Andrius Bielskis
Kulturos barai
Eurozine
Kulturos barai
2003-09-25
Lietuviai - provincialai ar piliečiai?
Lietuvos ambasada Londone prieš gerus pora metų surengė susitikimą su Britanijoje studijuojančiais lietuviais. Šis susitikimas buvo tikrai gražus p. J. V. Paleckio vadovaujamų Lietuvos diplomatų gestas. Nedidelė lietuvių bendruomenė turėjo progą ne tik susibičiuliauti vieni su kitais, bet ir pajusti tą retą prabangą, jog yra namie - Lietuvoje. Tai taip pat buvo ir puiki galimybė susipažinti su Ambasados darbu - mūsų piliečių bei apskritai Lietuvos reprezentavimu Britanijoje. Ta proga buvo surengta diskusija "Ar Lietuva yra kultūrinė provincija?" apie Lietuvos politiką ir kultūrą užsienyje. Tebūnie ši esė kažkada Lietuvos ambasadoje įsiliepsnojusios diskusijos tęsinys ir intriga. Imkime ir dar kartą savęs paklauskime: ar mes, lietuviai, esame provincialai?
Tikriausiai nesuklysime sakydami, kad provincialumas pirmiausia yra visuomenės kolektyvinės sąmonės reiškinys. Paprastai tariant - tai bendruomenės mentalitete slypintis įsitikinimas. Juk toli gražu ne spektaklių, knygų, skulptūrų ar kitų kultūros artefaktų skaičius lemia, ar konkreti visuomenė yra, ar nėra provinciali, bet pirmiausia tai, kaip mes matome ir suvokiame patys save.
Kad provincialumą ar neprovincialumą lemia ne kultūros artefaktų kiekis, galime pailiustruoti atlikę patį paprasčiausią eksperimentą. Palyginę Klaipėdą ir Coventry Evening Telegraph - dviejų maždaug panašaus dydžio Lietuvos ir Anglijos miestų dienraščius - lengvai įsitikintume, kad Koventryje nėra nė dešimtosios dalies kultūrinių renginių, kurie kas savaitę vyksta Klaipėdoje, be to, dienraštis Klaipėda, toli gražu nebūdamas labai intelektualus ar kultūriškai reikšmingas, yra daug kartų įdomesnis nei Coventry Evening Telegraph, kuriame be skelbimų, reklamos bei trumpų vietinės reikšmės informacinių straipsnelių nieko daugiau nėra. Maža to, net ir patys Koventrio gyventojai tikrai neatrodo labai išprusę ar kultūringi. Tai ypač stebina žinant, kad Koventryje yra du universitetai, iš kurių vienas - Vorviko (Warwick) universitetas patenka į Britanijos universitetų penketuką ir jame nesibodi apsilankyti net tokie aukšti svečiai kaip Billas Clintonas. Nepaisant to, gali susidaryti įspūdis, jog be "šopingo" - pagrindinės laisvalaikio pramogos - mielieji koventriškiai daugiau niekam fantazijos neturi, be to, ir pinigų nebelieka, nes bilietas į koncertą ar teatrą kainuoja tiek pat, kiek pusėtinos kokybės itališkų batų pora. Tačiau anglams, tarp jų ir tiems, kurie gyvena Koventryje, tikrai nešautų į galvą, kad jie yra provincialai. Ir pirmiausia todėl, kad jie nemano, jog kažkur egzistuoja kažkokia aukštesnė kultūrinė, politinė ar vertybinė instancija, į kurią kiekvienas turėtų sąmoningai ar nesąmoningai lygiuotis.
Tad provincialumas pradeda kamuoti tuomet, kai visuomenės sąmonę užvaldo tokios kažkur neva esančios aukštesnės instancijos vizija ir į ją bet kada, bet kuriuo atveju yra autoritetingai ir be išlygų nurodoma. Kaip tik dėl šitokio menamo kultūrinio etalono provinciali sąmonė ima matuoti pačią save. Ir visai nesvarbu, kokiu būdu ji tai daro: beatodairiškai teigdama ar lygiai taip pat beatodairiškai neigdama šią vertybinę centro, apie kurį viskas sukasi, instanciją. Tokia nekritiška kolektyvinė sąmonė yra dirbtinai dualistinė: jei yra provincija, turi būti ir centras. Visa, kas vyksta už įsivaizduojamo centro ribų, yra matuojama nurodant į centrą. Tačiau nuoroda į jį, arba, tiksliau tariant, centro standartų, vertybių, stilių ir t.t. taikymas, visuomet yra dirbtinis, nenatūralus. Tai daroma ne todėl, kad tie standartai, tos vertybės atitinka savimonę ar poreikius, o tik dėl to, jog "ateina" iš centro. Žodžiu, produktyvus ir savarankiškas mąstymas bei kritiškumas tiek savo pačių, tiek ir centro atžvilgiu darosi neįmanomas.
