I. Įtampa tarp mokslo ir atminimo

Naujausiajai istorijai tenka spręsti kur kas sunkesnį klausimą nei kitoms istorijos disciplinoms - gvildenti įtampos tarp racionalaus mokslinio aiškinimo ir dažnai šiam priešingų amžininkų subjektyvių atsiminimų problemą. Nuolat cituojama pasipūtėliška mintis, kad "gyvasis liudytojas - tai natūralus istoriko priešas", įtampą iškelia iki kritinio taško. Aiškus daiktas, kaip bendras teiginys šis perdėjimas yra nesąmonė, nes laikraščiai vis tiek yra svarbus istoriko šaltinis, tačiau esama keblumo, kurį istorijos specialistai gerai žino iš vyresniųjų kolegų patirties arba patys yra pajutę savo kailiu. Teigdamas: "Buvau ir mačiau", - gyvasis liudytojas pretenduoja į autentiškumą ir objektyvumą nė kiek nesusimąstydamas, koks ribotas ir selektyvus yra arba buvo jo patirties subjektyvus horizontas. Fatališkų bruožų įgavo gyvųjų liudytojų kvietimas dalyvauti televizijos istorinės dokumentikos laidose (bent Vokietijoje), nes tie žmonės dažnai čia panaudojami kaip grynosios "autentikos" iliustracijos arba jų pasisakymai pretenduoja į ypatingą svarumą, nes - tai žinomi viešojo gyvenimo asmenys.

Profesionalūs istorikai, disponuodamai gausiais šaltiniais ir žinodami, kokie subjektyvūs yra pažinimo interesai, vis dėlto reikalauja objektyvesnio ir platesnio žvilgsnio į kontekstus. Tai, be abejonės, teisinga, bet neišleistinas iš akių vienas svarbus dalykas: taip pat ir šiuolaikiniai istorikai (jei naujausią istoriją apibrėšime kaip šiuo metu gyvenančiųjų istoriją) yra bendraamžiai ir (iš dalies) šių laikų liudytojai. Todėl jiems patiems, kaip ir kitiems, daro įtaką specifinės nuostatos, vertinimo kriterijai, šiuolaikinės mados, kryptys ir t. t. Tad šiuos kontekstus naujausioji istorija kaip mokslo disciplina turi irgi atspindėti. Deja, taip būna retai. Bendras tyrėjo prieraišumas prie savo pozicijos, kaip pažinimo teorijos problema tinka visoms istorijos epochoms. Tačiau dabartiniais laikais politinės, dažnai ir partinės pažiūros tyrimo objekto suvokimui daro nepalyginamai didesnę įtaką nei ankstesniais laikais.

Kaip tik todėl, kad postmodernybės pažadintas interesas minėti, prisiminti ir muziejinti naujausios istorijos temas jau liejasi per kraštus, į tą problemą būtina pažvelgti mokslinės sistematikos akimis. Turimas galvoje konfliktas tarp aiškiai moralinio - kaltinamojo arba teisinamojo - atsiminimų pobūdžio ir tyrimo racionalaus siekio objektyviai aiškinti ir politiškai orientuoti visuomenę neatsisakant vertinamojo aspekto. Naujausioji istorija šiame kontekste suvokia save kaip neatspindėto atsiminimo antipodą. Jos uždavinys - racionali atsiminimų kontrolė ir atminties disciplinavimas. Įtampos tarp mokslinės objektyvacijos ir aukų noro, kad būtų priimti aiškūs smerkiamieji sprendimai, arba vykdytojų reliatyvacijos siekio galiausiai ir neįmanoma pašalinti. Ši įtampa egzistuoja kaip ypatingas naujausios istorijos elementas ir nuolat jaučiama viešuosiuose debatuose.

