Latest Articles


23.07.2014
Eurozine Review

The world's echo system

In "ResetDOC", Seyla Benhabib critiques humanitarian reason; "Blätter" reports on Europe's new refugee movement; "openDemocracy" expresses alarm at the expulsions of a predatory capitalism; "Springerin" looks at the Arab Spring's legacy in contemporary art; "Dérive" sees through the technology-driven smart city hype; "Vikerkaar" visits the post-socialist bazaar; "Magyar Lettre" publishes an extract from Endre Kukorelly's memoir; in "Letras Libres", Margaret MacMillan sees parallels between 1914 and 2014; "L'Espill" looks at new forms of Spanish nationalism; "Fronesis" calls for a more radical discussion of crises; and "Schweizer Monat" talks to the lyricist Durs Grünbein. [ more ]

23.07.2014
Ferry Biedermann, Nat Muller

No stone throwing in glass houses

23.07.2014
Farid Hafez

The Arab Spring and "Islam"

22.07.2014
Durs Grünbein, Michael Wiederstein

A place, a garden, some time

23.07.2014
Raúl Zurita

A new poetry will be born

New Issues


Eurozine Review


23.07.2014
Eurozine Review

The world's echo system

In "ResetDOC", Seyla Benhabib critiques humanitarian reason; "Blätter" reports on Europe's new refugee movement; "openDemocracy" expresses alarm at the expulsions of a predatory capitalism; "Springerin" looks at the Arab Spring's legacy in contemporary art; "Dérive" sees through the technology-driven smart city hype; "Vikerkaar" visits the post-socialist bazaar; "Magyar Lettre" publishes an extract from Endre Kukorelly's memoir; in "Letras Libres", Margaret MacMillan sees parallels between 1914 and 2014; "L'Espill" looks at new forms of Spanish nationalism; "Fronesis" calls for a more radical discussion of crises; and "Schweizer Monat" talks to the lyricist Durs Grünbein.

09.07.2014
Eurozine Review

Courage of thought vs technocracy

25.06.2014
Eurozine Review

Every camera a surveillance camera

11.06.2014
Eurozine Review

All about the beautiful game

28.05.2014
Eurozine Review

New fascisms coated with sugar



http://www.eurozine.com/articles/2011-05-02-newsitem-en.html
http://mitpress.mit.edu/0262025248
http://www.eurozine.com/about/who-we-are/contact.html
http://www.eurozine.com/articles/2009-12-02-newsitem-en.html

My Eurozine


If you want to be kept up to date, you can subscribe to Eurozine's rss-newsfeed or our Newsletter.

Articles
Share |


Rytų Lietuva lietuvių atminties kultūroje ir politikoje

Istoriko ir atminties kūrėjo santykio problema


Viena iš naujausių ir populiariausių istorikams, sociologams, kultūros istorikams ir kitų specialybių mokslininkams rūpimų temų pastaraisiais dešimtmečiais tampa atminties kultūros ir atminties politikos tyrinėjimai. Bene svarbiausias konstatavimas, išplaukiantis iš pastarojo dešimtmečio tyrinėjimų šia tema, – istorijos ir atminties kaip tyrinėjimo objekto skirtingumas arba pačios takoskyros nubrėžimas, reikalingas istorijai ir atminčiai tyrinėti. Istorinė praeitis yra tiek istorinių tyrinėjimų proceso, tiek atminties pagrindas. Socialinė arba kolektyvinė atmintis, o ypač individuali atmintis, gali tarnauti istorikui kaip šaltinis, tačiau šios atminties formos, peraugdamos į kultūrinę atmintį dėl savo orientacijos ne vien į praeitį, o visų pirma į dabartį ir ateitį, tampa savarankiškai funkcionuojančiu objektu, nepaklūstančiu istoriko interpretacijoms. Individuali atmintis, virtusi kultūrine, tampa visuomeninio (viešo) gyvenimo dalimi, neretai darančia socialinį (politinį) spaudimą pačiam istorikui, tyrinėjančiam tą objektą, kuris yra ir kultūrinės atminties savastis. Net ir tapusi savarankiškai funkcionuojančiu reiškiniu, kultūrinė atmintis nevisiškai atitrūksta nuo istorijos. Nors ir labai selektyviai, ji vis dar pildo savo žinojimo apie vieną ar kitą reiškinį spragas, remdamasi istorikų tyrinėjimais, tiesa, juos atitinkamai interpretuodama. Kultūrinei atminčiai, o ypač kultūrinės atminties politikai, nėra ypač svarbu įvertinti konkretaus laikmečio kontekstą. Priešingai – kultūrinėje atmintyje to laikmečio, kada įvyko konkretus įvykis, realijos tampa visiškai nesvarbios. Lemiamas veiksnys – konkretaus įvykio aktualumas dabarčiai ir prognozuojamai ateičiai[1]. Tiek kultūrinė atmintis, tiek politika turi praeities pavyzdžiais legitimuoti dabartį, tapti moraline (ideologine) atrama dabarties siekimams realizuoti.Vis dėlto istoriko veiklą, kuria jis tiria istoriją, dažnai tik teoriškai įmanoma atskirti nuo veiklos, kuria jis prisideda prie kultūrinės atminties konstravimo. Tai lemia ne tik nuolatos besikeičiantis istoriko tyrinėjimų objektas, bet ir tai, ką visuomenė nori iš praeities sužinoti apie dabarčiai aktualias problemas. Ne mažiau svarbus veiksnys, verčiantis istoriką prisidėti prie kultūrinės atminties kūrimo, yra pati visuomenė, daranti nemažą įtaką istoriko kaip tyrėjo pažiūroms ir jo pateikiamam istorinių įvykių vertinimui. Visos šios problemos gerai matyti analizuojant, kaip Rytų Lietuva traktuojama lietuvių kultūrinėje atmintyje ir atminties politikoje.

