1.

Dar gerokai anksčiau, nei Vilniaus dešimtukas parėmė JAV dėl Irako puolimo, tarp Lietuvos intelektualų sklandė mintis, jog tiek Lietuva, tiek kitos postsocialistinės šalys, įstojusios į ES, Europos Vakarams atneš Vidurio Europos^[1] laisvės jausmą, tiesiog įlies dvasios sumaterialėjusiems Vakarams. Ši mintis ypač suaktualinta per G.W. Busho vizitą Vilniuje, kai JAV prezidentas Rotušės aikštėje vienareikšmiškai pabrėžė ir įvertino mūsų laisvės kainą. Šiame kontekste, kai minia vienbalsiai šaukė "ačiū" ir "thank you" dėkodama už pakvietimą į NATO, buvo ištarti mūsų savimeilę glostantys žodžiai: "Jūs esate reikalingi NATO!" Šį reikalingumą Vilniaus dešimtukas įrodė greitai - nekreipdamas dėmesio į nuomonę tų, kurie padengia milijardinius kaštus, kad priimtų ir integruotų į Europą postsocialistines šalis, pasisakė už Irako puolimą. Netrukus po karo Irake, JAV kongresui pritarus naujų NATO kandidačių sąrašui, Bushas sveikinimo kalboje pabrėžė, kad šios narės savo reikalingumą įrodė ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tačiau iki invazijos į Iraką įtampa tarp JAV, jos sąjungininkės Britanijos ir Prancūzijos, Vokietijos bei Rusijos buvo tokia didelė, kad Vilniaus dešimtuko pozicija, anot JAV gynybos sekretoriaus Rumsfeldo, net perskėlė Europą į dvi dalis: senąją ir naująją.

Vykdydama tokią užsienio politiką, Lietuva netikėtai tapo politiškai emancipuota. Solidarizuodamasi su kitomis postsocialistinėmis Vidurio Europos šalimis, ji metė iššūkį senajai Europai. Lietuvos politinis statusas staiga pakito - iš duoneliautojų virtome lygiaverčiais Paryžiaus ir Berlyno partneriais, parodėme, kad ir su mūsų nuomone reikia skaitytis. Chiracas suskubo mus pavadinti neatsakingais vaikais ir net pagrasino komplikacijomis dėl narystės ES. Greitai reagavo anglosaksų televizijų kanalai CNN ir BBC, teigiamai įvertinę Vidurio Europos priimtą proamerikietišką sprendimą, jos politinį balsą ir pažymėję, kad šio regiono vertybės susiformavo sovietmečio priespaudoje, todėl dabar Vidurio Europa esanti su Amerika - šalimi, kuri užtikrina visos Europos saugumą ir kurios pastangomis naujos septynios šalys galės tapti NATO narėmis.

Lietuvoje buvo labai greitai suvokta, kad ne tik Irakas yra konflikto objektas, konfliktuojama ir dėl to, kas taps globaline dominante. Ekonominiame lygmenyje Lietuva pasitiki senąja Europa ir tam tikra prasme, įgaudama saugumo garantijų, atiduoda save į jos rankas, o politiniame lygmenyje Lietuva puikiai perprato Chiraco-Shröderio-Putino "suartėjimo" niuansus. Skirtingai nuo Rolando Pavilionio, kviečiančio į kūrybą, o ne karybą ir ne tik retoriškai klausiančio: "O kas gi mums grasina?", buvo suvokta, kad nemaža dalis Maskvos dūmos deputatų vis dar mąsto apie "prarastas" teritorijas ir negrasina jų "atsiimti" tik todėl, kad kol kas neįstengia. Kitaip tariant, JAV ir Britanijos poziciją Vilniaus dešimtukas palaikė ne dėl švento troškimo pakeisti Huseino režimą ar sunaikinti jo neva turimą masinio naikinimo ginklą, o būdamas diplomatiškai tiek nuovokus, kad nesisolidarizuotų su tais, kurie, spausdami Putino ranką, nė nepastebi, jog ši ranka ištiesta per postsocialistinių šalių teritoriją. Chiraco reakcija į Vilniaus dešimtuko sprendimą primygtinai parodė, neva tik mes turime atsiklausti Vakarų Europos, o jai su mumis tartis nereikia. Štai šiam hierarchiniam mokytojo ir mokinuko santykių modeliui ir buvo ištarta "Ne".

Šis "Ne" turi kur kas didesnę reikšmę platesniame Vidurio Europos nevisavertiškumo tradicijos kontekste. Egidijus Vareikis, dalydamasis savo, vyriausybės atstovo 1990-1991 metais, patirtimi, aprašė, kaip per vieną iškilmingą priėmimą NATO šalies atstovas leptelėjo: "Štai pas mus apsilankė žmonės - lietuviai, vengrai, lenkai, - kurie dar taip neseniai buvo mirtini mūsų priešai... Dabar jie su mumis ir štai netgi patys nori tapti NATO nariais".^[2] Tokį vakariečių mąstymą Vareikis sieja su Vakaruose gyvavusiu tikrajai sovietmečio patirčiai Vidurio Europoje visiškai neadekvačiu sovietologijos mokslu. Šio regiono žmonės niekada nepamiršo tikrosios savo istorijos, tačiau Vakarų sovietologai vienareikšmiškai traktavo mus kaip homo sovieticus, - neva sovietiškai marksistinės valstybės egzistuoja todėl, kad jų piliečiai sąmoningai palaiko šią ideologiją. Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo traktuojamas kaip stebuklas, o ne kaip žmonių išsaugotos tautinės dvasios padarinys. Tokiame kontekste lietuvis, latvis, estas, lenkas ar vengras negali nepasidygėti žodžiais "dabar jie su mumis", nes Vidurio europiečiai visada siejo save su Vakarais, deja, Vakarai to nebuvo įsisąmoninę. Vareikis, kolegoms iš "bloko" prasitaręs apie savo vidinį diskomfortą, sužinojo, kad jie - lenkai, vengrai, estai - "jaučia tą patį diskomfortą, tarsi pastatyti į neva savos ideologijos išdavikų ir išverstakailių poziciją, lyg besigriebiantys Vakarų gerovės pyragėlio".^[3] ?inoma, tai buvo 1990-1991 metai.

