Violeta Davoliūtė: Mūsų pokalbį norėčiau pradėti citata iš filosofės Hannos Arendt knygos "Tarp praeities ir ateities: aštuoni politinės filosofijos etiudai" (Between Past and Future: Eight Exercises in Political Thought, 1968) nes manau, kad ji ypač gerai perteikia skirtingų požiūrių į praeitį ir skirtingų istorijos tyrimo metodų esmę. Arendt rašo:

Praradę tradiciją, pametėme giją, kuri saugiai vedė mus per neaprėpiamas praeities platybes, tačiau ši gija buvo ir grandinės, pančiojusios kiekvieną naują kartą iš anksto nustatytu požiūriu į praeitį. Gali būti, kad tik dabar praeitis mums atsivers nelauktai naujai ir atskleis tai, ko iki šiol nesuvokėme. Tačiau neįmanoma paneigti, kad, kai nebėra saugiai įtvirtintos tradicijos – o šį saugumą mes praradome prieš keletą šimtmečių, – visa praeities dimensija taip pat atsiduria pavojuje. Mums gresia pavojus užmiršti, ir ši užmarštis – nepriklausomai nuo žinių, kurias galime prarasti, – reikštų, kad žvelgiant iš humanistinės perspektyvos mes netekome vienos dimensijos – gelmės dimensijos žmogaus egzistencijoje. Nes atmintis ir gelmė yra viena ir tas pat ar, kitaip sakant, žmogus negali pasiekti gelmės kitaip nei per atmintį.

Paskutiniais sovietinio laikotarpio metais ir ankstyvojoje postsovietinėje Lietuvoje istorijos rašymas ir mokymas didžiąja dalimi buvo politinis ir tautinis projektas, kuriuo siekta atgaivinti tautinę atmintį ir prarastas tradicijas. Arendt žodžiais tariant, bandyta atrasti tą žmogaus egzistencijos gelmės dimensiją, kuri buvo sunaikinta sovietinės modernizacijos procese. Dabar nepriklausomoje Lietuvoje jaučiamės labiau užtikrinti savo vieta pasaulyje ir mūsų poreikis pagrįsti savivoką vien siaura tradicija yra nebe toks stiprus. Regis, akademikai jau yra pasirengę "nutrūkti nuo tradicijos grandinės", kuri laikė prirakinusi juos prie tam tikros iš anksto suformuotos praeities perspektyvos, apibrėžtos tautinio išsilaisvinimo naratyvo. Imama vis labiau domėtis tarpdisciplininėmis perspektyvomis, tautinių mažumų istorijomis ir kitais aspektais, netelpančiais į tradicinius "tautinės" istorijos rėmus. Kaip Jūs suvokiate tradiciją ir saugumą, kurį ji teikia interpretuojant praeitį? Kaip gali naujos istorijos rašymo formos "atskleisti tai, ko iki šiol nesuvokėme"? Ar galėtumėte naują tarpdisciplininės perspektyvos taikymą istorijos moksle Lietuvoje ir kitose postsovietinėse šalyse susieti su Arendt apibūdintu "tradicijos praradimu"?

Natalie Zemon Davis: Tradicija aš vadinu tam tikrą mąstymo, veiklos ir emocijų visetą, kurį socialinė grupė paveldi iš praeities. Kiti mieliau sakytų "iš praeities paveldėti įsitikinimai", nes, kaip puikiai argumentavo Ericas Hobsbawmas ir Terence'as Rangeris, daugelis politinių tradicijų, ypač tų, kurios susijusios su nacionalizmu, yra "naujai išrastos".

