I. Šio mano pasisakymo tema: Bažnyčios vaidmuo performuojant kultūrinę tautos tapatybę.

Dabartinėje Europoje tautinės tapatybės klausimas yra vienas iš reikšmingiausių, ypač postkomunistinėse šalyse, kur pastaraisiais dešimtmečiais galinga banga prasiveržė ne tik tautiniai sąjūdžiai, bet ir etniniai konfliktai. Kodėl kalbame apie tautinę tapatybę ir Bažnyčios vaidmenį?

Lietuva paskutinė iš Europos tautų priėmė Krikštą. Tačiau senoji lietuvių kultūra buvo artima krikščionybei. Tautos kultūra ir tikėjimas visais laikas buvo glaudžiai susiję ir susipynę. Lietuvai priėmus krikščionybę, nauji iššūkiai kildavo tiek Bažnyčiai, tiek ir tautiškumui. Bažnyčia gali ir atlieka labai įvairų vaidmenį atnaujinant ir reformuojant tautiškumo išraiškas. Tas vaidmuo yra ir jai pačiai svarbus, nes tam tikro tipo tautinės nuostatos gali būti nekrikščioniškos ir pavojingos, o tam tikros gali padėti Bažnyčiai atlaikyti sekuliarizmo skverbimąsi ir plitimą. Tautiškumas yra labai sudėtingas reiškinys. Nemažą vaidmenį formuojantis tautiškumui ir tautiniam tapatumui atlieka istorija. Tautos kultūra susieja dabarties ir ateities kartas, ji formuoja tautos charakterį ir papročius.

II. Norėčiau trumpai priminti tautinės tapatybės formas, kurios Lietuvoje klostėsi XIX a. antroje pusėje.

XIX-XX a. pradžioje lietuvių tauta buvo glaudžiai susijusi su kaimu. Klestėjo tautosaka, liaudies dainos, papročiai. Tik palyginti nedaug gabių, tačiau neturtingų jaunuolių veržėsi į mokslus. Tie, kuriems pavyko įgyti išsilavinimą, tapo aktyviais tautinės savimonės ugdytojais ir puoselėtojais. Carinės Rusijos okupacijos metu, kai buvo draudžiamas lietuviškas žodis, gimė vadinamoji knygnešių karta. Tai buvo daugiausia paprasti žmonės, kurie, rizikuodami savo laisve ir net gyvybe, slapta platino lietuviškus leidinius, spausdinamus už Lietuvos ribų, mokė vaikus lietuviško rašto. Dažnai lietuviškos knygos buvo slepiamos, o kartais ir platinamos bažnyčiose. M.K. Čiurlionio paveikslai ir muzika tapo ne tik lietuvių tautos pasididžiavimu, bet peržengė ir mūsų šalies ribas. Vyskupo Valančiaus maldaknygės ir knygelės vaikams, vyskupo Baranausko poezija, kunigų Vaižganto, Maironio kūryba buvo tikra tautinės savimonės kūrėja ir puoselėtoja. Šių vyskupų ir kunigų pastangomis Bažnyčia tapo svarbia tautinės ir europietiškosios kultūros puoselėtoja.

Liaudžiai bažnyčia buvo kone vienintelė viešoji erdvė bet kokioms visuomeninėms pozicijoms reikšti, todėl neretai čia kildavo įtampos. Konfliktus dažniausiai išprovokuodavo nesantaika dėl kalbos, giedojimo bei kitų tautinių dalykų, neretai ją pakurstydavo ir vienas kitas kunigas. Tačiau dauguma dvasininkų buvo tie negausūs inteligentai, kilę iš kaimo, esantys arti žmonių, turintys jų pasitikėjimą ir aktyviai dalyvaujantys kultūriniame tautos gyvenime.

Konfesinis susivokimas buvo bene pirmoji tapatybės forma (kas tu? - aš katalikas), konfesinės organizacijos - vyskupo Valančiaus blaivybės brolijos Lietuvoje buvo pirmosios visuomeninės organizacijos, kuriose dalyvavo valstiečiai. Iš Bažnyčios rankų daug krikščioniškos raiškos formų sėkmingai perėmė ir tautinis sąjūdis. Vadinasi, Bažnyčia stovėjo prie modernios tapatybės ištakų ir buvo stabilizuojantis veiksnys, kad tautiškumas išlaikytų bendražmogišką pagrindą. Tiesa, kaip politinė akcija, ji ne visada buvo pripildyta meilės artimui, tačiau kaip tapatybė, kuri egzistavo XX a. pirmojoje pusėje, buvo krikščioniško ir grupinio sąmoningumo jungtis.

