Feed
Padėkos žodis prancūzū geografams
Svarstymai apie Rytų ir Vakarų Europą josios centre
Prieš vienuolika metų iš Anglijos grįžau į Vilnių švęsti Kalėdų. Tai buvo pirmoji ilgesnė mano viešnagė Vakaruose: pagal studentų įdarbinimo programą pas ūkininką skyniau obuolius, paskui universitete lankiau anglų kalbos kursus. Važiavau autobusu iki Varšuvos, o čia ketinau sėsti į Vilniun važiuojantį traukinį. Tačiau traukiniai buvo perpildyti smulkių prekeivių ir spekuliantų, tad vargais negalais patekau tik į trečią sąstatą. Sėdėjau tarp šiuo maršrutu nuolat kursuojančių vyrų - neseniai išduotuose jų pasuose buvo likę vos keli puslapiai be pasieniečių antspaudų. Jie gėrė degtinę tiesiai iš butelio, bet jų nesmerkiau: alkoholis yra turbūt vienintelė paguoda, kai tenka ištverti tokias keliones. Gana nedidelį atstumą važiavome visą naktį, mat reikėjo kelis kartus pakeisti traukinį. Lietuvoje, kaip ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, buvo pakloti platesni rusiški bėgiai, o Lenkijoje likę europietiško standarto.
Užsimiegoję ir sušalę, paryčiais išlipome mažoje, dar caro laikais statytoje pasienio geležinkelio stotelėje. Keli jos suoleliai nesitikėjo tokių ordų: žmonės stovėjo, sėdėjo, gulėjo kur pakliūva. Geriausią išeitį buvo suradę vienos Vidurio Azijos tautos atstovai - nieko nepaisydami salės vidury jie sumetė milžiniškus džinsų prikimštus krepšius ir, sukritę ant jų, saldžiai miegojo. Traukinyje susipažinau su belgais, kurie, kaip ir aš, keliavo į Vilnių: pasirodo, belgų krikščionių demokratų partija delegavo juos į Lietuvą užmegzti ryšių su atsikūrusiais mūsų krikdemais. Nežinia, ar partijos kasa buvo tuščia, ar nuotykių troškimas toks didelis, kad jie pasirinko tokį originalų kelionės būdą. Prasibrovę iki vienintelio kasos langelio ir nusipirkę bilietus, išėjome į peroną. Apsidairęs aplinkui, belgų krikščionių demokratų partijos atstovas tarė: "Jei man vakar kas nors būtų pasakęs, kad Europoje dar yra tokių vietų, nebūčiau patikėjęs."
Grįžau namo į žiemišką Vilnių. Tiesa, didžiausio šalčio laikai jau buvo praėję: Seimo rinkimų ir, kaip juokavau, mano grįžimo proga valdžia įjungė centrinį šildymą. Draugai pasakojo, kokių griebiasi triukų, kad galėtų tokiame šaltyje miegoti, maudytis, rašyti, bučiuotis. Nors Anglijoje mano uždarbis leido pirkti tik pigiausiame prekybos centre (ak, ta kempinę primenanti balta angliška duona...), išėjęs į pagrindinę Vilniaus gatvę ir išsikeitęs penkis svarus, gavau krūvą popierinių laikinųjų pinigų. Neišleidęs nė pusės, vieninteliame laisvos rinkos ženkle - kiaurą parą dirbančiame kioske pripirkau brendžio, pyragų, vaisių ir iškėliau visai savo kompanijai - o ji buvo nemaža - sugrįžtuvių puotą.
Íi nenusisekė. Neseniai vykusiuose rinkimuose laimėjo beveik nepersidažę komunistai, ir daugelis mano draugų "sielvartavo dėl tautos". Galingi, visus gyvenimo lygmenis apimantys sukrėtimai, sutapę su jų branda, atrodė, baigėsi, ir viskas grįžo į išeities tašką.
Lietuva jau keletą metų buvo nepriklausoma, valstybinė santvarka - kapitalizmas, bet niekas aplinkui nesikeitė, tik dar labiau triušo ir eižėjo.