Tačiau aš mieliau peržengčiau supaprastintą tradicijų dalijimą į "naujai išrastas" ir "autentiškas" ir pasiūlyčiau kitą modelį. Visų tradicijų perdavimą iš kartos į kartą lydi tam tikri konfliktai, susiję su jų interpretacija, – negaliu prisiminti kokio nors tam prieštaraujančio pavyzdžio. Net labiausiai ekstaziniame religiniame ar politiniame sąjūdyje pasitraukiant pirmajai kartai kyla nesutarimų dėl to, kaip reikėtų interpretuoti tą sąjūdį pagrindžiančias idėjas ar išpildyti jo lūkesčius. Taigi Arendt "tradiciją" aš pakeisčiau "tradicijomis", o "giją, kuri saugiai vedė mus", – "susipynusiomis gijomis", ir teigčiau, kad, nors tradicijos žymi erdvę, kurios ribų bendruomenės nariai privalo neperžengti, toje erdvėje galima rasti įvairių kelių ir vietos skverbtis gilyn – net atrasti ką nors naujo, tuo pat metu galbūt vadinant tai tradiciniu reiškiniu. Nauji atradimai, kurie praplečia ribas ar jas naujai perbraižo, paprastai pasisavina ką nors iš to, kas jau egzistavo anksčiau.

Vakarų istorijos mokslas jau pačioje savo užuomazgoje vadovavosi dviem modeliais: politiniais ir retoriniais Tukidido tekstais ir socialinėmis bei antropologinėmis Herodoto įžvalgomis. Viduramžiais jis galėjo remtis trimis vyraujančiais naratyvais: politinių režimų ciklu (monarchija, aristokratija, demokratija), imperijų eile (persų, graikų, romėnų, Šventosios Romos imperijos ar Bizantijos) bei pirmojo ir antrojo Kristaus atėjimo teologija. Istorijos konstravimas, pagrindine jos ašimi laikant "tautos", siekiančios savo politinės vietos po saule, sąvoką, atsirado tik XVI amžiuje, o suklestėjo tik XIX amžiuje. Net tuo metu kai kurie XVIII–XIX amžiaus istorikai vis dar rašė "universalias istorijas" ir "civilizacijų" istorijas, nors ir taikydami europocentrišką perspektyvą.

Kai bendruomenės, kurią sieja kalba ir/ar bendros patirtys, institucijos ir papročiai, istoriją (ar istorijas) perrašo užkariautojas, nenuostabu, kad pasipriešinimo procese yra patvirtinama jos tautinė praeitis. Tokį praradimą eilėraštyje "Šimtmetis" jaudinamai aprašė Osipas Mandelštamas: "Bet sulaužytas tavo stuburas, mano nuostabus, apgailėtinas šimtmeti. Su beprasmišku šypsniu tu žvelgi atgalios, žiaurus ir silpnas". Tačiau net "priimtina" praeitis neturėtų būti siaura, ir geras istorinis darbas privalėtų būti parašytas išlaikant artumo bei intymumo ir tuo pat metu distancijos ir nešališkumo perspektyvas. Sprendžiant iš to, kaip apibūdinai istorijos mokslo plėtrą šiandieninėje Lietuvoje – "susidomėjimą tarpdisciplininėmis perspektyvomis ir tautinių mažumų istorijomis", – atrodo, kad istorijos studijos tame krašte plėtojasi teigiama kryptimi.

VD: Ar tradicijos ir jos praradimo problemos gali paaiškinti istorijos mokslo raidos skirtumus Šiaurės Amerikoje ir Vidurio Rytų bei Vakarų Europoje? Ar galima teigti, kad Šiaurės Amerikos istorikus gerokai mažiau jaudina "tradicijos praradimo" klausimai?

