Mes turime nebijoti permainų ir patys keistis. Po kelerių metų turėsime būti kitokie. Kitokia visuomenė.
Iš Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso inauguracinės kalbos Daukanto aikštėje

Tebesitęsianti Prezidento institucijos krizė leidžia (ir verčia) į daugelį mūsų visuomenės gyvenimo aspektų pažvelgti atidžiau. Ir ne vien tik į politinius krizės aspektus. Šis skandalas apnuogina mūsų realybę ir leidžia į tam tikrus dalykus pažvelgti visai kitomis akimis. Bandysiu paanalizuoti tam tikrus Rolando Pakso rinkiminės kampanijos aspektus ir prezidentūros veiksmus jam tapus prezidentu. Mano straipsnio atraminė idėja yra ta, kad Paksas su savo komanda ne tik planavo politines, viešųjų ryšių strategijas, bet ir turėjo visuomenės modelį (visai nesvarbu, ar tai buvo suformuota eksplicitiškai ar implicitiškai), kurį norėjo įgyvendinti. Tos būsimos visuomenės kelis bruožus ir norėčiau išryškinti.

Viešųjų ryšių specialistai kaip visuomenės technologai

Pakso pergalė Respublikos prezidento rinkimuose išprovokavo gausybę diskusijų dėl viešųjų ryšių įtakos politiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Buvo teigiama, kad politinė realybė mirė^[1] (todėl politologai patyrė pralaimėjimą per rinkimus, t.y. jų prognozės nepasitvirtino), kad politikai prilyginami skalbimo milteliams, kuriuos reikia parduoti naudojant lygiai tokias pat technologijas kaip ir rinkodaroje. Palikęs šią diskusiją nuošalėje, norėčiau paryškinti vieną viešųjų ryšių aspektą modernioje visuomenėje.

Garsus vokiečių sociologas Norbertas Eliasas knygoje "Apie civilizacijos procesą" nagrinėja ryšį tarp politinės galios ir tam tikrų kasdieninių įpročių bei savęs disciplinavimo. Dvaro aplinkoje gyvenę intelektualai pradėjo rašyti etiketo knygas, kuriose buvo nurodoma, kaip elgtis prie stalo, kaip privalu elgtis karaliaus akivaizdoje ir pan. Kadangi šios idėjos buvo keliamos aplinkoje, kuri turi politinę galią (karaliaus dvaras), jos tapdavo įtakingos ir perimamos visuomenės. Savęs disciplinavimas nevyksta vien todėl, kad tam tikras privilegijuotas sluoksnis dalyvauja karaliaus dvare. Tam reikia dar ir kūrybingų asmenų (intelektualų), gebančių parašyti tokias knygas. Iš esmės šis modelis tinka ir viešųjų ryšių specialistų bei politikų santykiams aprašyti. Geras viešųjų ryšių specialistas kuria ne žinias ar pranešimus spaudai, bet stengiasi paveikti mentalitetą ir žmonių nuostatas. Iš esmės jis kuria mitologijas ^[2] (Roland'o Barthes'o samprata). Šiuo atveju procesas vyksta dvejopai: ne tik kalbama kalbą tos auditorijos, kuriai norima pranešti žinią, ne tik sakoma tai, ko trokšta viena ar kita žmonių grupė, bet ir siekiama paskiroms visuomenės grupėms suteikti "tokias konfigūracijas", kokios labiausiai atitiktų norimą idealą. Iš esmės viešiesiems ryšiams galioja sena rinkodaros taisyklė, peržengianti klasikinį ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnį, kuris teigia: kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. t.y. nesant tam tikros prekės ar paslaugos paklausos, ta paklausa suformuojama. Tam tarnauja galingas reklamos mechanizmas bei popkultūra.

