Europos kultūros žurnalų suvavažiavimai jau turi nemenką tradiciją, nenutrūkstančią, besiplėtojančią, aprėpiančią ne tik didžiąsias ES valstybes, bet ir vis daugiau Europos pakraščių - nuo Portugalijos iki Baltijos. Jau šešiolika metų kuriame nors iš svarbesnių Europos miestų rengiami daugiau nei 50-ies leidinių redaktorių iš įvairių šalių suvažiavimai-konferencijos, kurių tikslas - vienyti intelektualines pajėgas, skatinti bendrus projektus, keitimąsi idėjomis ir publikacijomis, galiausiai tiesiog patirti, kuo kvėpuoja kitų šalių intelektualiniai leidiniai. Paprastai kiekvienam suvažiavimui parenkama speciali tema, kuria siekiama sudominti kuo daugiau dalyvių, o skaityti pranešimų ir vadovauti diskusijoms kviečiami iškilūs intelektualinio pasaulio atstovai. Nuo 1995-ųjų, kai Vienoje vykusio suvažiavimo programą koordinavo austrų žurnalai Wespennest ir Transit - Europäische Revue, jo darbe dalyvauti pirmąkart buvo pakviesti ir Rytų Europos leidinių atstovai. Praeitais metais kultūros žurnalų forumas vyko Geteborge, o pagrindinė pranešėja buvo Saskia Sassen, pasaulyje gerai žinoma Čikagos universiteto profesorė, pagarsėjusi sociologijos veikalais, skirtais urbanistikai ir globalizacijai.

Šiemet spalio pabaigoje Belgrade į šešioliktąjį susitikimą susirinko per 70 žmonių - Vakarų, Vidurio, Rytų Europos leidinių redaktoriai, jų konsultantai, universitetų profesoriai, vienas kitas laisvas, kūrybiniu darbu besiverčiantis intelektualas, nuolat talkinantis kuriam nors žurnalui. Šių eilučių autoriui teko dviguba atsakomybė: atstovauti Kultūros barams ir kartu Lietuvai, nes tai vienintelis šalies leidinys, kuris, pakviestas dalyvauti tarptautiniame projekte ir įveikęs visas "filtruojančias" kokybės ekspertizės procedūras, šių metų pradžioje įsijungė į ryškiausius Europos kultūros ir mokslo leidinius vienijantį tinklą - interneto portalą Eurozine.

Šis portalas, jau kelintus metus suburiantis Europos kultūros leidinius, radosi kaip tiesioginis šių suvažiavimų rezultatas: nuolatiniams susitikimų dalyviams ilgainiui tapo akivaizdu, kad nesant formalios organizacijos ir administracinį darbą nuolat atliekančių žmonių, suvažiavimus rengti darosi vis sunkiau, o lėšų kultūros programoms niekada neskiriama pakankamai. Tačiau svarbiausia - kultūros leidiniams aiškėjo, kad vienijantis Europai, integruojantis skirtingoms kultūroms, bendroje dvasinėje erdvėje labai svarbu jausti intelektualinį kiekvienos visuomenės klimatą, todėl būtina keistis nuomonėmis ir idėjomis, plėtoti nuolatinį, nenutrūkstamą dialogą tarp visų ir kiekvienos su visomis kultūromis. Taip prieš kelerius metus susiklostė Eurozine, įvairius Europos regionus ir šalis vienijančio kultūros media, projektas, sudominęs ir europinių kultūros programų finansavimo struktūras. Be kitų pareigų Eurozine redaktoriams ir redakcijos kolegijos nariams teko prisiimti ir dar vieną nelengvą naštą - kasmetinių suvažiavimų organizacinius rūpesčius, kurie, kaip atvirai prisipažino portalo vyriausiasis redaktorius Carlas Henrikas Fredrikssonas (anksčiau jis redagavo seniausią Švedijos kultūros žurnalą OrdŠBild), pastarąsias kelias savaites pavertė tikru pragaru. Trijų asmenų kolektyvui (be vyriausiojo redaktoriaus, portalo puslapius rengia dvi darbščios ir šaunios talkininkės - redaktorės Edith Wildmann ir Tessa Hauswedell) teko ne vien tęsti įprastinį darbą - kiekvieną mėnesį parengti publikavimui keliasdešimties leidinių medžiagą, bet ir įtemptai rengtis Belgrado susitikimui. Renginio šeimininkai - "Belgrado ratas", vienijantis keliolika visuomeninių organizacijų, kultūros žurnalų, leidyklų, ir Moterų studijų centras pasirūpino, kad konferencijos dalyviai jaustųsi jaukiai ir patogiai. Belgrado knygų mugės centre - Nacionalinės bibliotekos sektoriuje buvo surengta Eurozine partnerių ir ryšius su portalu palaikančių žurnalų paroda, sudominusi, kaip teko įsitikinti, nemažai smalsuolių.