NZD: Pateiksiu pavyzdžių iš mano kartos, kuri socialinę Europos istoriją ėmė rašyti šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais, patirties. Daugeliu aspektų mes peržengėme geografines ribas tarp Rytų ar Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos. Turiu omenyje, pavyzdžiui, Edwardą P. Thompsoną ir jo "Anglų darbininkų klasės susikūrimą" (The Making of the English Working Class, 1962), Emmanuelio Le Roy Ladurie "Languedoco valstiečius" (Les Paysans de Languedoc, 1966) ar Bronislawo Geremeko "Samdomuosius amatininkus Paryžiuje XIII-XV a." (Wage Earning Artisans in Paris, 13th-15th Centuries), ši knyga iš pradžių buvo išleista lenkų kalba 1962 metais, ir jo "Marginalus Paryžiuje XIV–XV a." (Marginal People in Paris 14th-15th Century), išleistus po kelerių metų. Aš pradėjau savo tyrimus šeštajame dešimtmetyje, o mano straipsniai apie spaustuvių darbininkus, amatininkus, moteris ir beturčius Reformacijos metais Lijone ir Prancūzijoje buvo išspausdinti septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Mes norėjome persvarstyti Karlo Marxo ir Maxo Weberio iškeltus klausimus. Norėjome sekti ir išplėtoti perspektyvą, kurią atvėrė prancūzų istoriko Marco Bloco nuodugnūs, archyvine medžiaga ir tekstais paremti žemesniųjų visuomenės sluoksnių – jų gyvenimo, vertybių ir rezistencijos – įvairiuose Europos regionuose tyrinėjimai.

Mes nesipriešinome tam, kad valstybės politika būtų įtraukta į istorinį naratyvą, tačiau nenorėjome rašyti tokios istorijos, kurioje politiniai įvykiai ir valstybės formavimasis būtų svarbiausi aspektai, o politinių lyderių sprendimai – pagrindiniai istorinės raidos veiksniai. Tarkime, tyrinėdama Reformaciją, aš neprieštaravau teologinės doktrinos ar tokių religinių lyderių kaip Kalvinas (Jean Calvin) tyrimams, tačiau nenorėjau, kad doktrinos reformos ir teologų bei valdovų sprendimai taptų svarbiausiu mano istorinio pasakojimo siužetu.

Mums atrodė, kad politinės ir religinės struktūros visada sietinos su socialiniais santykiais (atkreipk dėmesį į tai, kad sakau "sietinos su socialiniais santykiais", o ne "būti dominuojamos socialinių santykių"), todėl žemesniųjų visuomenės sluoksnių sprendimai visada sudarė mūsų pasakojimo dalį. Anot garsiosios E. P. Thompsono citatos, norėjome parodyti "darbo žmonių faktorių, tą mastą, kuriuo jie sąmoningomis pastangomis prisidėjo prie istorijos kūrimo".

Visi mes vykdėme savo tyrimus Europoje ir atskirose jos valstybėse. Tai reiškia, kad apmąstėm įvairius faktorius, galėjusius daryti įtaką istoriniams įvykiams, pvz., tokius kaip politinė kontrolė, demografiniai pokyčiai ar ekonominės santvarkos kaita, tačiau mūsų tikslas buvo suvokti socialines problemas ir socialinę sąmonę, o ne "prancūziškumą" ar "angliškumą". Jei išvesdavom palyginimus, peržengiančius tautinių bendruomenių ribas, jie būdavo susiję su kokia nors temine problema, pavyzdžiui, darbininkų klasės stilium ar religiniais modeliais, o ne su tautinės istorijos rašymu.

Ar manėme darą kažką naujo? Žinoma. Visi entuziastingai laukėme savo tyrimų rezultatų. Vis dėlto mūsų santykiai su "tautinėmis tradicijomis" buvo skirtingi. Edwardas P. Thompsonas buvo kilęs iš anglų šeimos, kurį laiką gyveno Indijoje ir, taikydamas šią perspektyvą, jis laikėsi kritiško požiūrio į siaurą nacionalizmą. Emmanuelis Le Roy Ladurie buvo kilęs iš prancūzų šeimos ir, iš dalies reaguodamas į savo tėvo vaidmenį Vichy vyriausybėje, taip pat kritiškai vertino siaurą nacionalizmą. Bronislawas Geremekas ir aš esame kilę iš žydų šeimų: nacių režimo metais jį priglobė katalikų šeima Lenkijoje, o mano šeima emigravo į Ameriką XIX a. iš Vilniaus, Prienų, Bialystoko ir Slucko. Jaunystėje mudu abu, Bronikas ir aš, savo šalyse atsidūrėme tautinių tradicijų paraštėse. Šie keturi pavyzdžiai rodo tam tikrą asmeninę patirtį, kuri padėjo mums atitrūkti nuo tautinio etnoso.