III. Kas nutiko sovietmečiu?

Šiuo laikotarpiu Lietuvos situacija buvo kur kas blogesnė negu Lenkijos. Svetimos valstybės okupacija visų pirma buvo nukreipta į tautiškumo sunaikinimą. Visais būdais bandyta ištrinti valstybingumo sąvoką. Net žodis tėvynė pakeistas žodžiu tėviškė, kai turima galvoje Lietuva.

Religinę dimensiją iš tautinės savimonės buvo labai aktyviai stengiamasi ištrinti ar iškreipti. Tautiškumą bandyta supriešinti su krikščionybe. Aiškinta, kad Lietuvos krikštytojai buvo kryžiuočiai, - amžini tautos priešai, eskaluota pašaipa Jogailai ir t.t. Krikščioniškąjį tikėjimą siekta išstumti aktyviai propaguojama "dvasine" kultūra, teatro ar koncertų lankymą prilyginant sekmadienio Mišioms.

Daug šviesių Lietuvos protų, ypač inteligentijos, buvo ištremta į Sibirą arba nužudyta. Vykstant sparčiai šalies urbanizacijai, kai žmonės iš kaimų kėlėsi gyventi į daugiabučius namus šalies miestuose, nebuvo galimybių kurti miesto gyvenimą atitinkančių tautinės veiklos, taigi ir tapatybės, formų, nebuvo sąlygų tautiniam identitetui reikštis bei augti. Iš kaimų atvykę gyventi į miestą, žmonės bandė puoselėti etnografinę kultūrą, kuri, pakitus gyvenimo sąlygoms ir aplinkybėms, daugiausia buvo nenatūrali.

Tautinė savimonė užėmė ginamąją poziciją. Vieni ją išreiškė priešiškumu svetimųjų per prievartą peršamai kultūrai, kalbai ir gyvenimo būdui, kiti įkultūrintos katalikybės pagrindu stengėsi ją pajungti tautinei savigynai nepaisydami religinės prigimties, nes tai iš dalies darė jau nubažnytėję žmonės (geriau tegu lieka margučių šventė be Velykų, negu Velykos be margučių ).

Negalima nepaminėti šiuo sudėtingu metu kilusio organizuoto bažnytinio ir tautinio pasipriešinimo. Radosi pogrindinė spauda, slapta katechizacija, "Lietuvos Bažnyčios Kronika", kurios drąsa stebino ir žadino viltį ne tik Lietuvoje, bet pasiekė ir Vakarus.

Daugybę religinės ir tautinės literatūros (dažnai ji buvo gaunama iš Lenkijos ir verčiama iš lenkų kalbos) vienuolės ir pasauliečiai platino perspausdinę rašomosiomis mašinėlėmis. Tuo metu gimė kovojanti Bažnyčia, į kurią įsijungė nemažas būrys vyskupų, kunigų, vienuolių, pasauliečių. Nepaisant tremties ir kalėjimų, ši kova tęsėsi iki pat atgimimo. Nuoširdžiai ir drąsiai ginamas tikėjimas ir tautiškumas kėlė ir stiprino dalies tautos savimonę, tačiau pats tikėjimas neturėjo sąlygų augti ir išlikti visuotinės Bažnyčios aktyvia raiškos forma. Apie Katalikų Bažnyčios pogrindinę veiklą ir jos svarbą tautos tikėjimui ir kultūrai jau nemaža kalbėta ir rašyta, todėl neapsistosiu prie šios plačios ir svarbios mūsų tautos istorijos temos, tačiau labai norėčiau paminėti dar vieną tikėjimo ir tautos išsaugojimo lopšį - šeimą.

Anksčiau minėjau sunkumus, kuriuos okupacijos metais turėjo pergyventi mūsų tauta. Tačiau, nepaisant visko, išliko nemažai šeimų, kurios sugebėjo savo vaikams perduoti religinį ir tautinį tapatumą, nors mokykla ir valdžia diegė priešingas nuostatas. Tėvai ir seneliai mokė vaikus ne tik tikėjimo tiesų ir maldų, bet ir tautiškų bei religinių giesmių ir dainų. Sovietinės mokyklos brukamą suklastotą istoriją kai kuriuose namuose pakeisdavo autentiška Lietuvos istorija. Įsigyti spausdinimo mašinėle perrašytą Šapokos "Lietuvos istoriją", išleistą Amerikoje, buvo ne vieno lietuvio garbės reikalas.