Kadangi politikai turi galios tam tikrus kultūrinius simbolius įtvirtinti viešajame gyvenime (be to, jie disponuoja ir finansiniais ištekliais tam įgyvendinti), tam tikri kultūriniai simboliai tampa įtikinami^[3] arba virsta visuotinai priimtina norma. Ir jeigu priimame šią hipotezę, tada reikia atidžiau įsižiūrėti į įvairias politines technologijas, kurios padeda ir tam tikram asmeniui ateiti į valdžią ar joje išsilaikyti. Juoba kad jos nulemia ir tam tikrą visuomenės, kurioje gyvename, projekciją. Politinis laukas prasiskleidžia, jis nepastebimai įsismelkia į kitas gyvenimo sritis ir priverčia jas veikti pagal savo logiką. Priėmus šią teorinę prielaidą, reikia parodyti, kaip tam tikros viešųjų ryšių technologijos suponuoja visuomenės projektą.

Stipraus lyderio sukūrimo technologija

Pakso rinkiminė kampanija pasižymėjo išmone, o viešųjų ryšių specialistų darbas nenutrūko ir jam tapus prezidentu. Visuomenė buvo ne tiek informuojama apie prezidento darbus, kiek stengtasi stiprinti Pakso įvaizdį. Nesileisdamas į įvairias detales, kurių aprašymas reikalautų specialios studijos, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kas galėjo labiausiai sustiprinti Pakso įvaizdį mūsų visuomenėje, - jo susiejimas su "paprastais žmonėmis" ir tautiškumo idėja.

"Paprastų žmonių" kandidato konstravimas: atskyrimai

Per prezidento rinkimų kampaniją Paksas buvo pozicionuojamas kaip "paprastų žmonių" kandidatas. Tačiau čia jo komanda susidūrė su tam tikru prieštaravimu. Pakso nebuvo galima tiesiogiai parodyti kaip "liaudies" atstovo. Jis nėra išeivis iš "plačiųjų liaudies sluoksnių'. Priešingai - jis du kartus buvo meras, du kartus premjeras, turėjo savo firmą, buvo klestintis verslininkas. Todėl šiuo atveju griebtasi atskyrimo strategijos. Iš esmės Pakso įvaizdis buvo grindžiamas neigimu, atsispiriant nuo to, ko žmonės nemėgsta. Jis kritikavo Seimą, partijas, abstrakčią valdžią. Buvo stengiamasi parodyti, kad Paksas atstovauja žmonių interesams (buvo prisiminta ir garsioji "Williams" istorija, o Paksas pateiktas kaip atstovaująs Lietuvos žmonėms).

Artėjant rinkimams, jis vis labiau dramatizavo situaciją (mūsų šalyje klesti korupcija, skurdas, nusikalstamumas ir t.t.) nepamiršdamas pabrėžti, kad tam tikras jėgas tai tenkina, todėl jos nenori nieko keisti. Jis arba jo komanda nuolat užsimindavo apie valdančiosios daugumos slaptus susitarimus, norą išlikti valdžioje, kad būtų išlaikyta esama situacija. Pasibaigus pirmajam turui, pradėta kelti isteriją, neva kažkas bijo Rolando Pakso. Taip bandyta sukurti nervingą atmosferą,

esą iš tikrųjų egzistuoja kažkokios tamsios jėgos, su kuriomis Paksas kovoja. Taigi iš esmės visada būdavo pabrėžiama, kad egzistuoja "priešas", su kuriuo reikia grumtis. Beje, tam buvo meistriškai panaudoti nepopuliarūs politikai. Prisiminkime, kad per antrąjį rinkimų turą Vytautui Landsbergiui, kuris yra vienas nepopuliariausių politikų, parėmus Valdą Adamkų Pakso komanda itin eskalavo šį faktą. Taip parama Adamkui virto pagalba Paksui.