Vis dėlto mes visi buvome ganėtinai pilietiškai aktyvūs: tuo metu, kai rašėme savo knygas, pagal politines pažiūras buvome nepriklausomi kairieji, kuriems, be kitų mąstytojų, įtaką darė ir Marxas. Tačiau buvome postmarksistai savo požiūriu į tyrimų objektus.

VD: Kuo šiandien istorijos tyrimai skiriasi nuo to meto, kai pradėjote istorikės darbą? Kaip jūs pati pasikeitėte darbo procese? Pagarsėjote kaip akademikė, radikaliai reformavusi istorijos rašymą. Ką laikote pagrindiniu savo indėliu į istorijos mokslą?

NZD: Mano istorijos tyrimai per praėjusius dešimtmečius iš tikrųjų gerokai pasikeitė. Istorija kaip mokslas taip pat pasikeitė ir išsiplėtė tiek savo metodais, tiek tematika. Bene svarbiausias pokytis, įvykęs aštuntajame dešimtmetyje, buvo moterų istorijos ir vadinamosios lyčių istorijos atsiradimas. Iš pradžių ši sritis buvo tarpdisciplininė ir palaipsniui įtraukė moterų, santykių tarp vyrų ir moterų bei lyčių sistemų tyrinėjimus, pradedant demografija ir seksualumu, baigiant politika ir menu. Šie tyrimai rėmėsi socialinės istorijos, kultūrinės antropologijos ir literatūros studijų perspektyvomis, nagrinėjo vyrų ir moterų elgesio reprezentacijas skirtingose aplinkose bei siekė išsiaiškinti, kaip lyčių santykiai paveikė istorijos raidą. Vėliau iškilo kitos temos: vergijos, etninių grupių, imigracijos ir diasporų lyginamieji tyrimai bei kitos problemos, susijusios su postkolonijinių studijų sritimi. Tiksliųjų mokslų istorija, anksčiau buvusi istorinių tyrimų paraštėse, persikėlė į jų centrą, o argumentai, kuriuos iškėlė postmodernistinis reliatyvizmas, naujai įkvėpė istoriografines diskusijas apie universalias vertybes ir empirinių įrodymų metodus. Globalizacija paskatino radimąsi naujų "pasaulio istorijos" ir "globalios istorijos" modelių, kurie labai skiriasi nuo europocentriškų istorijų, parašytų ankstesniais amžiais.

Galėčiau pateikti keletą šių procesų atspindžių mano pačios gyvenime, nes vienas iš malonumų būti istorike yra galimybė keistis ir tobulėti. Devintojo dešimtmečio pradžioje savo socialinės istorijos tyrinėjimuose ėmiau remtis ir antropologijos mokslo įžvalgomis. Bandžiau suvokti šventes ir simbolinį elgesį ankstyvaisiais moderniaisiais amžiais, bet socialinė istorija man nesuteikė atsakymų. Kaip tik tuo metu pradėjau domėtis moterų istorija. Paskelbiau straipsnį "Anarchijos priežastys" (The Reasons of Misrule) apie pasaulio apvertimą aukštyn kojomis kaimo ir miesto šventėse. Atlikau socialinius moterų darbo XVI amžiuje tyrinėjimus. Straipsnyje "Moterys viršuje" (Women on the Top) studijavau moterų vaidmenis ir moteriškumo simboliką karnavaluose ir sukilimuose. "Smurto apeigose" (Rites of Violence) tyrinėjau religinius maištus, atsižvelgdama ne vien į socialines ir geografines jų ištakas, reikalavimų pobūdį, bet ir į ritualus bei simbolines reikšmes.

