Ši tema yra susijusi su Lietuvoje dažnas diskusijas keliančiais klausimais dėl nacionalinės valstybės likimo ir netgi dėl tautinio identiteto praradimo Europos Sąjungoje. Dažnai galima išgirsti tokių pasakymų kaip "Briuselio biurokratija apkarpys mūsų ir taip silpną valstybingumą", "Europos Sąjungos vystymasis sumažins iki minimumo nacionalinių valstybių reikšmę", "tautinės valstybės ateity visai sunyks, o Europa taps savotiška regionų supervalstybe", "nacionalizmas ir Europos Sąjunga yra nesuderinama" ir pan. Ne veltui tokios politinės partijos kaip Tautininkų sąjunga yra vienareikšmiškai prieš bet kokį stojimą į Europos Sąjungą. Tad iš pirmo žvilgsnio, stebint sparčius Europos integracijos procesus, šie teiginiai gali pasirodyti visai pamatuoti. Argi bendra Europos Sąjungos pilietybė, fiksuojama 1992 m. Maastrichto sutarty, nereiškia naujo identiteto įtvirtinimo ir seno tautinio atsisakymo? Argi vidinių sienų atsisakymas bei paslaugų, darbo, prekių, žmonių laisvas judėjimas nesumaišys tautų tolimoje ateity? O ką jau kalbėti apie šių metų pradžioje sparčiausiai besivystančiuose kraštuose įvestą naują bendros Europos valiutą eurą? Bet jei taip, tai ar ne Vokietija taps vyraujantis kraštas, o vokiečiai taps dominuojančia tauta Europoje? Sutartyje dėl Europos Sąjungos (toks yra tikslus Maastrichto sutarties pavadinimas) bendrose nuostatose yra teigiama, kad Sutartimi siekiama "sustiprinti valstybių narių tautų teisių ir interesų apsaugą Sąjungos pilietybės įkūrimo dėka" ir kad "Sąjunga turi gerbti valstybių narių tautinį identitetą"^[1]. Bet kaip yra galima suderinti bendrą Europos Sąjungos pilietybę su atskirų valstybių tautų svarbos akcentavimu? Galų gale ar ne paradoksiškai skamba siekimas sustiprinti atskirų tautų teisių ir laisvių apsaugą bendros pilietybės dėka?

Šis klaidinantis įspūdis kyla dėl kelių priežasčių. Viena vertus, dėl mūsų sovietinės praeities. Bet kokia sąjunga mums dar vis asocijuojasi su Tarybų Sąjungos ignorantiškais principais. Sovietų Sąjunga tik skelbė išlaisvinanti tautas bei garantuojanti tautų lygybę, o iš tikrųjų santykiai tarp tautų buvo grįsti aiškia subordinacija ir prievarta. Tad nuoroda į bet kokią sąjungą nesąmoningai galėjo asocijuotis su identiteto ir autonomiškumo praradimu.

Antra vertus, yra ir kur kas rimtesnė priežastis, susijusi su nevienareikšmiu sąvokos "tauta" interpretavimu. Angliškas žodis "nation" nereiškia to paties, ką mūsų lingvistiniame ir kultūriniame kontekste reiškia "tauta". Reikalas tas, kad "tautos" sąvoka, kaip teigia nacionalizmo teoretikai, turi bent du interpretavimo kontekstus: prancūzų/anglosaksiškąjį ir Romantizmo įtakoje susiformavusį vokiečių nacionalizmą^[2]. Pakanka palyginti tautiškumo, patriotizmo ir tautos sampratą, sakykim, J.J. Rousseau tekstuose (pirmiausia "Visuomeninėje sutarty") ir, sakykim, Herderio ir ypač XX amžiaus pradžios vokiečių nacionalizmą.