Tačiau jei šią bendrą įtampos tarp atminimo ir naujausios istorijos problemą suprasime tik kaip alternatyvą, tai, kaip teisingai pabrėžia Konradas Jarauschas, atsidursime akligatvyje - kaip tik todėl, kad istorijos mokslo tikslas yra ne vien buvusios tikrovės rekonstrukcija, bet ir visuomenės švietimas. Nes, Konrado Jarauscho žodžiais tariant, "gyvą atsiminimą ignoruojanti istoriografija, remdamasi savo kaip mokslo autoritetu, rizikuoja visuomenei primesti savas kalbėjimo taisykles neįstengdama jos kaip reikiant įtikinti". Tokiu atveju iš anksto suprogramuojama, kad neatspindėti atsiminimai atkakliai gyvuos ir toliau. Ar galima šią dilemą išspręsti? Geriausiu atveju - tik iš dalies. Bent jau mokslas turėtų rimčiau žiūrėti į pavienius atsiminimus, juos sisteminti ir analizuoti. Kritišką istorijos supratimą visuomenėje galima įdiegti tik aiškiai nagrinėjant medžiagą ir atitinkamai vertinant populiarius atsiminimus. Nepaisant visų trūkumų, istorijos mokslas Vokietijoje yra pasiekęs kai kurių laimėjimų vertindamas nacionalsocializmą. O Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) atveju, nors tyrimų yra per akis, išvados toli gražu nėra vienareikšmės.

Du pavyzdžiai aiškumo dėlei

1. Apologetiški buvusių Hitlerio generolų memuarai šeštajame dešimtmetyje Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR) atitiko socialinį mentalitetą, kuris reikalavo atleisti, o nacionalsocializmo nusikaltimus priskyrė nedidelei partinių funkcionierių ir SS klikai. Tezė apie Wehrmachto "švarų mundūrą" ilgą laiką atkakliai gyvavo, nors mokslas buvo ją seniai paneigęs. Nepaprastą visuomenės susijaudinimą, kurį sukėlė Hamburge vykusi paroda "Wehrmachto nusikaltimai", galima paaiškinti tik šiuo pagrindu. Tas jaudulys dar ir dešimtajame dešimtmetyje tebekurstė niekaip neblėstantį, giliai įsišaknijusį mitą. Mokslas, nenuilstamai aiškindamas, prisidėjo prie to, kad tam mitui ir plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose buvo suduotas rimtas smūgis.

2. VDR ši situacija gerokai sudėtingesnė, nes Vokietijos Vieningosios socialistų partijos režimas palietė tik trečdalį krašto. Be to, atsiminimai apie tą laikotarpį ryškiai skiriasi todėl, kad VDR egzistavo keturiasdešimt metų, kad kelios žmonių kartos įgijo labai skirtingą patirtį ir kad nemaža VFR gyventojų dalis buvo pabėgėliai iš VDR (iki Berlyno sienos pastatymo 1961 m. tokių buvo 2,7 milijono). Nepaprastai karšti ginčai, kaip "teisingai" interpretuoti VDR istoriją, prasidėjo iš karto po VDR žlugimo. Bundestago daugumos partijų sudarytai tyrimo komisijai ir jos rezultatams oponavo pokomunistinės Demokratinio socializmo partijos "alternatyvi tyrimo komisija", kuri ėmėsi ne tik paprastos apologijos, bet ir aiškiai simpatizavo buvusiam režimui. Bundestago komisija priekaištavo "alternatyviajai komisijai" nupiešus vienpusišką VDR vaizdą. Tačiau "rytų vokiečiai" nėra vienalytis kolektyvas. Dabartinėje krizinėje situacijoje vis dėlto galima aiškiai justi didėjant įtampą, kuri remiasi skirtingomis Vakarų ir Rytų Vokietijos patirtimis ir akivaizdžiai skirtingais politiniais ir socialiniais prioritetais (pvz., socialinė lygybė Rytų Vokietijoje labiau vertinama negu politinė laisvė).

Grįžkime prie bendrosios problemos. Hansas Günteris Hockertsas aptariamam naujausios istorijos kontekstui ir atsiminimams nagrinėti kaip tipologinį principą pasiūlė šią sąvokų triadą: "pirminė patirtis, atsiminimų kultūra ir istorijos mokslas". Pirminė patirtis suprantama kaip paties išgyventa praeitis, o atsiminimų kultūra - kaip nespecifinio mokslinio istorijos naudojimo visuomenėje skirtingais būdais ir įvairiems tikslams visuma. Tai, kad pasitelkiama "istorija kaip ginklas", nors ir nėra naujausios istorijos ypatybė, bet vis dėlto gan dažnai pasitaikantis ir visų kraštų politinei kultūrai įdomus reiškinys. Dalykinės mokslinės intervencijos, noriai politiškai instrumentuodamos istoriją, greitai prieina prie ribos. Nereti atvejai, kai ir pats mokslas pasiduoda politiniam instrumentavimui, pavyzdžiui, atsakomybės už karą diskusijos Veimaro Respublikoje. Visose komunistinėse valstybėse istorija nuolat turėjo atlikti svarbią legitimacijos funkciją, o mokslas turėjo duoti tam pagrindą. Nemaža "Rytų tyrėjų" dalis pritarė - iš įsitikinimo ar oportunizmo - nacionalsocialistinei ekspansijai remdamasi istorijos argumentais. Didelė lenkų Vakarų tyrėjų dalis - tai dar vienas pavyzdys - po 1945 m. teisino mintį valdyti naujas vakarines sritis remdamasi absurdiška "senųjų lenkų žemių susigrąžinimo" teze. Taigi istorikai dažnai aptarnaudavo valdžios pageidaujamą istorijos politiką.

