodernusis mobilumas yra nuolatinis blaškymasis tarp dviejų polių, neaišku, iš kur išvykstama ir kur nuvykstama. Čia – studentas, ten – apelsinų raškytojas, čia – mokytoja, ten – senukų slaugė. Naują erdvės tinkliškumą rodo net autobusų tvarkaraščiai: reisas prasideda ne Sofijoje, o galutinė stotelė ne Romoje – iš vienos gyvenvietės autobusas važiuoja tiesiai į kitą.

Sąvokos. Viena iš sąvokų, parodančių naujojo mobilumo kryptį, galėtų būti terminas "dispozityvas", kurį knygoje "Disciplinuoti ir bausti" (1975) vartoja Michelis Foucault. Prancūzų kalboje šis žodis reiškia ne tik techninę sandarą, bet ir, pavyzdžiui, policijos ar karinių dalinių "išdėstymą", šio žodžio esmė – ryšys tarp diskursyvinio ir erdvinio valdžios matmens. Šiuo atžvilgiu disciplininis dispozityvas yra nevienalytis darinys, jis išeina už "epistemos" ("Žinojimo archeologija", 1966) ribų, prie jo šliejasi institucijos, architektūrinės struktūros, teritorializacija, taksonomijos, įstatymų metmenys, mokslinės teorijos, dorovinės gairės ir t.t.

Valdžios ir žinojimo dispozityvas neturi transcendentiškumo, jis pats yra socialinių sąveikų forma, vadinasi, aprėpia ir valdžią, ir pasipriešinimą jai, išsakymą ir nutylėjimą, sąmoningumą ir tai, kas nesąmoninga. Tačiau liberali modernumo sandara numato ir tam tikrą dozę laisvės, išreiškiamos fiziokratų formule laissez-faire, pažodžiui tai reikštų "leiskite dalykams atsitikti patiems". Foucault šią liberalią laisvę judėti iš esmės traktuoja kaip išvirkščiąją valdžios sandaros pusę. Žmonės, šiuo atveju – migrantai, kuriems leista laisvai cirkuliuoti, juda realybės klostėmis, t.y. atsižvelgia į spragas, paliktas dispozityvo, netgi dar daugiau – dispozityvas būtent taip ir yra sukonstruotas, kad nukreiptų laisvus žmonių srautus (Foucault 2001, 50, taip pat žr. Deleuze 1989, Blanchette 2006; apie teritoriškumą Sack 1986). Nebūsiu labai originalus, jei pasakysiu, kad suaktyvėjęs liberalusis mobilumas šiandien koja į koją žengia su "kova prieš terorą"[15] – matomiausiu naujo transliacinio valdžios dispozityvo svertu. Naujieji srautai yra "paleisti" laisvai cirkuliuoti pagal naujaip suveržtas linijas, ribas, sandaras.

Kitą tvirtumo, disciplinuotumo pusę atskleidžia Zygmunto Baumano "takios modernybės" samprata. Tai pasaulis, kur problemos sprendžiamos ne stojant į kovą ar įsiveliant į konfliktą, o tiesiog nuo jų "bėgama, išsprūstama, atkrintama ir pasitraukiama" (Bauman 1999, 11). Čia viešpatauja netikrumas, radikalus dviprasmiškumas, nuolat atsikratoma turimų žinių ir ankstesnio lojalumo. Valstybė ir sociumas apskritai yra pabėgėliai – runaway (Giddens 1999).

Visose žmonijos kultūrose glūdi senas antropologinis invariantas, kad valdžia yra arti chaoso, o mirtis baugina tuo, kad, jeigu nepaklusi, ji paleis piktąsias jėgas. Postnacionaliniame pasaulyje valdžia gąsdina savo pačios išnykimu (Nenorite dirbti? Perkelsime fabriką į Bangalorą).[16] Tačiau valdžios atitrūkimą nuo savo padėties erdvėje ir atsakomybės prieš jai pavaldžias bendruomenes[17] atsikratymą jau perėmė ir pavaldiniai, išsilaisvinę iš oficialiojo dispozityvo. Panašią pasipriešinimo strategiją, sekdamas Baumanu, pavadinau "suskystėjusia pilietybe" (Ditchev 2006), kurią reikia suvokti kaip esančią tarp dviejų polių – nė vienas iš jų nėra stabilus, baigtinis, sutelkiantis visą piliečių energiją, nes kiekvieną problemą galima išspręsti pabėgimu, ir visada egzistuoja horizontas to kitur, kur galima sugrįžti arba į kur išvykti. Vieni bėga, kad nubaustų ir užvaldytų, kiti bėga, kad išsmuktų ir pasipriešintų. Tai nuostabus būdas nugalėti mirtį arba bent jau jos baimę: aš atsisakau sustingti, nenoriu jaustis prikaustytas prie žemės po mano kojomis.