Vėliau, devintajame dešimtmetyje, mane labai stipriai veikė literatūros mokslas ir kinas. Kai parašiau knygą "Martino Guerre'o sugrįžimas" (The Return of Martin Guerre) apie garsiąją apsimetėlio bylą XVI amžiaus Prancūzijos valstiečių kaime, jau buvau bendradarbiavusi kuriant scenarijų filmui Le Retour de Martin Guerre su Gerard'u Depardieu (1982). Taigi naratyvo ir performanso temos man labai rūpėjo ir padėjo suvokti, kaip tapatybės buvo formuojamos praeityje ir kaip įvykius pasakoja ir perpasakoja jų dalyviai bei vėliau gyvenę asmenys. Po kelerių metų parašiau knygą "Grožinė literatūra archyvuose: malonės prašymo istorijos ir jų pasakotojai XVI amžiaus Prancūzijoje" (Fiction in the Archives: Pardon Tales and Their Tellers in Sixteenth-Century France, 1987), joje surinkau pasakojimus, kuriuos žmogžudžiai siuntė karaliui, prašydami suteikti malonę už jų padarytus nusikaltimus. Analizavau juos ne iš socialinės nusikaltimų istorijos perspektyvos (nors toks požiūris irgi galėtų būti naudingas), bet tyrinėjau valstiečių, amatininkų, moterų ir didikų pasakojimų pobūdį.

Mano susidomėjimas antropologija pasiekė kulminaciją paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Knygoje "Dovana XVI amžiaus Prancūzijoje" (The Gift in Sixteenth-Century France, 2000), naudodamasi istorine medžiaga, siekiau permąstyti kai kurias Marcelio Mausso teorines įžvalgas, o susidomėjimas moterų istorija išvedė mane už Europos ribų. Knygoje "Moterys paribyje: trys XVII amžiaus gyvenimai" (Women on the Margins: Three Seventeenth-Century Lives, 1995) lyginau žydės pirklės, gyvenusios Hamburge ir Metze, katalikės vienuolės iš Tūro, keliavusios į Naująją Prancūziją skleisti krikščionybės tarp Amerikos indėnių, protestantės entomologės bei menininkės iš Vokietijos, atlikusios labai originalų darbą olandų kolonijoje Suriname, gyvenimus. Džiaugiausi galėdama praplėsti savo lyginamąją perspektyvą ir įtraukti žydų kilmės moteris (pirklė Glikl rašė jidiš kalba, kaip ir mano senelė iš Slucko), taip pat buvau ypač dėkinga už galimybę tyrinėti bendruomenes ir žmones už Europos ribų, tai yra irokėzų ir algonkų gentis Kanadoje ir indų bei afrikiečių bendruomenes Suriname. Patirtis, įgyta rašant šią knygą, pakeitė mano kaip istorikės savivoką: daugiau nebelaikau savęs vien Europos istorike. Imdamasi tyrinėti naują temą visada pagalvoju: "O kaip į tai žvelgtų neeuropiečiai?"

Ką laikau svarbiausiu savo indėliu į istorijos mokslą? Nežinau, ką į tai atsakytų kiti, tačiau man svarbiausia buvo rasti įrodymų ir papasakoti apie žmones, kurie istorijos moksle dažnai likdavo nepastebėti ar laikomi vien statistiniais duomenimis – norėjau susieti jų gyvenimų istorijas su platesnėmis istorinės raidos ir kaitos perspektyvomis. Man svarbu, kad kalbėdama apie juos galėjau išreikšti save, tuo pat metu išsaugodama empatiją ir distanciją. Norėjau parodyti, kad praeityje net ir sunkiausiomis aplinkybėmis gyvenę žmonės vis dėlto turėjo tam tikrą nepriklausomą valią, net jei jiems ir nepavykdavo jos realizuoti. Man svarbu rašyti istoriją, kurioje galia ir mainai (kaip pabrėžiau knygoje apie dovaną) yra reikšmingi faktoriai. Labai noriu rašyti istorinius darbus, kurie teikia žmonėms vilties net tuomet, kai jie šiurpsta skaitydami apie praeityje įvykdytus beprotiškus poelgius ir žiaurybes. Noriu padėti jiems pamatyti, kad praeitis yra nepaprastai įdomi savo žmogiškąja dimensija.