Nesunku atspėti, kas yra ta aukštesnė vertybinė instancija Lietuvoje - tai "Vakarai". Vakarai didžiąja "V" raide. Skirtinguose diskursuose jie gali įgauti vis kitus pavadinimus, pvz., Vakarų Europa, Amerika, Europa, Europos Sąjunga, civilizuoti kraštai ir t.t., tačiau esmė išlieka ta pati: "Vakarai" yra kaip tik tai, kas vienaip ar kitaip, teigiant ar neigiant susaisto mūsų mąstymą. "Vakarai" yra etalonas.
Dabar verta paklausti, kiek ir kokiomis formomis ši dualistinė "Vakarai" versus Lietuva sąmonė reiškiasi mūsų visuomenėje?
Vienas iš tokių provincialios sąmonės bruožų Lietuvoje yra savęs niekinimo sindromas. Jis pasireiškia realybės jausmo ir ypač savigarbos praradimu. Dažnas lietuvis, pavažinėjęs po "Vakarus" ir sugrįžęs į Lietuvą, pradeda traukti gerai žinomą iki koktumo banalią giesmelę: "kaip ten yra gerai, o koks čia yra š... ". "Lietuva - bananų respublika, provincija, o va Vokietija ar Anglija - tai civilizuoti kraštai!" Žinoma, kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip lygina savo šalį su ta, kurioje vieši. Tačiau lyginimas lyginimui nelygu. Galima kritiškai gilintis į tai, ką matai ir patiri, lyginti su tuo, ką žinojai apie tą kraštą ir kuo gyvenimas jame skiriasi nuo gyvenimo tėvynėje, o galima, pasidavus globaliai sureikšmintų "Vakarų" hipnozei, neigti "provincialią, bananų Lietuvą". Bet ne tai svarbiausia, nes gyvenimas Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Švedijoje iš tikrųjų skiriasi ir skiriasi ne Lietuvos naudai.
Esmė yra katastrofiškas savigarbos stygius, kuris pasireiškia elementariausiu nesusivokimu, kad ta "bananų Lietuva" yra tavo gimtasis kraštas, vadinasi, niekindamas Lietuvą, niekini ir patį save. Tokia nuostata savo ruožtu išplaukia iš nesugebėjimo suvokti save kaip bendruomenės narį. Kitaip tariant, asmuo, kuris imasi demonizuoti savo kraštą (ypač kitų akivaizdoje), nelaiko savęs jo dalimi. Taip yra bandoma nubrėžti distanciją: jie yra mulkiai, tie lietuviai, bet aš ne toks. Tai apgailėtina, nes atsiribojimas nuo savo bendruomenės vis tiek nepadaro kitos bendruomenės nariu.
Šitokia nomadiška nuostata, t.y. visiškas nesugebėjimas solidarizuotis su savo bendruomene, turi kažką azijatiška. Viename iš savo veikalų Aristotelis, kalbėdamas apie pilietiškumą, pabrėžė, kad, nepaisant visos savo išminties, Rytų tautos negali turėti to, ką turi graikai, - pilietiškumo bei atsakingų žmonių pilietinės bendruomenės, nes stokoja garbės arba savigarbos. O būti ne piliečiu Aristoteliui paprasčiausiai reiškė būti barbaru, arba, kitaip tariant, provincialu.
Suprantama, visa tai neturi nieko bendra su, atrodytų, logišku priekaištu, jog pagarba savo bendruomenei užkerta galimybę ją kritikuoti. Priešingai, pilietiškumas arba pagarba savo bendruomenei įpareigoja mus būti kritiškais būtent todėl, kad neįmanoma gerbti to, kas iki pat šaknų supuvę. Ir, žinoma, pilietiškumas neturi nieko bendra su primityviu nacionalizmu, kuris ksenofobiškai neigia visus kitus. Šioje vietoje peršasi Albert'o Camus dažnai kartotas posakis: "Aš per daug myliu savo kraštą, kad būčiau nacionalistas". Pati pagarba suponuoja tam tikrą vidinį saiko jausmą (arba gerą skonį) ir nuovoką, kada, ką ir kaip kritikuoti. Jei žmogus, atvykęs į svetimą kraštą pristatyti Lietuvos filosofijos ar meno, nesugalvoja nieko kita, kaip tik pristatomąjį objektą išdėti į šuns dienas, aišku, kad jis neturi nei savigarbos jausmo, nei saiko, nei gero skonio. Vadinasi, pats to nesuvokdamas, jis yra tikrų tikriausias provincialas.
