Sudėtinga privačių ir valstybės remiamų kultūrinių mainų tarp nacionalinių valstybių istorija prasidėjo daug anksčiau, negu esame linkę manyti. Nors tokios organizacijos kaip Britų Taryba, USIA^[1] ar Goethe's institutas, dosnūs kultūrinių mainų biudžetai kaip užsienio politikos dalis, fondai ir pelno nesiekiančios organizacijos, komplikuojančios žaidimą, iš tikrųjų yra XX amžiaus antrosios pusės reiškiniai, pati reikalo istorija remiasi senesniu paveldu.

Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose privatus finansavimas užtikrino neregėtai populiarias afro-amerikiečių vokalinės grupės "Fisk Singers" gastroles 1870-aisiais. Kita tradicija – 1883 metais Paryžiuje susiformavęs "Prancūzijos aljansas", kurį nuo pat pradžių rėmė intelektualai ir diplomatai, nors tai nebuvo vyriausybinė agentūra. Abu pavyzdžiai rodo, kad bent jau savo užuomazgose ši strategija rėmėsi kreditu kultūrai pasaulyje, kuriame kultūra pamažu ėmė įgyti vis daugiau svarbos. Toje eroje etninių grupių siekiai virsti nacijomis palaidojo tokius darinius kaip Austro-Vengrijos ar Didžiosios Britanijos imperijos ir buvo išreikšti tiek kultūriniais, tiek politiniais projektais.

XX a. pabaigoje kultūra ir menas tapo arena, kurioje reiškėsi globalinės įtampos ir ideologiniai konfliktai. Informacija, pilietinis ugdymas ir kultūros idėjos buvo virtualūs Antrojo pasaulinio karo mūšių laukai ir pokarinių okupacinių valdžių rūpestis, o reikšmė, kurią jiems teikė Roosevelto administracijos Karo informacijos tarnyba, buvo jų pripažinimo ženklas. Šaltojo karo metais, pasaulinės Maskvos Didžiojo teatro gastrolės būdavo neeilinis reiškinys, nes galimybė, kad kuris nors trupės narys pabėgs į Vakarus, domino labiau negu atliekamas repertuaras. Šiaipjau tiek privačių struktūrų, tiek valstybės remiami menininkai ar kultūros programos keliavo į užsienį tam, kad paliudytų savo nacionalinės kultūros gyvybingumą. Tai buvo žanrinė diplomatijos atmaina, tačiau šalys traktavo ją labai rimtai.

Būtent tai pavertė šį reiškinį tarptautiniu. Tai buvo kultūrinių mainų tarp tradicinių tautų matrica, daugelis šalių pamėgo formalias kultūrinių mainų sutartis – tai reiškė abipusį pripažinimą ir galimybę kontroliuoti kultūros, kuria "mainomasi", tapatumą ir reikšmę. Konservatyvesnius sluoksnius, ypač Jungtinėse Valstijose, apėmė nerimas dėl valstybės sankcionuotos kultūrinės veiklos ir produkcijos, netgi tais atvejais, kai kultūros laukas buvo užsienyje. Kongreso debatai 1953 metais, Eisenhauerio administracijos laikais, dėl JAV Informacijos agentūros turėjo tikslą įveikti tokio pobūdžio priešiškumą. Tačiau baimė, kad valstybės remiama kultūra Amerikoje suvešės, reguliariai atsinaujindavo. Nereikia nė sakyti, kad iškart po to, kai baigėsi Šaltasis karas, 1990 metais, JAV Informacijos agentūra buvo išformuota, jos veiklą asimiliavo kiti Valstybės departamento padaliniai. Suprantama, tai sukėlė rimtų kliūčių Jungtinėms Valstijoms plėtoti kultūrinę diplomatiją, iki šiol ieškoma naujų metodų, kaip bendrauti su arabų ir musulmonų kraštais.

