Laisvės idėja istorijos būvyje ženkliai pasikeitė, ir pagrindine tendencija tapo konkretumo, savitumo siekimas. Užuot kalbėję apie laisvę apskritai, mes kalbame apie kalbos laisvę, žiniasklaidos laisvę, verslo ir pasirinkimo laisvę. Tai yra teigiamas procesas, sakoma mums, nes vietoj abstrakčios idėjos dabar turime reikalą su žemiškais, praktiniais dalykais, kurie daro tiesioginę įtaką mūsų gyvenimui. Mums įrodinėjama, kad kiekviena nepriklausomybė (freedom from) yra tiktai bėgimas nuo nepageidaujamos būsenos, bet kas toliau, kas toliau? Taip, girdime mes, yra daug gerai veikiančių teisių (freedom for), tokių kaip laisvė turėti nuolatinį darbą, laisvė gauti ilgalaikę banko paskolą ar įsigyti būstą priemiestyje. Freedom for apibrėžia laisvę, kuri gali būti paversta kuo nors kitu. Todėl iš paties žodžio radosi reikšmė, kuri anglų kalboje nebėra žodžio liberty (laisvė) sinonimas. Manyčiau, būtų beprasmiška bandyti įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Laisvės statula simbolizuoja ne abstrakčią laisvės idėją, bet jos praktinę reikšmę, ar kad prancūzų revoliucionieriai, jei būtų žinoję, būtų apsidžiaugę galėdami taip perfrazuoti savo devizą: fraternity, equality and freedom for.

Mūsų kultūros istorija primena, kad lemiamais momentais laisvė, tarp kitko, buvo pirmoji ir svarbiausia politinė sąvoka. Žymusis įžanginis Rousseau sakinys jo kūrinyje Le Contract Social teigia: "Žmogus gimsta laisvas, tačiau visur jis surakintas grandinėmis". čia labai tiksliai apibrėžta tokios laisvės esmė: laisvė yra duota mums kaip teisė, tačiau mes esame (tiksliau, buvome anuo metu) nuo jos atskirti despotiškų jėgų, valdančių mūsų gyvenimą. Ítai kaip laisvė buvo suprantama Pabaltijo šalyse per ilgus Sovietų okupacijos dešimtmečius. Mūsų šalys buvo laikomos laisvomis, - nors iš tikrųjų jos nebuvo laisvos, tačiau galėjo laisvomis tapti. Keliuose studentų, menininkų ir intelektualų pamėgtuose restoranuose Taline patiekiamos keptos bulvių lupenos (beje, jos ėmė ir išpopuliarėjo, ir yra visai neprasto skonio), nes devintojo dešimtmečio pabaigoje vienas iš populiarių devizų buvo toks: "Paleiskite mus laisvėn, ir mes sutiksime valgyti bulvių lupenas". Tai gana tolima šūkiui freedom for, nors įtariu, kad visada egzistavo tam tikras procentas estų, kurie tautinės nepriklausomybės geidė iš esmės dėl to, kad atsivertų ekonominės gerovės vartai, ir kurie galėtų vėl jos atsisakyti, jeigu iš to gautų pakankamai pelno.