Esminga yra tai, kad mokslas sukūrė "sistemiško, reguliaraus ir patikrinamo žinių įgijimo" standartus. Tad jis gali ir turi kiek įmanoma aiškiau deklaruoti savo prielaidas. Vis dėlto ginčytini lieka sąsajų, klasifikavimo, vertinimo klausimai, o šiuos retai kada pavyksta išspręsti remiantis vien mokslo kriterijais. Čia visiškai tinka vadinamasis daugiaperspektyviškumo principas. Tiesa, jis negali duoti istorikų nuolat reikalaujamo "objektyvumo", nes nėra ne laike egzistuojančio atskaitos taško. Tačiau intersubjektyvus tyrimo rezultatų patikrinamumas moksliniame diskurse turi veikti kaip kontrolės ir koregavimo mechanizmas. Todėl nuolatiniai kritiški debatai atviroje visuomenėje yra itin svarbūs. Viena iš neginčijamų laisvo istorijos mokslo funkcijų turėtų būti tokia: viešą istorijos naudojimą turi lydėti kritiškas žvilgsnis. Atsiminimų įvairovė nereiškia, kad skelbiama, jog viskas leistina: dalykinė kompetencija gali prisidėti prie to, kad pliuralizmas neišsigimtų į beatodairiškumą (Hockertsas) ir kad būtų griežtai atmetamos legendos. Šiuo atžvilgiu patraukti visuomenę, gauti jos pritarimą nėra taip lengva, - tą rodo ir pateiktieji pavyzdžiai.

Pastaruoju metu itin dažnai girdimos kalbos apie "kolektyvinę atmintį" arba "kolektyvinius atsiminimus". Prieš šias kategorijas abejonių keliantį skepticizmą išreiškė Reinhardas Koselleckas, vienas iš žymiausių istorijos teorijos mokovų ir atstovų. Nes tas, kuris ieško kolektyvinio atsiminimo, taria egzistuojant kolektyvinį veiklos subjektą, galintį ir kolektyviai atsiminti. Tada aktualizuojasi tokie veiksmo subjektai (kaip klasė, tauta, partija, sąjunga, šeima), kurie "praryja asmeninių atsiminimų įvairovę ir kaip kolektyviniai vienetai savo ruožtu apie tai kalba savo vardu". Koselleckas pasisako už veto teisę visoms toms asmeninėms patirtims, kurios nesutinka būti įtraukiamos į atsiminimų kolektyvą. Pasak jo, tie atsiminimai priskirtini prie dažnai bergždžiai deklaruojamo žmogaus orumo: atseit pripažįstama, kad žmogus turi teisę į savo paties atsiminimus. Antriniai atsiminimai, kurie nebesiremia pirminėmis patirtimis, nusidriekia toliau į praeitį, jie jau nebeprisodrinti tiesioginių įspūdžių, todėl yra ganėtinai atviri aiškinimams ir koregavimams - tai platus atsiminimų kultūros ir istorijos politikos baras.

Kosellecko siūlomas "saugiklis" apibūdinamas taip: "Nėra kolektyvinio atminimo, yra tik galimų atsiminimų kolektyvinės sąlygos". Kaip esama individo ribas peržengiančių asmeninių patirčių prielaidų, taip esama ir galimų atsiminimų socialinių, mentalinių, religinių, politinių, konfesinių sąlygų. Šios veikia kaip šliuzai, pro kuriuos filtruojamos asmeninės patirtys.