Kokia Eurozine atsiradimo istorija? Kaip susikūrė šis perspektyvus kanalas, daugeliui postkomunistinių šalių atvėręs tarpkultūrinės komunikacijos galimybes? Pustuzinio kultūros žurnalų iniciatyvos paskatintas pelno nesiekiantis tarptautinis internetinis portalas 1998 metais savo nuolatinę būstinę įkūrė Vienoje (ten jis rengiamas ir redaguojamas). Austrijos sostinė buvo pasirinkta dėl įvairių priežasčių, tarp jų daug lėmė tai, kad šis miestas - vienas iš seniausias tradicijas turinčių Europos urbanistinės kultūros centrų. Kita vertus, nors projektas pradėtas rimčiau plėtoti gavus solidžią Europos Sąjungos (programa "Kultūra 2000") paramą, portalą remia ir kelios valstybinės Austrijos institucijos bei Vienos municipalinė valdžia, nes šaliai ir jos sostinei rūpi intelektualiniai ir kultūriniai naujojo politinio ir ekonominio darinio kontūrai. Ne vienas analitikas yra pabrėžęs, kad Europai verkiant reikia bendros, integruojančios kultūrinės dimensijos, antraip naujoji sąjunga taip ir liks gremėzdiška, tačiau iš esmės tuščia ir atomizuota, vienadienių pragmatiškų rūpesčių vienijama politinė struktūra.