Be išsamesnio aptarimo trumpai galima sakyti, kad pirmoji samprata akcentuoja jau esamos valstybės ir tautos glaudų ryšį, kuris nurodo į teisiškumą, teisių/pareigų kategorijas bei pilietiškumą. Patriotizmas Rousseau - tai pilietinė religija. Todėl tauta čia - tai lojalių piliečių, dalyvaujančių tos valstybės politikoje, visuma (tokiu būdu "nation" yra tiesiog visi valstybės piliečiai).^[3] Tuo tarpu vokiečių romantizmo interpretacijoje, kuri, beje, buvo ir didele dalimi tebėra būdinga Lietuvai, "tauta" toli gražu nebūtinai susiejama su pilietiškumu. Tauta - organiškas, su natūralia bendruomene susijęs reiškinys, kuris buvo ar/ir yra siejamas su stipriu autentiškos priklausomybės jausmu bendruomenei. "Tauta" čia nurodo ne į pilietiškumą, kaip aktyvų dalyvavimą politikoje, bet į organinės bendruomenės istorinę-kultūrinę tradiciją, į tam tikrą etniškai gryną bendruomenę. Kita vertus, tauta čia susiformuoja visų pirma per siekimą išsivaduoti iš kitų kultūrinės, politinės įtakos ar priespaudos. Taip, sakykime, Herderio nacionalizmo projektas, davęs pradžią pusantro šimto metų trukusiai vokiečių nacionalizmo tradicijai, radosi Napoleono imperijos okupacijos laikais. Akivaizdu, kad tokiame kontekste tauta buvo traktuojama kaip etniškai vienalytė ir suvokianti save pirmiausia negatyviai, t.y. per atsiribojimą nuo pavergėjo. XIX a. Vokietijoje šitokio atsiribojimo pagrindas tapo etnolingvistinė priklausomybė. Tad "tauta" čia apibrėžiama ne teisine-politine priklausomybe pilietinei bendruomenei, bet etniškumu bei atsiribojimu nuo kitų etninių grupių. Lygiai tas pats pasakytina ir apie lenkiškąjį, ir lietuviškąjį nacionalizmą. Lietuvių tauta - yra tik lietuviai. Dar taip neseniai girdėti Lietuvos politikų kreipiniai "Mieli tautiečiai, -ės" buvo iš principo ekskliuzyvinės prigimties, mat Lietuvos visuomenė (o būtent į ją ir būdavo kreipiamasi) nėra tik lietuviai.

Taigi galima tarti, kad vokiečių romantizmo tautos, kaip etniškai vienalytiškos bendruomenės, samprata yra išskirianti ir šia prasme kur kas uždaresnė, o anglosaksiškoji yra priskirianti ir todėl atviresnė. Juk būtent vokiečių nacionalizmo istorijos kontekste susiformuoja didžiausia XX a. ksenofobija - nacionalsocializmas, paskelbęs karą visiems, kurie buvo paprasčiausiai kitokie.^[4] Ekskliuzyvinė logika, kuri dar visai neseniai buvo gan dažnai būdinga Lietuvai, pasižymi tuo, kad ieško ne bendrumų su kitais, bet skirtumų. Tuo tarpu atviras ir priskiriantis tautiškumo suvokimas, kaip minėta, reiškiasi lojalumu savo pilietinei bendruomenei. Britanijos indas laikys save ne tik lojaliu Didžiosios Britanijos piliečiu, bet tuo dar ir didžiuosis^[5]. Be to, tai yra pagrįsta atvirumu pokyčiui bei kitokį identitetą turinčioms bendruomenėms. Būtent tokios nuostatos duoda pagrindą moderniai nacionalizmo sampratai: mes galime suvokti save ar puoselėti savo identitetą tik per nuolatinį demokratišką dialogą su kitu. Tam, kad sustiprintum savo identitetą turi ne atsiriboti nuo kitų, bet priešingai - atsiverti bendradarbiavimui su kitais.

Dabar grįžkime prie anksčiau minėtos problemos. Žinoma, žiūrint iš XX a. pradžios uždaro nacionalizmo pozicijos, Europos Sąjunga yra nieko bendra su nacionalizmu bei tautinėmis valstybėmis neturintis reiškinys. Tokios ekskliuzyvinės logikos požiūriu, tautiškumas baigiasi ten, kur prasideda bet kokios tarpnacionalinės sąjungos. Tačiau reikalas yra tas, kad šiuolaikinei Vakarų Europai yra būdingas antrasis modernaus nacionalizmo supratimas, kuris pripažįsta, jog šiuolaikiniame pasaulyje puoselėti savo identitetą galima tik atviru dialogu. Senasis išskiriantis nacionalizmas visoje Vakarų Europoje baigėsi su Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Kaip tik tada dėl visiems žinomų geopolitinių priežasčių (Vakarų Europos politikos architektūrai pirmiausia vadovavo karą laimėjusios JAV ir Britanija) visai Vakarų Europai buvo padaryta fundamentali anglosaksiškojo valstybingumo, demokratijos ir pilietiškumo įtaka. Be to, buvo labai aiškiai suvokta, jog apsaugoti savo nacionalinį identitetą ir kultūrą galima tik apribojant savo pačių neribotą savivalę ir atsiveriant tarpnacionaliniam bendradarbiavimui.