Šiandien jau lyg ir savaime aišku, jog esame išvien su Vakarais, tačiau senoji Europa tik dabar pradėjo suprasti, kad mes irgi turime savo nuomonę, kai kalbama apie politinius sprendimus. Chiraco priekaištas, neva Vilniaus dešimtukas prarado gerą progą patylėti, ir irzli Vokietijos reakcija į Lenkijos karių dalyvavimą pohuseiniškame Irake (buvo net paklausta: "Kur Lenkija stoja - į Jungtines Valstijas ar į Europos Sąjungą?"), liudija, kad Prancūzija ir Vokietija arba nesupranta Vidurio Europos, arba tiesiog siekia vienvaldystės kontinentinėje užsienio politikoje, todėl jiems neparanki šio regiono šalių pozicija.

Pasirodo, postsocialistinės šalys į ES kol kas integruojamos tik ekonominių ir kultūrinių mainų lygmenimis. Politinėje plotmėje, deja, ir toliau išlieka dar Švietimo epochoje Voltaire'o išrastõs "nevisavertės", "necivilizuotos", "kitos" Europos paradigma. XVIII a. Vakarų Europai reikėjo papildomo pagrindimo, elitinės politikos ir kultūros pamato, kuriuo ir turėjo tapti "išrastoji" laukinė barbariška Vidurio Europa. Juk Europos Švietimo projektas turėjo būti nukreiptas prieš neteisingumą ir netoleranciją. Lary's Wolfas knygoje "Išrandant Rytų Europą"^[4] teigia, kad Voltaire'as, Diderot, Rousseau ir kiti prancūzų mąstytojai braižė naujus filosofinius geografijos žemėlapius kurdami "civilizacijos planą".^[5] Sofijos universiteto profesorė Kornelia Slavova, analizuodama neigiamą lingvistinę "bulgaro" reikšmę amerikiečių leksikone, įrodo, kad kaip tik Voltaire'as "Kandide" ir sukūrė niekuo nepagrįstą neigiamą "bulgaro" įvaizdį. Bulgaras pasmerktas būti primityviu švietėjiškos Europos kitu net iki šių dienų, kai šiuo žodžiu eufemistiškai įvardijami net gėjai ar anarchistai.^[6] Turint omenyje šį kontekstą, Bulgarijos dalyvavimas Vilniaus dešimtuke įgyja simbolinę prasmę dekonstruojant "išrastosios" Europos mitą ir kuriant naują politinę Europą kaip atsvarą senajai. Bulgarija padėjo Vilniaus dešimtukui priversti "civilizacijos šeimininkus" susidurti su tvirta kita pozicija, suprasti, kad ne tik senoji Europa disponuoja kontinentu, nors ji ir padėjo pamatus ES plėtrai. Tai ir tapo stimulu formuotis naujam politiniam Europos sąmoningumui.

Svarbu pažymėti, kad proamerikietiška Vilniaus dešimtuko laikysena tapo atsvara antiamerikanizmo isterijai, Vakarų Europoje pasireiškusiai masiniais piketais. Vidurio Europoje nesurengtas nė vienas toks "mitingas". Jų nebuvo ir Lietuvoje, nes mūsų krašte nesama antiamerikietiškos tradicijos. Antiamerikanizmas būtų pernelyg didelė politinė prabanga, turint omenyje Rusijos geografinį artumą ir Lietuvos užsibrėžtą tikslą tapti NATO nare. Buvo suvokta, kas yra NATO pagrindas, kas po Antrojo pasaulinio karo sergsti visą Europą, kieno finansuojama net pati Briuselyje esanti NATO būstinė. Lenkija, aktyviai dalyvaujanti pohuseiniškame Irake, išsyk drįso kitu tonu kalbėtis su moraliai sugniuždyta Vokietija. Keturiasdešimt milijonų gyventojų turinti Lenkija sulaukė stipraus palaikymo iš Amerikos - JAV gynybos sekretorius Rumsfeldas birželio pradžioje Briuselyje vėl priminė, jog yra naujoji Europa, kuri vertina laisvę. Bet kuriuo atveju Vilniaus dešimtukas padėjo Amerikai ir Britanijai įsprausti senąją Europą į kampą. Berlynas ir Paryžius suskato švelninti pašlijusius santykius su Amerika - susitarta vėl būti sąjungininkėmis, jei kiltų reikalas pulti tas šalis, kurios grasintų masinio naikinimo ginklu. Po tokio Prancūzijos ir Vokietijos politinio posūkio nesunku įsivaizduoti, kokia politiškai iškastruota būtų buvusi Lietuva, jei ji būtų solidarizavusis su antibušiškomis Vakarų europiečių nuotaikomis, kukliai ir nuolankiai keliaklupsčiaudama prieš tuos, kurie taria svariausią žodį Vidurio Europai integruojantis į ES.

