Atminties dienos ir minėjimų metai parodo, kokius skirtingus ir dažnai prieštaringus prisiminimus saugo Europa. 1945 metų gegužės 8-oji kaip "išsilaisvinimo diena" negali būti pripažinta visų šalių, ypač tų, kurioms vokiečių okupacijos pabaiga reiškė, kad prasideda sovietinės okupacijos dešimtmečiai. Viso to simbolis – devynios "specialios stovyklos", kurias valdė sovietinė karinė administracija (SMAD) Rytų Vokietijoje nuo 1945 iki 1950 metų ir kurios anksčiau buvo SS koncentracijos stovyklos; stulbina tai, kad abi diktatūros įsikibusios laikėsi lagerinės sistemos. Buvo žmonių, kurie du kartus atsidūrė tame pačiame lageryje – iš pradžių kaip nacionalsocializmo oponentai, vėliau kaip "kontrevoliuciniai" agentai arba socialdemokratai.

Tokiose vietose nelengva surengti minėjimą, kuris su derama pagarba perteiktų dvigubai tragišką patirtį, prieš tai reikia palyginti du totalitarinius reiškinius. Dviejų diktatūrų patirties chronologiją reikia suvokti atsižvelgiant į fatalų tos vietovės vieningumą. Individui visai nesvarbu, kurios sistemos auka jis arba ji tapo, bet analitikams skirtumas yra svarbus ir privalo atsispindėti atminimo ritualuose. Teroro namai Budapešte su nacionalsocialistinės Strėlės kryžiaus partijos įrengtais kankinimų kambariais, po 1945 metų užimti komunistų, yra nevykusio bandymo susitvarkyti su, Hobsbawmo žodžiais tariant, "ekstremalijų amžiumi", pavyzdys. Retai kada iš karto pavyksta sėkmingai pasiekti pusiausvyros, dažniau susiklosto katastrofiška besivaržančių aukų grupių hierarchija, nepripažįstanti, kad abi diktatūros – tiek "ruda", tiek "raudona" – buvo vienodos, ir vieną kolektyvinę patirtį priešpriešinanti kitai. Šiurpiu kūnų skaičiavimu siekiama nutildyti kitą grupę.

"Holokausto paminėjimo" pagrindimas dažniausiai sąmoningai ar nesąmoningai reiškia stalinistinio teroro sumenkinimą ar jo kaltės neigimą, įrodinėjant, neva komunizmas, priešingai nei nacionalsocializmas, siekė humaniškų tikslų ir gali būti pateisintas kaip progresyvus. Savo ruožtu tie, kurie mobilizuoja "gulago atmintį", dažnai sąmoningai ar nesąmoningai neįvertina to, kad nemažai stalinizmo aukų kolaboravo su nacionalsocializmu. Kita vertus, šitai pernelyg pabrėžti reikštų iš dalies pateisinti postalinistinę diktatūrą, gyvavusią iki 1990-ųjų, ir ignoruoti tai, kad po Sovietų Sąjungos ir Vokiečių reicho pakto dalis Rytų Europos jau buvo okupuota ir tas šalis rusų kareiviai "išvalė" dar iki nacių okupacijos.

Taigi nuo Šaltojo karo įsisenėjęs cui bono kėsinasi nustelbti tiesą, o politinis kontinento padalijimas tampa amžinas. Ištisus penkiolika metų postkomunistiniai kairieji ir prekomunistiniai dešinieji spekuliavo istoriniais skauduliais tam, kad laimėtų rinkimus ir išlaikytų politikos vairą; postkomunistai kaltinami dėl aršiai raudonų šaknų, o liberalai ir konservatoriai dažomi rudai. Abiem veiksmais siekiama delegitimizuoti valdantįjį elitą. Arba priešingai, staigiu perėjimu iš vienos diktatūros į kitą pasinaudojama tam, kad būtų išteisintos ištisos tautos, teigiant, kad visos piktadarystės yra tik šalutinis nepertraukiamos okupacijos padarinys.

Kai buvo minimos šešiasdešimtosios išlaisvinimo iš nacionalsocialistų lagerių metinės, rašytojas Jorge Semprunas, buvęs Ispanijos komunistų partijos narys, nuo 1943 iki 1945 metų kalėjęs Buchenvalde, teigė: Europos kultūrinė ir egzistencinė plėtra įmanoma tik tuo atveju, jei "mūsų atmintis bus laikoma bendra visiems". Kad Europos ateitis priklauso nuo bendros atminties ir kad totalitarinės praeities įveika yra neatsiejama nuo demokratizavimo, įsitikinę toli gražu ne visi. Dauguma ragina kuo greičiau ir visiems laikams užmiršti istorijos skaudulius ir siaubą, kitaip tariant, siūlo kolektyvinę amneziją ir amnestiją. Kad ir kaip būtų, Semprunas teisus: prievartinis užmaršumas reiškia, kad bus užmirštos aukų, veikiausiai ir savų, kančios. Nacionalinio pasitikėjimo objektyvavimas iš trečiosios šalies pozicijų yra neabejotinai sudėtingas, nes nacionalinė istorija linkusi aukštinti savus laimėjimus, o supranacionalinė atmintis kuriama pripažinus kitų aukas ir savo piktadarybes. Vokiečių sociologas Bernhardas Giesenas tai pavadino paradigminiu poslinkiu iš "triumfo į traumą".