Štai kodėl Maastrichto sutarty skelbiama Europos pilietybė ir nacionalinė valstybė yra vienas kitą papildantys fenomenai. Bet kaip tai būtų galima pagrįsti? Visų pirma niekur Europos Sąjungos dokumentuose nerasime nacionalinę kultūrą, kalbą, identitetą neigiančių formuluočių. Priešingai, kaip jau buvo cituota, nuolat kartojamos fundamentalios individų ir tautų teisės bei laisvės. Tarptautinių santykių suaktyvėjimas bei globalios politikos laipsniškas tapimas realybe iš pamatų keičia tautos ir tautinės valstybės sampratą. Tokiame politikos intensyvumo kontekste tradiciškai su tautiškumu ir tautine valstybe sietinas savęs teigimas ir uždarumas tampa neįmanomas. Ikikariniai tarpnacionaliniai konkurenciniai metodai Europoje tapo nebeįmanomi, ir tai buvo pakankamai aiškiai suvokta. Tai galų gale ir paskatino Europos integraciją, kas, drąsiai galima teigti, yra daugelio iki tol egzistavusių Europos problemų optimaliausias sprendimas.

Kad ir kaip būtų, Europa nuo pat savo modernios istorijos pradžios karingai reiškė pretenzijas į savo vidinį skirtingumą bei daugybės identitetų egzistavimą, todėl ir dabar, Europos Sąjungos kontekste, iš principo negali taip staiga atsisakyti šio daugiatautiškumo. Priešingai, keičiantis politinėms sąlygoms tam, kad išsaugotum arba sustiprintum, kaip teigiama Sutarty, savo kultūrą bei identitetą, turi būti pasirengęs, kad ir kaip tai skambėtų paradoksiškai, apriboti savo pretenzijas į savipakankamumą bei kitus neigiantį autonomiškumą. Šitaip tautiškumas ir nacionalinė savivoka atsiveria per atvirumą kitam. Tai, kaip minėta, ir yra atviro ir modernaus nacionalizmo pagrindas. O būtent tokį nacionalizmą aptinkame Europos Sąjungos institucijose bei teisiniuose dokumentuose.

Pagrindines Europos Sąjungos valdžios institucijas galima suskirstyti į du tipus: antnacionalines ir tarpvyriausybines. Antnacionalinės institucijos (Europos Parlamentas, Europos Komisija) turi autonomiškumą nacionalinių institucijų atžvilgiu. Jos ne tik kad nepriklauso nuo valstybių narių valdžios struktūrų, bet turi joms galią. Be to, jos yra formuojamos visiškai nepriklausomai nuo nacionalinių vyriausybių lygio. Pavyzdžiui, Europarlamentas yra institucija, kuri atstovauja Europos Sąjungai kaip nedalijamam vienetui. Antnacionalinės institucijos yra Europos Sąjungos integralumą palaikančios institucijos. O tarpvyriausybinės - Ministrų Taryba - atstovauja valstybių narių (Prancūzijos, Britanijos, Vokietijos, Belgijos ir t.t.) interesams. Jų sudarymo principas pagrįstas tiesiog nacionalinių valstybių vyriausybių atstovų dalyvavimu tokiose institucijose. Tad Ministrų Tarybą sudaro valstybių narių vyriausybių lyderiai ir Komisijos prezidentas, kuriems asistuoja užsienio reikalų ministrai. Tokiu būdu tarpvyriausybinės institucijos palaiko priešingą - dezintegracijos - tendenciją. Būtent tarpvyriausybinės institucijos neleidžia Europos Sąjungai tapti vienalytiška supervalstybe. Tad sprendimų priėmimas nėra suteiktas tik, sakysim, antnacionalinėms institucijoms kaip, pavyzdžiui, Europarlamentui. Europarlamentas vienareikšmiškai neturi įstatymų leidžiamosios galios, nes ši galia yra padalyta tarp kitų Europos Sąjungos institucijų: Komisijos ir Ministrų Tarybos. Tad tai yra esminis Europos Sąjungos skirtumas nuo nacionalinių valstybių, kuriose tik parlamentai turi įstatymų leidybos galią. Europos Sąjungoje sprendimai priimami maždaug taip. Komisija parengtą projektą duoda svarstyti Ministrų Tarybai; ši, suderinusi pateiktą projektą atskirų valstybių narių nuomonių kontekste, siunčia jį Europarlamentui bei jam asistuojantiems ekonominiams ir socialiniams komitetams. Europarlamentas apsvarstęs projektą vėl jį teikia Komisijai, o ši Ministrų Tarybai, kad pastaroji priimtų galutinę bendrą poziciją. Taigi iš čia matyti didžiulė Ministrų Tarybos (atstovaujančios nacionalinėms valstybėms) įtaka, o tai savo ruožtu reiškia, jog Europos Sąjungoje nacionalinė valstybė išlieka vienu iš esminių institucinių bei politinių darinių - savotišku ES pagrindu.