Rytų Lietuva istorikų darbuose

Kultūrinė atmintis skiriasi nuo istorijos dar ir tuo, kad ji yra selektyvi, t.y. visų pirma apima tik dabarčiai aktualią praeitį ir fiksuoja tai, ką visuomenė nori ar privalo prisiminti. Pats kultūrinės atminties objektas susiaurina atminčiai aktualių istorinių temų, susijusių su lietuvių-lenkų santykiais, arba Rytų Lietuvos regionu, spektrą. Aptariant kultūrinės atminties santykį su istoriniais tyrinėjimais, akivaizdu, kad klausimai, susiję su Krėvos, Liublino unijos vertinimais, Lietuvos lenkų kilmės ar Vilniaus krašto politinės priklausomybės problemomis, šiandien yra praradę savo aktualumą, nors įvairiais XX a. laikotarpiais jie buvo dominuojantys kultūrinės atminties elementai. Kita vertus, slūgstant politinei įtampai, lietuvių-lenkų santykiams kyla naujų problemų, kaip antai kultūrinio LDK paveldo "dalybos", ir tai formuoja gerokai atviresnį ir pilietiškesnį požiūrį į LDK kultūrinį palikimą nei lig šiol Lietuvoje dominavęs požiūris. Savotišku lietuvių-lenkų santykių reliktu kultūrinėje lietuvių ir lenkų atmintyje galima būtų laikyti tik Antrojo pasaulinio karo metų įvykius.

Apie lietuvių-lenkų santykius Antrojo pasaulinio karo metais abiejose šalyse yra paskelbta dešimtys studijų. Rengiant šį tekstą, nebūtų buvę įmanoma apžvelgti pateiktų įvykių interpretacijų įvairovės, jeigu ne prieš keletą metų išleistas dviejų autorių – lietuvio ir lenko – veikalas, pateikiantis svarbiausią informaciją apie lietuvių ir lenkų konfliktą Vilniaus krašte 1939-1945 metais.[2] Abu autoriai, tarpusavyje nesikonsultuodami, pateikė svarbiausius lietuvių ir lenkų istorikų nušviečiamus įvykius chronologine tvarka. Nors daugiausia dėmesio skiriama istoriniams faktams, vien jų atranka ir trumpi komentarai atskleidžia tam tikrus stereotipinius įvykių vertinimus, skirtingas lietuvių ir lenkų istorikų pozicijas lietuvių-lenkų konflikto atžvilgiu. Neanalizuosiu, kurios pusės vertinimai yra labiau pagrįsti, nes šiuokart kur kas svarbiau išsiaiškinti vertybines lietuvių ir lenkų istoriografijų nuostatas. Todėl Arūno Bubnio ir Zbigniewo Gluzos sudarytose chronologinėse lentelėse pateikti įvykiai buvo pergrupuoti pagal vertybines lietuvių ir lenkų orientacijas savos ir svetimos šalies atžvilgiu, paliekant vietos ir neutraliems vertinimams. Naudojant stereotipų tyrimuose taikomus metodus, akivaizdžiai išryškėjo lietuvių ir lenkų pozicijų skirtumai.

