Geriausiai Skandinaviją man apibūdino viena Norvegijos abiturientė, važiavusi su manimi autobusu iš Narviko į Bodę, Nordlano žemės sostinę, taisytis dantų. "Daug ploto, mažai žmonių", – taip ji atsiliepė apie savo šalį. Kai paklausiau, ką įdomaus veikianti Narvike, mergina atsakė: "Nieko, Narvikas mažas, neįdomus". Kai paklausiau, ką veiksianti Bodėje, pakartojo tą patį. Trijų šimtų kilometrų kelionę autobusu pasirinko todėl, kad nemėgsta skraidyti lėktuvais. "Lėktuvai maži ir juose krato", – pasakė mergina. O kai paklausiau, ką veiksianti, kai baigs mokyklą, atsakė: "Važiuosiu į Amsterdamą, ten yra ką veikti". Ir čia aš prisiminiau olandę Maikę, kurią sutikau samų miestelyje Karasjoke. "Olandijoje visiškai nėra vietos", – tvirtino ji ir persikėlė į Karasjoką.

Medis ir miestas

Nors ploto skandinavams, atrodytų, per akis, Skandinavija toliau plečiasi. Greta Farerų salų, Islandijos ir Grenlandijos jau galima beveik drąsiai minėti ir naują skandinavišką salyną – Špicbergeną. Iš Tromsės, Norvegijos šiaurėje esančio miesto, oro uosto į Špicbergeną kasdien skrenda net keli keleiviniai lėktuvai. Prisipažinsiu, man tai buvo labai netikėta. Lyg būčiau sužinojęs, kad eiliniame oro uoste eiliniams žmonėms yra galimybė skristi maršrutu Londonas–Mėnulis–Londonas.

Tromsės televizijos prodiuserė ir režisierė Sylvi, kurios namuose apsistojau, buvo ką tik grįžusi iš Špicbergeno ir vis dar kupina įspūdžių apie baltąsias meškas, kartais papjaunančias kokį neatsargų turistą, ir viešbutyje ją aptarnavusius tailandiečius, kuriuos buvo ypač keista sutikti taip toli šiaurėje. Tromsėje gyvenanti poetė Liv taip pat jau padavusi paraišką mėnesio kūrybinei stipendijai Špicbergene. Ir apskritai man pasirodė, kad kone kas antras Tromsės gyventojas laisvalaikiu vyksta į Špicbergeną. Tuomet užsidegiau ir aš nenumaldomu noru nuvykti į Špicbergeną. Tačiau sutramdžiau save, supratęs, kad tam niekada nebus galo. Šiaurė iš tiesų hipnotizuoja, todėl nepasitenkinsi nei Nordkapu, nei Špicbergenu, sirgsi ja tol, kol nepasieksi ašigalio.

Beje, Tromsė ir Šiaurės ašigalis yra nemenkai susiję. Šturmuoti ašigalio dauguma keliautojų traukdavo būtent iš Tromsės. Tai būdavo paskutinis miestas jų kelyje į Arkties ledynus. O daugeliui net ir paskutinis gyvenime. Tarp tokių buvo ir Roaldas Amundsenas, pirmasis pasiekęs Pietų ašigalį. Keista, kad būtent norvegas pirmasis nusigavo į tolimiausią pietinį Žemės rutulio tašką. Atrodytų, kur ta Norvegija, o kur Antarktida – skirtinguose pasaulio galuose. Tačiau ši tauta paprasčiausiai pripratusi prie ašigalių, o tuomet turbūt nebeturi reikšmės, ar ašigalis šiaurėje, ar pietuose. Amundseno atveju galima netgi įtarti ašigalių sąmokslą. Pietų ašigalio užkariautojas žuvo išskridęs padėti į bėdą patekusiam italui, šturmavusiam Šiaurės ašigalį. Amundsenas lėktuvu pakilo iš Tromsės ir nebegrįžo. Taigi Žemės ašis palietusiam vieną jos galą užtvojo kitu galu.

