Kai neturėjome sąlygų keliauti po Europą iš tikrųjų ir vienintelė galimybė buvo keliauti mintyse, pasidėjus ant stalo žemėlapį, Skandinavija man atrodydavo kaip didelė obels šaka, nusvirusi iš dangaus ir pakibusi virš Europos. Suomija buvo pagalys apsunkusiai šakai paremti, Danija – jau nukritę į sodą obuoliai, o pati šaka – Švedija ir Norvegija. Kad pasaulio vaizdas būtų pilnesnis, Farerų salas įsivaizdavau kaip Mėnulį, o Islandiją – kaip Saulę.

Kai sienoms atsivėrus pradėjau keliauti po Skandinaviją, paaiškėjo, kad ši Obelis gyvenama. Tačiau visos aplankytos vietos ir sutikti žmonės vėliau tarytum tik plėtė Obels šakos pažinimą. Susiformavo tokia kalėdinė Obelis su prikabintais naujų pažįstamų ir draugų veidais bei skandinaviškų kaimų ir miestelių girliandomis. Kitaip tariant, ant tos Obels šakos apsigyveno "mano Skandinavija". Ir pirmiausia tas "mano" reiškia absoliučiai subjektyvų ir asmenišką požiūrį į šią milžinišką Europos dalį. Bet taip pat jis reiškia ir simpatiją Skandinavijai. Man patinka ši pasaulio dalis.

Švedija atakuoja

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais būtent iš "Skandinavijos Saulės" buvo padarytas Lietuvą pripažįstantis pareiškimas. Tai padarė Islandija, mažytė tolima skandinavų valstybė, saugiai įsitaisiusi tarp Europos ir Šiaurės Amerikos. Po jos ėjo Danija. Iš tiesų jau tuomet šios mažos šalys tarytum pradėjo tiesti geros kaimynystės tiltus į Baltijos valstybes. Kartu jos mums davė gerą pamoką apie mažų šalių reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Kitaip sakant, savo pavyzdžiu leido mums suprasti, kuo galime būti naudingi pasauliui ateityje. Nes mažos, karine jėga nepasižyminčios valstybės kartais gali sau leisti daug daugiau nei milžinai, lošiantys stambius žaidimus. Vargu ar Reikjavikas galėjo bijoti rimto Maskvos keršto. Paprasčiausiai ne ta svorio kategorija.

Švedija elgėsi jau kaip didesnė politikos žuvis. Delsė, buvo atsargesnė, nenorėjo išsišokti. Tačiau vėliau būtent Švedija užgožė visas likusias skandinavų šalis. Švedų kultūra taip intensyviai ir metodiškai smelkėsi į mūsų gyvenimą, tiek švediškų kronų buvo skiriama švedų literatūros klasikai, šiuolaikinei švedų literatūrai lietuvių kalba išleisti, švedų džiazo muzikantams atvežti, švedų kinui rodyti ir etc., kad, įpratęs įtarinėti kaimynus toli siekiančiais nešvariais tikslais, ėmiau galvoti apie švedų bandymą kultūriškai mus okupuoti ir paversti kultūrine Švedijos provincija. Argi ne viliojanti galimybė? Esi turtingas ir nusiperki pusketvirto milijono naujų skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų anapus jūros naujai išdygusioje valstybėje. Kai toji valstybėlė pagaliau atsistos ant kojų ir praturtės, švedų autoriai bus tokia pat natūrali jos kultūros dalis kaip ir vietiniai rašytojai. Taigi ko ne kultūrinė kolonija, ko ne meninė invazija ir okupacija?

Kai prieš keletą metų Forio salos paplūdimyje pasidalijau šiomis nerimtomis mintimis su viena vokiečių vertėja, ji į tai reagavo visai rimtai. O ką gi jiems daryti, tiems Europos provincialams, samprotavo ji, kaip įgyvendinti savo ambicijas? Štai ir ieško dar provincialesnių kraštų, kuriems galėtų tapti centru.

Tuomet pirmą kartą susimąsčiau apie Europą kaip apie turinčią centrą ir pakraščius. Gyvenant Sovietų Sąjungoje nebuvo skirtumo tarp Švedijos ir Prancūzijos, Suomijos ir Didžiosios Britanijos. Visur įsivaizdavau esant vienodą Europą, tokį pulsuojantį kamuolį, priartėjantį prie mūsų tai viena, tai kita puse. Ir še kad nori. Švedija – provincija, periferija, pakraštys. Katastrofa. Kas gi tuomet mes?