Pastarųjų dvidešimties metų įvykiai įpratino globaliai mąstyti apie ekonomiką ir socialines bei politines sistemas. Globalizacija skatina šių sistemų integraciją, nepaisant valstybių sienų, ypač kad spartėja ir žmonių (ypač darbininkų), ir idėjų, ir produktų, ir kapitalo mobilumas. 1980-aisiais globalizacija tapo kasdieninės kalbos žodžiu. 1959 metais atsiradęs ekonomikos kontekste, šis žodis buvo vartojamas kalbant apie globalizuotas kvotas^[2]. Netrukus McLuhanas ir Carpenteris^[3] paleido į apyvartą terminą "globalus kaimas" ir kalbėjo apie globalią gentį, šiuodu laikydami elektronikos amžiaus padariniais. Visai neseniai globalizaciją, ypač kultūros sferoje, imta suvokti kaip galią, tarnaujančią korporatyviniams (svarbiausias prioritetas) ir politiniams (antras prioritetas) galingų nacijų, ypač Jungtinių Valstijų, interesams. Negatyvų globalizacijos atspalvį pabrėžia tokie terminai kaip kultūrų "koka-kolizacija", "makdonaldizacija" ir "amerikonizacija": šie procesai laikomi rimtais pavojais kultūriniam tapatumui. Internacionalaus virsmas globaliu, pasak kai kurių teoretikų, yra paradigminis poslinkis. Globalizacija – tai galinga metafora, reiškianti totalinę integraciją į vieningą dominuojančią sistemą, tai "pasaulinė sistema, apimanti visą žemės rutulį".^[4] Be ekonominių ir politinių implikacijų, tiek realūs, tiek įsivaizduojami padariniai pranašauja pasaulį, kuriame suvienodėjimas yra kultūrinė norma, o vietoje daugelio lygiaverčių, visoms pusėms naudingų sistemų, išlaikančių individualų kultūros integralumą, atsiranda globalizuoto pasaulio vaizdinys, kuriame išskirtinis kultūros tapatumas nebeegzistuoja.

Taip keičiantis terminams, naujausia jų išraiška yra transnacionalumas. Ši sąvoka kartais gana miglotai vartojama tokiose viltingose formuluotėse kaip "transnacionalinės studijos" ir "transnacionaliniai projektai", be vargo peržengiančiose tradicines akademines ir politines ribas. Tačiau šis žodis išreiškia ir kai ką bauginančio, pavyzdžiui, priverstinę transnacionalinę pabėgėlių migraciją, kai aukos dažniausiai paliekamos be valstybės paramos ir apsaugos, arba kai ką dar chaotiškesnio ir pavojingesnio kaip antai transnacionalinis terorizmas. Terminas peržengė mokslinių disciplinų ribas ir neretai tampa dviprasmiškas, ypač tais atvejais, kai vartojamas naujesniuose kontekstuose. Kai kuriais atvejais "transnacionalinis" mažai kuo skiriasi nuo "globalaus", tad kai kurie mokslininkai precizikos dėlei vartoja "postnacionalinės globalizacijos" sąvoką.

Įdomu, kad visiems trims terminams – internacionalinis, globalus ir transnacionalinis – tinka tas pats leksinis apibrėžimas, t.y. jais įvardijama tai, kas sklinda už nacionalinių ribų, nors akivaizdu, kad konotatyvine prasme, ypač kultūros politikos sferoje, esmingai skiriasi šių žodžių reikšmės, niuansai ir vartojimo arealas. Tačiau neaišku, ar transnacionalinis, net jei reiškia ką nors nauja ir skirtinga, yra tik paprasčiausias madingas kasdieninės kalbos žodis, ar tampa priešprieša globalumui be jokio naujos praktikos turinio. Mums dar reikia (empiriškai) susidoroti su globalumo idėja. Pasitelkę socialinių tinklų požiūrį į globalizaciją, Kim ir Shen^[5] teigia, kad per mažai dedama pastangų globalizaciją paversti formalia teorija. Pastaruoju metu atsiradęs transnacionalumo terminas apibūdina naujesnę ir kur kas mažiau tyrinėtą kultūrinės, politinės ir ekonominės integracijos išraišką. Būtų pavojinga seną metaforą pakeisti nauja be svarstymų ir analizės, būtinos tam, kad sukurtume efektyvesnę politiką ir praktikas, kurios galėtų lūkesčius paversti viltingomis kultūrinių mainų realijomis.