Tromsė, kurią daugelis keliautojų ir atvykėlių vadina Šiaurės Paryžiumi, išsistatė saloje, nors pastaruoju metu išsiplėtęs miestas jau išlipo ir į šiaurinį fiordo krantą. Tromsėje, kaip ir daugelyje kitų Skandinavijos miestų, keistai dera medis ir mūras. Atrodo, dar vakar čia stovėjo kaimas ir per naktį jis virto miestu. Tromsės senamiestis – pusiau medinis. Tronheimo – taip pat, dalis namų stovi ant polių. O kitame šio miesto gale, fiordo pakrantėje – Amerikos atradėjo vikingo Leifo, Eriko sūnaus, skulptūra. Sagose apdainuotas senasis vikingas iš čia į Naująjį pasaulį išplaukė penkiais šimtais metų anksčiau už Kolumbą. O atrastą žemę pavadino Vinlandija. Jo rūstus žvilgsnis įbestas į fiordo žiotis, iš kur tiesiausias kelias į nežinomą žemyną, ir čia pat – didžiausias Norvegijoje uždaras vandens parkas, kuriame šiuolaikiniai norvegai pliuškenasi šiltame vandenyje, tą patį vaizdą galėdami saugiai stebėti pro stiklą. Rūsti praeitis ir nerūpestinga dabartis – greta. Nes viskas jau atrasta. Nerimauti nėra dėl ko.

Nemažai medinių namų yra netgi Osle. Ir gyventi juose laikoma prestižiniu dalyku. Geteborge, antrajame pagal dydį Švedijos mieste – tas pats, ištisos medinių namų gatvės. Šitaip imi ir pamąstai – gal be reikalo mes susiruošėm Vilniuje griauti Šnipiškes? Gal ir visai egzotiška būtų išsaugoti šį didelį, unikalų kaimą vidury dangoraižių.

Lietuviško Beckhamo paieškos

Beje, Geteborgas kitąmet laukia lietuvių. Didžiausioje Skandinavijoje Geteborgo knygų mugėje Lietuva bus pagrindinė viešnia. Įdomu tai, kad ši knygų mugė – privatus verslas. Prieš keletą metų Ana perėmė jį iš savo tėvo. Mugė sunkiai stojosi ant kojų. Iš pradžių sumanyta tik kaip renginys Švedijos bibliotekininkams, pamažu įgavo gerokai didesnį mastą ir tapo kasmetiniu pasaulinės reikšmės kultūros įvykiu. Šiemet pagrindinė mugės viešnia – Anglija. Kaip masalą eiliniams švedams Ana tikisi prikalbinti į mugę atvažiuoti Davidą Beckhamą, neseniai išleidusį autobiografiją. Nežinia, ar tam nesukliudys pastaruoju metu plačiai nuskambėję Anglijos rinktinės saugo meilės skandalai. Viltis rudenį išvysti jį Geteborge tebėra. Bandžiau pasukti galvą ir aš, kas po metų galėtų tapti lietuviškuoju Beckhamu, žmogumi, kurio vardas sutrauktų prie lietuvių stendo minią smalsuolių. Na ir, žinoma, ištariau Sabonio pavardę, pasilaikydamas atsargai Marčiulionį, Ilgauską, Macijauską ir Jasikevičių. Tiesa, pastaruoju metu Sabonis nėra parašęs jokios knygos, bet galbūt padėtis nėra visiškai beviltiška, iki kitų metų rudens ką nors lietuvių literatūros labui jis gal ir galėtų sukurpti. Bet netrukus supratau, kad net Arvydas, traukęs mūsų olimpinę rinktinę Barselonoje ir Atlantoje, neištrauks mūsų literatūrinės rinktinės Geteborge. Nes Ana paklausė: "Sabonis? Gera pavardė. Ir kas jis?"

Ne, matyt, geriau į Geteborgą vežti Zubrų arba Kasparaitį, nes su savo aistra krepšiniui mes niekaip neišsitenkame skandinaviškame modelyje. Švedijoje žmonės žiūri futbolą ir ledo ritulį, Suomijoje – ledo ritulį ir "Formulę-1", Norvegijoje – futbolą ir visas įmanomas žiemos sporto rūšis. Būdamas Osle specialiai nuvažiavau į Holmenkolmą, miesto pakraštyje ant kalvos esančią slidinėjimo trasą su garsiuoju tramplinu. Ir patekau tiesiai į biatlono pasaulio taurės etapą. Iki tol žiūrėdavau biatlono varžybas per televizorių tik kaip nervus raminančią terapiją. Vietoj ramunėlių arbatos po sudirbtos darbo dienos. Patikdavo tas duslus šūvių garsas, tie varpeliai, skambantys biatlonininkams artėjant prie finišo. Biatlonas, lauko tenisas, biliardas – visa tai sportas, kuris geriausiai mane nuramina. Tačiau Holmenkolme pamačiau visai kitokį biatloną – su riaumojančiomis sirgalių tribūnomis, aistras kaitinančiu komentatoriaus balsu ir tūkstančiais Norvegijos vėliavėlių, kuriomis sirgaliai mojavo pro šalį prašvilpiantiems savo kraštiečiams, tarsi tai būtų ne vėliavos, o eurų banknotai.