Vienas iš kompanijos siūlė steigti naują partiją, kitas - spjauti į politiką ir kelti puotą maro metu, nepaisant nieko mėgautis rinktiniu menu ir filosofija, trečias - emigruoti. Suirzimas prasiverždavo makabriškais pokštais, šaipymusi vienas iš kito. Mane jie klausė vienintelio dalyko: kodėl sugrįžau. Tiesą sakant, ir aš jiems galėjau nedaug ką paporinti. Akyse dar stovėjo sotus, spalvingas, įžūlus Londonas: "Vasarvidžio nakties sapnas" South Bank Centre , socialinių tipų ir rasių teatras metro. Meno ir senovės pilni muziejai, kavinės, kur vyrai ir moterys gurkšnoja neregėtus gėrimus. Uoslė dar nebuvo atjunkusi nuo arbatos ir kalėdinio vyno, nuo kvepalų ir kilimų, nuo švaros ir tvarkos kvapų (juk kvapai daug įtaigiau nei vaizdai kuria vietos aurą). Bet ką pasakyti? Visa tai reikėjo patiems patirti.
Mano draugai buvo pirmųjų kursų studentai. Universitetuose, kuriuose studijavo, tebedėstė daugiausia senieji dėstytojai, savo paskaitų konspektuose išbraukę tik marksistines įžangas. Tokia pat liko ir studijų sistema: daug kalimo ir jokio pasirinkimo. Literatūroje po to, kai buvo persispausdinti visi disidentiniai ar emigrantų sukurti kūriniai, stojo štilis. Sovietinės sistemos kritika, susiurbusi daugumos rašytojų ir intelektualų energiją, nebeteko savo objekto. Užmačių mastai menko, imta propaguoti XIX amžiaus tradicijas, retkarčiais padvelkiančias šovinizmu ir beveik visada - provincijos nuobodybe. O jie mokėsi Vakarų Europos kalbų ir jau galėjo čionykštę literatūrą palyginti su kitakalbe - deja, ne pirmosios naudai.
Prieš juos vėrėsi gražus ir viliojantis pasaulis. Ar ne geriau sėsti į traukinį ir pradėti viską iš naujo? Tokį kelią pasirinko nemažai šių platumų žmonių, kurių darbai dabar vertinami ir studijuojami. Vakarai visus mielai priims - kaip gyvą įrodymą, kad tai, kuo jie gyveno ir prieš ką kovojo, nebuvo bergždžia. O ką galima pakeisti šitoje šalyje?
Nieko jiems nesakiau ir dar dėl vienos priežasties: iš kelionės parsivežiau ir kitokių, galima sakyti, priešingų įspūdžių. Vėliau, išgirdęs ar perskaitęs daugelio žmonių pasakojimus, padariau išvadą, kad tuometinė mano patirtis - tai pasikartojantis pirmojo "rytiečių" susidūrimo su Vakarais siužetas.
Jis maždaug toks: geisdamas pamatyti kultūros lobius, visuomenės laisves ir gerovę, apie kuriuos tiek prisiklausė, rytų europietis iš savo šalies iškeliauja į "tikrąją" Europą. Tačiau išsisklaidžius pirmajam džiaugsmui, jis supranta, kad nėra jokio bendro vardiklio, siejančio šitą tikrovę ir jo šalį. Jo mėgstami rašytojai ir menininkai daugeliui vakariečių yra pernykštis sniegas, jie kalba apie knygas ir filmus, kurie jam atrodo vienadieniai ir trivialūs. Vertinimuose aiškiai matyti vienokia ar kitokia, bet dažniausiai kairioji ideologija, iš kurios jis ką tik išsivadavo ir apie kurią nebenori nieko girdėti. Jis sutinka ir gana keistų pažiūrų žmonių, kurie juo aktyviai domisi: matyt, laiko "geru laukiniu", kurį galima prijaukinti ir atversti į savo tikėjimą. Antra vertus, čia niekas nesiginčija ir nediskutuoja dėl svarbiausių pasaulėžiūros dalykų, kaip kad jo šalyje, - pažiūrų skirtumas yra tapęs integralia, beveik nepastebima gyvenimo dalimi.