Taigi kultūros tėkmė į, iš ir tarp kultūrų turi daug ką bendra su tuo, kaip mes šiuos terminus suvokiame. Kadangi po terminais "globalus" "internacionalinis" ir "transnacionalinis" slypi "nacija", apibūdinanti teritoriją, kurioje gali vykti, vyksta ir vyks kultūrinė veikla, pati "kultūros" samprata ir tapatumai, konstruojami tiek individualiai, tiek kolektyviai, priklauso nuo teritorijos ir galimybių, kurias tie terminai nužymi ir apibrėžia. Nepaisant teiginio, kad įžengėme į didėjančios denacionalizacijos erą^[6], kultūrinis tapatumas daugeliui pasaulio žmonių glaudžiai susijęs su tautiniu dėl įvairių priežasčių – politinių, ekonominių, sociokultūrinių ir netgi asmeninių. Tad klausimas, kuo skiriasi globalus, internacionalinis ir transnacionalinis, nėra tik akademinis.

Narpliojant šiuos terminus reikėtų aptarti, ką jie signalizuoja kultūros sferoje, reikalaudami politikos praktikų, kultūros vadybininkų, pavienių menininkų ir menininkų kaip dalį kapitalo valdančios grupės, taip pat individų (ne menininkų) dėmesio? Be to, ką šie terminai reiškia kultūros politikoje – kultūros produkcijos, veiklos, dalyvavimo kultūros gyvenime požiūriu? Gali būti, kad transnacionalinė integracija yra padarinys tų istorinių tendencijų, kurios pridengia naujus iššūkius, nerealizuotus tarptautinėse, o vėliau globalinėse scenose. Jei, pavyzdžiui, globalizacija suvokiama kaip grėsmė kultūros idėjoms ir tapatumams, tuomet transnacionalumas gali būti suprantamas kaip pastangos neutralizuoti tų grėsmių padarinius ir atremti iššūkius. Šias dvi poveikio sferas nagrinėjame tam, kad apsvarstytume padidėjusio mobilumo iššūkius ir galimybes bei transnacionalizmo įtaką kultūriniam tapatumui.

Kultūros mobilumas yra istorinis reiškinys. Nors nemanome, kad tai vienintelis viską paaiškinantis bruožas, vis dėlto civilizacijos raida yra glaudžiai susijusi su kultūros gėrybių, meno gaminių mainais ir menininkų kelionėmis. Keliaujantis ir ieškantis publikos menininkas yra archetipinis istorijos ir literatūros personažas. Mobilumo spartą dabar užtikrina technologinės priemonės, tiek realios, tiek virtualios, didėja ir menininkų ieškančios publikos mobilumas. Be to, vienoje pasaulio dalyje sukurtas menas gali būti rodomas kitoje pasaulio dalyje beveik be apribojimų, nepaisant net ekonominių netolygumų.

Paplitęs klaidingas įsitikinimas, neva transnacionalizmas apibūdina kontekstą, kuriame individualių veikėjų mobilumas yra dinamiškų laisvai pasirenkamų ekonominių galimybių padarinys. Idealus transnacionalinės kultūros vaizdinys būtų toks: organizacijos ir individai įsitraukia į idėjų mainus, dalyvauja kultūrinėje veikloje kaip menininkai arba kaip publika, keliaudami iš vienos vietos į kitą kada panorėję, atviresnės sienos skatina kultūros ir meno klestėjimą. Šokėjas, poetas ar kultūros vadybininkas keliauja iš šalies A į šalį B kūrybos tikslais. Naudos iš mainų turi ne tik individualus menininkas ar kultūros darbuotojas, gaunantis galimybę dirbti ir tobulėti, susitikti su kolegomis menininkais iš kitų šalių, bet ir šalys A ir B. Pagal šį scenarijų menininkas yra naujos, kiekvieną šalį praturtinančios patirties kaupėjas. Anksčiau tokiems mainams užteko tarptautinių aljansų, o transnacionalizmas siekia visumiškiau integruoti santykius, kurie apima ir socialinius tinklus, ir ekonominę politiką, ir visa kita, kas gali pagyvinti kūrybinę apytaką. Vis dėlto šis scenarijus apeina kai kurias problemas.

