Artėjant eiliniams Gudijos prezidento rinkimams, ši šalis pamažu sulaukia įdėmesnio mūsų žiniasklaidos žvilgsnio. Be straipsnių, nagrinėjančių politines ir socialines demokratinių permainų galimybes kaimyninėje šalyje, pasirodo ir rašinių, kurių autoriai daugiau dėmesio skiria gudų tapatybės problemai bei su ja susijusioms naujoms istoriografijos tendencijoms, ryškėjančioms šiandieninėje Gudijoje^[1]. Tačiau pasigendu ryžtingesnių bandymų prognozuoti tolesnę šios šalies ateitį, atsižvelgiant į dabartinę gudų nacionalinės savimonės būklę. Todėl šiame straipsnyje norėčiau ne tik aptarti, kokie tapatybės tipai egzistuoja šiandieninėje Gudijoje, bet ir panagrinėti, kaip jie veikia ten vykstančius politinius procesus. Nepretenduodamas į išsamią atskirų tapatybės tipų analizę, vis dėlto viliuosi, kad mano įžvalgos praplės Gudijos problemas nagrinėjančio diskurso ribas nauju aspektu.

Žvelgdami į šiandieninę Gudiją regime daugybę iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamų prieštaravimų. Gudai – stačiatikiai, seniausias Gudijos teritorijoje išlikęs mūrinis statinys – Polocko cerkvė aiškiai liudija, iš ko Gudijos teritorijoje gyvenę žmonės priėmė krikštą. Į šiaurę nuo Minsko esančiame Zaslavlio mieste yra paminklas kunigaikštienei Rognedai – Polocko kunigaikščio Rogvolodo dukrai, XI amžiuje vykusių karų tarp Polocko ir Kijevo kunigaikštysčių aukai – didvyrei. Kitoje Gudijos pusėje – Turove, nuo Kijevo Rusios nepriklausoma stačiatikiška valstybė susikūrė beveik prieš tūkstantį metų. Visa tai liudija senas dabartinėje Gudijos teritorijoje gyvenusių slavų valstybingumo tradicijas. Tiesa, istorikai neatmeta galimybės, kad valstybingumo kūrėjai čia, kaip ir kitose rytų slavų žemėse, buvo vikingai, kunigaikštis Rogvolodas, kaip spėjama, irgi buvęs skandinavų kilmės. Tačiau paminklų iš to laikotarpio išliko ne itin daug: cerkvė Gardine, minėta cerkvė Polocke... Tai beveik viskas, gausesni nebent įvairūs archeologijos radiniai.

Šiandien, žvelgdami į Minsko, Gardino senamiesčių siluetus, senuosius Nesvyžiaus, Pinsko, Mohiliavo architektūros paminklus regime ne ką kita, o katalikiškąją Vidurio Europos architektūrą, visiškai nepanašią į Bizantijos kupolus ar rusiškų cerkvių "svogūnus".

Apie 80% Gudijos gyventojų yra gudai, tačiau gudų kalbą kasdien vartoja tik maždaug trečdalis iš beveik dešimties milijonų Gudijoje gyvenančių žmonių. Net ir tautiškai nusiteikusių organizacijų internetiniuose puslapiuose pagrindinė kalba neretai yra rusų. 1991m. tapusi nepriklausoma, Gudija valstybine pasirinko gudų kalbą, baltą-raudoną-baltą vėliavą ir su LDK istorija siejantį herbą – Vytį, ten vadinamą Pahonia. Tačiau 1995 m. referendume tauta nubalsavo už sovietinės simbolikos (tik be kūjo ir pjautuvo) grąžinimą ir valstybinės kalbos statuso suteikimą rusų kalbai, o tai iš esmės reiškia, kad dauguma gudų ir toliau nenori šnekėti gudiškai ir kad sovietinis paveldas jiems yra artimesnis nei tai, kas Gudiją sieja su XVIII a. žlugusia Lietuvos-Lenkijos valstybe ar su 1918 m. mėginta kurti nepriklausoma Gudijos Liaudies Respublika.