Dar vienas labai svarbus aspektas - tai Pakso vartojama retorika. Turiu omenyje jo "kietos rankos" įvaizdžius. "Uždekime viltį - tvarka bus" skelbė užrašas ant degtukų dėžutės, kurią dalijo liberaldemokratai. "Tvarka bus" - šis užrašas buvo ant daugelio plakatų, kuriuose puikavosi Rolandas Paksas. "Rolandas - kietas riešutėlis", bylojo užrašas ant pigių saldainių. "Tvarka - gyvenimo druska", skelbė šūkis ant mažo paketėlio su druska. Ši retorika labiau priminė totalitarinių režimų simboliką. Tai buvo greitai pastebėta ir kritikuojama, Paksas lygintas su Le Penu ir Lukašenka. Tačiau tokios retorikos vartojimas davė dvigubą efektą. Be abejo, ji buvo taikoma tiems sluoksniams, kurie pasiilgę tvirtos rankos (sociologiniai duomenys rodo, kad tokios nuostatos laikosi maždaug pusė Lietuvos žmonių). Tačiau labai svarbu, kad ši retorika, kitokia nei įprasta viešajame diskurse, savo konotacijomis darė kitoniškumo, "svetimumo" elitui, kuris yra "okupavęs viešąjį diskursą", įspūdį. O tai savo ruožtu vėl patvirtino Pakso artumą liaudžiai. Kartu ši semiotinė praktika leido neutralizuoti galingą politinių oponentų kritiką. Kritika tiesiog tapo Pakso įvaizdžio patvirtinimu: juk "elitas", prieš kurį Paksas kovoja, negali jo girti.

Kontraktas su visuomene: nacionalizmo atspalviai

Paksui tapus prezidentu, išryškėjo, kad jo įvaizdis vis labiau siejamas su nacionalizmu. Sakykime, inauguracinėje kalboje iškilmingame Seimo posėdyje brėždamas ateities uždavinius jis turėjo galvoje iš esmės siauru etnolingvistiniu kriterijum apibrėžtą lietuvių tautą:

"Saugokime etninę kultūrą ir kalbą, kad šių tautos vertybių nenuplautų globalizacijos banga, kuri nenumaldomai ritasi per nuolat mažėjantį ir vienodėjantį pasaulį.
Palaikykime užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinę tapatybę. Remkime Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą. Jos - Lietuvos tautos dalis, jos turtas. Privalome negailėti pastangų, kad į Lietuvą sugrįžtų nepriteklių svetur nublokšti mūsų piliečiai. Kad žemę po kojomis vėl pajustų nuo ydingų reformų skaudžiai nukentėję kaimo žmonės. Sieksiu, kad vienas svarbiausių švietimo reformos akcentų būtų dorovinis jaunosios kartos auklėjimas, tautinio orumo ugdymas.
Lietuvos ateities viltis siejame su jaunąja karta. Galbūt Tėvynė mūsų augančių vaikų dar negalės priglausti kaip dosni ir rūpestinga motina, tačiau svarbiau - kokie išsimokslinę, kaip išauklėti jie įsilies į visuomenę ir ką atneš Lietuvai.
Dideles viltis ugdant pilietiškumą ir tautos dvasinę brandą sieju su žiniasklaida. Pirmą kartą Lietuvoje - bendra visų televizijų transliacija. Tai naujas ir sveikintinas reiškinys".

Taigi matome, kad kalbėdamas apie ateities uždavinius, Paksas turi omenyje etnolingvistiškai suprastą tautą, bet ne pilietinę visuomenę (jis mini etninę kultūrą, lietuvius išeivius, dorovę ir tautinio orumo ugdymą ir tik probėgšmiu užsimena apie Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas ir jų įnašą į Lietuvos kultūrą ir istoriją).