Skandinavai tas savo nacionalines vėliavas, sakyčiau, garbina netgi liguistai. Mosuoja jomis kur reikia ir kur nereikia. Lietuvių minioje, nesvarbu, vyktų protesto mitingas ar sporto varžybos, dažniausiai kas nors vienas mojuoja didele vėliava ir daug žmonių stovi aplink jį. Skandinavijoje tokiu atveju plevėsuoja daugybė mažų vėliavėlių. Lietuvių minia ta didele mojuojama vėliava sako: "Aš esu Lietuva", o skandinavų minia šaukia: "Mes esame švedai / danai / norvegai.

Rašytojų rojus ir knygų pragaras

Turėdami didelį plotą, bet mažai gyventojų, skandinavai susiduria su ta pačia problema kaip ir mes: kaip pranešti apie save pasauliui, kaip šaukti, kad triukšmingas pasaulis išgirstų ir jų silpną balsą. Kino dokumentalistas iš Tromsės Knutas Erikas išgarsėjo pastatęs filmą apie vieno šiaurės Norvegijos žvejų kaimelio vyrų chorą. Dainuojančius vyrus jis stengėsi filmuoti neįprasčiausioje aplinkoje. Viena gražiausių filmo scenų – kai choras atlieka savo repertuarinę dainą per smarkiausią pūgą, švilpiant vėjui, sniegu apipustytais veidais. Kartą, kai prodiuseris pasakė Knutui Erikui, kad tai, ką jis daro, yra pernelyg lokalu ir todėl neperspektyvu, Knutas Erikas pasakė žinąs vieną vyruką, kuris keliavo per Nordlano kaimus ir aprašinėjo sutiktus žmones. Ir dabar tai skaito visas pasaulis. Kai prodiuseris paklausė, kokia to vyro pavardė, Knutas Erikas atsakė: "Hamsunas".

Skandinavams pavydėtinai sekėsi kalbėti taip, kad juos girdėtų pasaulis. Ibsenas, Strindbergas, Bergmanas, Lagerlöf, Lindgren, Sibelius, Kierkegaard'as, Andersenas, von Trieras. Tai tik kelios garsios pavardės, kurios pirmiausia atėjo į galvą. Ir šiandien, atrodytų, būti menininku Skandinavijoje reiškia gyventi beveik kaip rojuje. Štai kad ir ta pati Liv, poetė iš Tromsės. Nors ji Tromsės universitete ir veda kūrybinio rašymo kursus pradedantiems rašytojams, greta to gauna solidžią valstybės stipendiją. Ir kol ji aktyviai kurs, niekas iš jos tos stipendijos neatims. Tūkstantį egzempliorių kiekvienos norvegų autoriaus knygos iš karto nuperka valstybė ir išdalija visoms šalies bibliotekoms. Tad leidyklos drąsiai leidžia savus autorius, nes niekuo nerizikuoja. Tiesa, tokiu būdu išleidžiama nemažai ir menkaverčių knygų. Knygas, kurių neišperka, leidyklos negailestingai sudegina. Jauna švedė rašytoja Boel bandė atlikti žurnalistinį tyrimą, sužinoti, kur bus deginamos jos knygos, ir bent dalį tiražo išgelbėti – tiesiog pasiimti jį sau. Tačiau Švedijos leidykla neišdavė, kur yra šis krematoriumas. Firmos paslaptis.

Tik patekti į šį rojų nėra taip jau paprasta. Sutikau Skandinavijoje daugybę jaunų autorių, leidžiančių ar jau išleidusių pirmąsias knygas, jie anaiptol nemano, kad literatūra yra užsiėmimas, užtikrinantis pragyvenimą. Štai prozininkė Klara iš Geteborgo uždarbiaudavo vežiodama paštą, jaunas novelistas Palė iš Kopenhagos dirba kino mechaniku ir retkarčiais naktimis drauge su bičiuliais poetais vartydamas laikraščius rengia akcijų, valiutų kursų ir kitų ekonominių smulkmenų dienos suvestinę Kopenhagos verslininkams, kad šie atėję ryte kuo greičiau įsitrauktų į pernakt pakitusį verslo pasaulio gyvenimą ir, žinoma, užsidirbtų kuo daugiau pinigų. Ditte taip pat gyvena Kopenhagoje, jau išleido keletą knygų vienoje didžiausių Danijos leidyklų, tačiau šią vasarą ruošiasi važiuoti padirbėti padavėja kurioje nors Bornholmo salos kavinėje.