Dabar esame laisva visuomenė, o tai reiškia, kad mes labiau susirūpinę, kaip prasimanyti pinigų, ir turime mažiau laiko diskutuoti apie laisvę. Nepaisant to, net atsitiktinis žvilgsnis į mūsų semiosferą rodo, kad abstrakčioji laisvės idėja vis dar yra galingas mūsų kultūros variklis, net jeigu ta idėja forsuojama netiesiogiai, teoriniam lygmeny. TV reklamose išdygsta vidutinės klasės priemiesčio tipai, kad parekomenduotų mums valymo arba indų plovimo skysčius, o drabužiai, kokiais apsirengę turėtume save įsivaizduoti, pateikiami mums kaip nepriklausomiems, laisviems žmonėms, kuriems jau nebereikia kariauti vieniems su kitais dėl sistemos paberiamų duonos trupinėlių. Automobiliai, kurių geidžiame, dideliu greičiu rieda per įspūdingus peizažus, neužstrigdami rytiniuose priemiesčio kamščiuose. Apskritai ši semiotinė laisvės idėja turi kažką bendra su didinga ir nekontroliuojama, vis dar kilminga jėga, kurios mums be galo trūksta negailestingoje kasdienybės rutinoje. Laisvė yra proto būsena, nesugadinta prievartos ir hierarchinių sistemų, požiūris į realybę, absoliuti priešprieša susvetimėjimui. Man asmeniškai ši psichologinė (vs politinė ir socialinė) laisvės definicija rūpi labiausiai. ?manoma būti laisvam netgi esant kalėjime, kita vertus, galima būti vergu sėdint karaliaus soste. Pastaruoju atveju laisvei labiausiai tinka Epikteto laisvės samprata, kad laisvė yra tai, ko negalima paversti niekuo kitu.

Tokią laisvę taip pat reikia praktikuoti. Mes žinome, kad religijoje, pavyzdžiui, katalikų, gali būti nepraktikuojančių jos žinovų, tačiau nepraktikuoti laisvės reikštų ją prarasti. ?sitikinome, kad, išskyrus kritinius atvejus, tiktai palyginti maža laisvos visuomenės dalis tinkamai pasinaudoja savo teise balsuoti, tačiau esu tikras, kad beveik niekas iš nebalsuojančiųjų nenorėtų prarasti savo teisės balsuoti. Tas pats tinka, gal net labiau, kai kalbame apie žodžio laisvę. Tačiau, nors šios laisvės mūsų visuomenėje virsta šventiniu atributu, fundamentalioji, psichologinė laisvė yra tarsi prabanga, kurios dauguma visuomenės narių negali sau leisti, net jeigu ta idėja ir slypi jų mintyse. Būtent taip šiuolaikinėje visuomenėje pasidaro reikalingas menas.

Kultūrinės meno praktikos funkcijos pasikeitė tiek pat, kiek ir laisvės idėja, tačiau dėl skirtingų priežasčių. Nuo didžiojo prasiveržimo XX a. pabaigoje, menininkų suvokiamos realybės individualios vizijos triumfavo prieš teisingą, daugumai žmonių suvokiamą realybės perteikimą, be to, moderniosios technologijos perėmė iš meno daug atvaizdavimo funkcijų, nes tai yra daug pigiau ir paprasčiau - verčiau nufotografuoti savo šeimą, negu užsakyti menininkui nutapyti grupinį portretą, o ir rezultatas, leiskite pripažinti, yra panašesnis į originalą. Kai avangardo menininkas pagaliau išsiveržia iš "meninio darbo" (artwork) kaip savitikslio objekto rėmų, suvokdamas kūrinį tiesiog kaip meno rezultatą, jis įgauna naują statusą ir naują socialinį vaidmenį. Dažnas menininkas, ir daugelyje kultūrų, yra buvęs tam tikroje dvilypėje padėtyje: viena vertus, juos gerbdavo už gebėjimą kurti, antra vertus, jų bijodavo dėl jų skirtingumo. Ypač aiškiai tai rodo elgesys su aktoriais - jie laikomi žemiausiu visuomenės sluoksniu, kuris peršoka daugybę socialinės hierarchijos laiptelių ir turi tiesioginį kontaktą su valdžia. Mūsų visuomenė įpareigojo menininkus atlikti nepaprastą funkciją. Jie turi teisę praktikuoti savo vidinę laisvę, kartais peržengdami moralinės tolerancijos ribas. Jiems leidžiama šokiruoti publiką, ir to iš jų netgi tikimasi. Jiems nedraudžiama imtis ir tokių dalykų, kurie paprastai traktuojami kaip pornografija ir smurtas, jie gali žudyti gyvulius, fotografuoti nuogus vaikus ir jiems nereikės už tai atsakyti, jeigu jų veiksmus pateisins meno institucijos. Jie taip pat gali sau leisti kitokį, ekstravagantišką elgesį, kuris geriausiu atveju atveria tikrai kvapą gniaužiančių vaizdų, padedančių pažinti žmogaus proto gelmes ir grožį. Kad to pasiektų, jie turi išbandyti žmogiškosios patirties ribas, žengti tiesiai prarajos kraštu ir neapgaudinėti savęs. Be viso kito, jie negali kliautis iliuzija, kad laisvė - tai daug mažų laisvių (freedoms-for). Didžiumai publikos, gyvenimą grindžiančios saviapgaule, menininkai atrodo kažkokie pavojingi. Kitus, kartais niekinamus už tai, kad nedaro nieko naudinga, gali apimti pavydas, nes menininkai sugeba išsiveržti iš visuomenės nustatytų normų ir daugumos pritarimu jiems tai yra atleidžiama.