Lietuvių istoriografijos pozicija

Lietuvių ir lenkų konfliktą Antrojo pasaulinio karo metais lietuvių istorikai, remiantis A. Bubnio duomenimis, įžvelgia tik 1939-1940 m. laikotarpiu, t.y. dar savarankiškos Lietuvos Respublikos egzistavimo metais. Žygis į Vilnių ir Vilniaus krašto užėmimas vertinamas kaip savaime suprantamas žingsnis. Lietuvos istoriografijoje nebandoma įžvelgti jokių tarptautinės teisės pažeidimo aktų, lenkų istorikų kitokia nuomonė atmetama pasiremiant to meto Lietuvos vyriausybės pozicija. Vilniaus krašto užėmimas 1939 m. spalį suvokiamas kaip šio krašto išvadavimas. Tokį įspūdį Lietuvos istorikai bando saviems skaitytojams sustiprinti pabrėždami džiaugsmingą Lietuvos kariuomenės sutikimą 1939 m. spalio 28 dieną. Lietuvos valdžia, įsikūrusi Vilniuje, į lenkus žiūri jeigu ne palankiai, tai gana neutraliai: jiems Vilniuje leidžiama nekliudomai švęsti Lenkijos Nepriklausomybės dieną, netgi jų turimi zlotai pakeičiami į litus. Lietuvių istoriografai tai laiko "Lietuvos pagalba lenkų tautai". Tačiau vietiniai lenkai į Lietuvos valdžios gerus norus reaguoja gana nedraugiškai: lenkų kunigai nenori pagerbti Gedimino bokšte iškilmingai pakeliamos vėliavos, konfliktas bažnyčiose pasiekia apogėjų per lenkų nužudyto lietuvių policininko laidotuves. Lietuvių istorikai nenutyli lietuvių ir lenkų konfliktų šiuo laikotarpiu, tačiau jų kaltininkais laiko abi puses, arba bando lietuvių veiksmus prieš lenkų gyventojus pavaizduoti ne tokius drastiškus. Masiniai lenkų areštai 1939 m. lapkričio 1-2 d. aiškinami tuo, kad per minėtą susidūrimą žuvo ne tik vienas lenkas, bet ir vienas lietuvių saugumietis, permainos švietimo ir universitetinio mokslo srityje vaizduojamos kaip reformos, kuriomis nebuvo siekiama lenkų lituanizavimo. Kompromisų su lenkais paieškos nutrūko, kai Lietuva buvo okupuota. Vokiečiams užėmus Vilniaus kraštą, lietuviai prisidėjo prie jų vykdomų akcijų prieš lenkus, tačiau tai darė ne savo valia, o vykdydami vokiečių įsakymus. Taigi Lietuvos istorikai gal ir nevisiškai sąmoningai pateikia lietuvių administracijos, policijos veiklą Vilniaus krašte kaip ne savarankišką, o paklūstančią vokiečių įsakymams. Kaltė už nužudytus civilius lenkus prisiimama vienintelį kartą – vertinant 1944 m. birželio 20 d. įvykius Glintiškėse. Vadinasi, lietuvių istoriografams lietuvių ir lenkų konfliktas Antrojo pasaulinio karo metais neegzistuoja: 1939-1940 lietuviai Vilniaus krašte vykdė humaniškas reformas, kurias lenkai ne visada suprato, todėl joms priešinosi, po 1940 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos visa atsakomybė, išskyrus jau minėtą Glintiškių atvejį, priskiriama rusams ir vokiečiams. Lietuvių istorikų negalima kaltinti absoliučiu faktų nutylėjimu arba jų iškraipymu, tačiau jų pateikimo forma rodo, kad analizuodama lietuvių ir lenkų konfliktą lietuvių istoriografija gina Lietuvos tautinius interesus, o kartu padeda atitinkamai įkomponuoti lietuvių ir lenkų konfliktą į lietuvių kultūrinę atmintį.