Tarp šių uždavinių ir siekių pilietiškumas yra paminėtas tik vieną kartą ir jis siejamas su žiniasklaida. Reikšminga, kad bendra prezidento inauguracijos iškilmių transliacija čia laikoma pilietiškumo apraiška. Ši mintis teigia, kad prezidentas turi būti siejamas su tautą vienijančiais dalykais, t.y. su tam tikru bendrumu. Šiuo atžvilgiu simptomiška Pakso kalba, pasakyta Daukanto aikštėje. Toje kalboje jis alegoriškai minėjo Daukantą, atėjusį į Vilnių. Ir retoriškai klausė, ką jis pamatytų. Šiuo atveju tai daugiaprasmė alegorija ir nuoroda į "tautos tėvu" laikomą žemaitį (Paksas taip pat žemaitis): "Linkiu Jums, mielieji Lietuvos žmonės, ir sau, kad kelią apšviestų Daukanto dvasia". Taigi bandymai kliautis tam tikrais XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje suformuotais nacionalizmo simboliais buvo akivaizdūs nuo pat prezidentavimo pradžios.

Beje, dar neinauguruotas prezidentu, Paksas pareiškė, kad vienas pirmųjų jo darbų bus Nacionalinio pasididžiavimo programos sukūrimas. Tai turėjo būti visa virtinė įvairiausių priemonių (nuo meninių filmų iki knygų), kurios keltų lietuvių tautinę savigarbą. Negalima nepastebėti ir paslėptos potekstės: šios iniciatyvos kiltų iš prezidentūros, tad visai natūralu, kad greitai tam tikros nacionalizmo apraiškos būtų siejamos būtent su Rolandu Paksu. Tikėtina, kad, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nacionalizmas sustiprės, todėl Pakso siejimas su tautiškumu jam garantuotų aukštus pasitikėjimo reitingus. Jei įvairiomis programomis, filmais, knygomis būtų pasiekta, kad tam tikrus nacionalinius simbolius būtų pradėta sieti su prezidentūra ir konkrečiai su Paksu, jo svoris visuomenėje ypač padidėtų.

Beje, panašią technologiją jis jau buvo panaudojęs, kai per rinkimus mosavo žemaitiška korta. Jis visada mėgo pabrėžti savo žemaitišką kilmę ir būdą, ir tai atsipirko - 1996 metais už Valdą Adamkų balsavusi ?emaitija šį kartą balsus atidavė už Rolandą Paksą.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į vieną bendresnį aspektą. Nacionalizmo projektas Vidurio ir Rytų Europoje buvo kuriamas pagal panašų modelį: nacionalizmo pradininkai rėmėsi liaudimi, jos kultūra ir skelbdavo, kad būtent tai yra tautos esmė. Vidurio ir Rytų Europos šalys taip pat turėjo elitus, su kuriais kovojo, ir įrodinėjo, kad jie yra svetimi. Nacionalizmo (kaip tam tikro visuotinumo) idėja negali atsirasti neapibrėždama savo santykio su tam tikru partikuliarumu. Taigi "liaudis" kaip visuma tarnavo tautos idėjos išraiškai kaip priešprieša partikuliarumui (t.y. elitui). Toks supriešinimo su "elitu" mechanizmas leido sėkmingai "išrasti" ir sukonstruoti tautą.

Šis sėkmingas kultūrinis mechanizmas šįkart buvo panaudotas ir politiko įvaizdžiui kurti. Taigi, viena vertus, buvo siekiama save atskirti nuo elito, o kita vertus, buvo bandoma sukonstruoti naują nacionalizmo modelį, kuris asocijuotųsi su prezidentūra ir konkrečiai su Paksu. Ši technologija turėjo ne tik įkvėpti tam tikrą tautinės vienybės idėją, kuri bent simboliškai suvienytų tautą, bet ir suteikti šiam tautiškumui figūratyvinę išraišką - jį simbolizuotų prezidento (o tiksliau, Pakso) figūra. Taigi buvo siekiama mobilizuoti tam tikrus kultūrinius išteklius, konstruojant stipraus ir populiaraus vado įvaizdį ne tik politiniame, bet ir visuomeniniame lauke. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, iki skandalo tai daryti sekėsi.

Kas be ko, šitoks demonstratyvus tautiškumas labai tiko ir maskuoti kandidato į prezidentus anaiptol netautiškiems rėmėjams, kurie per rinkiminę kampaniją dosniai dalijo svetimos valstybės ne tik viešųjų ryšių patirtį, bet ir konkretesnę paramą.