Tačiau lietuviškasis savęs niekinimo sindromas, nomadiškumas ir nekritiškas "Vakarų" vertinimas, pasireiškiantis provincialumu ir gero skonio stoka, turi ir savo brolį dvynį - besaikį lietuvybės garbinimą. Pastarasis gan dažnai reiškiasi uždarumo propagavimu ir kategorišku atsisakymu ką nors bendra turėti su tokiomis tarptautinėmis organizacijomis kaip Europos Sąjunga. Visiškai nebandydami suniekinti tų euroskeptikų, kurie savo poziciją pagrindžia tvirtais argumentais, galime drąsiai teigti, kad dauguma prieš Europos Sąjungą pasisakančiųjų yra tiesiog neinformuoti arba iš principo uždari ir kritiškai mąstyti nesugebantys žmonės. Jie žongliruoja tais pačiais šablonais kaip tie, kurių etalonas yra "Vakarai". Skirtumas tik tas, kad jie neigia Europą, "Vakarus" kaip kažką iš pašaknų ydingą, todėl be išlygų vengtiną. Toks mąstymas yra iš esmės konspiracinis, nes Europos Sąjunga a priori globaliai pasmerkiama įvardijant ją baubu, monstru ar pan. Žodžiu, savarankiškam mąstymui, t.y. pastangoms adekvačiai suvokti save kitų kontekste, o į kitus pažvelgti per savo prizmę, turtinant savąsias patirtis, nebelieka vietos, nes beatodairiškas lietuvybės liaupsinimas užkerta kelią kritiškam suvokimui.
Istorinė patirtis byloja, jog vienintelis dalykas yra tikra ir nekvestionuotina provincialumo priešingybė - ir tai ne bohemiškas pasipūtimas ą la Paryžius (Lietuvoje jo atitikmuo būtų Vilnius), bet pilietiškumas. Tuo įtikina tokie pavyzdžiai kaip Antikos Atėnai ir Renesanso Florencija. Šie kraštai kultūriškai ir visaip kitaip suklestėjo kaip tik todėl, kad juose taip stipriai buvo išpuoselėtas pilietiškumas - pagarba savo bendruomenei, kritiškas mąstymas bei geras skonis.
Puikiausias piliečio pavyzdys - Sokratas. Tai žmogus, kuris, kad ir kaip keista, laikė save kosmopolituŠis teiginys be tekstualinių įrodymų, žinoma, yra kiek spekuliatyvus. Tačiau atsižvelgdamas į bendrą - labiau retorinį nei akademinį - šios esė pobūdį, paliksiu šį teiginį nepagrįstą.. Bet nesuklyskime dėl jo kosmopolitizmo turinio, nes Sokratas, draugams surengus jo pabėgimą iš kalėjimo, bėgti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad taip pasielgęs jis sulaužytų savo lojalumą Atėnams, miestui, kuris jį nuteisė mirti. Taigi Sokratas - kosmopolitas ir Atėnų patriotas. Ar tai yra įmanoma? Taip, nes Kosmos - darnos ir grožio pasaulis - Sokratui buvo įkūnytas Atėnuose. Būti kosmopolitu reiškia būti grožio ir darnos piliečiu, bet pilietis negali būti nomadas, nes yra tam tikros bendruomenės narys. Tad patriotizmas ir kosmopolitizmas graikams ne tik nereiškė jokios priešpriešos, bet ir sutapo. O sutapo jis pilietiškume.
Suprantant pilietiškumą, kaip kosmopolitizmo ir patriotizmo junginį ir kaip kažką, kas iš principo neprovincialu, pilietiškumas tampa ne duotybe, o yra nuolatinė pastanga kurti bendrą grožio ir darnos erdvę. Pilietiškumas lygiai kaip ir provincialumas nėra kartą ir visiems laikams įdiegta būsena. Vadinasi, mes tikrai galime išsivaduoti iš provincialumo ir lygiai taip pat galime kurti savąjį pilietiškumą. Tačiau bėda ta, kad politika, kaip tiesioginis pilietiškumo kūrimo būdas, yra atiduota ekspertams technokratams, neva jie vieninteliai "išmano", kaip ir kokią reikia daryti politiką. Ir tai būdinga ne tik Lietuvai (beje, kol kas Lietuvai tai netgi mažiau būdinga, nes jos dar nevaldo "ekspertai", ir kaip tik dėl to "ekspertų profesionalų" poreikis yra ypač aktualus), bet ir visam pasauliui. Įsigalėjusi nuomonė, kad politika - tai šabloniškų taisyklių, standartų ir manipuliacijų moderniomis technologijomis reikalas, jį gali išmanyti ir profesionaliai atlikti tik "ekspertai". O mintis, kad politika, vadinasi, ir pilietiškumas, pirmiausia yra menas, todėl reikalauja ne tik įgūdžių, bet ir talento, gero skonio, vis labiau grimzta užmirštin. Ir "Vakarai" čia nėra išimtis, tiesiog nuo seno jų skonis yra labiau išlavintas, jie turi daugiau įgūdžių ir moka gerbti save.
Mes tol būsime provincialai, kol nenustosime savęs menkinę ir neatgausime savigarbos. O ją atgavę ir pradėję kritiškai mąstyti, išvysime, kad nėra jokių "Vakarų", bet yra lygiai tokios pačios visuomenės, turinčios tokių pačių problemų. Distancija tarp Lietuvos ir "Vakarų", Lietuvos ir Europos yra tik mūsų provincialios sąmonės kūrinys ir tik pagarba savo pilietinei bendruomenei, ir kritiškas atvirumas kitoms kultūroms leis mums jo pagaliau atsikratyti.