Pati nepriklausomybės sąvoka ten dažnai vartojama iškreipta reikšme. Pagrindinė kaimynų sostinės gatvė pervadinta Nepriklausomybės prospektu, kaip ir didžiausia Minsko aikštė, tačiau nepriklausomybė ten reiškia ne nepriklausomos valstybės susikūrimą, o pergalingą Raudonosios armijos žygį per Gudiją 1944 m., nors po šio karo Gudija ir toliau buvo rusinama, o gudų kalba vejama iš viešojo gyvenimo. Situaciją sovietmečio pabaigos Gudijoje puikiai iliustruoja žinomo gudų poeto A. Chadanovičiaus teiginys, kad gudiškai jis pirmą kartą išgirdo kalbant Senelį Šaltį ir vaikystėje manė, kad gudų kalba – tai senelių šalčių kalba^[2].

Kita vertus, pats A. Chadanovičius šiandien rašo gudiškai, kaip ir nemaža dalis kitų gudų rašytojų. Kultūros žurnalas Arche, kurį galima laikyti mūsų Kultūros barų analogu Minske, taip pat leidžiamas gudų kalba, pirmenybę šiai kalbai teikia ir dauguma šalies intelektualų.

Gudijoje, nepaisant politinių persekiojimų, veikia palyginti nemažai tautinės pakraipos visuomeninių organizacijų, opozicija dabartiniam režimui, nors ir silpna, susiskaldžiusi, vis dėlto egzistuoja, dažname Minske vykstančiame masiniame renginyje galima pamatyti ir baltas-raudonas-baltas vėliavas. Praeito dešimtmečio viduryje į opozicijos rengiamus mitingus susirinkdavo daugiatūkstantinės minios (1999 m. – 30 000 žmonių). Keletą savaičių anksčiau, negu prasidėjo oranžinė revoliucija Ukrainoje, Minske kelias dienas prieš suklastotus rinkimų rezultatus protestavo 5-6 tūkstančiai piliečių. Tačiau ir dabartinį šalies prezidentą remiančių gudų procentas yra didelis, net ir pagal opozicijos skaičiavimus.

Skirtingos ideologinės bei politinės orientacijos bei požiūrio į Gudijos praeitį laikosi ir įvairios gudų jaunimo subkultūros.

Ideologinių, politinių ar kultūrinių prieštaravimų būtų galima ir daugiau išvardyti, tačiau svarbiau tai, kad jie liudija didžiulį atotrūkį tarp kaimyninės šalies intelektualų grupių ir didžiosios dalies Gudijos visuomenės, net tarp atskirų nacionalistiškai nusiteikusių grupuočių. Kas tai lemia ir kokia iš tikrųjų yra situacija šiandieninėje Gudijos visuomenėje, su kokiomis tapatybės problemomis ji susiduria ir kaip tai veikia politinę situaciją šalyje? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikėtų prisiminti, kaip formavosi vienokie ar kitokie kultūrinės ir politinės tapatybės modeliai dabartinėje Rytų Europoje.

Moderniosios tautos šioje Europos dalyje kūrėsi XIX a. antrojoje pusėje. Būtent tada susiformavo dauguma iki šiol gyvuojančių tautinių idėjų. Tada buvo sukurtos ir nacionalinės šių šalių istorijos interpretacijos bei paskirų tautinių simbolių ir ženklų sistemos (tarp jų – himnai, herbai, vėliavos), tapusios bendros istorinės atminties pamatu. Kuriantis moderniosioms tautoms, svarbų, dažnai lemiamą, vaidmenį atliko bendra kalba, religija, ne mažiau svarbiu naujai atsirandančių etnocentristinių ideologijų pagrindu neretai tapdavo ir nuorodos į neva tautines viduramžių valstybes. Naujos tapatybės kūrėja buvo dažniausiai negausi, bet tautiškai susipratusi, išsilavinusių žmonių bendrija.