Lenkų istoriografijos pozicija

Analizuojant lenkų istorikų formuojamą poziciją lietuvių ir lenkų konflikto atžvilgiu, akivaizdžiai matyti kitas kraštutinumas. 1939-1945 m. laikotarpis jų darbuose vaizduojamas kaip lietuvių įvykdyta Vilniaus krašto okupacija. Aptariant lietuvių ir lenkų santykius Vilniaus krašte, nors ir nurodomos Lietuvos okupacijos datos, tačiau svarbiausiais lenkų skriaudikais visada laikomi lietuviai. Netgi kalbėdami apie lenkų tautybės gyventojų trėmimą iš Lietuvos sovietų okupacijos metais, kai kurie lenkų istorikai teigia, kad tų deportacijų kaltininkas buvo lietuvių saugumas, anksčiau sudaręs sekamų lenkų sąrašus.[3] Daugelis tų pačių įvykių, kuriuos lietuviai aprašo neutraliai arba net pateikia kaip korektiško elgesio su lenkais pavyzdžius, lenkų istorikų darbuose nušviečiami neigiamai. Ryškiausias pavyzdys, kaip galima manipuliuoti skaitytojų jausmais – 1939 m. lapkričio 11 d. Lenkijos Nepriklausomybės dienos minėjimas. Lietuvių autoriai pažymi Lietuvos valdžios santūrumą lenkams švenčiant savo Nepriklausomybę, o lenkų istoriografijoje iškeliamas dviejų lenkų karių, bandžiusių iškelti Lenkijos vėliavą internuotų asmenų stovykloje Ukmergėje, nužudymo faktas. Informacijoje apie lietuvių ir lenkų konfliktus Vilniaus krašte išnyksta fragmentai, liudijantys apie konfliktuose žuvusius lietuvių pareigūnus, apsiribojama teisinga, tačiau nepakankamai informatyvia fraze apie žuvusiuosius konflikto metu. Iš visos 1939-1945 m. įvykių chronologijos iškrinta tik du faktai: kunigo Jakavonio nužudymas dėl tariamo jo bendradarbiavimo su Lietuvos saugumu ir akivaizdus kaltės pripažinimas vykdant 1944 m. atsakomąją Armijos krajovos keršto akciją prieš civilius lietuvius. Komplikuotas besikeičiančių okupacijų laikotarpis Vilniaus krašte gerokai supaprastinamas: lieka tik mes (lenkai) ir jie (lietuviai). Visiškai nutylimi kad ir epizodiniai Armijos krajovos kontaktai su okupacine vokiečių valdžia. Lyginant lietuvių ir lenkų istorikų darbus, naują prasmę įgauna ir, atrodytų, visiškai neutralių įvykių, tokių kaip derybos tarp lietuvių ir lenkų, paminėjimas. Z. Gluza užsimena tik apie nutrūkusias derybas tarp lietuvių ir lenkų politikų emigracijoje, A. Bubnio sudarytoje chronologijoje kalbama apie prasidėjusias ir nutrūkusias (dėl lenkų nenoro pripažinti Vilniaus kraštą pokarinei Lietuvai) lietuvių ir lenkų pogrindžių derybas Vilniaus krašte. Jei Z. Gluzos sudaryta įvykių chronologija reprezentatyvi visai lenkų istoriografijai, vadinasi, lenkų istorikai – sąmoningai ar ne – formuoja visuomenės nuomonę apie bekompromisę lenkų kovą Vilniaus krašte prieš lietuvius, laikomus jų okupantais.

Žinoma, derybų su vokiečiais nepaminėjimą tarsi būtų galima paaiškinti tuo faktu, kad aptariamoji įvykių chronologija skirta lietuvių ir lenkų santykių temai. Tačiau tokia išlyga neatlaiko kritikos, nes tas pats autorius randa vietos paminėti aktyvų lietuvių dalyvavimą žudant žydus Paneriuose, taigi lenkų istoriografija formuoja lietuvių ne tik kaip lenkžudžių, bet ir kaip baisių antisemitų įvaizdį. Šiuo atžvilgiu lenkų kolegoms nelieka skolingi lietuvių istorikai, tarp lietuvių ir lenkų santykiams svarbių įvykių paminėdami lenkų surengtą žydų vilniečių pogromą, lietuviams užėmus Vilnių. Pastarųjų faktų paminėjimas, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras jautrumas žydų klausimui Lietuvoje ir Lenkijoje nėra senas reiškinys, laikytinas istorikų gyvenamojo meto diktuojama intervencija vertinant daugiau nei 50 metų senumo įvykius, t.y. kaip tik čia akivaizdžiausiai pasireiškia abiejų šalių istorikų pastangos atitinkamai formuoti savų visuomenių kultūrinę atmintį, peržengiant istorinio tyrinėjimo ribas.

Apskritai imant, lietuvių ir lenkų autorių sudarytos chronologinių įvykių lentelės nėra pakankamas šaltinis tirti istorikų indėlį formuojant kultūrinę atmintį savose visuomenėse. Kaip Rytų Lietuvos tema integruojama į atminties kultūrą ir politiką Lietuvoje, akivaizdžiau matyti paanalizavus šia tema parašytus istorikų profesionalų ir publicistų darbus.

Rytų Lietuva kaip kultūrinės atminties ir politikos objektas

Prieš pradedant aiškintis Rytų Lietuvos problematikos vietą Lietuvos atminties kultūroje ir politikoje, būtina atsakyti į esminį klausimą: ar iš tikro ši problematika yra aktualizuojama kultūrinėje atmintyje. Svarstant bet kokį su atmintimi susijusį klausimą, ypač svarbu apibrėžti ratą suinteresuotų žmonių, kurie savo aktyviais veiksmais siektų tokio praeities įvykių įprasminimo, kad jie taptų aktualūs dabarčiai ir ateičiai, o jų deklaruotos idėjos darytųsi priimtinos ir platesniems Lietuvos visuomenės sluoksniams, t.y. iš kolektyvinės atminties virstų kultūrine atmintimi ir visos Lietuvos atminties politikos dalimi.

Lietuvių ir lenkų konflikto detalės kultūrinės atminties dalimi tapo visų pirma "Vilnijos" draugijos ir P. Plechavičiaus Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungos pastangomis. Šių organizacijų iniciatyva Vietinės rinktinės, Plechavičiaus vardu įvairiuose miestuose pavadintos gatvės, statomi paminklai. Verta atkreipti dėmesį dar į vieną svarbų faktą, rodantį, kad ši tema jau virsta (virto) kultūrinės atminties dalimi tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, – tai pasirodę grožinės literatūros kūriniai lietuvių ir lenkų konflikto tema[4].