Galbūt tai yra pagrindas jei ir ne pabėgti nuo šios struktūrinės dilemos, tai bent tinkamai elgtis su neišvengiama atsiminimų įvairove ir prieštaringumu. Tada galima įsivaizduoti, kad tarp kolektyvinės atminties ir individualių atsiminimų egzistuoja tam tikra bendra zona arba ribota abiejų bruožų turinti aibė, ir kartu pripažįstamos plačios galimybės atsiminimų įvairovei. Tokiu atveju naujausių laikų istorijos tyrimai turėtų mėginti šį atsiminimų fondą įtraukti į savo kitais šaltiniais paremtų tyrimų rezultatus.

Diskusija dėl kolektyvinių atsiminimų kilo palyginti vėlai. Vokietijoje naujausios istorijos raidą pirmiausia reikia suprasti kaip vidinį ir išorinį būtinumą "įveikti praeitį". Tai pasakytina apie abi Vokietijos valstybes, bet skirtumas čia yra esminis. VFR integracija į Vakarus, turint galvoje nacionalsocializmo nusikaltimų mastą, būtų buvusi neįmanoma nesutarus bent minimaliai atlyginti medžiaginius nuostolius ir neišsiaiškinus moralinių ir politinių klausimų. Jau iš pat pradžių, nors būta visokių trūkumų ir skandalų, tai sudarė VFR atsiradimo pamatinį konsensusą. Ši valia suvokti ir įvertinti praeitį įgijo ir institucinę išraišką: 1952 m. Miunchene buvo įkurtas Naujausios istorijos institutas. VDR valstybės doktrinos centriniu elementu tapo antifašizmas. Apie tai, kad juo buvo politiškai manipuliuojama ir praeities kritika atrodė labai selektyvi, po 1990 m. plačiai diskutuota. Masinės vokiečių traumos karui einant į pabaigą ir jam pasibaigus oficialiame VDR kuriamame istorijos paveiksle neatsispindėjo. Pavyzdžiui, 1945 metai buvo kanonizuoti tik kaip "išlaisvinimas", o siaubingi Raudonosios armijos prievartavimai nutylimi. Bėgimo ir trėmimo tema buvo supaprastinta kaip politiškai nuspręstas "perkėlimas" ir skubiai nukišta į stalčius. Iš to aiškiai matyti, koks nepakankamas ir blankus yra istorijos vaizdas, kuris ištrina arba neigia pagrindines patirties dimensijas.

Britų socioistorikas Richardas Evansas veikale "Faktai ir fikcijos" išsamiai aiškina istorinio pažinimo pagrindus ir pripažįsta istorijos mokslui esant naudingus postmoderniųjų autorių iššūkius. Nors seniai nebetikime galį istoriją atvaizduoti "objektyviai", bet Evansas vis tiek energingai pasisako už istorinę tiesą kaip reguliacinę idėją ir už mėginimą tinkamai rekonstruoti buvusią tikrovę. 2000 m. jis buvo mokslo visuomenės dėmesį patraukusio holokausto teisintojo Davido Irvingo inspiruoto teisminio proceso ekspertas. Irvingui nepalankus teismo sprendimas sulaukė didžiulio atgarsio pirmiausia britų spaudoje ir buvo laikomas istorijos mokslo pergale prieš, deja, iki šiol dar palyginti didelę Europos dešiniųjų populistų su revizionistiniais istorijos įvaizdžiais būrį.

Kiekvienas naujausiais laikais gyvenantis žmogus gali tiesiogiai įsitikinti, kaip dabartis vis paveja istoriją. Dėl to kai kada radikaliau ir greičiau pasikeičia perspektyvos ir vertinimo kriterijai nei kitų epochų atžvilgiu. Pavyzdžiui, dėl 1989 m. revoliucijos ir komunizmo žlugimo Europoje iš esmės pasikeitė mūsų interpretacijų ir istorinių vertinimų determinantės. Su dabartimi susijusias ir ne vien nuo interesų priklausančias istorinio pažinimo bei sociologinio prognozuojamumo ribas 1989 m. išvydome kuo akivaizdžiausiai. Tai gali mus pamokyti naudingo kuklumo, tačiau tiesos kaip reguliacinės maksimos paieškų tai neveda ad absurdum.