2.

Galima didžiuotis dabartine Lietuvos užsienio politika. Tačiau politinės pozicijos nederėtų painioti su kultūrine ir ekonomine esamybe. Nerimauti derėtų ne tiek dėl tautiečių netikėjimo, kad narystė ES užtikrins geresnę gyvenimo kokybę, ne tiek dėl Briuselio pravardžiavimo antrąja Maskva ir net ne dėl mito, neva įstoję į ES prarasime tautinį tapatumą, ar dėl to, kad ES reikalinga tik politikams, o ne paprastiems žmonėms, kad Europa mums jau dabar nurodinėja, kaip elgtis, kaip gyventi, ir kad užsieniečiai viską išpirks... Didesnį nerimą kelia privačioje diskusijoje aptariant Vilniaus dešimtuko vaidmenį ištarti žodžiai: "Ačiū senajai Europai už mums suteiktą galimybę tapti ES nare, nebėra ko sakyti - mes Europai reikalingi, mes įnešame dvasios!" Tai jau didybės manijos blykstelėjimas. Kad įnešame politinės dvasios, nebūtų ko ir ginčytis, tačiau nederėtų to mūsų įnašo suabsoliutinti. Nejausti ir viešajame diskurse neišreikšti padėkos už tai, ką gauname ir gausime iš Vakarų europiečių, pavyzdžiui, už jų uždirbtus eurus, būtų chamiška ir nepilietiška. Sugriuvus Berlyno sienai, eilinius buvusios Vakarų Vokietijos žmones išvargino nuolatinis kainų didėjimas ir socialinių programų fondų lėšų mažinimas: iš pradžių reikėjo pasiaukoti dėl Rytų Vokietijos "reabilitacijos", po to milijardinės sumos pradėjo plaukti į ES biudžetą. ?inoma, tai, ką iš to biudžeto gausime, nebus labdara, tai ne kas kita, o investicija, tad ateityje ekonomiškai atkutusi Lietuva turės įnešti savo indėlį į bendrąjį ES biudžetą, t.y. turės grąžinti "paskolą". Taigi dėkingumas čia reikalingas tik tam, kad prisipažintume patys sau, jog šiuo metu esame, kas esame - senosios Europos duoneliautojai. Lygiaverčiai tapome tik užsienio politikos požiūriu.

Visada verta būti budriam, kai kas nors materialines gėrybes supriešina su dvasia per se. Pavyzdžiui, Dostojevskis subtilioje "Didžiojo inkvizitoriaus legendoje" paniekino žemiškąją duoną ir mases, kurios iš principo negali patekti tarp išrinktųjų, nes Kristaus idealą įgyvendina tik mažumos: masės pernelyg silpnos, pernelyg trokšta žemiškos duonos. Rusų klasikas, skeptiškai vertindamas Vakarų Europos industrinės revoliucijos pasiekimus, perversiškai išaukštino dvasią materijos sąskaita. Kadaise Antanas Maceina ant podiumo užkėlė šį klasikinį kūrinį, bet net šiandieninės Lietuvos teologizuoto mąstymo jaunoji karta intelektualinėse diskusijose vis dar laikosi šios dostojevskiškos paradigmos, operuoja dvasios ir materijos opozicijomis, tarsi vis dar galiotų sovietmečio ideologija, nukreipta prieš "supuvusius" Vakarus. Ar tik anksčiau minėtas noras "įkvėpti" dvasią senajai Europai nebus nauja dostojevskiško dvasingumo variacija? Tai presuponuoja tam tikrą mesianistinę Lietuvos bei Vidurio Europos funkciją, o sykiu ir savęs aukštinimą teigiant, jog postsocialistinės šalys apie laisvę žino kai ką daugiau nei demokratijos tradicijas puoselėjusi Vakarų Europa. Nukentėję nuo sovietinio režimo, turintys dar gyvų tremtinių, mes iš tiesų žinome šį tą daugiau, nes patyrėme okupacijos žiaurumus. Kita vertus, visada galima kelti klausimą: ką mes iš tikrųjų žinome apie laisvę, jei lietuviai, išvykę dirbti į Vokietiją, Angliją, Jungtines Valstijas, ten nemoka mokesčių, tačiau naudojasi vietine gerove ir net apsivagia? Ar tik nebus taip, kad laisvę mes suprantame tik geopolitiniame kontekste? Ar nebus taip, kad laisvės ir pilietinės atsakomybės bei pilietinio sąmoningumo suderinimas mums dar tebėra aukštoji matematika? Ar nėra dualizmo tarp naujosios Europos politinės dvasios retorikos ir to, ką patiriame pilkoje kasdienybėje? Ar kasdieninė patirtis neliudija kaip tik priešingo dalyko, kad ne naujoji, o senoji Europa turės pasiūlyti principus, kaip tinkamai naudotis laisve? Ar nebus atsitikę taip, kad mūsų laisvės samprata tėra tik konceptuali? Kodėl Vytautas Kavolis 1993 metais Lietuvoje nematė pilietinės visuomenės? Ar jis ją matytų 2003-iaisiais? Jei pakanka to, kad parduotuvėse apstu prekių, o batsiuviai disciplinuotai eina į darbą, tada pilietinę visuomenę, be abejo, turėjome ir prieš dešimt metų. Lietuva ir sovietmečiu tvarkėsi geriau nei kitos respublikos. Organizuotumo ir tvarkos atžvilgiu ji tikrai lenkė ir lenkia tiek Gudiją, tiek Rusiją, tiek Ukrainą. Bet ar į šiuos kraštus mes lygiuojamės? Lygiuojamės į ES standartus. Ne Rytai, o Vakarai yra mūsų orientacijos kryptis. Todėl, jei pažvelgsime į mūsų koegzistencijos kokybę, pamatysime, kad pilietinės bendruomenės tinklas išraizgytas ne pačiomis įspūdingiausiomis konfigūracijomis. Lietuvių pasaulėjauta kartais primena ikipilietinę būseną. Vidaus politikoje papūtus permainų vėjui pereinama į kitas partijas, persėdama į kitas kėdes. Atėjus naujiems rinkimams, žmonės blaškosi, "aklai" renkasi ne rinkimines programas, o tiesiog kitus kandidatus. Lietuviškiausias miestas Kaunas per vienuolika metų penkiskart pakeitė merą, į savivaldybę išrinko net nusikalstamų struktūrų atstovą... Tai byloja apie vertybinę - tiek moralinę, tiek politinę - sumaištį. Lietuvoje dar neišmokta nuosekliai kovoti už savo įsitikinimus. Būtų puiku, jei tai būtų pragmatizmas, bet tai tik paprasčiausias konformizmas. Pagal W. Jamesą pragmatizmas reiškia ne tik tai, kad visos tiesos teisingos, bet ir tai, kad pripažindamas, jog kito tiesa yra to kito tiesa ir todėl ją toleruodamas, lieku ištikimas savajai tiesai, saviems įsitikinimams ir vertybėms. L. Kohlbergas įrodė, kad moralinis brandumas yra pakopinis, gradacinis dalykas ir apie tai negalima kalbėti abstrakcijomis. Tad ar pagal dešimtbalę vertinimo skalę gautume teigiamą pažymį už pilietinį moralinį brandumą?