Reikia pripažinti, kad ano meto Gudijos šviesuomenei ne iki galo pavyko sukurti tokią tautinę ideologiją, o tai, kas buvo nuveikta, neįsitvirtino, todėl šiandien kaip autentišką savastį ją priima tik nedidelė dalis Gudijos gyventojų. Taip atsitiko dėl daugelio Gudijai ypač nepalankiai susiklosčiusių vidinių ir tarptautinių aplinkybių: nepriklausomos Gudijos nebuvo nei lenkų, nei rusų ateities vizijose, pretenzijos į Vilnių neleido sutarti su lietuviais, šalyje plito bolševikinė propaganda. Tautą konsoliduojančio vaidmens negalėjo atlikti ir religija – unitai Gudijoje buvo išnaikinti dar pirmojoje XIX a. pusėje, o aukščiausia stačiatikių dvasinė vadovybė buvo pavaldi Rusijai. XIX a. prasidėjusi nutautinimo politika irgi paliko pėdsaką. Todėl 1918 m. paskelbta nepriklausomybė nesulaukė tokios plačios gyventojų paramos kaip Pabaltijo šalyse.

Visa tai prisiminus tampa suprantama, kodėl daugelis gudų 1995 m. atmetė baltą-raudoną-baltą vėliavą ir su LDK siejantį herbą. Skirtingai nei tautinės vėliavos Pabaltijo šalių gyventojams, jiems tai buvo tik trumpai šmėkštelėjęs ir sovietinės ideologijos sukompromituotas epizodas komplikuotoje XX a. pradžios istorijoje, o ne du nepriklausomos valstybės dešimtmečius reiškiantys simboliai. Didžiulę žalą Gudijos gyventojų sąmoningumui padarė ir tai, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo masiškai naikinama inteligentija. Šalis labai nukentėjo ir per Antrąjį pasaulinį karą, kuriame daugelis gudų kartu su rusais kovojo prieš vokiečius.

Trūkstant savų, visiems atpažįstamų politinių simbolių ir ideologijų, jų vietą užima svetimi. Būtent taip ir atsitiko Gudijoje. Sovietmečiu suformuotas tapatybės tipas ten įsivyravo ir užėmė tautinio sąmoningumo vietą. Tai, ką šiandien skelbia Aleksandro Lukašenkos ideologai, galima pavadinti ne kuo kitu, kaip nepriklausomai Gudijai pritaikytu sovietinės tapatybės modeliu.

Žinoma, tai priimtina ne visiems. Patyrinėję, kaip šiandien į savo šalies istoriją žiūri gudų mokslininkai, vieningo, visus tenkinančio požiūrio nerasime. Dalis jų gudų etnosą laiko LDK susikūrimo rezultatu ir pastarųjų dviejų šimtmečių įvykius traktuoja kaip prievartinį Gudijos atitraukimą nuo natūralios istorinės raidos. Kita dalis labiau pabrėžia gudų artimumą rytų slavų tautoms, o jų pozicija iš esmės nedaug tesiskiria nuo oficialios sovietinės istoriografijos, pabrėžiančios, kad LDK ir Lietuvos-Lenkijos valstybės susikūrimas stačiatikiškas Gudijos žemes išplėšė iš joms natūralios kultūrinės erdvės. Yra netgi teigiančių, kad LDK buvo gudų valstybė. Žinoma, į tokią poziciją galima žiūrėti kaip į akivaizdžius istorinius faktus neigiančių radikalų kliedėjimą, o antriesiems nesunku prikišti dabartinės valdžios užsakymo vykdymą, tačiau svarbu tai, kad visos minėtos pozicijos randa didesnį ar mažesnį atgarsį šiandieninėje kaimyninės šalies visuomenėje. Gudijoje susiduria keli vienas kitam prieštaraujantys tapatybės modeliai. Vyrauja, deja, nedaug bendra su liberaliomis vakarietiškomis vertybėmis turintis, diktatūrai vešėti palankus tapatybės tipas.