Panoptikumo visuomenė

Analizuodami prezidentūros iniciatyvas, galime pastebėti dar vieną labai svarbų aspektą. Nebuvo pasitenkinta vien tik kultūrinių reikšmių modeliavimu ir stipraus lyderio vaizdinio kūrimu. Kartu siekta įtvirtinti ir tam tikrus socialinius ryšius. Nagrinėdamas juos, pasitelksiu Michelio Foucault aprašytą Jeremy Benhtamo Panoptikono idėją.

Michelis Foucault smulkiai ir išsamiai aprašo valdžios (pouvoir), galios santykius. Galia (valdžia) jam yra ne substancija, o visuomenę persmelkiantys hierarchiniai santykiai.

Aiškindamas, kaip pasikeitė galios funkcionavimo režimai, jis pasitelkia tobulo kalėjimo modelį. XVIII amžiuje Benthamas pasiūlė pastatyti tokį kalėjimą, kuriame visi kaliniai būtų matomi. Kai žmogus yra matomas ir žino, kad yra matomas, tada jis stengiasi elgtis gerai ir pasitaiso:

"Visu apskritimo perimetru - žiedo formos pastatas, centre - bokštas; šiame didžiuliai langai, išeinantys į vidinę žiedo pusę, žiedinis pastatas, padalytas į vienutes, einančias per visą jos plotį; jose du langai - vienas žiūri į vidinio bokšto langus, kitas į išorę - tokia vienutė peršviečiama kiaurai. Pakanka centriniame bokšte pasodinti prižiūrėtoją, o kiekvienoje vienutėje uždaryti beprotį, ligonį, nusikaltėlį, darbininką ar mokinį. Iš bokšto matyti šviesos fone ryškėjantys žiedinio pastato vienutėse uždarytų belaisvių siluetai. Kiekviena kamera - mažas teatras, kur vaidina vienas, tobulai individualizuotas ir nuolatos matomas aktorius"^[4] .

Taigi galios santykių esmė - individą reikia patalpinti ten, kur jį galima visą laiką matyti. Svarbu, kad jis žinotų, jog yra matomas. Tuomet jis elgsis tinkamai: "kalinys be perstojo jaučiasi stebimas, ir tuomet valdžia ima funkcionuoti automatiškai. Sekimas veiksmingas net tada, kai būna pertrūkių; valdžia taip tobulai subalansuota, jog nuolatinis jos demonstravimas nebūtinas; architektūrinis mechanizamas kuria ir palaiko valdžios santykius, nepriklausomus nuo valdytojų; vienu žodžiu, patys kaliniai yra juos valdančios valdžios šaltinis"^[5] . Kaip rašo Zygmuntas Baumanas, "Foucault parodė, jog panoptinės technikos suvaidino pagrindinį vaidmenį pereinant nuo vietinių, savikontrole grindžiamų ir save reguliuojančių integracijos mechanizmų, pritaikytų prigimtiniams žmogaus akių ir ausų sugebėjimams, prie valstybės administruojamos viršvietinės daug didesnių teritorijų, nei gali apimti prigimtiniai žmogaus sugebėjimai, integracijos. Pastarajai funkcijai buvo reikalingas priežiūros asimetriškumas, profesionalūs prižiūrėtojai ir toks erdvės sutvarkymas, kuris leistų prižiūrėtojams atlikti savo darbą taip, kad prižiūrimieji būtų tikri, jog tas darbas gali būti ir yra atliekamas kiekvieną akimirką"^[6] .

Manyčiau, panašią panoptikumo idėją prezidentūra ir bandė įpiršti visuomenei, kai pradėjo kurti kraštiečių tarybas: kiekvienoje seniūnijoje dirbsią žmonės, kurie žinias perduos prezidentūros darbuotojams, o reikalui esant ir tiesiogiai prezidentui.

Iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodo patraukli: aukščiausia valdžia artinama prie žmonių. Tačiau ji slepia Benthamo aprašytą panoptikumo modelį. Teisėtai žmonių išrinktos seniūnijos jaustųsi atsidūrusios tobulame kalėjime: jų darbą nuolat stebi kraštiečių tarybos ir informuoja hierarchiškai aukštesnį prezidentą. Iki galo įgyvendinus šią idėją, prezidentas taptų viską matančiu, girdinčiu ir sprendžiančiu ne tik užsienio politikos prioritetus, bet ir nurodančiu, kurią Balbieriškio gatvę asfaltuoti pirmiau. Pasak Foucault, "stebėjimo mechanizmais sėkmingai įsiskverbiama į žmonių elgesį; valdžiai iš paskos seka žinojimas, kuris didėja sulig kiekvienu jos žingsniu ir atranda vis naujus pažinimo objektus, kiekviename plotelyje panaudojama valdžia"^[7] .

Akivaizdu, kad tuo siekta ne tik išsiaiškinti gyventojų nuotaikas. Kraštiečių tarybos turėjo būti kontrolės įrankis - jos bet kada galėtų vieną ar kitą seniūno sprendimą apskųsti prezidento patarėjams. Kartu tai turėjo būti Pakso atrama tarp "paprastų žmonių". Juk sukurtą tinklą lengvai galima panaudoti įvairiausioms akcijoms. Sakykime, kad ir tokiais ypatingais atvejais kaip dabar kilęs skandalas. Jei prezidentūrai būtų pavykę sukurti kraštiečių tarybas, nesunku įsivaizduoti, kokias protesto bangas jos būtų sukėlusios. Taigi buvo sugalvota sukurti valdžios vertikalę, einančią nuo prezidentūros iki pat seniūnijų lygmens, kad Paksas bet kokiu atveju užsitikrintų visuomenės paramą.

Šalia tautos idėjos buvo kuriami disciplinariniai santykiai, kurie ne tik užtikrintų "tiesioginį ryšį" su "paprastais žmonėmis", bet ir padėtų stebėti, kaip valdantieji priima sprendimus. Tokiais mechanizmais siekiama sukurti norimą visuomenę, tokią, kuri būtų palanki ir paranki politiniam režimui.

Pasiūlytas visuomenės modelis

Iš šių iniciatyvų galime rekonstruoti visuomenės modelį, kurį norėta įgyvendinti Lietuvoje. Tai visuomenė, kurioje instituciškai funkcionuoja visi demokratiniai mechanizmai, tačiau jos visuomeninio gyvenimo centru yra tapusi populiaraus prezidento figūra. Jis turi didžiulį visuomenės palaikymą, todėl jo balsas politiniame gyvenime iš esmės yra sprendžiamasis. Tai visuomenė, vedama stipraus lyderio. Visuomenė, kurios daugelis atskirų kultūrinių lyčių nusitęsia iki vieno centro. Parainstitucinės organizacijos (kraštiečių tarybos) savo galios vektoriais taip pat nutįsta į vieną centrą (žinias pranešinėja prezidentūrai). Politiškai svarbūs kultūriniai ištekliai (tapatumas visada buvo vienas iš politinės kovos laukų) yra susiejami su prezidento figūra. Šalia šio mentalinio vaizdinio (įvaizdžio) veikia panoptikumo mechanizmas, kuris organizaciškai užtikrina, kad prezidentas galėtų visus ir viską nuolat stebėti. Kraštietis jaučiasi galįs bet kokia dingstimi kreiptis į patį prezidentą (nesvarbu, kad per tarpininką - patarėją) dėl savo problemų. Prezidentas tampa Didžiuoju Broliu. Tačiau jo nesibijoma, jis mylimas ir adoruojamas. Iš esmės konstruojama visuomenė be atsakomybės, nes visa atsakomybė sukraunama ant prezidento pečių. Pratęsiant Michelio Foucault pasiūlytą interpretaciją, galima teigti, kad šis visuomenės modelis paradoksaliai suderina ikimodernistinę karaliaus figūrą, iš kurios sklinda - arba kitiems patikėta - jėga ir kuri reprezentuoja suverenumą bei panoptinį valdžios santykį, kurio esmė - disciplinariniai santykiai (noras priversti paklusti prezidento valdžiai) ir kuris išskaido, maskuoja valdžią. Foucault teigia, kad panoptikumas valdžią deindividualizuoja. Tačiau šiuo atveju ta valdžia yra kaip tik personalizuota (už šį projektą atsakingas Gintaras Šurkus per televiziją teigė, kad visus kraštiečių tarybų narius asmeniškai atrenka pats prezidentas). Taigi visiems aišku, kad panoptikumo šeimininkas yra viską stebintis ir viską žinantis prezidentas.