Tiesa, ir Vakarų europiečiai nuolat kariauja kultūrinius karus. Vokiečiai savo kultūrą laiko aukštesne už prancūzų, o pastarieji mano esą geresni ir už vokiečius, ir už anglus. Prancūzų režisierius Lucas Bessonas "Penktajame elemente" kandžiai pasityčiojo iš kaimynų - atgrasiai atrodančių ateivių filme klausiama: "Ar jūs esate vokiečiai?" Paryžiaus restorane vokiečiui atsisakius valgyti kepsnį su krauju, padavėjas jį pavadino žmogum be kultūros, o vokietis atkirto, jog tai pirma ir paskutinė jo kelionė į Paryžių. Danai Danijos teritorijoje vengia su vokiečių turistais kalbėti vokiškai, o UEFA teisėjų instruktorius, olandas Ceesas Bakeris, pasibaigus pasaulio futbolo čempionatui Korėjoje ir Japonijoje, viešai pasidžiaugė, kad išsipildė olandų svajonė - Vokietija pralaimėjo finalą dėl tipiškai arogantiško jų vartininko Oliverio Kahno klaidos. Lietuviai taip pat kartkartėm įsivelia į kultūrinius mūšius su lenkais ar estais. Bet net ir šiose kultūrinėse mikrokolizijose reikia jausti pamatuotą savo tautos visavertiškumo pagrindą po kojomis bendrame eurokultūrinės įvairovės kontekste.

Leonidas Donskis yra atkreipęs dėmesį į nukentėjusių tautų patirtį, jų istorinėje sąmonėje įžvelgdamas tam tikrą tendencingumą: "Rytų ir Centrinės Europos^[7] istoriosofinėje (sykiu ir parafilosofinėje) mintyje išlieka ne tik apokaliptinės rusų istorijos filosofijos konstrukcijos (tarkim, kad ir katastrofinė pasaulio interpretacija), bet ir Kojéve'o - Fukuyamos naujai priminta istorijos tikslo ir prasmės samprata: istorija daug kentėjusi, todėl autentiškai sąmonei veriasi ne tik kaip kančia bei josios išgyvenimas, bet ir kaip kova už pripažinimą".^[8] Pastarąją frazę - "kova už pripažinimą" - galima papildyti: "kova už mesianistinio statuso pripažinimą", nes ir Donskis pažymi, kad kova už pripažinimą ne tik sukuria mesianistinę sąmonę, bet ir gali degraduoti iki suaukintos sąmonės.^[9] Lietuvoje didžiuojamasi Vytauto Didžiojo laikais, imperija nuo jūros iki jūros, bet taip pat nevengiama save pateikti ir kaip geopolitinės situacijos auką... Nelygu laikotarpis, jūra pasirodo ir kaip galybės, ir kaip nepelnytos kančios leitmotyvas. Kai kalbama apie Ribbentropo-Molotovo pakto padarinius Lietuvai, jūra tampa kalta, kad ji ne toje vietoje, t.y. ne šalies rytuose, nes tada atskirtų mus nuo Rusijos ir priskirtų prie Skandinavijos. Pažvelgus giliau į praeitį, jau su pasididžiavimu klausiama: "Kas buvo ekspansija iki Maskvos ir Juodosios jūros? Ją kas nors užsakinėjo, o Lietuva vykdė? Ar tai buvo jos grobuoniškos imperialistinės prigimties ženklas? Tokia traktuotė - vergiškos sąmonės traktuotė. Lietuviai kariavo Rytuose ieškodami išgyvenimo resursų, bet vėlgi - ieškodami taip, kad sustabdė mongolų plitimą anoj Volgos pusėj. Ar tai ne žygdarbis?" Todėl šių žodžių autorius Romualdas Ozolas sako nebenorįs "kalbėti apie Lietuvos atsilikimą, nuolatinį jos vėlavimą ir kitokį negalavimą bei nevisavertiškumą".^[10] Tai puikus pavyzdys mąstymo, kai suabsoliutinamas paskiras praeities laikotarpis. Lygiai taip dabar galima būtų suabsoliutinti Vilniaus dešimtuko pergalę ir didžiuotis naujosios Europos titulu. ?velgiant į praeitį nebenorima matyti šių dienų esamybės, ekonominių realijų, kultūrinio kaimietiškumo, masinio alkoholizmo ar "forsų skustagalvių" kultūrinės diktatūros. Istorinis tautos didingumas atplėšiamas nuo esamojo laiko socialinių, ekonominių, psichologinių, religinių faktų. Bet nejaugi tik taip, atsietai nuo tikrovės, romantizuojant savo tautos praeitį, įmanoma neigti savo nevisavertiškumą, įveikti pavojų, kad galime tapti Europos pilkąja zona?