Tiesa, kad portalo būstinė yra Vienoje, - tai ne tik privalumas, bet ir... kliūtis gauti papildomą finansavimą, nes europiniai fondai šiuo metu noriau finansuoja projektus, rengiamus pakraščiuose ir plėtojančius demokratiją postkomunistinėse visuomenėse. Kaip pokštavo Fredrikssonas, jei šio portalo redakcija būtų Bratislavoje, vos už keliasdešimties kilometrų nuo Vienos, gauti lėšų būtų gerokai lengviau, nes pastaruoju metu ES sutelkė dėmesį į buvusią Rytų zoną. Pasidalyta ir nerimu, kad kyla rimta grėsmė kultūros programų tęstinumui, nes vadinamojo lankstaus finansavimo privalumai virsta kultūros procesų stabdžiais. Pastaraisiais metais daugelyje Europos šalių fondus apsėdo projektų manija: visai nesunku "pramušti" lėšų kokiam naujam trumpalaikiam konferencijų ar seminarų ciklui, bet beveik neįmanoma gauti paramos ilgesnį laiką sėkmingai funkcionuojančio projekto tąsai. Šitai, matyt, reikėtų vertinti kaip mūsų laikmečiui būdingą perversiją sureikšminti tai, kas laikina ir efemeriška, vengiant tęstinumo ir pastovumo. Konferencijoje tie dalykai buvo aptarti, tačiau gerokai daugiau dėmesio skirta plėtros ir bendradarbiavimo perspektyvoms. Pasidžiaugta, kad gausėja valstybių, kurių nacionaliniai fondai, suvokdami, kokias didžiules transnacionalizacijos ir europeizacijos galimybes jų leidiniams atveria Eurozine, vis svariau remia publikacijas ir jų vertimus. Norvegų leidinys Samtiden, padedamas šalies fondų, kas mėnesį gali pateikti internetinei platformai dviejų savo straipsnių vertimus į užsienio kalbas, esmingai praplėsdamas savo skaitytojų ratą. Panašių iniciatyvų gausėja ir kitose šalyse, kurių institucijos puikiai suvokia, kad nacionalinės kultūros pristatymas tarptautinėje arenoje didina valstybės prestižą, patrauklumą, skatina turizmą. Taigi palyginti nedidelės išlaidos kultūrai padeda pritraukti į šalį nemenkus finansų srautus. Be jau minėtos redaktorių trijulės, Eurozine intelektualinius akiračius formuoja ir plėtoja penkių žinomų Europos leidinių atstovų redakcinė kolegija. Šiuo metu Eurozine jau turi 38 visateisius partnerius (beje, poros leidinių, kurie per keletą metų portalui pateikė vos kelis straipsnius, ketinama atsisakyti). Ko reikalaujama iš žurnalų, priimtų į tarptautinę kultūrinės komunikacijos bendriją? Portalo partneriai generuoja idėjas, teikia tekstus, finansuoja vertimus (išskyrus tuos atvejus, kai išversti straipsnius užsako pats Eurozine), turi teisę siūlyti ir rengti bendras diskusijas. Dar apie 70 leidinių, neturinčių partnerio statuso, yra susiję su portalu specialiomis jungtimis - galima patekti į jų duomenų bazes, susipažinti su beveik visose Europos šalyse leidžiamais intelektualiniais žurnalais ir savaitraščiais. Ilgėja laukiančiųjų eilė ir už Eurozine slenksčio - daugelio Europos šalių žurnalai, turintys ne didesnį nei 2000-5000 egzempliorių tiražą, jau įsitikino, kokias didžiules galimybes atveria tekstų publikavimas portale, vienijančiame keliasdešimt leidinių. Todėl beveik 20 rimtų žurnalų iš įvairių šalių yra pateikę paraiškas užmegzti partnerystės ryšius ir kantriai laukia savo eilės. Svarbu pabrėžti, jog virtualinio forumo užribyje jie kol kas lieka anaiptol ne todėl, kad abejojama jų intelektualiniu turiniu. Eurozine ekspertai yra pripažinę, kad daugelis jų gali portale tinkamai atstovauti savo šalių kultūroms, tačiau spartesnę plėtrą riboja lėšų stygius. Trijų asmenų kolektyvas, kuriam, be kitų dalykų, tenka rūpintis naujais kontaktais, fondų paieškomis, viešaisiais ryšiais, reklama, jau ir dabar sunkiai aprėpia portale skelbiamos medžiagos kiekį. Apskaičiuota, jog šiuo metu per mėnesį Eurozine puslapius internete naršo daugiau nei 30 000 individualių vartotojų, ir jų nuolat daugėja. Manoma, kad jų skaičius iš tikrųjų yra gerokai didesnis, nes nemažai skaitytojų (ypač universitetų studentai) naudojasi tuo pačiu kompiuteriu, todėl sunku nustatyti tikslų vartotojų skaičių. Projekto vadovas tikino, kad, pasirūpinę tinkama portalo reklama didžiuosiuose Europos dienraščiuose, kitąmet planuoja turėti ne mažiau kaip 120 000 skaitytojų. Portalas juos masina dėl įvairių priežasčių: vieniems tai puiki proga skaityti iškiliausių šiuolaikinių mąstytojų ir rašytojų tekstus (tarp jų tokios intelektualinės žvaigždės kaip Umberto Eco, Jacques'as le Goffas, Saskia Sassen, Immanuelis Wallersteinas, Samiras Aminas, Antonio Negris, Boaventura de Sousa Santosas), kitiems - proga susipažinti su mažiau žinomų kultūrų (ir nepažįstamų kalbų) tekstais, atspindinčiais šių visuomenių intelektualinių aspiracijų lygį. Reikšminga ir tai, kad į Eurozine telkiasi ne tik kultūros, bet ir mokslinės minties leidiniai, siekiantys peržengti siauros specializacijos ribas, plėtoti viešą diskursą ir atsiliepti į socialinės realybės iššūkius. Pavyzdžiui, taip savo misiją suvokia vienas įdomiausių vokiečių socialinių mokslų žurnalų Mittelweg 36. Jo redaktorius Peteris Baueris, beje, kadaise studijavęs Paryžiuje pas Jacques'ą Derrida, man pasakojo, kad rengdami savo žurnalo metmenis redaktoriai pirmiausia galvojo apie tai, kaip atkurti trūkinėjančius visuomenės ir mokslo bendruomenių saitus, nes tik atlikdamas kultūrinį vaidmenį savo visuomenėje socialinių mokslų leidinys gali būti prasmingas. Buvo malonu sužinoti, jog Kultūros barų pastangos sutelkti savo puslapiuose publicistiką, meno įvykių apžvalgas ir akademinius kultūros bei socialinės realybės komentarus, tiek suvažiavimo dalyvių, tiek ir Eurozine redakcinės kolegijos narių labai palankiai vertinamos. Puikų įspūdį padarė geriausiu savo šalyje laikomas portugalų socialinių mokslų žurnalas Revista de sciencias sociais, redaguojamas profesoriaus Antonio Ribeiros, kuris itin aktyviai dalyvavo suvažiavimo darbe, vadovavo konferencijos sesijai, pavadintai "Vertimo politika". Pranešimus joje skaitė Leuveno universiteto profesorius Jose Lambertas ir Warwicko universiteto profesorė Joya Sisley. Suvažiavime pasitaikė ir ironiškų likimo grimasų. Buvo tikėtasi, kad trečiojoje konferencijos sesijoje ("Demokratijos kultūros") dalyvaus europinio akademinio pasaulio įžymybės Terry's Eagletonas ir Chantalis Mouffe, tačiau, aplinkybėms pasikeitus, šioje diskusijoje pirmuoju smuiku teko griežti amerikiečiui - Kalifornijos universiteto profesoriui Russelui Jacoby'ui, daugelio akademinių veikalų autoriui, pagarsėjusiam knyga "Paskutiniai intelektualai". Beje, Belgrado mugėje kaip tik buvo pristatytas jo naujausios knygos "Ideologijos pabaiga" vertimas į serbų kalbą. Jacoby's ironiškai šmaikštavo, kad Serbijoje, kur išversta ir išleista trejetas ar ketvertas jo knygų, skaitytojų turįs daugiau nei Jungtinėse Valstijose...