Režisierė Kirsten teatrą įkūrusi buvusiame tabako fabrike. Ji čia ir dirba, ir gyvena. Naujausias jos darbas – apie rusą, elektroninės muzikos išradėją Leoną Tereminą. Šis inžinierius-menininkas už savo išradimą įgijo Lenino, skelbusio, kad elektrifikacija yra vienas pagrindinių komunistinės santvarkos elementų, pagarbą, tačiau vėliau Stalino buvo ištremtas į Sibirą, ten suprato, kad elektra gali būti naudojama ir daug skaudesniais tikslais. Šokėja Ninna, vaidinusi ankstesniuose Kirsten spektakliuose, per šį vaidinimą, kuris paremtas daugiau balsu, o ne judesiu, tiesiog pardavinėjo žiūrovams bilietus. Tačiau kitais metais Danijoje bus švenčiamas Hanso Christiano Anderseno jubiliejus. Šiam įvykiui paminėti skiriamos milžiniškos valstybės lėšos. Kirsten taip pat kurs spektaklį apie Anderseną. Įsižiūrėjusi į Ninnos profilį Kirsten sako: "Ninna, vaidinsi Hansą Christianą. Esi į jį labai panaši". Moteriai turbūt nėra didžiausias komplimentas, kai sako, kad ji panaši į Anderseną. Pirma, todėl, kad Andersenas nebuvo moteris, o antra – kad ir būdamas vyras jis pasižymėjo išskirtinai dailiąją lytį atstumiančia išvaizda. Legenda pasakoja, kaip kartą Hansas Christianas vienai damai prisipažino mylįs, o ši, užuot atsakiusi, padavė jam veidrodį ir tepasiūlė geriau į save įsižiūrėti. Tačiau Ninna sutinka, vaidmuo jai įdomus, daug įdomesnis nei bilietų pardavėjos. Juolab kad spektaklis bus vaidinamas tebeveikiančiose karališkosiose arklidėse ir leidimą tam davė pati Danijos karalienė.

Misija – pasaulio sąžinė

Skandinavai pastebi, kad jų regionas per pastaruosius dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Atvažiuoja turistai iš už Atlanto ir smalsaudami klausia, kurgi tas išgarbintas skandinaviškas socializmas. Socializmo eksperimentas, atrodo, pamažu baigiamas ir Skandinavijoje, nors čia jis ir buvo žmogiško veido, priešingai nei visos tos komunizmo grimasos, dvidešimtajame amžiuje plitusios per pasaulį.

Skandinavija ne tik kūrė savo socializmą, bet ir stengėsi būti savotiška pasaulio sąžine. Šių valstybių vadovų pareiškimai dažnai įsiutindavo likusį Vakarų pasaulį, nes reiškiama nuomonė būdavo priešinga bendram Vakarų kursui. Jei JAV ir jų partneriai dėl pasaulinės demokratijos pergalės taikydami dvejopus standartus nusižengdavo žmoniškumui, skandinavai, atokiai stovėdami ant savo skandinaviško kalno, modavo jiems pirštu sakydami: "Tai neteisinga".

Bet visa tai buvo praeityje, o ar išliks – nežinia. Ir visa tai, matyt, labiau pasakytina apie dvidešimtojo amžiaus Skandinaviją, o ne apie Skandinaviją apskritai. Nes juk devynioliktajame amžiuje ekonominiu ir socialiniu požiūriu tai buvo visai kitoks regionas. O vis tiek Skandinavija. Aštuonioliktajame amžiuje dar kitokia, bet Skandinavija. Tai kas gi ta Skandinavija?

Tiesą sakant, tas Norvegijos žvejų kaimelio choras iš Knuto Eriko filmo, nepaliaujantis dainuoti per pūgą, sniegu apipustytais veidais, gal ir bus Skandinavija. Šėlstanti stichija ir jos akivaizdoje visiškai ramus žmogus.

Šią žiemą Visbyje išėjau pasivaikščioti į krantinę ir mane užklupo panaši pūga. Dangus maišėsi su žeme, bangos lipo į krantą ir sniegas smūgiavo tiesiai į veidą. Ir tuo metu pamačiau, kaip į krantinę atvažiavo automobilis ir, sustojęs prie pat jos apledėjusio betoninio krašto, išjungė variklį ir šviesas. Neatsilaikiau sukilusiam smalsumui ir priėjau arčiau. Jūros bangos su didžiule jėga mušė į priekinį automobilio stiklą, tarsi tai būtų laivo bortas, o salone sėdėjo įsimylėjėlių porelė ir aistringai bučiavosi. Gal tai ir yra Skandinavija?

Published 2005-11-14

Original in Lithuanian
First published in Siaures Atenai 12.06.2004

Contributed by Siaures Atenai
© Marius Ivaskevicius/Siaures Atenai
© Eurozine