3.

Ar tauta atsilikusi, ar ne, ar ji visavertė, ar ne, sprendžiama iš politinio ir kasdieninio gyvenimo visumos. Antikos graikai visuomet liks visavertiškesnė tauta nei jų dievus nukopijavę romėnai, nors pastarieji ir fiziškai, ir kalbiškai užkariavo kur kas daugiau teritorijų; o šiandieniniame pasaulyje dėl savo atviro mąstymo ir tolerancijos sekuliarioji Olandija atrodo visavertiškesnė už katalikišką Lenkiją, į Kristaus įpėdinio mišias suburiančią tūkstantines maldininkų minias, bet savo istorinės interpretacijos įžūlumą atskleidusi Kernavėje, kai į karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metinių iškilmes atsiuntė trupę, kuri čia, senojoje Lietuvos sostinėje, demonstravo lietuvio riterio silpnumą prieš kryžiuočius ir pastarojo bejėgiškumą lenkų kario akivaizdoje. Visavertiškumo problema iškyla tada, kai atsiranda atotrūkis tarp emocinių užsienio politikos ambicijų ir eilinių piliečių gyvenimo kokybės.

Skirtingai nei Romualdas Ozolas, nenorintis kalbėti apie mūsų atsilikimą ir nevisavertiškumą, Edvardas Gudavičius net pabrėžtinai akcentuoja žodį "vytis": "[...] mes vijomės tą Europą, o kiek prisivijome - čia jau kitas klausimas" (Istorinis pasirinkimas: Europa ar pilkoji zona? Kultūros barai, 2003, nr. 4).

Bet ko gi iš tiesų būgštauja Lietuvos visavertiškumo trubadūrai? Baiminamasi, kad jei vysimės, tai niekada nepasivysime, taip ir liksime pilkąja Vidurio Europos zona. Norima kalbėti apie Vytį kaip apie daiktavardį, o ne veiksmažodį "vytis". Nepasitikima integraciniais procesais, abejojama, kad vejantis iš tiesų galima pasivyti, kad tai ir yra pačios Europos vizija, milijardinių sumų "paskolos" tikslas. Tad šioje vietoje galima stabtelti ir nuodugniau aptarti kai kuriuos mūsų kultūros faktus ir kasdienybę.