Bibliografija
Benedict Anderson (1992) Long-Distance Nationalism. World Capitalism and the Rise of Identity Politics, The Wertheim Lecture, Amsterdam: Centre for Asian studies.
Rainer Bauböck (1994) Transnational Citizenship. Membership and Rights in International Migration, Edward Elgar, Aldershot.
Fredrik Barth ed., (1969) Ethnic groups and boundaries. The social organization of cultural difference, Universitetsforlaget, Oslo.
Zygmunt Bauman (1999) Liquid Modernity, Polity press, Cambridge
Louis Philippe Blanchette, Michel Foucault : genese du biopouvoir et dispositifs de sécurité, Lex Electronica vol. 11 n 2 (Fall 2006) www.lex-electronica.org
Pierre Bourdieu, dir. (1993), La misere du monde, Seuil, Paris.
Pier Burdijo (1993) Kodifikacijata, in: Kazani nešča, Sofija, Sv. Kliment Ochridski, 80-90.
Gilles Deleuze (1989) Qu'est-ce qu'un dispositif? In : Michel Foucault philosophe, Seuil, Paris, 185-195.
Ivaylo Ditchev (2005) Communist Urbanization and Conditional Citizenship, City, vol. 9, # 3.
Ivaylo Ditchev (2006) Fluid citizenship. Utopia of Freedom or Reality of Submission?, Eurozine, www.eurozine.com
Michel Foucault (2001) Dits et écrits II, Gallimard, Paris.
Anthony Giddens (1999) Runaway World. How globalization is reshaping our lives. London and New York: Routledge.
Žan-Fransua Gosijo (2004) Etnos i etničnost: difinicii, teorii, aporii, ,in: Vlast i etnos na Balkanite. LIK.
Petya Kabakchieva (2006) Crossing Borders: Changing Roles, Changing Identities (Temporary Migration as a Form of Socio-Cultural Exchange in the Enlarged EU), Research paper CAS, Sofia.
Svetla Kostadinova, Institut za pazarna ikonomika (2005) B'lgarskite emigranti – poveče polzi, otkolkoto zagubi za B'lgarija, sp. Lider, Maj ime.bg (01/03/2007)
David Morley, Kevin Robins (1995) Spaces of identity: global media, electronic landscapes and cultural boundaries, London.
Aihwa Ong (1999) Flexible citizenship. The cultural logics of transnationality, Duke University Press, Duhram and London.
Tim Richardson (2006) Making European spaces – new corridors in Eastern Europe, in: Bittner, R., Wilfried Hachenbroich eds, Transit spaces, Jovis, Berlin (50-73).
Klaus Roth (2004) Kulturwissenschaften und Interkulturelle Kommunikation. Der Beitrag der Volkskunde zur Untersuchung interkultureller Interaktionen. St. Ingbert
R. Sack, (1986) Human territoriality. Its theory and history. Cambridge: Cambridge University Press.
Alfred Schütz (2003) L'étranger; l'homme qui revient au pays, Allia, Paris.
Dorothy J. Solinger (1999) China's Floating Population, in The paradox of China's post-Mao reforms, Merle Goldman, Roderick MacFarquhar (eds), Harvard edition, World.
John Urry (2003) Global Complexity, Polity, Cambridge.

 