Žinoma, tai viso labo vokietės nuomonė. Žvelgiant į Skandinaviją iš Berlyno šie didžiuliai Šiaurės plotai gal ir tikrai atrodo kaip kažko pakraštys. Tačiau ko? Vakarų Europos? Bet Skandinavija ne visuomet save tapatina su Vakarų Europa. Taip, čia išpažįstamos europietiškos vertybės, čia veikia Europos demokratijos modelis, trys iš penkių Skandinavijos valstybių yra Europos Sąjungos narės ir vis dėlto šios šalys visuomet mažiau ar daugiau skyrėsi nuo kontinentinės Europos dalies. Todėl galbūt Švedija Europos kontekste ir yra provincija. Tačiau gal kaip tik dėl to ji ir bando sukurti savo kontekstą – Skandinaviją, Šiaurės šalių sąjungą ar Baltijos jūros regioną. Ką nors, kur Švedija galėtų griežti pirmuoju smuiku.

Kitų ambicijos mažesnės. Danija šiuo metu yra kažkur pakeliui (geografiškai ir dvasiškai) iš Skandinavijos į Europą, Norvegija visai gerai jaučiasi ir viena, o Suomija kartais kompleksuoja dėl to, kad netelpa į Europos meteorologų žemėlapius.

Skandinavų viliojimai

Tiesą sakant, anksčiau Skandinavijos istoriją įsivaizdavau vienaprasmiškai. Ten gyveno vikingai. Gyveno nuo paskutinio ledynmečio iki pat dvidešimtojo amžiaus, kol galų gale sudėjo ginklus, sudegino laivus ir ėmė gaminti "Volvo". Iš tiesų vikingų laikotarpis teužima porą Skandinavijos istorijos šimtmečių pirmame mūsų eros tūkstantmetyje. Tiesiog vienu metu šiems sunkių oro ir gyvenimo sąlygų užgrūdintiems šiauriečiams atsirado palanki proga užvaldyti jūras. Atrodytų, bepigu jiems buvo išmokti navigacijos gudrybių, turint šitokio ilgio jūros pakrantes ir tokią begalę salų. Su švedų bei danų vikingais teko susidurti ir mūsų protėviams ir vieno tokio susidūrimo rašytinis įamžinimas yra pirmasis lietuviško vietovardžio paminėjimas. 853 metais švedų karaliaus Olafo vadovaujami vikingai savaitę buvo apgulę kuršius Apuolės pilyje. Galiausiai įveikę pilį privertė juos mokėti duoklę. Puikus faktas, kuriuo gali didžiuotis abi pusės. Savotiškos lygiosios. Mes galime girtis, kad jau tuomet pajėgdavome ilgokai atsilaikyti prieš visagalius vikingus. Švedai gali girtis, kad jau tuomet mus buvo privertę mokėti. Tačiau ar tikrai mus? Lietuvos pajūry gyvenę kuršiai ne tik gindavosi užsidarę pilyje, bet ir neretai patys išplaukdavo į jūrą, surengdavo jūrų antpuolius, dalyvaudavo vikingų mūšiuose. Jie buvo savotiški baltų vikingai, tačiau jų dvasia į mus taip ir nepersikūnijo, išgaravo, visa atiteko kitiems arba ją kaip duoklę išsivežė švedų karalius Olafas.

Vėliau, iki pat Karolio Didžiojo laikų, žinios apie skandinavus Lietuvos istorijoje neesminės. Priežastis turbūt ta pati – jūra. Mes gyvenome prie Baltijos jūros, tačiau nekišome į ją nosies, tuo tarpu danai ir švedai metų metais varžėsi dėl to, kas joje viešpataus.

Jūra visoms skandinavų valstybėms reiškė ir tebereiškia jeigu ne viską, tai bent jau labai daug. Suomijos miestas Tamperė tituluoja save didžiausiu Skandinavijos sausumos miestu. Tamperėje mažiau nei du šimtai tūkstančių gyventojų. Kiti du didieji Suomijos miestai – Helsinkis ir Turku – jūrų uostai. Didžiausi Švedijos miestai – Stokholmas, Geteborgas ir Malmė – uostai. Kopenhaga – uostas. Oslas, Bergenas ir Tronheimas – uostai. Reikjavikas – uostas. Visas skandinavų gyvenimas vyko ir tebevyksta jūroje ir prie jūros. Šiuo atžvilgiu Latvija su Ryga ir Estija su Talinu – skandinaviško jūrinio tipo valstybės. Tokia vienu metu buvo tapusi ir Rusija, kai Petras Pirmasis iškirto langą į Baltijos jūrą, pavadino jį Sankt Peterburgu ir padarė visos šalies sostine. Tačiau Lietuva niekada tokia nebuvo. Visos mūsų sostinės kūrėsi toli nuo jūros, lyg greta sausumos rūpesčių nenorėdamos turėti ir dar vieno rūpesčio – jūros. Ir šiandien Vilnius yra taip toli nuo to didžiojo vandens kelio, kad jeigu kada nors estų pavyzdžiu pasiskelbtume nauja pokomunistine Skandinavijos valstybe, bemat atimtume iš Tamperės jos titulą. Vilnius būtų didžiausias Skandinavijos sausumos miestas, o Kaunas – antrasis pagal dydį. Ir net Panevėžys ir Šiauliai drąsiai galėtų pretenduoti į dešimtuką.