1989 m revoliucija visai pakeitė ne vien politinį žemėlapį, bet ir "atsiminimų politiką". Kodėl tik po to prasidėjo plati diskusija dėl paminklo holokausto aukoms ir dabar Berlyne įgavo konkrečią formą, man vis dar sunku paaiškinti. O dėl jau minėto problemų komplekso "bėgimas, trėmimai, priverstinė migracija" situacija atrodo kitokia. Ginčytinas lieka klausimas, ar arši diskusija dėl projekto Berlyne įkurti Trėmimų centrą yra tiesiogiai susijusi su paminklo nužudytiems Europos žydams statyba. Tačiau ši tematika dėl VDR žlugimo ir dėl išsamios ir kritiškos diskusijos Lenkijoje, taip pat ir dėl Jugoslavijos subyrėjimo iš naujo pasidarė aktuali. Į debatus dėl centro čia smulkiau nesileisiu.

Kad ir kokių skirtumų būtų lenkų ir vokiečių pusėje, bet vien dėl pagrindinio diskusijos elemento reikia sutarti: turi būti aišku, kad pagrindinis temos klausimas yra Europos dimensija ir kad ne bilaterizmas formuoja svarbiausią dokumentavimo karkasą. Čia įeina ir būtinybė plačiai įtraukti 1945 m. trėmimų nacionalsocialistinę priešistorę. Taip "atsirastų galimybė susieti" vieną iš blogiausių Europos kančių kupinos istorijos laikotarpių su karčiomis patirtimis, su kuriomis pasaulis susidūrė pasibaigus Vakarų-Rytų konfliktui Balkanuose. Dar Pirmojo pasaulinio karo metu atsiradęs "etninio valymo" šūkis televizijos amžiuje dar kartą prikišamai parodė, kurlink gali vesti vienalytės nacionalinės valstybės idėja. Akivaizdu, kad čia būtina skaudžių subjektyvių atsiminimų ir didesnių kontekstų mokslinio aiškinimo sintezė.

II. Naujausios praeities "istorinimo" postulatas

Martino Broszato reikalavimas suistorinti nacionalsocializmą, sukėlęs daug nesusipratimų, tapo pagrindiniu nuo 1990 m. suaktyvėjusio komunistinių diktatūrų nagrinėjimo ir vertinimo pretekstu. Nėra abejonės, kad palyginti ilgas tų režimų gyvavimas ir jų vidinio kitimo procesai apsunkino galimybę šią fazę traktuoti kaip "nelaimingą atsitikimą" istorijoje, o Vokietijoje ilgą laiką taip buvo daroma. Istoriografijoje ir viešosiose diskusijose esama analogiškų tendencijų, pavyzdžiui, keturis dešimtmečius po 1945 m. traktuoti kaip sovietinės okupacijos istoriją ir tokiu būdu tą laikotarpį išmesti iš "tikrosios" nacionalinės istorijos. Niekas neginčija, kad to laikotarpio kaip okupacijos interpretavimas yra svarbi vertinimo dalis, bet tik dalis. Naujausios istorijos istorinimas turi būti platesnio masto. Tai paaiškinsime šiek tiek išsamiau VDR istorijos pavyzdžiu.

Šiuo atveju istorinimo imta reikalauti ir jį praktikuoti kur kas anksčiau, nei tai buvo daroma su nacionalsocializmu. Istorinti reiškia, pirma, atitinkamus įvykius įtraukti į didesnius laiko ir sistemos kontekstus, antra, siekti kompleksiško vaizdo, kuriame niūrūs ir nusikaltėliški politinės sistemos puslapiai būtų matomi kartu su kasdieniais, banaliais, patogiais ir naudingais diktatūros elementais. Stefano Wolle's formuluotė "išganingas diktatūros pasaulis" tiesiogiai atliepia šį kontekstą. Tai nėra praeities paprastinimas, darymas jos nekalta, o svarbi prielaida ją suvokti plačiau. Nors moralinė VDR diktatūriškumo reliatyvacija šiaip jau analogų neturinčių nacionalsocializmo nusikaltimų mastų akivaizdoje ir galima? - netrūksta ir panašumo bruožų, - vis dėlto nacionalsocializmo ir VDR lyginimai laikytini visiškai teisėtais, jei lyginama ne apskritai, o imamos tos plotmės, kurios lygintinos (pvz., jaunimo organizacijų valstybinimo formos arba politinis manipuliavimas istoriografija). Iš tikrųjų šie lyginimai atskleidžia daugiau skirtumų negu panašumų, nes sunkiai palyginami yra mastai ir trukmė.