Nors būta gražių iniciatyvų, pastangų ir aukų, vis dėlto reikia konstatuoti, kad sovietinio režimo metai labai smarkiai pažeidė ir sumenkino žmonių mentalitetą, jų tautinį bei religinį tapatumą.

IV. Kaip tauta suvokiama šiandien?

Nepriklausomybės aušroje, kai visa tauta atrodė tokia laiminga, vieninga, energinga ir trykštanti entuziazmu, manyta, kad pakaks tik nupūsti dulkes ir tautinis bei religinis identitetas suspindės visu grožiu ir patirtų kančių šventumo aureole.

Vis dėlto pasirodė, kad grįžtama prie tokios Bažnyčios, o neretai ir tautos sampratos, kokia ji buvo tarpukariu. Nors Europa ir Visuotinė Katalikų Bažnyčia per 50 metų pažengė toli į priekį, Lietuvoje, atsikuriant nepriklausomybei, dažniausiai buvo imamas pavyzdys, "kaip buvo prieš karą". Šiandien atsakant į kultūrinius, politinius, religinius iššūkius prieškarinės tapatybės tarp religijos ir kultūros nepakanka. Neišvengiamai teks tapatybę ne tik atkurti, bet ir iš esmės performuoti. Tapatybė yra kintama vertybė, kuri per daugelį metų buvo dirbtinai sustingdyta.

Dabar valstybė, jos institucijos (ne be Vakarų įtakos ar net spaudimo) suformuotos pagal XX a. pabaigos - XXI a. pradžios modelį, o tautinė tapatybė daug kur likusi beveik tokia pati, kaip XX a. pradžioje, laikais, kai buvo steigiama pirmoji moderni nepriklausoma valstybė.

Visuomenės dalis, kuri sovietmečiu buvo užėmusi gynybinę poziciją, toliau puoselėdama sustingdytas tautiškumo formas norom nenorom stabdo valstybės ir įvairių kultūros bei visuomenės gyvenimo plotmių modernizaciją, kultūros atsivėrimą ir idėjų apykaitą su pasauliu.

Nors Vatikano II Susirinkimo nutarimai Lietuvoje buvo išspausdinti ir skaitomi tuoj po jų pasirodymo, tačiau daugumos tikinčiųjų jie nepasiekė. Vatikano II Susirinkimo reformas ten, kur kunigai nemokėjo tinkamai paaiškinti, tikintieji sutiko nepalankiai ir net priešiškai. Pavyzdžiui, liturgijos pertvarkymas - Velyknakčio Mišios, Švč. Sakramento adoracijos atskyrimas nuo Mišių ir pan. - interpretuojamas ne tik kaip kėsinimasis į religinės tapatybės patvarumą ir jos perdavimo tęstinumą, bet ir kaip tautinė "išdavystė", raginama nedaryti pakeitimų, kad būtų išsaugotos tautiškumo formos. Galbūt tai galima paaiškinti ir tuo, kad lotynų kalbą palaikantis lefebrizmas sulaukia sekėjų būtent kraštutinių nacionalistų sluoksniuose - mes taip šimtus metų darėm ir kažkokia Roma mums čia nenurodinės.

Neatrandant tautinės tapatybės ir šiandieninio gyvenimo jungčių, dalis visuomenės linkusi ignoruoti tautinę tapatybę - ši tendencija ryškesnė biurokratiniuose, verslo, gamtos ir tiksliųjų mokslų specialistų sluoksniuose, kurie atsiriboja nuo uždaro, kaimiškai suvokiamo tautiškumo ir sparčiai tampa Europos ar pasaulio piliečiais. Nemaža visuomenės dalis jaučiasi bejėgė ir sutrikusi sparčiai keičiantis ekonomikos dėsniams. Neprisitaikę prie gyvenimo, jie vis dažniau apeliuoja į praeitį, kuri, nors skurdi ir žeminanti, vis dėlto buvo stabili. Šitokį požiūrį lemia socialiniai aspektai, buvusio socialinio, t.y. socialistinio, saugumo prisiminimai, tačiau esama ir tautinės dimensijos - pasąmonėje glūdi noras grįžti į būseną, kai tautos priešai buvo aiškūs, o fronto linija akivaizdi. Šiandien grėsmė tautiškumui kyla iš labai įvairių pusių, esama daug nežinios, neaišku, kas tautą ištiks rytoj. Šios ir panašios tendencijos gilina visuomenės susiskaldymą, vidinį susipriešinimą, kuris krikščionišku požiūriu nepriimtinas, nes pakerta solidarumo šaknis, žemina asmens orumą.