  • [1] Ryškiausias šios krypties atstovas yra britų sociologas John Urry (2000; 2003).
  • [2] Užduotis – surinkti buitinius pasakojimus, kelionių autobusu (į Italiją, Austriją, Vokietiją ir Prancūziją) įspūdžius, aplankyti du Bulgarijos miestus – Dupnicą ir Rilą, iš kurių emigravo daugiausia žmonių. Projektą rėmė Šiuolaikinių socialinių tyrimų centras, kuriam reiškiu padėką. Projekte dalyvavo studentai Silvija Petrova, Desislava Koleva, Nija Neikova, Antonas Georgievas ir Dejanas Petrovas. Sudarant darbo grupę, atsižvelgta į tai, kad kiekvienas turėtų bent šiokią tokią emigranto patirtį.
  • [3] Ekonomikos ministerijos projektas "Grįžimas namo", agentūros "Bulgarai užsienyje" projektas "Bulgariška svajonė". www.jobtiger.bg. Žiūrėta 2007-02-17.
  • [4] Su tokiu įvertinimu susijusius keblumus ir pamąstymus žr. Kabakchieva 2006.
  • [5] JTO demografinio skyriaus duomenimis, 2002 metais 175 milijonai žmonių gyveno už šalies, kurioje gimė, ribų. www.theatlantic.com. Žiūrėta 2007-03-01.
  • [6] Anksčiau vyko vidinė – kaimo – migracija, mūsų šalyje ji buvo intensyviausia tarp šešto ir aštunto XX amžiaus dešimtmečių.
  • [7] Protekcionistinė ksenofobija būdingesnė kairiesiems, dešiniųjų ksenofobijos pagrindas – kultūriniai motyvai.
  • [8] "Jeigu reikėtų pritaikyti tarpkultūrinę tobulumo definiciją, sakyčiau, kad tai – žinojimas, kaip žaisti su taisyklėmis, peržengiant ribą, t.y. pažeidinėti taisykles pagal taisykles" (Bourdieu 1993, 82).
  • [9] Pavyzdžiui, laikraščio Dnevnik 2007 m. vasario 22 d. duomenimis, tokių žmonių yra 41%, radijo "Darik" 2007 m. sausio 26 d. duomenimis – 44%.
  • [10] Stulbinantis atvejis, kai vienas mūsiškis "bulgariškame" Milano priemiestyje nuomojo senus, pakelėje paliktus nereikalingus automobilius savo tautiečiams nakvoti.
  • [11] Vienas respondentas minėjo "saldžius pinigus", kuriuos viena moteris iš Italijos siuntė savo šeimai į Vladają. Manėme, kad tai metafora, bet, pasirodo, pinigai keliavo paslėpti buteliuose su cukrumi, sudėtuose tarp kitų daiktų.
  • [12] Anksčiau tokį savęs struktūravimą kovos su kitais atžvilgiu vadinau "tapatybės žaidimais" (žr. "Ribos tarp manęs ir manęs", Balgarski pisatel, Sofija, 1990).
  • [13] Priešingai negu anksčiau, naujoji migracija vis labiau feminizuojasi: mobilumu pasižymi 60% moterų, o į tokias šalis kaip Italija ir Graikija jų važiuoja žymiai daugiau (Kostadinova, 2005).
  • [14] Šį mėgėjišką mano pamąstymą iš makroekonomikos srities prašau traktuoti kaip retorinę figūrą.
  • [15] Norėdamas atskleisti, kad baimė to, kas Amerikoje vadinama teroru, o pas mus – terorizmu, yra valdoma, remsiuosi 2006 metų rugpjūčio mėn. Daily Mirror pateiktu mirties tikimybės Jungtinėje Karalystėje santykiu: tikimybė, kad anglas žus automobilių avarijoje yra 1:8000, kad mirs apsinuodijęs maistu 1:300 000, kad prigers vonioje 1:650 000, kad užsimuš iškritęs iš lovos 1:8 000 000, o tikimybė žūti per teroristų išpuolį yra tik 1:9 300 000. Įsivaizduokite premjerą, kuris paskelbia karą iškritimui iš lovos!
  • [16] Šį naujojo pasaulio leitmotyvą išreiškia ciniškas britų ekonomistės Joan Robinson aforizmas: "Yra tik vienas dalykas, blogesnis už tai, kad esate eksploatuojami, – tas, kad nebūsite eksploatuojami".
  • [17] Aihwa Ong kalba apie lanksčią pilietybę (flexible citizenship) – turimos omenyje "strategijos ir tikslai vadybininkų, technokratų ir mobilių profesionalų, kurie ieško būdų, kaip apeiti nacionalinių valstybių režimus ir iš to pasipelnyti" (Ong 1999, 112).


Published 2008-06-27


Original in Bulgarian
Translation by Laima Masytė
First published in Kulturos barai 11/2007 (Lithuanian version); Critique and Humanism 25 (2008) (Bulgarian version)

Contributed by Kulturos barai
© Ivailo Dičev/Kulturos barai
© Eurozine
 

Focal points     click for more

Ukraine in focus

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/publicsphere.html
Ten years after the Orange Revolution, Ukraine is in the throes of yet another major struggle. Eurozine provides commentary on events as they unfold and further articles from the archive providing background to the situation in today's Ukraine. [more]

The ends of democracy

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/democracy.html
At a time when the global pull of democracy has never been stronger, the crisis of democracy has become acute. Eurozine has collected articles that make the problems of democracy so tangible that one starts to wonder if it has a future at all, as well as those that return to the very basis of the principle of democracy. [more]