Matyt, todėl, kad šis forumas vyko Belgrade, mieste, kurį prieš keletą metų bombardavo JAV karinės oro pajėgos, ir šalyje, kuri buvo įsivėlusi į nuožmius karus su buvusios federacijos šalimis, nestokota dėmesio Balkanų temai. Su paantrašte "Balkanai kaip metafora" surengta diskusija, kurioje dar sykį paryškintos šio regiono konfliktų priežastys ir išgyventos patirtys, svarstyta, ką Balkanų problema sako apie šiuolaikinių visuomenių taikaus sugyvenimo perspektyvas. Belgrado knygų mugėje, kur vyko viena iš suvažiavimo sesijų, buvo pristatyta tokio paties pavadinimo knyga. Rengiant šį kolektyvinį aktualių tekstų rinkinį anglų kalba (knyga, beje, buvo žaibiškai išversta ir į serbų kalbą) dalyvavo ryškiausi serbų intelektualai. Šį keletą metų užtrukusį projektą, sumanytą dar prieš įsiplieskiant karui tarp Serbijos ir Bosnijos ir Hercegovinos, pristatė angliškos versijos leidėjas, Masačusetso technologijos instituto (arba tiesiog MIT'o) leidyklos vyriausiasis redaktorius Rogeris Conoveris, aptardamas dar du neseniai anglų kalba MIT Press išleistus veikalus, skirtus XX amžiaus serbų modernizmo profiliams. Pasak Conoverio, atėjo laikas atidžiau įsigilinti į "periferijų" balsus, nes Europos pakraščiuose susiklostė labai savitos moderniojo meno, architektūros tradicijos, pulsuoja intelektualinė mintis, atliepianti bendrą europinės kultūros klimatą. Turint galvoje, kad apie Vakarų Europos modernizmą parašyta jau tūkstančiai knygų, sumanymas pažvelgti į "netradicinius" modernizmo židinius yra nepaprastai aktualus, leidžiantis pateikti naujų įžvalgų, Vakarų moderniojo meno istoriją papildyti mažiau žinoma medžiaga. Privačiame mudviejų pokalbyje MIT'o leidyklos vadovas pasisakė svarstąs idėją imtis ir baltų kultūros istorijos problematikai skirto leidinio projekto. Ši užuomina nuteikė ypač viltingai, juoba kad Lietuvos mene būta ne vieno puikaus europinio lygio kūrėjo, sukurta įdomių moderniojo meno kūrinių, kurie Vakarams yra visiškai nežinomi (šią problemą KB, 2003, nr. 10 išsamiau aptarė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė).

Kelios intensyvių diskusijų ir neformalių pašnekesių kupinos dienos aiškiai parodė, kokias perspektyvas lietuvių kultūros pristatymui pasaulyje atveria tęstinis Eurozine projektas. Galimybė ne tik pajusti europinių debatų pulsą, bet ir tiesiogiai juose dalyvauti rengiant straipsnius ir komentarus, reiškia ne tik imti, bet ir duoti, jaustis reikalingiems ir visaverčiams. Būtent tokį statusą Eurozine siūlo savo partneriams ir užtikrina, kad buvusių izoliuotų Europos pakraščių balsas būtų girdimas didžiuosiuose centruose. Kita vertus, iš portalo publikacijų akivaizdu, kad centrų ir periferijų santykiai keičiasi, kad įdomios idėjos gali rastis ir bręsti tose visuomenėse, kurios dar neseniai buvo laikomos dėmesio nevertais, provincialiais kontinento marginalais.

Intelektualinis dialogas su įvairiakalbe Europa jau prasidėjo. Belieka jį garbingai tęsti.

Published 2003-12-18