Olivier Audeoud^[7] aptarė kliūtis ir trukdžius, kurie varžo laisvus meno ir kultūros sektoriaus produktų mainus Europos Sąjungoje. Jo tyrimas rodo, kad tokia integracija, kokią žada transnacionalizmas, dar nėra pasiekta. Menininkai ir kultūros darbuotojai, ieškantys darbo kitose šalyse, gali būti diskriminuojami dėl integracinių įstatymų ir integracinės politikos stokos, jų galimybės įsidarbinti yra menkesnės. Šitai tinka kalbant apie leidimus darbui, apie socialinę ir sveikatos apsaugą, apie intelektualinės nuosavybės gynimą ir mokesčius. Ši problema ypač opi tiems menininkams ir kultūros vadybininkams, kurie yra sudarę trumpalaikius kontraktus užsienio šalyse. Tokia integracija yra itin priklausoma nuo tautų bendradarbiavimo. Mobilumo ES viduje koordinacija Europos parlamento lygmenyje gali būti laikoma transnacionaline, tačiau tarpusavio susitarimų struktūra vis tiek renčiama ant "tautos" realijų, t.y. priklauso nuo to, kokio požiūrio laikosi valstybių narių vyriausybės.

Kiti barjerai yra mažiau susiję su nacionaline politika ir remiasi sąveika tarp nevyriausybinių organizacijų. Pavyzdžiui, Audeoud teigimu, reikia rengti menininkus ne užsisklendus tarp nacionalinių sienų, kad būtų užtikrintas ugdymo praktikų priimtinumas ir standartizacija – tada įvairių šalių menininkai gautų tolygų išsilavinimą ir turėtų vienodas galimybes įsidarbinti. Tokio pobūdžio standartizacija gali remtis ir vyriausybinių organizacijų bendradarbiavimu teikiant sertifikatus ar laipsnius, tačiau svarbiausias komponentas yra pats ugdymas – ar jis priimtinas kitiems menininkams, organizacijoms, individams, kurie tuos darbuotojus samdys. Tai labai priklauso nuo santykių, kurie nustatomi už formalių vyriausybinių struktūrų ribų.

Pasak Audeoud, publikai transnacionalizmas mažiau svarbus negu patiems kultūros ir meno žmonėms. Tai irgi sukuria tam tikrą nepolitinį barjerą.

Interviu, kuriuos ėmėme rengdami šią studiją, tiesiog pribloškė, nes paaiškėjo, kad [Europos] narių-valstybių publika beveik visiškai nesidomi kitų ES šalių kultūromis, yra paprasčiausiai indiferentiška jų atžvilgiu. Šis vidun nukreiptas žvilgsnis daro tiesioginę įtaką menininkų, kultūros darbuotojų mobilumui ir kultūros produktų mainams ES. Tokia yra reali situacija ir reikia tą pripažinti, o tada žengti pirmą žingsnį politikos lygmenyje ir įsipareigoti, kad bus siekiama įtvirtinti išorėn, t.y. į užsienio kultūras, nukreiptą žvilgsnį.

Būtina ugdyti publikos supratimą apie bendro kūrybinio darbo vertę ir specifinius kultūrinių mainų rezultatus. Transnacionalizmas pirmiausia pabrėžia didėjančio atvirumo vertę, skatina šalinti barjerus, trukdančius kultūros mainams bent jau kultūrinės bendruomenės ribose. Šiuo atžvilgiu koncepcija "transnacionalinis" nėra nauja. Įvairūs to aspektai reiškiasi jau ilgą laiko, nors turi kitus pavadinimus. "Internacionalistinis" mąstymas, kurį propagavo Tautų Lyga ir panašios potencialiai pasaulinio masto institucijos XX a. pradžioje, buvo pagrįstas labiau transnacionaline negu internacionaline vizija. Kaip teigė vienas tyrinėtojas, terminas "kultūrinis internacionalizmas" labai tinka apibūdinti tokiai veiklai ir intelektualiniam požiūriui, kuris bando apeiti santykius tarp nacionalinių valstybių reguliuojančias struktūras ir ideologijas, nesvarbu, ar jos ekonominės, ar karinės, ar diplomatinės.^[8] "Kultūrinis internacionalizmas" nėra "tarptautinis", tai nėra "tarptautinė kultūra". Juo nesiekiama paneigti nacionalinių kultūrų egzistavimo, veikiau bandoma tuos požiūrius ir tokią politiką, kurie kultūrą traktuoja kaip "nacionalinį interesą", jos uždavinys – formuoti nacionalinės valstybės įvaizdį užsienyje, atskirti nuo tokio požiūrio ir politikos, kurie siekia suvokti tautos ar bendruomenės vietą platesniame pasaulyje. Tai savaime naudinga kategorija, nes kultūrinę dimensiją ji laiko pirmesne už tarptautinę ir todėl potencialiai atveria duris daugeliui dalykų, kurie netelpa į įprastinę paradigmą. Šia požiūriu "kultūrinis internacionalizmas" yra artimas "transnacionalumui" ir pasisavina iš jo dalį atvirumo. Būtent tai sudaro šiuolaikinių kūrybinių ir kultūrinių mainų šerdį. 2005 m. Mančesteryje (Jungtinėje Karalystėje) įvyko Katalizatorių konferencija, kurioje buvo daromi pranešimai, vyko diskusijos ir duomenų bazių pristatymai, skirti transnacionalinei kultūros politikai. Šios ir panašios pastangos stiprinti tarptautinius aljansus, kurie skatintų kūrybinius ir kultūrinius mainus, nėra iššūkis nacijos pirmumui, atvirkščiai – čia dažniausiai aukštai vertinama tiek nacionalinė, tiek ir kultūrinė įvairovė. Tokie aljansai reprezentuoja pozityvią transnacionalizmo pusę, yra naudingi, nes padeda įveikti barjerus, kliudančius kultūriniams mainams ir varžančius kultūros darbuotojų mobilumą.