Tačiau tikrasis iššūkis istorijos mokslui - o tai tinka ir kitoms šalims - yra pirmiausia būtinybė VDR vertinti ne pagal tai, kaip ji žlugo ar kaip ji tariamai gerai kūrėsi kaip socialistinė alternatyva Europos Švietimo epochos tradicijoje, o priešingai: komunistines valstybes reikia rekonstruoti ir suvokti tam tikra prasme "iš vidaus" su amžininkams dar atviru raidos potencialu. Čia svarbu suprasti skirtingas raidos fazes ir žmonių kartoms būdingas suvoktis. Šiuo požiūriu socialinės struktūros analizė ir patirties istorija iškyla kaip dvi neišvengiamos to paties medalio pusės. Priešingu atveju liks konfrontacija: vieni demonstratyviai ir beatodairiškai kaltins arba gyvens selektyviais nostalgiškais atsiminimais, kiti stengsis kurti istorijos paveikslą, kurį amžininkams sunku perteikti, nes jis prieštarauja pagrindinėms savosioms patirtims.

Todėl praeities analizė ir vertinimas "istorinimo" prasme buvo kur kas reikšmingesnis už siekimą atskleisti diktatūros nusikaltimus ir represijas. Čia įeina ne vien "struktūrinis oportunizmas", ribotas sutikimas dalyvauti norint, kad tave paliktų ramybėje arba galėtumei daryti karjerą, bet ir individualių veiklos erdvių apibrėžimas, pasirengimas sakyti "ne", nepaklusti ir priešintis. Iš ilgai trunkančios kontroversiškos diskusijos apie įvairias pasipriešinimo formas "trečiajame reiche" ir VDR gerai matyti, koks reikšmingas šalies demokratinei politinei kultūrai yra toks praeities nagrinėjimas. Panašiai turėtų būti ir kitose valstybėse bei visuomenėse.

Po Rytų ir Vakarų konflikto daugelyje Europos valstybių kilo nuožmi atsiminimų politikos konkurencija. Vokietijoje, žlugus VDR, ji pasireiškė itin ryškiai. Taip, kaip dirbama memorialuose, pavyzdžiui, Sachsenhausene, dažnai sunku atskirti, kur nacionalsocializmo ir kur stalinizmo aukos. Nuo Vokietijos Vieningosios socialistų partijos nukentėjusieji baiminasi, kad bus sušvelninta antroji Vokietijos diktatūra. Todėl neseniai Bundestage buvo pasiūlyta abiejų diktatūrų aukų įamžinimą paversti visos valstybės, federacijos ir žemių, uždaviniu. Šis siūlymas sukėlė labai prieštaringus trumpalaikius debatus, kurių argumentai priminė 1986-1987 m. istorikų ginčą. Čia vėl atsiskleidžia nesutarimai dėl istorijos politikos, vėl iškyla aukų moralinės pretenzijos, diferenciacija istoriografijoje ir politinėje konfrontacijoje.