Laisvės demonstracija - tai paslauga, kurią jie teikia publikai. Dauguma TV žiūrovų, matydami finalines filmo scenas, kur sportinis automobilis su jauna porele praskrieja pavojingu greičiu, o mažesniame automobilyje nuobodžiai darda niurzgianti šeima su krūva nereikalingų daiktų, tapatinasi su įsimylėjėlių porele, o ne su šeima, nors ji, tiesą sakant, būtų jiems adekvatesnė. Tikrai geras šiuolaikinis menas parodo mums visą mentalinio pasaulio universumą aukštesniam lygmeny ir saugo mus nuo tapimo mašinomis, kurios savo noru atlieka suprogramuotus veiksmus. Todėl menas yra tarsi saugumo vožtuvas, apsaugantis visuomenę nuo sprogimo, kuris gresia dėl jos pačios pernelyg svaraus efektyvumo. Kita vertus, unikalią vidinės laisvės patirtį menininkai perteikia tamsiajai žmogiškosios patirties pusei.

Tačiau visa tai leistina tiktai išoriškai. O vidiniuose meninės laisvės rūmų kambariuose sėdi buhalteris, kuris nuolat skaičiuoja biudžetą, rašo prašymus, kad gautų lėšų, bendrauja su galimais rėmėjais tardamasis, kokio dydžio turėtų būti jų užsakytasis logo. čia pat tūno ir įvaizdžio kūrėjas, nepaliaujamai sukantis galvą, kaip pateikti naują idėją, kad suskambėtų kuo daugiau terminų, kuriuos pastaruoju metu vartoja madingiausi kritikai. Yra čia ir atstovas ryšiams su visuomene, kaupiantis duomenis apie reikalingus žmones ir stropiai renkantis kvietimus dalyvauti svarbiuose meniniuose renginiuose, kad neklysdamas atspėtų, kokios krypties turėtų laikytis menininkas.

Pretenduodama įvesti tvarką, sistema pro galines duris meno institucijų pavidalu įsiskverbė ir į laisvųjų menininkų aplinką. Pierre'as Bourdieu labai detaliai aprašė, kaip veikia "simbolinių prekių rinka" ir jo analizė teikia mažai vilties, kad meninė laisvė bus išsaugota. Auka, kurios reikalaujama, kad išliktum garbingas, yra tiesiog per didelė. Tad aš bijau, kad ateityje galime sulaukti iš savo menininkų būtent tokio ekstravagantiško elgesio, kuris mums jau puikiai žinomas, ir tuomet galėsime saugiai džiaugtis šokais ir sensacijomis, kurie nebus nei šokiruojantys, nei netikėti, ir su pasitenkinimu konstatuosime, kad pavojingi Kiti jau prijaukinti, keisti jų drabužiai yra tiesiog tam tikra uniforma, o giliai viduje tie menininkai yra tokie pat kaip ir mes, nė kiek ne laisvesni. Laisvė yra tarsi veidrodis. Kai jau nebepakeliame jame matomo vaizdo, tuomet jį sudaužome ir renkame mažas paskirų laisvių šukeles.

Published 2004-09-03