Subtilesnę problemą nurodo Ghosh ir Wang^[9], pasak kurių, "nekvestionuotina", kad transnacionaliniame amžiuje "lengva keliauti tiek fizine, tiek virtualine prasme, transnacionalai gali laisvai rinktis tiek siunčiančias, tiek priimančias šalis". Remdamiesi Westwood ir Phizacklea (2002) studija, jie reiškia susirūpinimą, kad "vis dažniau sąvoka "transnacionalus" vartojama apibūdinti didėjančiam skaičiui žmonių, kurie turi teisinę ir ekonominę galią judėti per sienas ir tarp kultūrų, o savo reikalus tvarko taip, kaip jiems patinka [...] Pabrėžiame, kad [...] finansiškai skurdūs transnacionalai, galima sakyti, yra neregimi."

Jų pateiktas situacijos apibūdinimas yra labai problemiškas, nes neturime pakankamai duomenų, kad galėtume patvirtinti arba paneigti teisinga ši nuostata ar ne, ir kokie galimi šio proceso padariniai. Transnacionalinių kūrybinių mainų privalumas tas, kad bet kokią visuomenę jie daro turtingesnę, nepriklausomai nuo konkrečios šalies politikos. Tačiau tolesni tyrimai gali atskleisti, kad laisvės judėti tarp kultūrų idealas realybėje pasireiškia kur kas menkiau negu įprasta manyti. Kiti mokslininkai teigia, kad ekonominė migracija, ypač tuomet, kai ji nėra savanoriška, sustiprina abejones, ar transnacionalizmas iš tikrųjų yra pozityvi išlaisvinanti kultūrinių mainų jėga. Dėl šios priežasties dalis tyrinėtojų ragina nepervertinti transnacionalizmo, ypač tokio, kuris suvokiamas kaip atsvara globaliam dominavimui ar "hegemoniškai logikai". Jie sako, kad reikia atlikti "labiau niuansuotą esamų dominavimo asimetrijų, nelygybės, rasizmo, seksizmo, klasinių konfliktų, netolygios plėtros, kurioje įsišaknija ir kartojasi transnacionalinės praktikos, analizę."^[10] Kultūros vadybininkai ir kultūros politikos vykdytojai turėtų suvokti, kad transnacionalizmas yra daugiaplanis, daugiavietis procesas, su kuriuo daugelis skirtingų individų ar jų grupių gali susidurti skirtingais būdais – tai priklauso nuo aukščiau išvardytų veiksnių ir mobilumo motyvacijos: ar jis priverstinis, ar savanoriškas, bei padarinių kultūros tapatumui.

XX amžiaus pradžioje Randolphas Bourne'as^[11] terminą "transnacionalinis" vartojo kalbėdamas apie Amerikos kultūros pokyčius bei dinamiką ir siūlė naujai pažvelgti į santykius tarp daugybės kultūrų, sudarančių Amerikos visuomenę. Bourne'as suprato, kad Jungtinių Valstijų kultūra yra ne nacionalinė, o transnacionalinė – tai liudijo didėjanti jos įvairovė, nes emigracijos procese buvo absorbuojamos vis naujos kultūrinės grupės. Nors konservatyvūs kultūros sluoksniai aršiai priešinosi, nuo to laiko JAV metė iššūkį ar atsisakė tradicinio įsitikinimo, paremto etininės nacijos ar vienodo grupinio tapatumo koncepcija. Ši amerikietiškoji istorija gali tikti šiuolaikinėms transnacionalizmo tendencijoms politikoje ir ekonomikoje, tačiau santykiai tarp pilietybės, ekonominės veiklos, tapatumo ir kultūros ten irgi yra ne mažiau jautrūs negu mažesnėse bendruomenėse.