Ryškūs ir kasdieninio bendravimo skirtumai. žmonės tvirtai įrakinti į savosios visuomenės mechanizmą, užsidarę savo kiaute, iš kurio išlenda tik neįpareigojantiems pasilinksminimams. Jų rūpesčiai atrodo menki, palyginti su tuo, su kuo jam teko susidurti, tačiau jie traktuoja juos nepaprastai rimtai. Taip, jie malonūs ir besišypsantys, bet kas dedasi jų viduje, sunku nuspėti. Pripratusį prie betarpiško ir paprasto bendravimo, rytų europietį glumina bereikšmiai formalumai. Jis net nėra tikras, kad turi tuos pačius instinktus kaip vakariečiai: čia gerai funkcionuojantys asmeninės iniciatyvos, naudos ir pelno dėsniai jo krašte, regis, neveikia.
Jis jaudindamasis kalba jiems apie nepriklausomybės kovas, demonstracijas ir diktatūros žlugimą, bet pastebi, kad jo klausomasi tik iš mandagumo. Pasakoja apie komunistinio gyvenimo nutikimus, bet pagauna save klausiant: ar jiems tai nėra fantastinės "marsiečių kronikos"? Ne tik todėl, kad jų sistema kitokia, - anglai, vokiečiai ar prancūzai paprasčiausiai nesusigaudo, kas ir kur vyksta. Ypač mažesnės valstybės atstovas kiekvieną kartą turi pradėti nuo A: kur yra jo kraštas, kokia kalba ten kalbama ir taip toliau. Jį keistokai nuteikia to nežinojimo demonstravimas - bet kuris jo regiono žmogus apie Vakarus žino keliolika kartų daugiau, o jei nežino, tai gėdijasi tą parodyti. Na, bet kam vakariečiui domėtis kraštais, kuriuos užvaldžiusios pasenusios (ir pavojingos) nacionalizmo bei politinio suvereniteto idėjos?
Vadinasi, galvoja rytietis, mes tikrai nulipdyti iš skirtingo molio, priklausome skirtingoms rūšims, nelyginant ropliai ir žinduoliai? Bet tai jau girdėta iš sovietinės propagandos. Vadinasi, reikia grįžti namo nesidairant? Bet juslės prisimena Londoną...
Nuo to laiko praėjo dešimtmetis, ir nemažai kas pasikeitė. Iš Varšuvos į Vilnių važiuoja padorūs traukiniai, galintys riedėti ir platesniais, ir europietiškais bėgiais. Juose sėdi nebe spekuliantų minios, o iš kelionių ar studijų grįžtantys dvidešimtmečiai, kurie nepatyrė kultūrinio šoko, nes dauguma dalykų - nuo buities smulkmenų iki intelektualinių srovių - jiems puikiai pažįstami. Grįžę iš kelionių, jie užsuka pirkti į vieną iš daugybės supermarketų, ir pamato, kad šie niekuo nenusileidžia, o kai kuo net pranoksta londoniškius. Temperatūra butuose priklauso tik nuo piniginės storio, o jos turinys, kad ir neitin svarus, jau nėra vien bevertis popierius. Prie upės baigiamas statyti dangoraižių kvartalas, vilnietiškas Potsdamo aikštės analogas, o senamiestyje kiekvieną savaitgalį šurmuliuoja pilnos žmonių kavinės.
Pasikeitė ir mano draugų gyvenimas. ?vairiai jie sprendė prieš dešimt metų iškilusią dilemą: vieni metė literatūros ar filosofijos studijas ir išėjo ten, kur labiausiai reikėjo jaunų galvų, - į verslą, valstybinį aparatą. Neperdėsiu sakydamas, kad dabar jie sudaro verslo ar valstybės tarnybos stuburą (dar prieš keletą metų vidutinis Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų amžius neviršijo trisdešimties). Kiti, kaip baudėsi, apsigyveno Europos ar Amerikos didmiesčiuose - Berlyne, Paryžiuje, āikagoje. Sukūrė šeimas, baigė studijas, įsidarbino.
Nemanau, kad jie "išdavė tėvynę", kaip sielvartauja vyresnieji. Dauguma jų išlaikė ryšį su savo bičiuliais, su miestu ir šalimi, neprarado ir blaivaus žvilgsnio į tenykštę tikrovę. "Vakarietiškesniais už vakariečius", karikatūriškais snobais virto vos vienas kitas (tai, beje, būdinga ir kai kuriems Lietuvoje likusiems). Nemanau, kad jų gyvenimas itin laimingas, nes žinau, kad nuolatinis balansavimas tarp čia ir ten reikalauja daug fizinių ir dvasinių jėgų.