Kaip tokį visuomenės modelį galėtume įvardyti? Tai tam tikra autokratinės visuomenės atmaina, galinti egzistuoti formaliai funkcionuojant visoms demokratinės valstybės institucijoms. Politologai šį modelį nusako terminu valdoma demokratija, tikslesnis gal būtų - demokratijos simuliacija. Panašus modelis egzistuoja Rusijoje, kur veikia visos demokratinės institucijos, tačiau visa valdžia sukoncentruota Vladimiro Putino rankose: jis yra populiarus, turi didžiulį žmonių palaikymą, o po Dūmos rinkimų iš esmės neliko ir politinės opozicijos, nes rinkimus laimėjo proputiniškos jėgos.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad mes neturime demokratinio gyvenimo "instinktų". Iliustruodamas šią mintį norėčiau palyginti Lietuvą ir Gudiją, kurioje šeimininkauja Aleksandras Lukašenka. Lietuvoje stiprios rankos ilgisi net 56%, Gudijoje - tik 40% apklaustųjų. Beveik tiek pat gudų, kiek ir lietuvių yra linkę manyti, kad valstybė privalo labiau rūpintis kiekvieno žmogaus gerove nei pats žmogus (atitinkamai 5,6 ir 5,4 balo). Su teiginiu, kad demokratinėje sistemoje ekonomika veikia neefektyviai, sutinka 40% lietuvių ir 32% gudų. O su mintimi, kad demokratinėje sistemoje daugiau kalbama nei veikiama, sutinka 62% lietuvių ir tik 40% gudų. Su teiginiu, kad demokratinė sistema nelabai tinka tvarkai palaikyti, sutinka 50% lietuvių ir 41% gudų^[8] . Taigi pabaigai kyla klausimas: ar mūsų visuomenė yra atspari Rolando Pakso ir jo komandos pasiūlytam ir peršamam visuomenės modeliui? O jeigu neatspari, tai kodėl?

• ^[1] M. Katkus, Visi vieši politinės komunikacijos ryšiai, Omni Laikas ()
• ^[2] Aurelijus Katkevičius, Taikomoji mitokūra - tai labai paprasta, Omni Laikas ()
• ^[3] Barrio Levinsono filme ( ) pasakojama,kaip Holivudo prodiuseris Stanley Motssas ir Vašingtono spino daktaras Conradas Breanas, kad išgelbėtų JAV prezidento reitingus, sugalvoja sufabrikuoti karą ir taip pasiekti reikiamą visuomenės opiniją.
• ^[4] M. Foucault, Disciplinuoti ir bausti, Vilnius: , 1998, p. 237.
• ^[5] Ten pat, p. 238.
• ^[6] Z. Bauman, Globalizacija. Pasekmės žmogui, Vilnius: , 2002, p. 78-79.
• ^[7] Ten pat, p. 239.
• ^[8] Pagal: S. Juknevičius, Skirtingumo dimensijos, Vilnius: , 2002.

Published 2004-03-25

Original in Lithuanian
Contributed by Kulturos barai
© Kulturos Barai
© Eurozine