Pradiniame Europos Sąjungos formavimosi etape ekonomikos integracija užgožė kultūros rūpesčius. Po to dėta daug pastangų, kad Mastrichto sutarties pataisose būtų apibrėžta, kaip monetarinė ir ekonominė sąjunga turėtų elgtis su kultūra, kad užtikrintų kultūrinių skirtybių išlikimą. Juk ne kas kitas, o Europa išrado ir nacionalinės valstybės idėją, nors ilgainiui ėmė ją ryžtingai neigti, ypač pastaruoju metu, įkūrus Europos Sąjungą. Šitai iš esmės yra dabartinis transnacionalizmo paradoksas. Norima geriausio iš abiejų pasaulių: išsaugoti ne tik nacionalinį tapatumą, bet ir didėjantį mobilumą, pasinaudoti ekonominiais privalumais, atsirandančiais dėl nacionalinių barjerų silpnėjimo.

Intranacionaliniai santykiai yra dar komplikuotesni. Kalba, etninis tapatumas ir istorinė patirtis gali sukelti keblumų bandant apsiriboti tarptautiniais kultūriniais mainais tarp nacionalinių valstybių. Imkime vieną – kurdų meno ir kultūros atvejį. Kurdai neturi savo valstybės, intranacionaliniai ryšiai tarp kurdų ir kitų etninių grupių konkrečioje nacionalinėje valstybėje darosi problemiški. Kad neįsiveltume į realaus pasaulio pavyzdžius, kurie gali būti įvairiai traktuojami, imkime įsivaizduojamą alembų etninę grupę, išsibarsčiusią po skirtingas nacionalines valstybes plačioje, tačiau geografiškai išskiriamoje teritorijoje, įskaitant Kardasiją, santykiškai modernią ir įvairiatautę šalį, kuri kenčia dėl netolygumo tarp labiausiai urbanizuotų, išsilavinusių vietovių ir atsilikusio kaimo. Kardasai yra nepaprastai jautrūs potencialiems pavojams prarasti nacionalinį vientisumą ir teritorinį integralumą. (Dėl tokio pavadinimo "kalti" knygos "Žvaigždžių takas: keliautojas" autoriai.)

Reikia turėti nemažai vaizduotės, kad galėtum nupiešti situaciją, kurioje kultūra ir politika ima skirtis. Kardasijos vyriausybė, pavyzdžiui, mielai paremtų alembų tradicinės muzikos grupės gastroles JAV, jei ši grupė identifikuotųsi kaip Kardasijos respublikoje gyvenanti etninė bendruomenė. Tai sutvirtintų Kardasijos kaip modernios, savo gyventojų įvairovę gerbiančios nacijos įvaizdį. Kardasijos ambasadoje ir didžiuosiuose miestuose esančiuose konsulatuose būtų surengti priėmimai. Spaudos konferencijose muzikantai veikiausiai pabrėžtų, kad jie yra menininkai ir atlikėjai, bet ne politikai, ir atsisakytų daryti kokį nors pareiškimą, kurį būtų galima suprasti kaip alembų nacionalizmo rėmimą.

Visai kitas scenarijus būtų, jei tokias gastroles organizuotų nepriklausoma alembų organizacija (Alembų aljansas), kuri pirmiausia siektų pabrėžti, kad unikalios stilistikos ir išraiškos jų kultūra reprezentuoja specifinę istoriją bei patirtį ir yra akivaizdžiai "nacionalinė", bet ne regioninė ar subnacionalinė. Iš tikrųjų pats faktas, kad alembai gyvena bent keturiose skirtingose šalyse (Kardasijoje ir dar trijose kaimyninėse), leidžia suvokti alembų kultūrą visų pirma kaip transnacionalinę. Ji negali būti apribota vienoje tradicinėje nacionalinėje valstybėje ar vienoje transnacionalinėje kultūroje. Nė viena transnacionalinė nacionalinė valstybė negalėtų reprezentuoti tokios koncepcijos tarptautinės kultūros politikos lygmenyje.