Teoriškai žvelgiant, Lietuvoje susiklosčius normaliai situacijai po Nepriklausomybės atgavimo, lietuvių ir lenkų konfliktas dėl savo lokalumo neturėjo daug šansų virsti Lietuvos kultūrinės atminties ir atminties politikos dalimi. Skirtingai negu tarpukario Lietuvoje, po 1990 m. Lenkija daugeliui lietuvių nebeatrodė esanti svarbiausias lietuvių tautos priešas, tačiau lietuvių ir lenkų nesutarimai, Sąjūdžiui kovojant už Lietuvos Nepriklausomybę, suaktualino šią temą. "Perestrojkos" laikotarpiu iš aukščiausių SSRS vadovų lūpų nuskambėję grasinimai Lietuvai atimti iš jos Vilniaus ir Klaipėdos kraštus iškėlė ir Lietuvos teritorinio vientisumo problemą: Lietuvos visuomenė buvo priversta pateikti paprastus paaiškinimus, kodėl Vilnius ir Klaipėda Lietuvai priklauso teisėtai. Todėl lietuvių ir lenkų konfliktas Antrojo pasaulinio karo metais, o ypač tikslai, kurių siekė kovojančios pusės, tapo aktualūs dabarčiai, juo labiau kad iki pat 1994 metų nebūta jokio susitarimo tarp Lietuvos ir Lenkijos ir teoriškai Vilniaus klausimas iki to laiko dar buvo neišspręsta dvišalių santykių problema. Būtent 1990-1994 m. dar neišspręsto Vilniaus krašto priklausomybės kontekste ir buvo pateikiamas lietuvių ir lenkų konfliktas: jis buvo ne savarankiškas Lietuvos kultūrinės atminties elementas, o sudėtinė Vilniaus klausimo dalis. Laikotarpiu iki 1994 m., be lietuvių ir lenkų konflikto 1939-1945 m., Vilniaus klausimas kultūrinėje atmintyje susidėjo dar ir iš kitų segmentų: 1920 m. Suvalkų sutarties ir jos sulaužymo, Lenkijai užimant Vilniaus kraštą, 1939 m. spalio įvykių, kai Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, ir pagaliau lietuvių ir lenkų konflikto Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuos tris įvykius į vieną grandinę siejo požiūris į juos ir į mus. Siekiant pabrėžti lenkų veiksmų neteisėtumą, buvo ypač plačiai aprašinėjami Armijos krajovos įvykdyti nusikaltimai prieš civilius gyventojus, vadinant tai genocidu. Sprendžiant iš įvykių chronologinės lentelės, sudarytos remiantis lenkų autorių darbais, analogiška schema yra plačiai įsišaknijusi ir lenkų kultūrinėje atmintyje, tačiau taikoma ji visų pirma tik 1939-1945 m. laikotarpiui.

Etninius stereotipus, tautinius mitus tyrinėjantys istorikai teigia, kad jiems įsitvirtinti padeda pateikiamų konstrukcijų paprastumas, jų personalizacija. Panašios konstrukcijos pasitelkiamos ir konstruojant kultūrinę atmintį. Nesunku pastebėti, kad lietuvių ir lenkų konflikto 1920-1945 m. centrinėmis figūromis tapo J. Pisudskis (sutapatintas su Vilniaus krašto okupacijos simboliu), generolas P. Plechavičius[5] ir su juo kovojusi Armija krajova. Plechavičiaus kandidatūra "tautinio herojaus" vietai užimti buvo pasirinkta iš dalies atsitiktinai. Vietinė rinktinė egzistavo tik trumpą laiką, tačiau geresnių kandidatų nebuvo rasta, nes stigo iškilių ir visuomenei gerai žinomų asmenybių. Lietuviška administracija vokiečių okupacijos metais tam vaidmeniui netiko dėl pernelyg glaudžių santykių su vokiečių okupacine valdžia, A. Smetonai, nepaisant tam tikrų pastangų, Vilniaus vaduotojo etiketė neprilipo dėl jo nepopuliarumo Lietuvos visuomenėje dar tarpukario metais. O Plechavičius buvo žinomas dar ir iš kovų su bolševikais 1918-1920 m. laikotarpiu, todėl buvo tinkamas lietuvių kovos už Nepriklausomybę ir išsivadavimo iš sovietų valdžios simbolis ir iki 1990 m., ir vėliau. Pažymėtina, kad Vilniaus problemos genezė po 1990 m. Lietuvoje buvo siejama su 1920 m. Suvalkų sutarties sulaužymu iš Lenkijos pusės, neieškant lietuvių ir lenkų konflikto ištakų viduramžiais, kaip tai buvo daroma tarpukario metais. Toks sutapimas nėra atsitiktinis. Plechavičius ir Vietinė rinktinė greta Vilniaus krašto lietuvių gynėjų funkcijos turėjo kitą ne mažiau svarbią užduotį – skatinti bendrą lietuvių patriotizmą. Tuo tikslu visoje Vietinės rinktinės istorijoje ypač pabrėžiamas didelis paprastų lietuvių noras stoti į šią karinę formuotę, ji vertinama kaip būsimoji Lietuvos kariuomenė, kuri, palankiai susiklosčius tarptautinei situacijai, galbūt galėjo kaip 1918-1920 m. sustabdyti sovietų armijos veržimąsi į Lietuvą prie rytinių Lietuvos sienų.