Todėl dabar per kalėdinius susitikimus vyrauja kitokios nuotaikos. Pasilikę ar emigravę, per praėjusį dešimtmetį mes daug ko išmokom. Pirmiausia kantrybės - laukiant permainų, stebint ir vertinant tai, kas vyksta aplinkui. Išmokome nelaukti stebuklų ir pasitikėti tik savo jėgomis - gal tai skamba banaliai, bet tą suprasti irgi reikėjo laiko. Nors ir kamuojama sovietinio palikimo, alinama melancholijos antplūdžių, Lietuva vis dėlto išjudėjo iš sąstingio - nemažu mastu mano kartos pastangomis, bet ne vien jos.
Ilgainiui supratome, kad mūsų situacija anaiptol nėra unikali: ne tik Lietuvoje, ne tik Rytų Europoje, bet ir kituose žemynuose ideologinis diktatas ir uždarumas paliko ryškius pėdsakus. Išmokome neabsoliutinti savo bėdų, kad ir kokios skaudžios jos būtų, bandome lyginti jas su kitų turimomis. Paaiškėjo, kad "diktatūros patirtis", kuria kai kas taip didžiavosi, vertinga tik tada, kai paskatina gyventi ir mąstyti kitaip; antraip ji nedaug kuo skiriasi nuo kokio nors ekstremaliomis sąlygomis vykstančio "realybės šou" išgyvenimų.
O kas dėl Vakarų - nebelaukiame iš jų to, ko jie negali duoti, jie neišspręs mūsų problemų už mus, nors kai kas nesąmoningai to tikėjosi. Nebepavydime jiems gerovės (nors kartais tai būna nelengva), bet kartu suvokiame, kad geresnės gyvenimo sąlygos nepaverčia jų robotais.
Pranyko ir perdėta pagarba iš Vakarų ateinantiems meno kūriniams ar idėjoms: dabar turime ir savus postmodernistus, ir konservatorius, didžėjus ir instaliatorius. Mėgdžiojimo ir perėmimo era baigiasi: dabar įdomiau ne tai, kas nauja, kas gražiau įpakuota, bet kas išradinga, daugiaplaniška, kas paremta būtent šios visuomenės patirtim. Nutilo ir dejonės, kad "mes niekam neįdomūs", nes lietuvių teatras, muzika, literatūra, vaizduojamasis menas sulaukė nors nedidelio, bet reikšmingo pripažinimo už šalies ribų.
Ir apskritai - paaiškėjo, kad vaizduotėje susiklostęs Vakarų paveikslas buvo pernelyg supaprastintas, kad po vienu Vakarų vardu telpa labai įvairios valstybės, tautos, bendruomenės. Ir tarpusavio ryšys tapo konkretesnis: atsirado frankofonų, anglofilų, germanofilų ir t.t grupelės. Sekame Vakarų spaudą ne todėl, kad laikytume ją paskutiniu tiesos žodžiu, o todėl, kad ji praplečia mūsų pačių įžvalgas ir akiratį.
Nežinau, ar pasikeitė kitos kontinento pusės nuostatos. Man regis, į rytų europiečius vis dar žiūrima kaip į neturtingus giminaičius, kurie privalo viską pagarbiai išklausyti ir jaustis dėkingi už turtingųjų dovanas. Per pastaruosius metus, matyt, davėme pagrindo tokiai nuomonei, bet esu įsitikinęs, kad šitoks globėjiškas tonas kenksmingesnis patiems vakariečiams, nes išryškina ne pačias geriausias jų savybes. Ypač vidurinė klasė Rytų Europą vis dar įsivaizduoja kaip miškų ir laukinių žvėrių kraštą. Daugelis elgiasi kaip tas Berlyno gydytojas, kuris, apžiūrėjęs Lietuvoje sugipsuotą paciento koją, nuoširdžiai nustebęs sušuko: "O, jie ir gipsuoti moka!" Daugiausia dėmesio susilaukia tie meno kūriniai, kurie pabrėžia nenormalius ar agresyvius Rytų Europos gyvenimo poreiškius, nes tai atitinka stereotipinį regiono vaizdą; kur kas sunkiau perprantama "rytietiška" ironija, aukštų sąvokų ir abstrakčių deklaracijų vengimas. Nors į tai, kad postkomunistinės šalys puoselėja savo kultūrą, jau nebežiūrima kaip į nacionalizmo ar fašizmo pasireiškimą, bet dar nevisiškai įsisąmoninta, kad rytų europiečiai turi ne tik europietišką ateities viziją, bet ir savus interesus, kurie ne visada sutampa su Vakarų Europos vizijomis ir interesais.