Ekonominis atsilikimas toks akivaizdus, kad jo niekas neginčija. Būtų daugiau negu juokinga, jei kas nors parašytų straipsnį, teigiantį, jog mums ir ekonomiškai nereikia vytis Vakarų - esame sotūs politine naujosios Europos dvasia. Rodos, akivaizdu, kad ekonominė gerovė neatskiriama nuo kasdienybės kultūros lygio. Vis dėlto, matyt, tai ne visiems akivaizdu. Ozolo dienoraščiai šokiruojantys: "Stojimo į ES referendumas yra tokia baisi žmonių išdavystė, prieš kurią nublanksta ir 1940 metų Liaudies Seimas".^[11] Toks mąstymas nebūtinai diskredituoja patį filosofinį mąstymą, tačiau gali kilti lengvas įtarimas, kad filosofija neigiamai veikia bent jau Lietuvos filosofų protus. Į politiką įsitraukusiems tautos "mąstytojams" sunku patikėti, kad "išminčius" nebūtinai tas, kuris kalba kitaip nei visi tiesiog iš principo arba a priori yra radikalas pagal apibrėžimą, nors LTV "Kultūros namų" laidoje Arvydas Šliogeris būtent tai ir bandė teigti, pareiškęs, kad tokios faunos kaip "intelektualas" Lietuvoje jis nežinąs, nes mūsų tariamieji intelektualai pernelyg pasiduoda bandos instinktui. Na, jeigu tai ir yra tikrasis intelektualumo matas, tuomet intelektualiausi būtų kai kurie mūsų filosofai, niekaip nepasiduodantys istorinių politinių įvykių logikai ir piestu stojantys prieš Lietuvos narystę ES. Tik neaišku, ar priešinamasi paties priešinimosi dėlei, ar čia ryškėja nauja Stasio Šalkauskio mesianistinės Lietuvos (kaip esančios tarp Rytų ir Vakarų) variacija, ar išlenda pergalės baimės sindromas. Po teigiamo balsavimo referendume net Gintaras Beresnevičius nuščiuvo. Trumpoje esė "Nuščiuvimas" Šiaurės Atėnuose jis iškelia Lietuvos politinio saugumo privalumus, pabrėždamas Vakarų Europos socialines negeroves, ateisiančias į mūsų kraštą, ir klausia: "Kodėl Vakaruose ryjama tiek daug antidepresantų?" Šis klausimas gilus. Gilesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai visą Vakarų civilizaciją perskrodžiantis klausimas. Po juo slypi valstybės ir eilinio jos piliečio būklė kasdienybėje. Tačiau akcentus galima pasirinkti ir kitokius, nebūtinai tuos, kurie suteikia pagrindo nuščiūti: juk ten ne tik antidepresantai ryjami. Tikrai miela matyti garbaus amžiaus vokiečių porą, gurkšnojančią alų Bavarijos Alpių papėdėje įsikūrusiame restorane ir visiškai nesibaiminančią sąskaitos sumos. Galbūt vokiečių Sauerkraut su riebiomis dešrelėmis nėra kulinarinės kultūros viršūnė, tačiau tai prieinama jų pensininkui ne tik supermarkete, bet ir restorane. Galima lenkti galvą prieš tokią kultūrą ir socialinę tvarką, kuri savo šalies žilo plauko žmonėms suteikia pilnakraujo gyvenimo galimybę. Kad ir kiek antidepresantų ryja vokietis arba prancūzas, tačiau susitikę mažo miestelio banke, bažnyčioje ar šiaip gatvėje jie vienas kitam nusišypso dažniau ir plačiau nei mūsų naminukės žemdirbių populiacijos atstovai. Apie mūsų ir vakariečių kultūrinio lygio skirtumus daug pasako ir dviračių istorijos - prisiminkime, kas atsitiko penkiems šimtams dviračių Vilniuje, sostinėje, baroko Mekoje... Taip jau yra, kad pilnas pilvas neatsiejamas nuo kultūros kasdienybėje, nors ir kiek burnotume prieš vartotojiškus, sumaterialėjusius, Dievą praradusius vakariečius. Tiesa, žvilgtelėję į tokius megalopolius kaip Paryžius, Londonas, Frankfurtas neišvengiamai pamatysime ir šiukšlių krūvas, ir nusikaltėlių siautėjimus, ir etninius konfliktus. Bet ir ten bendra kasdienybės kultūra yra kur kas aukštesnės prabos nei mūsiškė, ar tai būtų parodų įvairovė, ar dienraščių kokybė, ar tradicinis popietinės kavos gurkšnojimas Hemingvay'aus ar Camus mėgtose kavinėse. Čia gebama tarsi savaime intelektualizuoti laisvalaikį, kavines, gatves, fontanus. Šnekučiuotis Romoje, sėdint ant la Scala di Spagna laiptų, - tai dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime; šnekučiuotis Kaune, sėdint ant Kauko laiptų ir klausantis fontano čiurlenimo, - tai būti bomžu arba geriausiu atveju bohemos atstovu. Lietuvoje "baltoms apykaklėms" - teisininkams ar pedagogams "negražu" sėdėti ant laiptų. Tam yra suoliukai. Europa turi ne tik parko suoliukų kultūrą, bet ir laiptų bei fontanų fenomenologinio įprasminimo tradiciją.

Būdamas lietuvis, negaliu nejausti pagarbos tai šaliai ir tautai, kuri palaikė lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją. Arba štai kitas pavyzdys: ilgus metus mažame Bavarijos miestelyje Bad Wörishofene rezidavęs Europos lietuvių išeivijos vyskupas Antanas Deksnys nebūtų galėjęs sukurti tokios dvasinės oazės, jei ne vokiečių vyskupijos politika, regėjusi prasmę išlaikyti šiuos finansiškai nuostolingus namus. Miestelėnai vieną iš savo aikščių pavadino Litauische Platz ir iškėlė ten mūsų trispalvę šalia plevėsuojančios savosios. Dėl vyskupo vidinės ramybės, erudicijos ir nuoširdaus bendravimo su parapijiečiais Bad Wörishofeno gyventojai išrinko jį miesto garbės piliečiu, o miestelio kultūros namų salėje, prieš pradėdami renginį, aplodismentais paprašydavo Antaną Deksnį atsistoti.^[12] Tai buvo žmogus - ir dvasininkas, ir pilietis, - savo gyvu pavyzdžiu parodęs, koks visavertis gali būti lietuvis Vakarų europiečio akimis.