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad kultūros politika gali sietis ir su politika, ir su kultūra. Jei Alembų aljansas yra tik kultūrinė organizacija, pasišventusi surinkti nacionalinio meno palikimą visame pasaulyje, tuomet priešiška Kardasijos reakcija gali būti laikoma pernelyg jautria, netgi paranojiška. Vis dėlto kultūros politika susijusi su politika, todėl aljanso įsivaizduojama alembų ateitis yra naujos šalies – Alembijos – sukūrimas iš aplinkinių kraštų. Vadinasi, galima teigti, kad aljanso požiūris į transnacionalinį alembų kultūros pobūdį yra taktinė manipuliacija šiuo atviru statusu ir aiškiai išreiškia siekį sukurti naują, etninę nacionalinę valstybę.

Šis kiek manieringas pavyzdys suteikia konkretesnę formą mūsų tezei, kad transnacionalinė kultūros dinamika ir kultūriniai mainai, t.y. kultūra, kuri nėra vienos nacionalinės valstybės nuosavybė, kuri gali priklausyti daugeliui ir niekam, nėra tik tradicinis tarptautinis variantas, pridengtas nauju pavadinimu. Kintantis santykis tarp pilietybės ir kultūrinio tapatumo, nors tai tik viena iš daugelio ateities tendencijų, kelia vis daugiau įdomių klausimų ir meta vis naujus netikėtus iššūkius, tiksliai atspindėdamas globalizacijos dinamiką, kurią pasaulis patyrė per pastaruosius pora šimtmečių. Mes manome, kad apibrėžimas transnacionaliniai mainai labiau nei tarptautiniai priartėja prie ateities globalinės produkcijos ir sklaidos tinklų (įskaitant kultūros produkciją ir sklaidą), imigrantų grupių ir kultūrinio tapatumo, lingvistinės ir etninės demografijos, vidaus ir užsienio kultūros politikos ir globalinės kelionių struktūros temų.

Tačiau transnacionalinė kultūros politika nėra tik klausimas, susijęs su nacionalinių kultūrų sienomis. Tai globalinės migracijos ir komunikacijos dinamikos problema. Kaip savo esė "Exodus" rašė Benedictas Andersonas^[12], kultūros ir publikos klajonės yra vienas iš "integralių išsivysčiusio kapitalizmo transnacionalizacijos elementų". Iš tikrųjų ironiška, kad "transnacionalizacijos" sąvoką Andersonas vartoja straipsnyje antologijoje, pavadintoje "Kultūros studijų internacionalizavimas"! Naujos, nuolat pingančios komunikacijos technologijos, nauji migracijos modeliai, dažnai nepastebimais būdais apibrėžiantys globalią socialinę erdvę, kultūros ir asmeninio/grupinio tapatumo sampratos lems, kokia bus kultūros ateitis. Taigi turi keistis ir koncepcijos, ir institucijos, kad gebėtų pasitikti ateitį ir galbūt padėtų ją formuoti.

Šios tendencijos, nors dažnai politikų skatinamos, gali būti suvokiamos kaip evoliucinė kryptis, tokiu atveju transnacionalizmas yra ne mobilumo priežastis, bet pasekmė. Kitais žodžiais tariant, transnacionalinis apibūdina šiuolaikinio pasaulio ypatumų rinkinį, su kuriuo kultūros bendruomenei teks susidoroti ir praktikoje, ir politikoje. Net jei stiprėja tendencija išsiveržti kitapus nacijos, kuriant aljansus už tradicinių nacionalinių barjerų, ji vis tiek yra nacijos kontekste, kuriuo tie aljansai operuoja. Be to, esama ir oponuojančių balsų.