VD: Kokios yra šiuo metu aktualiausios istorinės temos, ką tyrinėja naujoji istorikų karta? Ar galėtumėte paminėti bent kelis jaunus istorikus, kurių darbais žavitės?

NZD: Yra tokia daugybė jaunesnės kartos istorikų, kurių darbais žaviuosi, kad man būtų labai sunku apsiriboti keliais vardais. Vis dėlto paminėčiau mokslo raidos istorikės Lorraine Daston atliekamus objektyvumo ir subjektyvumo tyrimus. Ji gvildena šias temas remdamasi tiek praktiniais eksperimentais – laboratoriniais ar fotografiniais, tiek intelektualiniais argumentais ir diskusijomis. Paminėčiau Gabrielle's Spiegel tekstus apie viduramžių istoriografiją – jos interpretacijas praturtina geras literatūros, filosofijos ir socialinių mokslų išmanymas. Caroline Bynum daug prisidėjo, kad geriau suvoktume simbolinės kultūros ir kūno vaidmenį viduramžių visuomenėje. Kalbant apie ankstyvuosius moderniuosius amžius, Peterio Sahlinso darbų apie geografinių ribų konstravimą ir apie natūralizacijos reikšmę senojo režimo epochoje implikacijos tinka ne tik Prancūzijai, kurioje jis atliko tyrimus, bet ir kitoms šalims. Dirkas Roederis Bremene daugiausia prisidėjo peržiūrint imigracijos istoriją, kuri įveikė asimiliacijos ir tradicijos priešpriešą, o Gyan Prakash tekstai apie XIX amžiaus Indijos visuomenę, jos mąstymą (filosofiją) ir moralės sampratą, yra sektini tarpdisciplininės perspektyvos ir postkolonijinių tyrinėjimų pavyzdžiai.

Viliuosi, jog ateinančios kartos istorikai toliau spręs problemą, kaip rašyti istorinius tekstus, kad į tyrimų objektą būtų žvelgiama paisant skirtinguose pasaulio regionuose įprastų perspektyvų, tačiau tuo pat metu išsaugant lojalumą tam tikroms bendru sutarimu priimtoms faktografinių įrodymų taisyklėms. Kitaip sakant, kaip rašyti istoriją, kad ji tuo pat metu būtų ir lokali, ir universali.

VD: Jūs aktyviai dalyvavote įvairiose konferencijose Rytų ir Vidurio Europoje, dėstote Vidurio Europos universitete. Kaip vertinate naujausius istorijos mokslo raidos pokyčius postsovietinėje erdvėje? Ar Jums atrodo, kad jie paprasčiausiai atspindi istorijos mokslo raidą Vakaruose, ar esama ir savitų dėsningumų?

NZD: Lankiausi buvusioje Sovietų Sąjungoje 1989 metų rudenį, kaip tik tuo metu, kai griuvo Berlyno siena, – dalyvavau konferencijoje apie Annales istorikų mokyklą. Anuo metu nerimavau, kad kai kurie istorikai tame regione, atmesdami prievarta grūstą marksizmo doktriną, ims pernelyg ekstremaliai neigti šios filosofinės krypties idėjas ir visa, kas jiems atrodė susiję su marksizmu, – taip pat ir klasikinę socialinę istoriją. Tačiau įsitikinau, kad vėliau, kai atsivėrė galimybės keliauti ir ieškoti archyvinės medžiagos, jaunesnės kartos istorikai ėmėsi naujų temų ir atlieka įdomius tyrimus. Kai kur atgimė moterų istorijos studijos, kurias ortodoksiškasis marksizmas traktavo nepalankiai. Tačiau nežinau, ar istoriniai tyrimai šioje srityje prilygsta interpretacinėms literatūrologinėms studijoms, atliktoms postsovietinėje erdvėje.