Reflektuojant vokiečių užsienio politikos aroganciją konflikto Irake atžvilgiu, jos nesiskaitymą su JAV ar prisimenant jų antisemitizmo istoriją, rodos, tam tikrais atžvilgiais teisus Hermannas Hesse, apibrėžęs vokiečių tautą kaip vaidinusią ne savo vaidmenį. Tačiau šio teiginio suabsoliutinimas neturėtų nieko bendra su vidine vokiečių kultūra, lėmusia, kad darbštumas ir tvarkingumas tapo svarbiausiomis vertybėmis, o pokario griuvėsiai beregint buvo paversti puošniomis stilingomis gatvėmis. "Iš "vokiškų vertybių" jūs, kaizerio ir Richardo Wagnerio padedami, padarėte operą, kurios niekas pasaulyje, be jūsų pačių, nestebėjo rimtai. Ir už gražaus šitos operinės prabangos melo jūs leidote veistis ir augti visiems jūsų tamsiems, vergiškiems, pagyrūniškiems instinktams"^[13], - kaltino vokiečius Hermannas Hesse. Šiandien Vokietija gali sau leisti elgtis pagyrūniškai remdamasi objektyviais rodikliais - ji sugebėjo ne tik atlaikyti postsocialistinės Rytų Vokietijos ekonominę naštą, bet ir iš savo valstybės kišenės sudaryti kone puse ES biudžeto... Vokietis turi visišką moralinę teisę pasakyti, kad jo dėka Europa plečiasi, didėja, "dinozaurėja", apima net postsocialistinių šalių teritoriją. Štai iš šios perspektyvos žvelgiant, visiškai suprantamas emocinis-politinis Chiraco ir Schröderio pasipiktinimas Vilniaus dešimtuko šalimis, kurių ateities gerovė priklauso ne tik nuo laisvės saugiklių, bet ir nuo dolerio atžvilgiu stipraus euro, o tai susiję ir su kylančios mūsų ekonomikos potencija, be kurios neišgalėtume atitikti NATO narės standartų. Išeitų, kad teisi yra ir senoji, ir naujoji Europa, ginančios savo politinius interesus. Aistroms aprimus, Paryžius ir Berlynas pradėjo švelninti savo santykius su Amerika, o Lietuvą ir Lenkiją bei kitas Vilniaus dešimtuko šalis - sveikinti su teigiamais referendumo dėl stojimo į ES rezultatais. NATO neskilo, vėl ieškoma pragmatiškų, utilitaristiniais principais paremtų optimalių sprendimų. Dviejų pasaulinių karų kontinente šiandien vis dėlto dominuoja protas, o ne aistros. Todėl norisi iššauti šampaną, o ne nuščiūti, suglumti. Norisi džiaugtis sklandžiu Lietuvos integracijos į ES procesu.

4.

O tai, kad mūsų intelektualai "nuspaudė stabdžius", pradėjo kritiškai reflektuoti "už ir prieš" - tai visiškai natūralu, nes kultūrologams ir filosofams nebūdinga vienareikšmiškai žavėtis progresu. Kita vertus, tai gali būti susiję ne tik su euroskepticizmu, bet ir su lietuvių nemokėjimu džiaugtis, adekvačiai reaguoti. Tai irgi būdingas mūsų tautos bruožas. Esame įpratę abejoti. Jonas Biliūnas, išėjęs mokslus, irgi pajuto ne džiaugsmą, o liūdesį: "Juk aš gyvenimo sąlygų jau pusiau atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas iš jų tarpo... aš - inteligentas".^[14] Visiškai įmanoma, kad ir visai mūsų tautai, įpratusiai save matyti it Milžinkapį, monolitišką, šventą, nuolat ginantį savo laisvę, kaip ir Biliūnui egzistenciškai nejauku pradėti naują odisėją pagal Vakarų kultūros standartus. Dar nejaukiau pripažinti, kad turime kitus sparčiai vytis, nes nesame nei Šveicarija, nei Norvegija ir be Briuselio injekcijų bei direktyvų gerovės nesusikursime.

Vakarus pasivijome, gal net pralenkėme nebent seksualiniu liberalizmu (per masinio informavimo priemones parodę "viską ir visaip" šoumenai pradėjo vylingai kelti klausimą "Ar nuogybės žiniasklaidoje kenkia moralei" - pasitelkę galingą palaikymo komandą nesunkiai įrodė, kad prieš nuogybes nusiteikusios tik davatkos!) ir savo atlaidumu. Esame tikri atlaidumo čempionai. Esame atlaidūs nusikaltėliams, savo vaikus terorizuojantiems, tvirkinantiems ir net žudantiems tėvams... Nejau ir čia reikia direktyvų iš Briuselio, kad socialinės tarnybos įgytų aiškesnius, labiau apibrėžtus kriterijus ir juos griežčiau taikytų? Yra tokių socialinio gyvenimo sričių, dėl kurių gėda būti atsilikusiems nuo Vakarų Europos, nes tai priklauso ne nuo gyvenimo lygio, o nuo elementarios visuomeninės tvarkos - to, ką esame pajėgūs įdiegti į savo kasdienybę be kitų paramos ir pamokymų.

Akistatoje su kraupoka kasdienybe kyla klausimas: ką veikti su Lietuvos politine dvasia per se, jei stinga pilietinio sąmoningumo? Paradoksalu, bet būtent tada, kai esama neatitikimo tarp tautinės dvasios ir kasdienės praktikos, kyla pagunda kurpti mesianistines ideologijas. Tiek Lietuva, tiek visa Vidurio Europa iš pilkosios zonos išsivaduos tik tada, kai Vakarai pamatys, kad tautinė dvasia harmoningai siejasi su kasdienybės realijomis, pajus, kad Vilniaus dešimtuko postsocialistinį laisvės suvokimą gina ne duoneliautojai, o išradinga, kultūriškai ir ekonomiškai save realizuojanti tauta. Kuo savarankiškiau patys tvarkysimės, kuo mažiau Vakarų Europa turės kontroliuoti, ar tinkamai paskirstome jų skiriamas lėšas, tuo didesnę pagarbą pelnysime. Turime ne tik teisių ir privilegijų, bet ir pareigų.