Lietuvių ir lenkų konflikto sąsajos su Vilniaus krašto problema kultūrinėje atmintyje dar labiau išryškėjo po 1994 m. pasirašytos Lietuvos ir Lenkijos sutarties. Vilniaus klausimui tapus politiškai nebeaktualiu esmingai pasikeitė ir pagrindiniai lietuvių ir lenkų konflikto interpretacijos akcentai. Aptariant lietuvių ir lenkų santykius Antrojo pasaulinio karo metais į pirmą vietą iškilo visos Lietuvos kovos dėl Nepriklausomybės idėja, kartu siekiant diskredituoti Armijos krajovos veiklą. Lietuvai 1994 m. paskelbus norą tapti NATO, o vėliau ir ES nare, iškilo uždavinys ideologiškai pagrįsti Lietuvos istorines sąsajas su Vakarų demokratijomis, kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą šiame kontekste tapo aktualus antihitlerinės koalicijos klausimas. Kadangi lietuvių veiksmų vokiečių okupuotoje Lietuvoje niekaip negalima pavaizduoti kaip artimų antihitlerinei koalicijai, tai siekta neigti lietuvių ryšius su hitlerine Vokietija, o Armiją krajovą Vilniaus krašte parodyti kaip vokiečių kolaborantę. Tokie tikslai buvo realizuojami neigiant Vietinės rinktinės sąsajas su vokiečių okupacine valdžia, ypač akcentuojant Plechavičiaus nepaklusimą vokiečiams ir Vietinės rinktinės paleidimo faktą, kita vertus, ypač pabrėžiant akovcų Vilniaus krašte ryšius su vokiečiais[6]. Daugiau atsitiktiniais nei sisteminiais lenkų ir vokiečių kontaktais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje siekiama paaiškinti 1943 m. suaktyvėjusius Armijos krajovos veiksmus bei jų sėkmingą kovą ne tik prieš Vietinę rinktinę, bet ir prieš lietuvių administraciją Vilniaus krašte. Būtent šiuo laikotarpiu į apyvartą metama lenkų antisemitizmo korta. Vykstant lietuvių ir lenkų konflikto reinterpretacijai lietuvių kultūrinėje atmintyje, ši tema tampa ir atminties politikos objektu. 1994 m. Armija krajova buvo paskelbta nusikaltėlių organizacija, Vietinės rinktinės veteranai prilyginti pokario rezistentams, o generolas P. Plechavičius 2004 m. po mirties, kaip anksčiau Lenkijoje Wilk, buvo apdovanotas aukščiausiu Lietuvos Respublikos apdovanojimu – Vyčio Kryžiumi. Pažymėtina, kad atminties politikoje akcentuojami ne tiek konkrečių asmenų nuopelnai Lietuvos teritorinio integralumo išsaugojimui, kiek jų kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tuo būdu atminties politika dar labiau prisidėjo prie lietuvių ir lenkų konflikto deaktualizavimo, nes į pirmą vietą iškėlė palyginti abstrakčią kovos dėl Nepriklausomybės idėją.

Kalbant apie atminties kultūrą, akivaizdus dar vienas iš svarbių jos bruožų: kintant visuomenei, keičiasi ir jos kultūrinė atmintis. Pats kultūrinės atminties kitimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo spontaniškas reiškinys. B. Anderssonas[7], rašydamas apie įsivaizduojamąsias bendruomenes, pabrėžė, kad tokios kategorijos kaip tauta ar etnosas neatsirado pačios savaime, jos buvo sukurtos ir, nepaisant visų bandymų XIX-XX a. pradžioje rasiškai charakterizuoti vieną ar kitą tautą, šie bandymai žlugo. Priklausomybę tautai lėmė ir lemia ne individo fizinės savybės, o jo įsitikinimai arba tam tikroje etninėje grupėje susiformavusi tautinio bendrumo savimonė, tos bendruomenės atstovams įteigta "tautos žadintojų". Net ir sukūrus tautinę savimonę, jos kitimo procesas nesustoja, todėl dažnai kyla ne tik kartų konfliktai šeimoje, bet ir identitetų karas vienoje ir toje pačioje tautoje. Už jo dažniausiai slypi vertybinių orientacijų skirtumai, atsiskleidžiantys kaip skirtingi požiūriai į dabartį ir ateitį. Tarp tautinės savimonės ir kultūrinės atminties tada ir atsiranda tiesioginis ryšys.