Vieni geriausių postsocialistinių istorinių tyrimų ir tekstų, kuriuos man teko skaityti, pasirodė Budapešte: juos atliko Isztvánas Revas ir jo doktorantai. Jie naudoja tarpdisciplinines perspektyvas ir Vakaruose populiarias temas, tačiau peržiūri jas, remdamiesi išimtinai komunistinio planinės ekonomikos laikotarpio medžiaga. Revo atlikta surežisuotų šnipų teismų ir postkomunistinių politinių laidotuvių bei perlaidojimų analizė yra puikus pavyzdys. Kai kurie jo studentai tyrinėjo turizmą – madingą temą tarp Vakarų istorikų ir antropologų – tačiau žvelgdami iš naujos perspektyvos. Koks yra "turizmo" poveikis, kai keliautojas/keliautoja vykdo tam tikras politines instrukcijas stebėti lankomas visuomenes, tačiau tuo pat metu jų vengti? Koks buvo sovietinio turizmo pobūdis? Tai yra puikios temos, kurios iš dalies išaugo iš vietinės patirties.

Iki šiol mažai skaičiau buvusio sovietinio bloko šalyse parašytų tekstų apie postkolonijinius subjektus, tačiau galbūt man tiesiog trūksta informacijos apie tokius darbus. Vis dėlto manau, kad tai būtų prasminga perspektyva kalbant apie buvusią Sovietų Sąjungos imperiją ir kitus regionus, esančius arčiau ar toliau nuo Vidurio ir Rytų Europos. Musulmonų ir krikščionių kaimynystės problemos Vengrijoje ir Balkanuose, žydų ir krikščionių maišymasis visuose šiuose regionuose – šios temos gali įkvėpti tyrinėjimus, kuriuose taikomos naujos tarpdisciplininės įžvalgos, bet remiamasi vietos patirtimi.

VD: Kokie Jūsų nauji projektai?

NZD: Šiuo metu intensyviai dirbu su keliais projektais apie kultūrinio maišymosi formas ir žmonių, gyvenusių keliose skirtingose kultūrinėse terpėse, mentalitetą. Vienas projektas vadinasi "Gudruolio kelionės: musulmonas skirtinguose pasauliuose ankstyvosios modernybės laikais" (Trikster Travels: A Muslim between Worlds in Early Modern Times): rašau apie XVI amžiaus musulmoną, diplomatą ir keliautoją iš Šiaurės Afrikos, jis buvo pagrobtas krikščionių piratų ir vėliau keletą metų gyveno Italijoje kaip krikščionis, tapo rašytoju. Kitas projektas pavadintas "Susipynusios istorijos" (Braided Histories) – čia tyrinėju žydus ir krikščionis, europiečius ir afrikiečius kolonijinėje ir vergovinėje XVIII amžiaus pabaigos bendruomenėje Suriname. Mažesnėje studijoje "Nelaimingasis emigrantas" (The Unhappy Immigrant) rašau apie žydų kilmės lingvistą, gyvenusį Rumunijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje ir tyrinėjusį jidiš, rumunų ir prancūzų kalbas bei folklorą.

Kaip implikuoja šios studijos pavadinimas, tyrimai įrodo, kad žmonių, gyvenusių keliose kultūrose, likimai nėra paprastos laimingos istorijos. Vis dėlto, tikiuosi, jie liudija, kad galima gyventi drauge ir patirti ne vien brutalų žiaurumą ir neapykantą, bet ir abipusį supratimą bei prasmingus mainus. Babelis nėra paskutinis žodis.

Published 2005-07-28

Original in English
First published in Kulturos barai 1/2005 (Lithuanian version)

Contributed by Kulturos barai
© Violeta Davoliute/Kulturos barai
© Eurozine