Kiekvienam žmogui, kad jis jaustųsi saugus ir laimingas, būtina susitapatinti su tam tikra grupe. Tai ypač svarbu jaunimui, kuris, jeigu neturi savo tautinės ir religinės kultūros tapatybės pagrindų, ieško galimybių susitapatinti su bet kuria kita kultūra ar kultūros pakaitalu, masine kultūra. Šioje srityje išskirtinis vaidmuo tenka Bažnyčiai, kuri turi ieškoti jaunimui priimtinų būdų kurti bendruomenes, kurių centras būtų Kristus, pažįstantis, suprantantis ir atviras jaunimo ieškojimams, jų troškimams ir nebijantis leistis į kelionę, kad palydėtų jaunuolius, kaip kadaise Emauso mokinius.

V. Kodėl Bažnyčia yra svarbi tautinės tapatybės atnaujinimui XXI a. sąlygomis?

Bažnyčia visuomenėje turi ilgaamžę bendražmogiškų vertybių ir vietinės kultūros, papročių derinimo, dorinės vertybinės atramos formavimo iš nepajudinamų principų patirtį. Ne veltui Šventasis Tėvas ir vyskupai priešinasi, kad Europos bendrumas taptų beskonis (kaip Apreiškimo knygoje sakoma: drungnas, - nei šiltas, nei šaltas) ir abstraktus neva humanistinis bendrumas, kuris negali tapti atrama tautų skirtingumui. Du tūkstančius metų išbandyta garantija tautinių tapatybių klestėjimui, jų augimui ir pasidalijimui savo turtais yra vienas visiems bendras Žodis - Jėzus Kristus. Kaip sako Šventasis Tėvas Jonas Paulius II: "Ten, kur Dievo Žodis, nors ir tarp visokiausių kliūčių, prasismelkia į tautos sąmonės gelmes ir yra priimamas, jis visiems laikams nulemia tą savimonę, kurioje tauta supranta save ir savo istoriją. Įsiklausydama į Dievo žodį, tauta atpažįsta savo tikrąją tapatybę".

Bažnyčia, aktyviai prisidėdama prie tautinės tapatybės atkūrimo ir atnaujinimo, ją saugo nuo aklo uždarumo, arba atvirkščiai, - nuo nesugebėjimo atmesti tai, kas nuvertina žmogaus orumą. Bažnyčia, būdama pasaulio sąžinė, stengiasi ugdyti kiekvieno sąžinės jautrumą, kurį buvome praradę.

Tautinė kultūra yra dinamiškas reiškinys. Šiandieniniame pasaulyje svarbu suderinti tradiciją su naujomis gyvenimo sąlygomis, tai yra sukurti gyvąją tautinę kultūrą, kuri remtųsi iš ankstesnių kartų paveldėta tradicija, bet kartu būtų vis atnaujinama ir puoselėjama. Priešingu atveju, kai "senoji" tautinė tapatybė dėl tam tikrų priežasčių negali būti palaikoma, o nauja dar nesusiformavusi, gali prasidėti "tapatybės krizė".

Bažnyčios indėlis į tautinės tapatybės stiprinimą yra vaistas ar net, stipriau sakant, priešnuodis nuo tautinės religijos išradinėjimo (pagonybės, tautinės katalikybės ar tautinio ateizmo formų), nes tauta neturi savo atskiro dievo - Viešpats Išganytojas vienodai maloningas visoms tautoms ir visiems žmonėms - net ir tiems, kurie, manykime, laikinai pamiršo, kad tautos yra Dievo duotos ir žmonių kuriamos jiems gražiai ir prasmingai gyventi.

Published 2003-09-25

Original in French
Contributed by Kulturos barai
© Kulturos barai
© Eurozine