Galbūt čia ir slypi priežastis, kodėl skandinavai iš visų trijų Baltijos šalių Lietuvą pažįsta prasčiausiai. Jie įpratę keliauti jūromis. Ir toji kelionė jiems dažniausiai reiškia ne tik jūrmylių įveikimą, bet ir malonumą. Estai tai suprato pirmieji, po jų – latviai, lietuviams iki šio supratimo toli. Vienintelis mūsų iš krovininio į keleivinį perdarytas laivelis, galintis atplukdyti į Lietuvą skandinavą – neviliojanti pramoga, ypač lyginant su jūrų laineriais, kurie kursuoja į Švediją arba Suomiją iš Rygos ir juolab iš Talino. O ir atplaukęs skandinavas ne kažin ką čia rastų. Vis dėlto šiandieninė Klaipėda dar toli gražu ne Talinas ir ne Ryga.

Todėl daugelio skandinavų galvose apie Lietuvą kol kas yra susidaręs visiškas jovalas. Kažkas Norvegijoje nusipirko pigių lietuviškų malkų, todėl mano, kad Lietuva turbūt panaši į Suomiją – nežmoniškai turtinga miškų, tiek, kad jų mediena prasta, tinkama vien tik į krosnį. Daugelis nežino Vilniaus, už tai beveik neklysdami ištaria Ignalinos vardą. Matyt, perskaitė straipsnį ar pažiūrėjo laidą apie mūsų atominę elektrinę. Ir nemenkai išsigando. Lietuviai jiems atrodo kaip tauta, sėdinti ant parako statinės. O kai jau sprogsim, tai ir visa Skandinavija į orą išlėks. Lietuvių kalba, daugelio tolimesnių skandinavų manymu, priklauso ugrofinų kalbų grupei. Keletas norvegų, mokančių suomiškai, bandė nudžiuginti mane savo žiniomis. Ir patenkinti laukė, kada aš savo gimtąja, panašia į suomių, užmegsiu su jais kontaktą. Viena lietuvė, Stokholme studijuojanti ekonomiką, rašydama kursinį darbą atliko mažytę apklausą: ką švedai mano apie Lietuvą. Atsakymai buvo įvairiausi: Lietuvoje žmonės masiškai skursta, miestai neatstatyti po karo ir panašiai. Žinoma, žmonių, nelabai nutuokiančių, kokiame pasaulyje gyvena ir kas juos supa, yra visur. Dažnai stebimės, kai koks neišprusęs lietuvis tvirtina, kad Lietuva vakaruose ribojasi su JAV, o rytuose su Afganistanu. Vakarų Europoje, ko gero, tokių žmonių yra dar daugiau. Tačiau Lietuvos nepažinimas arba, tiksliau, nesidomėjimas Lietuva Skandinavijoje nesusijęs vien su žmonių ribotumu. Net Kopenhagoje užėjęs į "Politiken", vieno didžiausių Danijos dienraščių, redakciją paklausiau užsienio politikos apžvalgininko, ar daug jų laikraštyje rašoma apie mūsų politinį skandalą, prezidento apkaltą ir su ja susijusius dalykus. Atsakymas buvo: NIEKO. Niekam Kopenhagoje neįdomi Lietuvos prezidento apkalta, nes visų pirma niekam čia neįdomi pati Lietuva. Vienintelis kartas, kada apie mus buvo kalbama, kada į mus buvo žiūrima – 1991 metų sausio įvykiai. Tačiau kadangi po to buvo visiška tyla, daugeliui atrodo, kad ir šiandien visas Vilnius tebėra apstatytas barikadomis.