Susidarė paradoksali situacija: posūkio demokratijos link viltys neišvengiamai siejamos su gudų tautiniu atgimimu, gudų kalbos vartojimu, 1918 m. Gudijos Liaudies Respublikos simbolika – t.y. kaip tik su tuo, ką sykį jau atmetė didžioji nepriklausomos Gudijos gyventojų dalis. Bandymas remtis LDK ir Lietuvos-Lenkijos valstybės kultūriniu paveldu, atrodo, iš esmės tėra vienintelė alternatyva iki šiol šalyje vyraujančiai prorusiškai ideologijai. Tačiau toks bandymas tarsi iš anksto pasmerktas žlugti tiek dėl to, kad dauguma gudų neatpažįsta jiems siūlomų vertybių ir ideologijos kaip savos, tiek ir dėl kaimyninių valstybių nepalankaus požiūrio. Ne paslaptis, kad nei lietuviams, nei lenkams, nei ukrainiečiams nėra priimtinos dalies gudų intelektualų pretenzijos į svarbiausios LDK tautos vaidmenį. Daugelis eilinių Gudijos žmonių taip pat jaučia, kad gudai nebuvo vyraujanti LDK tauta. Be to, ir ekonominiai šalies svertai šiandien yra toli gražu ne opozicijos ir demokratinių jėgų rankose. Todėl šalies demokratizacijos, matyt, dar teks palaukti.

Kita vertus, net jeigu ir nugalėtų permainų trokštanti opozicija, nėra jokių garantijų, kad jos pergalė ilgai išsilaikytų. Prasidėjusios liberalios reformos sukeltų šalyje nors ir laikiną, bet skaudžią socialinę sumaištį. Tokiomis sąlygomis, juoba nesant brandžios pilietinės visuomenės, naivu tikėtis, kad ir vėl neiškils nedaug kuo nuo dabartinio prezidento tesiskiriančios politinės jėgos. O ir pati opozicija labai nevieninga, paskiros grupuotės turi skirtingas šalies praeities ir ateities vizijas. Todėl tikrasis Gudijos atgimimas vargiai tikėtinas, kol nebus aiškios, visuomenei priimtinos, kokybiškai naujos ideologijos.

Gudų šviesuoliams dar teks paieškoti, kas galėtų tapti tokios ideologijos pagrindu. Posūkis į demokratizaciją, liberalias vakarietiškas vertybes vargiai įmanomas be tikro tautinio atgimimo, kuris leistų bent jau sumažinti visa nustelbiančią Rusijos įtaką (nebent pasikeistų pati Rusija). Kurti prielaidas tokiam atgimimui irgi nepaprastai sudėtinga. Bet koks bandymas įvaryti pleištą tarp gudų ir Rusijos sulaukia rusakalbės Gudijos visuomenės aršaus pasipriešinimo. Norom nenorom teks atsižvelgti ir į kaimyninių šalių interesus, ieškoti būdų, kaip sutaikyti šalyje besireiškiančius diametraliai priešingus tapatybės modelius, reikės atsisakyti daugybės nepagrįstų ambicijų. Neatrodo, kad Gudijos visuomenė tam būtų jau pasirengusi. Vargu ar tautinio atgimimo pagrindu galėtų tapti ir XIX a. primenančių pseudoistorinių mitų kūrimas. Atsivėrusios sienos bei poreikis bendradarbiauti su kaimynais beregint demaskuos tokių mitų "istoriškumą". Tebėra neaiški ir gudų kalbos ateitis. Akivaizdu, kad bet kokios permainos vyks ne be aplinkinių valstybių, visų pirma Rusijos, įtakos, kuri taip pat gali tapti kliūtimi formuotis laisvai, savarankiškai Gudijos visuomenei. Tačiau, jei gudams pavyks išsaugoti dabar egzistuojančią nepriklausomą valstybę, pats jos buvimas ilgainiui gali tapti pagrindu laisvai demokratinei visuomenei atsirasti. Svarbu neprarasti šitos galimybės.

• ^[1] Tokias tendencijas išsamiai aptarė Artūras Dubonis straipsnyje "Saldus lietuvių gyvenimas "svetimu pasu" (Naujasis židinys, 2005, nr. 11-12), apie pačių gudų požiūrį į save rašė Audrius Abromaitis, "Kur prasideda Tėvynė", Naujasis židinys, 2005, nr. 11-12.
• ^[2] A. Chadanovičius, Kalėdinis stebuklas, Literatūra ir menas, 2005, nr. 3076.

Published 2006-03-16

Original in Lithuanian
First published in Kulturos barai 2/2006

Contributed by Kulturos barai
© Stasys Katauskas/Kulturos barai
© Eurozine