Tuo smagiau nuteikia išimtys, kurių, reikia pasakyti, vis daugėja.
Kad ir kaip būtų, norėčiau tarti ačiū prancūzų geografams, nustačiusiems, kad geografinis Europos centras yra už dvidešimties kilometrų nuo Vilniaus. Tasai bakstelėjimas pieštuku žemėlapyje duoda nei daug, nei mažai: akstiną pasididžiavimui, politinę ir galimą ekonominę naudą, progą apstulbinti (Iš kur jūs? A, iš Europos centro.). Bet tikiuosi, kad tai geras ženklas, pranašaujantis geresnę žemyno ateitį, nykstančias pertvaras ir prietarus ne tik tarp Rytų ir Vakarų, o ir tarp Íiaurės ir Pietų.
Visiško sutapimo laukti, žinoma, neverta, ir tai gerai - juk Europa įdomi būtent savo skirtumais. Be to, kiekvienas žmogus ir kiekviena bendruomenė turi skirtingus vidinius centrus, kurie tvarko jų pasaulį, suteikia jam mastelį ir prasmę. Taip jau lemta, kad man tokia ašis yra Vilnius. āia matau savosios erdvės gylį ir plotį, o ne vien paviršių. Matau žmonių veidus, kuriuose galiu įskaityti jų būdą, luomą, jų gyvenimo istorijas. žinau šių vietų praeitį, kalbų ir kultūrų raizginį, neįtikėtinus politinius pasikeitimus. Ir prisimenu airių poetą Patricką Kavanagh, rašiusį:
Parapiškumas ir provincialumas yra priešybės. Provincialas nemąsto savarankiškai; jis nepasitiki tuo, ką mato, kol metropolis - į kurį nukreiptos jo akys - ką nors pasako. Kita vertus, parapiška sąmonė niekad neabejoja visuomenine ir menine savosios parapijos svarba. Parapiškumas yra universalus; jis turi reikalo su esminiais dalykais."
Tad sėdu į automobilį ir išvažiuoju į šiaurinį plentą. Miesto šviesos lieka toli už nugaros, ir mašina panyra į gruodžio prieblandą. Pro šalį lėtėjančiu ritmu pralekia kelios degalinės, remonto dirbtuvės. Jau ėmęs abejoti, ar važiuoju teisinga kryptimi, pakelėj pamatau neryškų ženklą, kuris rodo į siaurą keliuką. Dar kiek pavažiavęs sustoju, išjungiu šviesas. Aš čia. Europos centre. Íitokioje vietoje turėtų vykti kas nors ypatinga: iš po žemių virsti dūmai, ant granito uolos tūpti erelis, kryžiuotis spinduliai. Nieko panašaus: tylu ir tuščia.Net karvės, kurios primintų žemynui vardą davusios karalaitės istoriją, žiemai uždarytos tvartuose. Tiktai dvi kalvos tamsuoja abipus keliuko. Užkopiu ant vienos, atsuku nugarą vėjui, kuris po kojomis šiurena žolę. Akiratyje - pažliugę laukai ir tvenkinys, atspindintis debesų kamuolius. Kelios blausiai spingsinčios trobos, kuriose žmonės ruošia kalėdinius patiekalus ar jau vakarieniauja šnekučiuodamiesi.
Ir tai viskas? Daugiau nieko?
Ne. Prie Europos centro ženklo sustojo sunkvežimis. Vairuotojas nusprendė pailsėti. Esė parašyta šveicarų kultūros žurnalo Passagen užsakymu.
Published 2004-07-12
Original in English
Translation by Lijana Ruokyte
Contributed by Kulturos barai
© Kulturos barai
© Eurozine