Net kelios postsocialistinių šalių kartos savo kailiu patyrė sovietinio režimo košmarą. Tai neįkainojama patirtis, įdiegusi laisvės troškimą ir gebėjimą suvokti jos vertę. Būdami vieningos Europos nariai, galėsime su vakariečiais dalytis savo vertybėmis, išskirtiniu laisvės potyriu. Tačiau, kad kultūriniuose mainuose dalyvautume kaip lygūs su lygiais, turime įgyti kosmopolitinio raštingumo. Net atkutę ekonomiškai ir išsiugdę stiprią politinę dvasią, galime taip ir likti kultūriniais Voltaire'o "bulgarais", Švietimo epochos "civilizacijos plano" priedu. Basanavičius Bulgarijoje žinomas. Jis paliko jiems etnokultūrinę studiją. Ne Voltaire'as, o Basanavičius parašė veikalą "Materijaly za sanitarnata etnografija na Bolgarija".^[15] Šis kultūros veikėjas dirbo tam, kad žodis bulgaras įgautų teigiamą konotaciją ir kad lietuviai nesulenkėtų. Netrukus litus pakeis eurai, o Basanavičiaus atvaizdus - tiltai. Bet ar atsiras naujų basanavičių, kurie tais Europos tiltais vaikščios ne tik su lozungais, bet ir įneš konkretų asmeninį įnašą į pilietinį šalies kapitalą, turtins socialinę terpę, tvirtins moralinę kultūrą? Jei postsocialistinės šalys ir turi kokią nors pamatuotą mesianistinę užduotį, tai Rusijai, Gudijai, Ukrainai, Moldavijai parodyti patrauklų empirinį pavyzdį, kokiais principais vadovaujantis tampama europiečiais.

• ^[1] Terminas "Vidurio Europa" kitų autorių dažnai keičiamas "Rytų Europa". Šiame darbe, remiantis E. Vareikio paaiškinimu jo knygoje "Dinozaurėjanti Europa", apsispręsta vartoti pirmąjį variantą. Minėtoje knygoje šis terminas emociopolitiniu požiūriu aprašomas taip: "Norėčiau šioje vietoje atskirti Vidurio Europą nuo Rytų Europos ir Balkanų regiono. Pirmajai priskiriu buvusias Varšuvos pakto šalis nuo Lenkijos iki Bulgarijos. Vidurio Europai priskirtinos taip pat Baltijos [= Pabaltijo - red.] valstybės bei vakarinės buvusios Jugoslavijos respublikos. [...] Taigi sakydamas Vidurio Europa turėsiu omeny valstybių "juostą" nuo Estijos iki Slovėnijos ir Bulgarijos, Rytų Europa - buvusią SSSR (aišku, be Baltijos valstybių), Balkanais - buvusią Jugoslaviją ir Albaniją." Egidijus Vareikis, Dinozaurėjanti Europa, Vilnius, Strofa, 2002, p. 71.
• ^[2] Ten pat, p. 70.
• ^[3] Ten pat.
• ^[4] Šioje vietoje gali kilti neaiškumas dėl terminologijos: Lary's Wolfas vartoja įprastą "Rytų Europos" terminą, o šio teksto autorius vartoja E. Vareikio pasiūlytą "Vidurio Europos" terminą.
• ^[5] Larry Wolff, Inventing Eastern Europe, Stanford University Press, 1994.
• ^[6] Kornelia Slavova, What's in a Name? The Functioning of the Label "Bulgarian" in American Imagination, Selected Conference Papers, Blagoevgrad, Bulgaria, October 18-21, 2001, p. 74-75.
• ^[7] Šioje vietoje vėl vartojamas kitas nei "Vidurio Europa" terminas.
• ^[8] Leonidas Donskis, Tarp vaizduotės ir realybės, Baltos lankos, 1996, p.198.
• ^[9] Ten pat, p. 200.
• ^[10] Romualdas Ozolas, Kodėl mes vis traukiamės visiems iš kelio ir nykstam istorijos miglose?, Kultūros barai, 2002, nr. 1, p. 7.
• ^[11] Romualdas Ozolas, Supratimai: kasdieninės mintys (15), Šiaurės Atėnai, nr. 19, 2003 m. gegužės 24 d., p. 3.
• ^[12] Čia derėtų paminėti, jog vyskupo Antano Deksnio namuose kelis dešimtmečius rezidavo prelatas dr. Paulius Jatulis, kuris šalia pastoracinės veiklos domėjosi Lietuvos istorija ir paskelbė išsamų darbą "Lietuvos kelias į krikštą" (Aidai, 1987, nr. 4). Tuose namuose taip pat daugiau nei dvidešimt metų gyveno charizmatinė asmenybė, šventraščio egzegetas, poliglotas, 1989-1992 metais dėstęs Kauno kunigų seminarijoje, po to ir VDU Teologijos fakultete, aplink save subūręs klierikų ir teologijos studentų būrelį, kun. dr. Domininkas Valentis, įnešęs didelį indėlį į lietuviškos dvasios palaikymą vokiečių kultūros terpėje.
• ^[13] Hermanas Hesė, Esė, Vilnius, Mintis, 1991, p. 42.
• ^[14] Jonas Biliūnas, Raštai, T.1, Vilnius, 1980, p. 124.
• ^[15] Adolfas Nezabitauskis, Jonas Basanavičius, Vilnius, Vaga, 1990, p. 197-199.

Published 2003-12-18

Original in Lithuanian
Contributed by Kulturos barai
© Kulturos barai
© Eurozine