Viena iš kultūrinės atminties funkcijų – tautinio identiteto stiprinimas. Tačiau kaip reikėtų elgtis su kultūrine atmintim tuo atveju, kai identitetas, kurį norima stiprinti, yra keitimosi stadijos?

Toks klausimas aktualus ne tik lietuviams ir lenkams, bet ir senosioms, ir naujosioms valstybėms, o ypač toms, kurių teritorijose gyvena skirtingų tautų atstovai, istorijos būvyje stovėję skirtingose barikadų pusėse. Dauguma Vidurio Europos šalių bando kurti pilietines visuomenes modernizuodamos vien etniniu pagrindu organizuotas įsivaizduojamas bendruomenes, tačiau kaip tokiu atveju elgtis su skirtingomis tų tautiškai organizuotų bendruomenių kultūrinėmis atmintimis?

Dar palyginti nesenoje praeityje, kai kildavo panašių problemų, būdavo siūlomas saliamoniškas sprendimas: istorinių įvykių vertinimus palikti istorikams. Tačiau svarstydami problemas, susijusias su kultūrine atmintimi ir atminties politika, patys istorikai pateko į aklavietę visų pirma dėl istorijos tyrinėtojo ir piliečio interesų konflikto. Būdamas aktyvus pilietis, istorikas neišvengiamai nusižengia profesinei etikai, nes apie praeities įvykius jis kalba vertindamas juos dabarties ir prognozuojamos ateities kategorijomis, o ne to laikmečio kontekste. Vertindamas įvykius to laikmečio kontekste, jis tarsi savanoriškai atsisako tapti aktyviu naujos kultūrinės atminties, o kartu galbūt ir tobulesnės visuomenės kūrėju. Šios problemos yra ne tokios aktualios stabilesnės demokratijos šalims, tačiau mums, lenkams ir lietuviams, dar teks rasti modus vivendi ne tiek su prieštaringai vertinama istorine praeitimi, kiek su skirtingomis kultūrinėmis atmintimis bei atminties politikomis.

Pranešimas skaitytas konferencijoje "Atminties kultūra ir atminties kultūros politika: lietuviai, lenkai, vokiečiai (Rytų Lietuvos ir vakarinės Lenkijos palyginimas)" 2004 m. rugsėjo 3 d. Vilniuje. Autorius sąmoningai nekeitė pranešimo struktūros, papildė jį tik būtiniausiomis literatūros nuorodomis.

 

  • [1] Plg. Jan Assmann, Das kulturelle Gedächnis. Schrift, Erinnerung und politische Identität in frühen Hochkulturen, München, 4. Aufl, 2002.
  • [2] Arūnas Bubnys, Zbigniew Gluza, "Stosunki litewsko – polskie podczas II wojny swiatowej", in: Robert Traba (Red.), Tematy polsko – litewskie, Olsztyn 1999, S. 118-143. Straipsnyje daugiausia remiamasi autorių sudarytomis įvykių chronologijomis ir trumpais vertinimais.
  • [3] Plg. A. Anušausko recenziją J. Wolkonowskio knygai: "Dar viena lenkiška knyga apie Vilniaus AK", in: Voruta, 1997 m. vasario 22-28, nr. 8, p. 10.
  • [4] Plg. Petras Kuliavas, Sunkūs okupacijos metai, Kaunas 1995.
  • [5] Šią įžvalgą patvirtintų Lietuvos televizijos informacija apie P. Plechavičiaus susidūrimus su J. Pisudskio (sic!) vadovaujama Armija krajova. Žr. Veidas, 2004 m. rugsėjo 9 d., nr. 37, p. 49.
  • [6] Plg. straipsnius, publikuojamus: Armija krajova Lietuvoje, d. 2, Vilnius, 1999.
  • [7] Benedict Andersson, Esivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, Vilnius, 2003.