Russia in global dialogue

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
In the two decades after the end of the Cold War, intellectual interaction between Russia and Europe has intensified. It has not, however, prompted a common conversation. The focal point "Russia in global dialogue" seeks to fuel debate on democracy, society and the legacy of empire. [more]

Hungary

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
In recent years, Hungary has been a constant concern for anyone interested in European politics. We have collected articles published in Eurozine on recent developments in Hungary and broader issues relating to Hungarian politics, history and culture. [more]

The public sphere in the making

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/publicsphere.html
The public sphere is not something given; it is made - over and over again. But which actors are involved and what roles do they play? Is there a difference between an intellectual and an expert? And in which media or public space does the debate take place? [more]

The EU: Broken or just broke?

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
Brought on by the global economic recession, the eurocrisis has been exacerbated by serious faults built into the monetary union. Contributors discuss whether the EU is not only broke, but also broken -- and if so, whether Europe's leaders are up to the task of fixing it. [more]

Time to Talk     click for more

Time to Talk, a network of European Houses of Debate, has partnered up with Eurozine to launch a new online platform. Here you can watch video highlights from all TTT events, anytime, anywhere.
Robert Skidelsky
The Eurozone crisis: A Keynesian response

http://www.eurozine.com/timetotalk/the-eurozone-crisis-a-keynesian-response/
Political economist and Keynes biographer Robert Skidelsky explains the reasons for the failure of the current anti-crisis policy and how Europe can start to grow again. Listen to the full debate organized by Krytyka Polityczna. [more]

Support Eurozine     click for more

If you appreciate Eurozine's work and would like to support our contribution to the establishment of a European public sphere, see information about making a donation.

Vacancies at Eurozine     click for more

There are currently no positions available.

Editor's choice     click for more

Marcus Rediker
Ghosts on the waterfront

http://www.eurozine.com/articles/2012-07-27-rediker-en.html
Historian Marcus Rediker describes the sailing ship as linchpin of the emergent transatlantic economic order and instrument of terror for slaves transported from Africa, going on to discuss European harbour cities' role in the slave trade and their responsibilities in reckoning with its moral legacy. [more]

Literature     click for more

Olga Tokarczuk
A finger pointing at the moon

http://www.eurozine.com/articles/2014-01-16-tokarczuk-en.html
Our language is our literary destiny, writes Olga Tokarczuk. And "minority" languages provide a special kind of sanctuary too, inaccessible to the rest of the world. But, there again, language is at its most powerful when it reaches beyond itself and starts to create an alternative world. [more]

Piotr Kiezun, Jaroslaw Kuisz
Literary perspectives special: Witold Gombrowicz

http://www.eurozine.com/articles/2013-08-16-kuisz-en.html
The recent publication of the private diary of Witold Gombrowicz provides unparalleled insight into the life of one of Poland's great twentieth-century novelists and dramatists. But this is not literature. Instead: here he is, completely naked. [more]

Literary perspectives
The re-transnationalization of literary criticism

http://www.eurozine.com/comp/literaryperspectives.html
Eurozine's series of essays aims to provide an overview of diverse literary landscapes in Europe. Covered so far: Croatia, Sweden, Austria, Estonia, Ukraine, Northern Ireland, Slovenia, the Netherlands and Hungary. [more]

Debate series     click for more

Europe talks to Europe

http://www.eurozine.com/comp/europetalkstoeurope.html
Nationalism in Belgium might be different from nationalism in Ukraine, but if we want to understand the current European crisis and how to overcome it we need to take both into account. The debate series "Europe talks to Europe" is an attempt to turn European intellectual debate into a two-way street. [more]

Conferences     click for more

Eurozine emerged from an informal network dating back to 1983. Since then, European cultural magazines have met annually in European cities to exchange ideas and experiences. Around 100 journals from almost every European country are now regularly involved in these meetings.
Making a difference. Opinion, debate and activism in the public sphere
The 25th European Meeting of Cultural Journals
Oslo, 29 November - 2 December 2013

http://www.eurozine.com/comp/oslo2013.html
Under the heading "Making a difference. Opinion, debate and activism in the public sphere", the 2013 Eurozine conference focused on cultural and intellectual debate and the production of the public sphere. [more]

Multimedia     click for more

http://www.eurozine.com/comp/multimedia.html
Multimedia section including videos of past Eurozine conferences in Vilnius (2009) and Sibiu (2007). [more]


powered by publick.net