Todėl vienintelis būdas pranešti apie save ateityje – staigiai praturtėti ir smogti skandinavams atsakomąjį kultūrinį smūgį. Užversti juos knygomis, teatru ir džiazo koncertais. Atakuoti taip intensyviai, kad nespėtų atgauti kvapo ir atsitokėtų tik viską apie mus sužinoję. Kadangi į pagrindinę skandinavų susitikimo vietą – jūrą mes taip ir neradome kelio.

Sekso ir degtinės

Pasidėję visą savo turtą taip toli nuo kranto, kad joks skandinavas lengvai juo nesusigundytų, šio to netekome, bet ir išvengėme. Ir visų pirma – sekso turizmo ir tokios rūšies turistų antplūdžio iš Skandinavijos.

Kai susitinka du ekonomiškai nelygiaverčiai pasauliai, o būtent taip atsitiko atsivėrus Skandinavijos ir Baltijos valstybių sienoms, nėra ko tikėtis, kad ims plūsti patys moraliausi turistai. Eilinius turtingų šalių vyrus pirmiausia vilioja pigus alkoholis ir pigios moterys. Talinas ir Ryga ilgainiui tapo tokių skandinavų pasilinksminimo centrais. Tarkim, Estijoje pigiai išgerti atplaukiančius suomius jau senokai vadina "šiaurės elniais". Mat šie, kadaise labai pamėgę pigią estišką degtinę, vis dėlto prisibijodavo kriminogeniniu požiūriu nesaugaus posovietinio Talino. Ateidavo į barą būriu ir lygiai taip pat išeidavo, stengdamiesi nepamesti nė vieno įkaušusio tėvynainio. Dėl to laikymosi bandoje juos ir praminė "šiaurės elniais". Tad dabar Helsinkyje gali įsigyti marškinėlius su užrašu ant krūtinės: "Šiaurės elnias". Atplauki su šiuo užrašu į Taliną ir paslapčių nebėra.

O štai Švedijoje labai susirūpinta švedų sekso turistų kelionėmis į Baltijos šalis. Jaunas švedų dokumentalistas Pålas Hollenderis, prieš keletą metų dalyvavęs švediškame "Robinzonų" šou ir kurį laiką buvęs visos tautos numylėtiniu (savotiškas mūsų Rimo Valeikio atitikmuo), ūmai tapo bloguoju berniuku, sukūręs kontroversišką filmą apie švedų sekso turizmą Rygoje. Man teko girdėti apie šį filmą ir jo autorių įvairiausių nuomonių, ir ne tik Švedijoje, bet ir Danijoje bei Norvegijoje. Vieni jį pasmerkė, kiti laiko kultiniu režisieriumi. Reikalas tas, kad jis ne tik kino kalba papasakojo apie šią problemą ir atskleidė tėvynainių moralinį veidą, bet ir finale pats nusifilmavo atlikdamas lytinį aktą su "moterimi už pinigus".

Kitas jau tikrai kultinis švedų naujosios kartos režisierius Lukas Moodyssonas sukūrė vaidybinį filmą "Lilija amžinai", kurio prototipas – mergina iš Lietuvos, apgaule atvežta dirbti į Malmę prostitute.

Būdamas Osle, elitinėje žurnalistų kavinėje, savotiškame uždarame klube, į kurį tiesiai iš gatvės nepateksi, vienai pagyvenusiai ir daug išgėrusiai norvegei pasakiau, kad esu iš Lietuvos. "Mačiau jūsų mergaites, – atsakė ji, – jos čia stovi vos už kelių kvartalų. Kodėl jūs nieko nedarote, kodėl paliekate jas likimo valiai, kodėl?" – užbaigė spiegdama. Tad kitą vakarą perėjau minėta gatve, kad tikrai tuo įsitikinčiau. Bet sutikau tik dvi ispanes, už tūkstantį kronų jos pasiūlė man oralinį seksą.

Be jokios abejonės, lietuvės Skandinavijoje dirba prostitutėmis, ir ne viena kita, o daugybė. Tačiau tai ne vien lietuvių ir skandinavų santykių problema, bet viso turtingųjų ir skurdžių pasaulio. Pirmieji skandinavai į Baltijos šalis kėlėsi degustuoti vietinės degtinės ir moterų, o lietuviai, kaip ir dera tradicinei sampratai apie mus, pirmiausia važiavo išbandyti skandinaviškos žemės.

Published 2005-10-03

Original in Lithuanian
First published in Siaures Atenai 24.4.2004

Contributed by Siaures Atenai
© Marius Ivaskevicius/Siaures Atenai
© Eurozine