Buvusių diktatūrų istorijos aiškinimasis vis dar tebėra keblus uždavinys. Tą patyrė kone visi ankstesnieji disidentai, taip pat ir ta saujelė žmonių, kuri nacionalsocialistinėje Vokietijoje nesutiko su valdžios politika ar net jai aktyviai priešinosi. Kol visuomenė ir Bundeswehras pripažino 1944 m. liepos 20 d.pasikėsinimo prieš Hitlerį teisėtumą, užtruko ilgai. Šiais metais surengti tų įvykių šventiniai minėjimai parodė, kad dabartinėje istorijos suvoktyje yra daug kas pasikeitę, jei nekreipsime dėmesio į kai kuriuos beviltiškus dešiniuosius radikalus. Moralinė devintojo dešimtmečio disidentų Rytų Europoje ir VDR maksima "gyventi tiesoje" irgi turėjo kovoti su vertimu pamiršti ir "normalizuoti". Daugelis tų disidentų po 1989 m. revoliucijos buvo nustumti į politinio gyvenimo pakraštį. Tačiau jų praeityje parodyta drąsa ir reikalavimas visa tai įtraukti į kolektyvinę atmintį neprarado aktualumo. Wolfgangas Eichwelde šiuos antikomunistinius kovotojus už piliečių teises pavadino "Švietimo epochos vaikais", nes jie tęsė Europos laisvės istoriją ir nelengvą civilizuotos visuomenės, iš kurios jie neteisėtai buvo pašalinti, kūrimo klausimą iškėlė kaip nagrinėtiną. Tai antroji atminimo pusė. Istorijos mokslas tokių pozicijų negali taip paprastai perimti: jis turi jas, atsižvelgdamas į diktatūrų "normalumą" ir santykinį priimtinumą, "perskaičiuoti" ir subalansuoti. Šis sunkus ir varginantis, bet būtinas "istorinimo" darbas kai kuriose buvusio sovietinio bloko valstybėse yra gerokai pajudėjęs į priekį, tačiau kitose didėja polinkis jį stabdyti ir reliatyvinti. Socialinių krizių situacijose atsiminimų elementai akivaizdžiai pasislenka į vieną ar kitą pusę. Vokietijoje šiuo metu išgyvename ryškų Demokratinio socializmo partijos pakilimą, partijos, kuri, pasitelkusi gilias istorines ir emocines šaknis turintį socialinio teisingumo argumentą, populistiškai medžioja balsus.

Ką gali švietėjiškų užmojų turintis istorijos mokslas daryti tokioje situacijoje?

"Mokytis iš praeities" yra sunkoka, o jei suprasime tai pernelyg paprastai, ir neįmanoma. Tas, kuris yra mėginęs rašyti mokyklai vadovėlį arba dirbęs filmo scenarijaus konsultantu, žino, kaip prievartavimas kompleksiškus dalykus paprastinti arba priklausomybė nuo filmo medžiagos beatodairiškai paverčia niekais visas kupinas įtampos ambicijas.

"Istorinimas" - tai procesas, kuris vyksta visur, kur susiduriama su "normalia" praeitimi. Šios praeities buvimas palaipsniui blėsta, didėjant laiko atstumui tiesioginė sąsaja silpsta. Tačiau debatai dėl nacionalsocializmo istorinimo prasidėjo praeities, "kuri nenori praeiti" (Ernst Nolte), akivaizdoje. Pagrindinė debatų tema buvo ir yra holokausto unikalumas. Dėl tos priežasties moralumo ir istoriškumo santykis čia toks nepaprastai aktualus. Apie tai, ar gvildenant šią temą įmanoma tolstančio laiko objektyvacijos ir subjektyvaus įsisąmoninimo, nuosprendžio ir supratimo sintezė, pasisakoma kontroversiškai. Broszatas pabrėžė, kad istorinti visai nereiškia pašalinti moralinį aspektą, priešingai: tai įtikinamesnė ir veiksmingesnė santykio su šia praeities dalimi moralizacija. Taip pat ir stalinizmo atžvilgiu tai turėtų būti pagrindinis naujausios istorijos klausimas.

Visi tie dalykai susiję su principiniais žmoniškumo klausimais ir rodo, koks netvirtas yra šiuolaikinės civilizacijos pagrindas, į kurį mes remiamės. Čia galbūt ir yra pati svarbiausia ir politiškai veiksminga visai nesenos praeities tyrimo pamoka. Apie nemalonių dalykų atsiminimą Friedrichas Nietzsche yra puikiai suformulavęs vienoje dažnai cituojamoje sentencijoje: "Tai aš padariau, - sako mano atmintis. To aš negaliu būti padaręs, - sako mano išdidumas ir lieka nepermaldaujamas. Galiausiai - mano atmintis pasiduoda". Naujausių laikų istorija kaip mokslas ir kaip istorijos kultūros dalis turėtų prisidėti prie to, kad nebūtų "pasiduodama" nepatogaus, bet neišvengiamo kolektyvinio atsiminimo akivaizdoje. Pranešimas skaitytas konferencijoje "Atminties kultūra ir atminties kultūros politika: lietuviai, lenkai, vokiečiai (Rytų Lietuvos ir vakarinės Lenkijos palyginimas)" Vilniuje, 2004 m. rugsėjo 3-4 d.

Published 2005-03-11

Original in German
Translation by Alfonsas Tekorius
Contributed by Kulturos barai
© Christoph Kleßmann/Kulturos barai
© Eurozine