Opozicija transnacionalumo koncepcijai ir kultūros internacionalizmo idėjai kyla iš dviejų šaltinių. Vienas prieštaravimas yra tradicinis nacionalinės valstybės veikėjų skundas: transnacionalaus idėja paneigia suverenumo idėją bent jau kultūros lauke (o tai gali būti labai jautru); vienas iš naujausių pavyzdžių – pasipiktinimas, kuris kilo, kai ispanakalbiai emigrantai šalies himną giedojo ispanų kalba. Kitas kritikos ir oponavimo šaltinis – radikalieji multikultūristai (Irye, 1997). Jų pozicija veikiau yra išraiška priešiškumo bet kokios idėjos teisėtumui – netgi tokios, kuri meta iššūkį tarptautiniam status quo, diegdama universalistinius principus ar globalios vertės "didžiuosius naratyvus". Žvelgiant jų akimis, kultūros internacionalizmas teigia kažkokią aktyvią, šiuolaikinę pasaulio kultūrą, į kurią turėtų orientuotis visos lokalios ar regioninės kultūros; tačiau tokia orientacija negali būti politiškai neutrali (arba, paprasčiau tariant, "internacionalizmas" gali pasirodyti esąs ta pati senoji geroji Vakarų civilizacija, prisidengusi nauju klaidinančiu drabužiu). Pagal šiek tiek kitokią tos pačios pozicijos versiją kultūrinis internacionalizmas arba transnacionalinė kultūrinė veikla nedaro didelės žalos tradicinei valstybinei santvarkai ir nacionalinei pilietybei. Kitaip tariant, tai, ką nacionalinės valstybės rėmėjai vadina esminiais kultūros ir pilietybės sandais, sutelktais po kultūros vėliava, kritikai multikultūristai laiko kultūros nepajėgumu mesti rimtą iššūkį tiems įsitikinimams, kurie suteikia "kultūrinį" įpakavimą socialinėms ir ekonominėms nacionalinės valstybės struktūroms.

Manytume, prireiks nemažai pasidarbuoti analizuojant transnacionalinės kultūros politikos tematiką, derantis su tradiciniais nacionalinės kultūros veikėjais (pvz., institucijomis, atsakingomis už kultūrinę reprezentaciją ar diplomatiją) ir politiniais, postkolonijiniais kritikais bei multikultūristais (pvz., akademiniuose sluoksniuose ar aktyvistų organizacijose). Bet svarbiausia, mūsų požiūriu, skirti vienodai dėmesio tiek realybei, tiek metaforai.


Šis straipsnis parengtas pranešimo, skaityto 4-oje tarptautinėje Kultūros politikos tyrimų konferencijoje Vienoje, 2006 m. liepos 12-16 d. pagrindu. Lietuvių kalba skelbiamas autoriams maloniai sutikus.

• ^[1] JAV informacijos agentūra.
• ^[2] Economist Intelligence Unit. 1959. London: EIU World Outlook.
• ^[3] Carpenter, Edmund and Marshall McLuhan, (eds.) 1960. Explorations in Communication: An Anthology. Boston: Beacon Press, p. xi.
• ^[4] Kim, Sangmoon, and Eui-Hang Shen, 2002. "A Longtitudinal Analysis of Globalization and Regionalization in International Trade: A Social Network Approach". Social Forces 81, no. 2.
• ^[5] Ibid.
• ^[6] Sassen, Saskia. 2003. "The Repositioning of Citizenship: Emergent Subjects and Spaces for Politics". Berkeley Journal of Sociology: A Cultural Review. Vol 46, p. 4-26.
• ^[7] Audeoud, Olivier. 2003. "Study in the mobility and free movement of people and products in the cultural center." Study No. DG EAC/08/00. Partnership CEJEC Universite Pari X-EAEA, p. 26.
• ^[8] Irye, Akira. 1997. Cultural Internationalism and World Order. Baltimore, MD: Johns Hopkins, p. 28-32; 63-4, 169-171.
• ^[9] Ghosh, Sutama, and Lu Wang. 2003. "Transnationalism and Identity: A Tale of Two Faces and Multiple Lives". The Canada Geographer 47, no. 3. p. 269.
• ^[10] Smith, Michael Peter and Luiz Eduardo Garnizo, eds. 1998. Transnationalism from Below. Comparative Urban and Community Research, Vol 6. New Brunswick: Transaction Publishers.
• ^[11] Bourne, Randolph. 1916. "Trans-National America". Atlantic Monthly 118, July, 1916, p. 86-97.
• ^[12] Anderson, Benedict. 2005. "Exodus", in: International Cultural Studies: An Anthology, Ackbar Abbas and John Nguyet Erni, eds., Malden, MA: Blackwell, p. 511-23.

Published 2007-02-05