Kiti faktoriai irgi rodo europinės atminties nevieningumą ir asimetriją. Antai įrodinėjama, kad Antrasis pasaulinis karas (taip pat ir jo metu vykdytos Europos žydų žudynės) apėmė visą Europą, o stalinistinė diktatūra ir realiai egzistavęs socializmas siejami tik su Rytų europiečiais. Bet tam ir vėl prieštarauja faktas, kad nei Anglijoje, nei Portugalijoje Holokaustas, nepaisant daugelį metų dėtų politinių pastangų, nesulaukė tokio dėmesio, kokio sulaukė ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje ar Lenkijoje. Priežastis yra ta, kad išskirtinis žydų statusas "Trečiajame Reiche" tebedarė įtaką pasakojimams po 1945 metų, o stalininis teroras buvo "stochastinis", kitais žodžiais tariant, jis galėjo, nė kiek neperdedant, paveikti kiekvieną bet kuriuo metu ir šiuo požiūriu jam nereikėjo "advokatūros", arba – kaip Baltijos regione – ištisas tautas paversti aukomis.

Tai, kad komunistinė diktatūra Europos atmintyje vaidina menkesnį vaidmenį, neturėtų užgožti fakto, kad galingos komunistų partijos aktyviai veikė ir kitoje Geležinės uždangos pusėje, be to, jos nebuvo išsiugdžiusios imuniteto stalinistinei praktikai; netgi antiautoritarinis protesto sąjūdis žavėjosi Kinija ir nuolaidžiavo maoizmui "kultūrinės revoliucijos" metais. Dar prasmingiau bendrą Vakarų Europos atsakomybę už komunizmą atskleidžia Vakarų Europos bandymai rasti tinkamą santykį su komunizmu – kad užtikrintų taikų sambūvį ir išvengtų branduolinės konfrontacijos, kitą Europos pusę ji paliko likimo valiai.

Saviapgaulė, neva Vakarai nebuvo paveikti komunizmo, išsisklaidė kartą ir visiems laikams, tačiau tai reiškia ne istorinį patirties ir kentėjimo, bet šiandieninių problemų bendrumą. Kad jos egzistuoja, pademonstravo refleksai, išugdyti sovietinio totalitarizmo patirties, – pavyzdžiui, Lenkija, Bulgarija ir Latvija prisijungė prie JAV Irako kare, tarsi toks poelgis būtų savaime suprantamas.

Ar Europai apskritai reikalinga bendra atmintis? Gal jungti Europą turėtų ne vertybės, o interesai arba išoriniai pavojai? Tačiau ar gali modernioje visuomenėje grupės ir bendruomenės koegzistuoti neturėdamos bendros atminties? Klasikinės Europos tautos tai atmetė, nes suprato, kad norint solidariai veikti tarp nustatytų sienų, reikia puoselėti bendrą atmintį. O ką šiuo atžvilgiu galima pasakyti apie suvienytą Europą?

Europiečiams pateiktas negatyvusis Holokausto pradžios mitas iš pirmo žvilgsnio pasirodė įtikimas, nes antisemitizmas ir fašizmas pasireiškė visoje Europoje, o Europos žydų žudynės nebūtų buvusios įmanomos, jei su naciais nebūtų kolaboravusios Europos tautos ir vyriausybės. Šiuo atžvilgiu pagrindinis Stokholmo Tarptautinio Holokausto forumo darbas – imtis atsakomybės už dabartinę vadybą ir prevenciją. Šūkis "Niekada daugiau Osvencimo, niekada daugiau karo!" tapo europiečių motyvu veiksmui, kai karas Jugoslavijoje privertė Vakarų Europą padaryti sprendimą, vadovaujantis seno šūkio nauja versija: "Niekada daugiau Osvencimo, todėl humanitarinė karinė intervencija!" Nereikia nė sakyti, kad ir vidaus, ir užsienio politikoje Holokausto atminimas tapo "švelniu" narystės ES kriterijumi – dabar praeities įveika pagal Europos standartus taikoma Kroatijai, Bosnijai, Serbijai ir ypač Turkijai dėl armėnų genocido Pirmojo pasaulinio karo metais.