Tad reziumuojant galima teigti, jog kol egzistuos tokia Europos Sąjungos institucijų struktūra, funkcionuojanti kaip balansavimas tarp integracijos bei dezintegracijos, tol nacionalinės valstybės įtaka išliks ženkli, vadinasi, ir nacionalinė valstybė kaip tokia neišnyks. Europos Sąjunga nėra supervalstybė, bet greičiau nacionalinių valstybių sąjunga. Todėl Europos Sąjunga, turėdama tokią institucinę sistemą, vargu ar greitai taps regionų ar etninių bendruomenių Europa, nepaisant to, kad vadinamasis subsidiariškumo principas (vietos/regioninei valdžiai atiduoti visas veiklos sritis, kurios optimaliausiai gali būti išsprendžiamos žemesniame/vietiniame valdžios lygyje) ir jį įkūnijanti regionalizmo politika Europos Sąjungoje yra pamatinė. Regionų įtaka Europos Sąjungoje yra ir bus didžiulė, tačiau matyti Europos Sąjungą išimtinai kaip regionų sąjungą, taip priešpriešinant regionalizmą nacionalinei valstybei, būtų mažų mažiausiai konceptualiai nekorektiška. Nacionalinė valstybė versus regionai visos Sąjungos kontekste yra daugiausia retorinė priešprieša, nes Europos institucinė sąranga puikiai savyje derina visus tris, t.y. antnacionalinį, nacionalinį regioninį, valdžių lygius. Tad turint visa tai omeny, galima drąsiai teigti, kad ir Lietuvai, ateity tapsiančiai Europos Sąjungos nare, nacionalinio identiteto praradimas tikrai negresia.

• ^[1] Žr. Maastricht Treaty on European Union, Luxemburg: Office for Official Publications of the European Community, 1992.
• ^[2] Apie tai plačiau žr., pavyzdžiui, Anthony D. Smitho, Theories of Nationalism. 2nd ed. London: Duckworth, 1983; Nationalism and Modernism. London and New York: Routledge, 1998; taip pat puikią naują Leonido Donskio studiją Identity and Freedom: Maping Nationalism and Social Criticism in Twentieth-Century Lithuania, New York, London: Routledge, 2002, ypač jos pirmąjį skyrių.
• ^[3] Nedera pamiršti Rousseau bei kitų prancūzų XVIII a. filosofų idėjų įtakos Prancūzijos revoliucijai, kurios metu pirmą kartą Prancūzijos istorijoje viešai buvo imta diskutuoti apie žydų, kaip socialinės-kultūrinės mažumos, lygias pilietines teises. Įdomu tai, kad Nacionalinėje Asamblėjoje vykę debatai, o tiksliau, lygias teises propaguojančiųjų politinė retorika beveik tiksliai atkartoja Rousseau "Visuomenės sutarties" principus. Clermont Tonnerre teiginys, kad iš žydų turi būti atimta viskas kaip iš tautos, bet sykiu jiems turi būti suteiktos visos teisės kaip individams, skamba kaip paradigminis egalitarinio individualistinio liberalizmo principas (cituota iš Mahler R. The History of Modern Jewry 1780-1815. London: Vallentine and Mithcel, 1971, p. 32).
• ^[4] Šis teiginys, žinoma, turėtų būti traktuojamas kaip darbinis ir kiek supaprastintas apibendrinimas, mat susieti Herderio ir apskritai Romantizmo subrandintą nacionalizmą su XX a. nacionalsocializmu būtų neteisinga. Herderio ir apskritai XIX a. Tautų pavasario nacionalizmas kai kurių teoretikų (pavyzdžiui, Aleksandro Štromo) yra traktuojamas kaip liberalus jau vien dėl to, kad šitokia nacionalizmo samprata, laikydama tautas tiesiog kolektyviniais individas, priskiria visoms tautoms vienodas teises bei laisves. Tad šia prasme herderiškasis nacionalizmas, skelbiantis kiekvienos tautos unikalumą, nėra ir negali būti kitas tautas neigiantis. Nepaisant to, herderiškojo kultūrų autentiškumo, viena vertus, bei tautos, kaip vienalyčio etnolingvistinio darinio, kita vertus, samprata savo pačios atžvilgiu, t.y. iš vidaus, yra kur kas labiau ekskliuzyvinės prigimties jau vien dėl to, kad priklausomybė jai yra suprantama ne pilietiškumo, bet etniškumo prasme.
• ^[5] Šitokią tautiškumo kaip pilietybės sampratą labai tiksliai atspindi angliškas nationality bei prancūziškas nationalité žodis, kuris reiškia tam tikros valstybės pilietybę, todėl jo lietuviškas vertimas "tautybė" būtų iš principo neteisingas.

Published 2003-09-25