Published 2005-11-14


Original in Lithuanian
First published in Kulturos barai 10/2004

Contributed by Kulturos barai
© Alvydas Nikzentaitis/Kulturos barai
© Eurozine
 

Eurozine BLOG

On the Eurozine BLOG you can follow and comment on all coverage of the Kyiv conference, "Ukraine: Thinking together", including daily updates from Eurozine editors.
CHeFred
Thinking in times of change

http://www.eurozine.com/blog/in-defence-of-freedom-of-expression/
There are both differences and similarities between the current events in Ukraine and the revolutions of 1989. In fact, the conference "Ukraine: Thinking Together" does have a predecessor: a meeting of eastern European intellectuals with their western counterparts that took place in Vienna in 1990. [more]

Focal points     click for more

Ukraine in focus

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/publicsphere.html
Ten years after the Orange Revolution, Ukraine is in the throes of yet another major struggle. Eurozine provides commentary on events as they unfold and further articles from the archive providing background to the situation in today's Ukraine. [more]

The ends of democracy

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/democracy.html
At a time when the global pull of democracy has never been stronger, the crisis of democracy has become acute. Eurozine has collected articles that make the problems of democracy so tangible that one starts to wonder if it has a future at all, as well as those that return to the very basis of the principle of democracy. [more]

Russia in global dialogue

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
In the two decades after the end of the Cold War, intellectual interaction between Russia and Europe has intensified. It has not, however, prompted a common conversation. The focal point "Russia in global dialogue" seeks to fuel debate on democracy, society and the legacy of empire. [more]

The EU: Broken or just broke?

http://www.eurozine.com/comp/focalpoints/eurocrisis.html
Brought on by the global economic recession, the eurocrisis has been exacerbated by serious faults built into the monetary union. Contributors discuss whether the EU is not only broke, but also broken -- and if so, whether Europe's leaders are up to the task of fixing it. [more]

Time to Talk     click for more

Time to Talk, a network of European Houses of Debate, has partnered up with Eurozine to launch an online platform. Here you can watch video highlights from all TTT events, anytime, anywhere.
George Pagoulatos, Philippe Legrain
In the EU we (mis)trust: On the road to the EU elections

http://www.eurozine.com/timetotalk/in-the-eu-we-mistrust-on-the-road-to-the-eu-elections/
On 10 April, De Balie and the ECF jointly organized a public debate in Amsterdam entitled "In the EU we (mis)trust: On the road to the EU elections". Some of the questions raised: Which challenges does Europe face today? Which strategic choices need to be made? [more]

Support Eurozine     click for more

If you appreciate Eurozine's work and would like to support our contribution to the establishment of a European public sphere, see information about making a donation.

Vacancies at Eurozine     click for more

There are currently no positions available.

Editor's choice     click for more

Dipesh Chakrabarty
The climate of history: Four theses

http://www.eurozine.com/articles/2009-10-30-chakrabarty-en.html
Freedom has been the most important motif of accounts of human history since the Enlightenment. Yet, only with the planetary crisis of climate change is an awareness now emerging of the geological agency human beings gained through processes linked to their acquisition of freedom. [more]

Literature     click for more

Olga Tokarczuk
A finger pointing at the moon

http://www.eurozine.com/articles/2014-01-16-tokarczuk-en.html
Our language is our literary destiny, writes Olga Tokarczuk. And "minority" languages provide a special kind of sanctuary too, inaccessible to the rest of the world. But, there again, language is at its most powerful when it reaches beyond itself and starts to create an alternative world. [more]

Piotr Kiezun, Jaroslaw Kuisz
Literary perspectives special: Witold Gombrowicz

http://www.eurozine.com/articles/2013-08-16-kuisz-en.html
The recent publication of the private diary of Witold Gombrowicz provides unparalleled insight into the life of one of Poland's great twentieth-century novelists and dramatists. But this is not literature. Instead: here he is, completely naked. [more]

Literary perspectives
The re-transnationalization of literary criticism

http://www.eurozine.com/comp/literaryperspectives.html
Eurozine's series of essays aims to provide an overview of diverse literary landscapes in Europe. Covered so far: Croatia, Sweden, Austria, Estonia, Ukraine, Northern Ireland, Slovenia, the Netherlands and Hungary. [more]

Debate series     click for more

Europe talks to Europe

http://www.eurozine.com/comp/europetalkstoeurope.html
Nationalism in Belgium might be different from nationalism in Ukraine, but if we want to understand the current European crisis and how to overcome it we need to take both into account. The debate series "Europe talks to Europe" is an attempt to turn European intellectual debate into a two-way street. [more]

Conferences     click for more

Eurozine emerged from an informal network dating back to 1983. Since then, European cultural magazines have met annually in European cities to exchange ideas and experiences. Around 100 journals from almost every European country are now regularly involved in these meetings.
Making a difference. Opinion, debate and activism in the public sphere
The 25th European Meeting of Cultural Journals
Oslo, 29 November - 2 December 2013

http://www.eurozine.com/comp/oslo2013.html
Under the heading "Making a difference. Opinion, debate and activism in the public sphere", the 2013 Eurozine conference focused on cultural and intellectual debate and the production of the public sphere. [more]

Multimedia     click for more

http://www.eurozine.com/comp/multimedia.html
Multimedia section including videos of past Eurozine conferences in Vilnius (2009) and Sibiu (2007). [more]


powered by publick.net