Tačiau viltis, kad Europą gali suvienyti bendras Holokausto atminimas, darosi abejotina, jei ji taikoma kaip matrica vertinant komunistų nusikaltimus žmoniškumui Rytų Europoje. Kalbos apie "Raudonąjį Holokaustą" daro įspūdį, tarsi komunistų nusikaltimai patys savaime stokotų pakankamos įrodymo galios. Tačiau Rytų ir Vidurio Europos istorijos "karštoji atmintis" yra ne žydų persekiojimas, bet daugiausia sovietinės okupacijos padariniai pramaišiui su pačių valstybių indėliu į komunistinį režimą. Todėl tikros europinės atminties kūrimas kol kas nedaug pasistūmėjęs. Vengrų sociologė Éva Kovács pademonstravo, kaip iš JAV importuotas Holokausto atminimas tampa universalia talpykla paminėti daugybei aukų grupių, ypač nuo tada, kai karas Jugoslavijoje buvo pavadintas gentiniu terminu "etninis valymas". Šiuo atžvilgiu universalus rasiškai ar religiškai motyvuoto išvarymo pasmerkimas, nepaisant įvykių, gali būti moraliai pagrįstas, tačiau taip elgiantis, konkreti beveik visiško Europos žydų sunaikinimo atmintis atskiriama nuo vietos ir prarandamas istorinis santykis tarp persekiotojų ir aukų. Paradoksalu, bet ilgainiui nacionalsocializmo ir komunizmo aukos ko gero bus prisimenamos rečiau negu ištremtieji, kurie irgi tapo neaiškiai apibrėžto "etninio valymo"aukomis ir todėl yra įrašyti XX amžiaus liudijimų signatūroje.

Be to, kurti bendrą europinę atmintį sunku ir dėl noro ekstrapoliuoti industrinio-biurokratinio Europos žydų sunaikinimo išskirtinumą, dogmatiškai atmetant istorinius palyginimus su "klasiniais priešais" ir "liaudies priešais" sovietinėje erdvėje.

Fundamentalų nepasitikėjimą atminties kultūros europeizacija skelbia "Tėvynių Europos" rėmėjai, kuriems bet kokia patosu permelkta Europos idėja kelia įtarimą, ypač jei supranacionaliniai dariniai pamina nacionalinių valstybių suverenumą ir kišasi į jų konstitucijas. Kiekvienas, nujaučiantis tokį pavojų, Europos bendros atminties puoselėjimą laikys pastangų švaistymu, nes galiausiai tai tik dar labiau įkaitina senus konfliktus. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, Europa pirmiausia yra interesų bendruomenė, jos priedermė – klestėti kaip laisvos prekybos zonai, o kolektyviai veikti reikia tik tais atvejais, jei kas užpuola; verta prisiminti gynybinius mūšius su išorės priešais ir barbarais, tokiais kaip naciai, kurių sutriuškinimas 1945 m. gegužę atnešė gėrį visiems.

Užuot svarstę apie XX amžiaus katastrofas, dauguma europiečių klausia, ar nevertėtų jų protingai "užmiršti"? Šis nesunkiai suvokiamas principas sulaukė daugybės iškilių šalininkų, tačiau jeigu jis nebus kritiškai apmąstomas, demokratizacijos procesus pereinamojo laikotarpio visuomenėse – o visos Europos visuomenės po 1945 metų buvo pereinamosios – gali destabilizuoti šių visuomenių praeitis. Žinoma, sėkmingą Europos integracijos po 1945-ųjų istoriją irgi galima ir reikia prisiminti. Tačiau nė vienas iš tų, kurie nori, kad Europos visuomenė įgytų politinį tapatumą, neprieštaraus, jog diskusijos ir aptariamosios atminties pripažinimas ne mažiau svarbūs už sutartis, bendrą valiutą ir atviras sienas!

Tad klausimas yra ne ar minėti, bet kaip minėti. Atminties negali reguliuoti valstybės iškilmės ir minėjimo ritualai, tokie kaip gegužės 8-oji ar sausio 27-oji. Europos kolektyvinė atmintis po 1989-ųjų yra tokia pat įvairi kaip jos tautos ir kultūros. Nors neįmanoma primesti turinio, bet veikiausiai galima persvarstyti gerbtinos konfrontacijos formas. Kitais žodžiais tariant, Europos kelias galėtų būti, išklausant nepritariančiųjų balsus, atvirai diskutuoti visais klausimais, susijusiais su istorija, o šitaip elgiantis svarbu atidžiai studijuoti esmines šiuolaikinės Europos demokratijos pamokas.


Straipsnio autorius yra politinių mokslų profesorius ir Interaktyvių medijų centro direktorius Gieseno universitete (Vokietija), šiuo metu Kiorberio stipendininkas IWM (Viena). Straipsnis skelbiamas, gavus austrų žurnalo Transit leidimą.

Published 2007-04-02

Original in German
Translation by Almantas SAMALAVIČIUS
First published in Kulturos barai 2/2007 (Lithuanian version), pp. 13-15; IWM Post 92 (2006) (English version)

Contributed by Kulturos barai
© Claus Leggewie
© Eurozine